Parašė nesekasi
Rodyti pranešimą
Yra nemažai LGBTQ žmonių, kurie, išvarginti kasdienio streso, įtampos ir psichologinio spaudimo, tiesiog prisitaiko (net nepajaučia, kaip prisitaiko. Čia gal psichologai labiau paaiškintų, bet panašu, kad pasąmoningai tai įvyksta). Kreiptis į institucijas yra sudėtinga. Dažnai atsimušama į sieną. Įstatymai yra, bet jie dažnai nevykdomi LGBTQ naudai.
Vieni atsparesni stresui ir sau gyvena apgaudinėdami aplinkinius (pvz., tėvams sakoma, kad turi antrąją pusę (ne tos pačios lyties) tam, kad nebeklausinėtų, kada susirasi, nes klausinėjant, žmogus kaskart jaučiasi nepatogiai ir jaučia spaudimą. Ir būdami neatviri, kiti neatlaiko ir visiems pasisako (sprogsta įtampos burbulas), nes nori, kad pagaliau jis būtų pripažintas, bet nutinka taip, kad tada nuo jo nusigręžia apie pusė visų draugų ir pažįstamų (optimistinis variantas; bet, žinoma, tai nėra absoliutus pavyzdys, nes kiekviena situacija yra skirtinga). Žinau atvejį, kuomet mama paauglį išvijo iš namų, sužinojusi apie jį (pasiskaitė telefone sms) ir jis gatvėje gyveno apie mėnesį. Tai yra tikra istorija iš Lietuvos gyvenimo prieš keletą metų.
LGBTQ bendruomenė, vienavertus, gali atrodyti vieninga ir stipri (LGBTQ renginių metu ir šią bendruomenę pristatančių organizacijų veiklose), bet iš tiesų neretai (o ypač mažesniuose Lietuvos miestuose) LGBTQ žmonės ne tik bijo aplinkos, bet dar dažnai (ypač jauni, iki 25 metų) patys sau dar bijo pripažinti, kas yra ir dar ilgai bando rasti atsakymą (kodėl, už ką?), jiems sunku save priimti ir susitaikyti su tuo. O ką jau kalbėti apie jėgas už save kovoti, kai net sau mintyse bijai prisipažinti, kas esi???
Vėliau, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus asmeninės brandos, aplinkos, jau žmogus sau pripažįsta, kas yra (jei žmogui palanki aplinka, jam ilgai tai netrunka arba pripažinimo laikotarpio išvis gali nebūti - bet tai dar reti atvejai), tačiau dar puikiai mato, susiduria ir suvokia homofobijos problemą Lietuvoje, todėl su laiku jis randa (arba ne) antrąją pusę, apsigyvena kartu (arba ne), turi savo draugų ratą, eina į LGBTQ renginius, klubus ir kaip ir uždaro save toje pavojų nekeliančioje aplinkoje ir taip sau „ramiai“ gyvena ir tikrai dažnai tiki, kad ramiai gyvena (iki nesusiduria su homofobijos grimasomis). Tokie žmonės su laiku netgi (jei nesusiduria su diskriminacija - o nesusiduria, jei būna atsargūs ir numato visada žingsnį į priekį) ima manyti, kad diskriminacijos nėra. Pamažu ir į LGBTQ renginius nustoja vaikščioti, ir į klubus nebeina - lieka toks labiau „kasdieninis“ gyvenimas: darbas, namai, telikas, kinas, internetas, pasivaikščiojimai, knygos skaitymas ir pan. Klausimas, kiek tai sukuria pilnavertį LGBTQ žmogaus gyvenimą ir kiek jų nori taip gyventi. Nenustebčiau, jei daugelis (kurie taip gyvena) sakytų, kad jiems taip tinka. Žinoma, tai būtų saviapgaulė, pripratimas, tai būtų tiesiog savęs įtikinėjimas, kad toks gyvenimas jau lemtas ir nieko nebepakeisi, ir viskas yra gerai. Tai yra tiesiog merdėjimas, o ne gyvenimas.
Comment