LT-PL. Lietuvių - lenkų santykiai. Lenkiški užrašai ir pavardės Vilniaus krašte.

[Lettered]

O gal ne? Gal ne išnaikinti? Gal reikia priminti tarpukarį? Manai, kad Lenkijoje imerinio šovinizmo ir didžiavalstybiškumo nebėra? anaiptol, niekas nepasikeitė nuo tų laikų:

Atvaizdas

Pasikeitė, dabar lenkai nebe priešai, o partneriai. Ir šiaip neblogas pavyzdys kaip reikia tvarkyti savo šalį.

[laimutis]

Pasikeitė, dabar lenkai nebe priešai, o partneriai. Ir šiaip neblogas pavyzdys kaip reikia tvarkyti savo šalį.

Partneriai tūri būti lygiaverčiai, bet iš Lenkijos pusės to nesimato. Sikorskis ir kiti tik mokina kaip Lietuva turi elgtis ir ką daryti, kitaip jie su mumis nebendraus ir nedraugaus. Kuo tai kvepia, ar ne atviras šantažas ir mūsų šalies negerbimas, atsibust reikia Lietuvos valdžiai iš letargo miego ir nežiūrėt pro rožinius akinius.

[laimutis]

Po karo Sovietų valdžia leido Vilniaus krašte atkurti lietuviškas mokyklas, bet apie 1950 m. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvinimas prieštaraująs Sovietų Sąjungos interesams. Beveik visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis. Krašte vykdyta nuožmi antilietuviška propaganda. Lietuvybė imta persekioti net labiau negu lenkų okupacijos metais. Jai suduotas mirtinas smūgis. Daug kur lietuvybės ženklai išliko tik žmonių pavardėse ir vietovardžiuose (iš paviršiaus aplenkintuose), vietos žmonių kalboje, taip pat tautodailėje ir papročiuose.

Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę, trys deputatai lenkai susilaikė. Įsisenėjęs antilietuviškumas! Vėliau lenkai visaip trukdė nepriklausomos valstybės kūrimą, kėlė antilietuvišką isteriją. Prisidėjo „apaštalaujantys“ kunigai iš Lenkijos. Imta steigti lenkų autonomines apylinkes, vykdančias Maskvos (!), o ne Vilniaus nurodymus. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Teko įvesti tiesioginį autonominių rajonų valdymą. Nepaisant priešiškos Lenkijos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos. Tačiau paslaptingos jėgos padėjo autonomijos kūrėjams išvengti bausmės. Dalis iš jų netgi išliko valdžioje, dėjosi esą lojalūs Lietuvai, bet slaptai jai kenkė ir tebekenkia.

Santykiai su Lenkija gerėjo. Lietuviai į ją ėmė žiūrėti kaip į strateginę partnerę, kol lenkai sumanė įvesti Vilnijos gyventojams lenko kortą, rodančią jų priklausymą lenkų tautai ir ištikimybę Lenkijai (kaip jie galėjo likti ištikimi Lietuvos piliečiai?), ypač po to, kai Lenkija pareikalavo, kad aplenkintos lietuviškos kilmės Vilnijos gyventojų pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tai buvo nauja lenkų klasta – siekimas užbaigti okupacijos metu pradėtą krašto polonizaciją.

http://www.voruta.lt/z-zinkevicius-a...-ir-sunykimas/

[micku]

/\

"...atkurti lietuviškas mokyklas..."
tam kad kažką atkurti, reikėjo kažką turėti. Kur čia Vilniaus krašte buvo kokios lietuviškos mokyklos? Labiau tiktų "sukurti lietuviškas mokyklas"...

Šiaip visokiausius Zinkevičius, Garšvas ir Songailas geriau palikti ramybėje, nes čia tas pats, kas cituoti kokį Tomaševskį ir laikyti jo propaganda vienintelę teisingą.

[laimutis]

/\

"...atkurti lietuviškas mokyklas..."
tam kad kažką atkurti, reikėjo kažką turėti. Kur čia Vilniaus krašte buvo kokios lietuviškos mokyklos? Labiau tiktų "sukurti lietuviškas mokyklas"...

Šiaip visokiausius Zinkevičius, Garšvas ir Songailas geriau palikti ramybėje, nes čia tas pats, kas cituoti kokį Tomaševskį ir laikyti jo propaganda vienintelę teisingą.

Nereik čia varyt ant Zinkevičiaus, žmogus neišsigalvojo gyveno tuo metu ir savo akimis matė kas darėsi Vilnijos krašte, bet jo pasisakymus lenkakalbiai apšmeiš išsigalvotais ir melagingais, viska ką sako ir kalba tai tik Lenkija ir lenkai nemeluoja.

[Dadis]

Teko įvesti tiesioginį autonominių rajonų valdymą. Nepaisant priešiškos Lenkijos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos.http://www.voruta.lt/z-zinkevicius-a...-ir-sunykimas/

Na kiek žinau, buvo atvirkščiai - Lenkijos valdžia nepalaikė autonomininkų. Jei būtų palaikę ir Lenkijos reakcija tikrai būtų buvus priešiška, galėjome turėti savo "karabachą".
Tendencingas straipsnis vienok...

[laimutis]

Na kiek žinau, buvo atvirkščiai - Lenkijos valdžia nepalaikė autonomininkų.
Tendencingas straipsnis vienok...

Tai kodėl liko nenubausti autonomininkai, gal ir dabar jie ir jų palikuonys valdo šį kraštą ir tebekenkia Lietuvos respublikai.

[micku]

Tai kodėl liko nenubausti autonomininkai, gal ir dabar jie ir jų palikuonys valdo šį kraštą ir tebekenkia Lietuvos respublikai.

Apsiraminkit, tamsta, su savo fobijomis. Geriau paskaitykit, kas tada buvo prie autonomijos vairo ir paskaitykit, kuo jie dabar užsiima

O dėl Zinkevičiaus, tai be jo čia gyveno dar šimtai tūkstančių žmonių, kai kurie dar ir dabar gyvena. Teigti , kad vienintelis Zinkevičius teisus mažu mažiausia kvaila.

[Dadis]

Tai kodėl liko nenubausti autonomininkai, gal ir dabar jie ir jų palikuonys valdo šį kraštą ir tebekenkia Lietuvos respublikai.

O tai ką - Lenkija juos baust turėjo? Mūsų brudeliai buvo, patys ir baust turėjom.
Geriau jau Zinkevičius toliau rūpintųsi lietuvių kalba, apie ją knygas rašytų ir pan. - politikuot matau nekaip sekasi.

[Romas]

BNS 2013 m. balandžio 16 d. 18:40

L.Linkevičius: Lietuvos ir Lenkijos draugystės laukia draugai šiapus ir anapus Atlanto

Lietuvos ir Lenkijos nesutarimų sprendimo laukia draugai "šiapus ir anapus Atlanto", o bendras darbas atitinka šių šalių ir viso regiono interesus, antradienį sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Tai ministras kalbėjo ministerijoje pristatant dokumentų rinkinį apie įtemptus Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu.

"Šitie sunkūs etapai istorijoje praeityje, patys sunkiausi - aš įsitikinęs - tikrai liko praeityje. Kita vertus, vėlgi to neįvertinus mes, matyt, sunkiai pasieksime tą lygį, tą etapą, kurio taip siekiame, kad neeikvotume jėgų vietiniams nesutarimams aiškintis, o susitelktume į bendrą darbą", - pristatyme kalbėjo ministras.
(...)

Ministerijoje antradienį pristatyti dokumentų rinkiniai "Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigovskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis)" ir "Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais".
(...)

Anot ministerijos, dauguma dokumentų Lietuvoje publikuojami pirmą kartą. Tai pirmas projektas, kuriame integraliai pateikiami Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai šaltiniai, atskleidžiantys lietuviškąją Lenkijos užsienio politikos ir lenkiškąją Lietuvos užsienio politikos percepcijas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=61167343

[Al1]

Kas jau kas, o Linelis geriau tylėtų.

http://alkas.lt/2013/03/02/a-andrius...ijos-draugams/

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ lietuvių kalba išleido 1928 m. Paryžiuje pasirodžiusią žymaus prancūzų istoriko ir tarptautinės politikos tyrėjo, pripažinto to meto Centrinės ir Rytų Europos reikalų žinovo, Lilio universiteto profesoriaus Renė Martelio (René Martel) (1893-1972) knygą atskleidžiančią tikrąjį, nepridengtą diplomatinio etiketo, Vakarų to meto požiūrį į Lenkiją, jos istoriją, visuomeninę ir ekonominę raidą.

René Martel. Lenkija ir mes. Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė.

Knygoje Tarpukario Lenkija parodoma kaip naujasis tautų kalėjimas, anachronizmas, priešingas po I Pasaulinio karo šiame regione sklandžiusiai tautų išsivadavimo dvasiai, paneigiami XX a. antrajame-trečiajame dešimtmečiuose Prancūzijoje gyvavę mitai apie Lenkiją kaip patikimą sąjungininkę Rytuose.

R.Martelio prognozės dėl Lenkijos visiškai pasitvirtino jau netolimoje ateityje.
Ši knyga – puikus tarpukario realijų regione šaltinis, padedantis geriau suprasti ir šiandieninės Lenkijos valstybės veiksmus.

Martelio žodžius puikiai iliustruoja tarybinis tų laikų, kai buvo rašyta knyga, plakatas.

[digital]

Kas jau kas, o Linelis geriau tylėtų.

??? Kas su juo blogai?

Martelio žodžius puikiai iliustruoja tarybinis tų laikų, kai buvo rašyta knyga, plakatas.

Mdaaa.... Stalinas žmones žudė, golodomorus organizavo, o mums dabar turėtų imponuoti Stalino propagandistinis plakatėlis.

[Al1]

??? Kas su juo blogai?.

Atsiprašinėti už Lietuvą prieš Lenkiją jam niekas nesuteikė teisės.

Mdaaa.... Stalinas žmones žudė, golodomorus organizavo, o mums dabar turėtų imponuoti Stalino propagandistinis plakatėlis.

Tas plakatas atspindi reikalo esmę ir visiškai nesvarbu, kieno jis. O tai, kas pavaizduota plakate, pilnai patvirtina prancūzo R. Martelio knyga. Beje, išleista 1928 m., dar iki Stalino įsitvirtinimo valdžioje.

[Gnoss]

Tas plakatas atspindi reikalo esmę ir visiškai nesvarbu, kieno jis. O tai, kas pavaizduota plakate, pilnai patvirtina prancūzo R. Martelio knyga. Beje, išleista 1928 m., dar iki Stalino įsitvirtinimo valdžioje.

Juokiasi puodas, jog katilas juodas...

[laimutis]

Prezidentė: Lietuvių kalba negali būti politinių susitarimų įkaite - http://alkas.lt/2013/04/16/prezident...tarimu-ikaite/

Prezidentė atkreipė ministro dėmesį, kad skirtingos lietuvių kalbos egzamino sąlygos nepalankios ne tik lietuviams, bet ir tautinių bendrijų vaikams, kurie pasirinko mokytis lietuviškose mokyklose.
„Lietuva visada buvo daugiatautė, tokia ir išliks. Visi yra Lietuvos piliečiai, todėl jokių privilegijų niekam neturi būti. Visiems Lietuvos piliečiams turi būti sudarytos vienodos išsilavinimo sąlygos, kaip ir numato Konstitucija“, – sako Prezidentė.
Šalies vadovė paragino ministrą ypatingą dėmesį skirti Rytų Lietuvos žmonių švietimui ir lietuvių kalbos mokymui šiame krašte.
„Rytų Lietuvos piliečiai negali būti prasčiau išsilavinę nei visos Lietuvos žmonės. Visi Lietuvos piliečiai turi būti vienodai raštingi, o lietuvių kalba neturi tapti jokių derybų ar politinių susitarimų įkaite“, – pabrėžė Prezidentė.

[surskis18]

Lithuanian Tribune
Almost half of all Poles do not know where Lithuania is

Na va. Dar vienas įrodymas, kad mėgstame kariauti su vėjo malūnais. Galėtų spauda susitelkti ties šiuo tyrimu, gal bent mažai daliai visuomenės paaiškėtų, kad lenkams mes nesame tokie reikalingi ir kad mes turime daugiau pasistengti norint sutvarkyti dvišalius santykius. O kažkam žodis atsiprašau labai kliūva.

[Al1]

Na va. Dar vienas įrodymas, kad mėgstame kariauti su vėjo malūnais. Galėtų spauda susitelkti ties šiuo tyrimu, gal bent mažai daliai visuomenės paaiškėtų, kad lenkams mes nesame tokie reikalingi ir kad mes turime daugiau pasistengti norint sutvarkyti dvišalius santykius. O kažkam žodis atsiprašau labai kliūva.

Niekam nerūpi eilinių lenkų nuomonė, kaip ir eilinių lietuvių Lietuvoje. Lenkų didžiaimperiniai politikai turi savo vizijas ir tikslus.

[Gnoss]

VDU Letonikos centro vadovo A. Butkaus nuomonė, su kuria, aišku, galima ginčytis.

Voruta, 2013 m. balandžio 27 d. Nr. 9 (773)
Santykiai su Lenkija–partnerystė ar vasalystė?
Lietuva – Lenkija: nuo strateginės partnerystės iki priešpriešos
Prof.habil.dr.Alvydas BUTKUS,Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, asociacijos„Lietuvos ir Latvijos forumas“ pirmininkas, Kaunas
[RIGHT]Dviejų asimetriškų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – santykiai vertinami labai nevienodai. Mat Lenkija partnerystę su Lietuva įsivaizduoja kaip savo interesų besąlygišką įgyvendinimą Lietuvoje. Dalis Lietuvos politikų Lenkijos ultimatumus, deja, traktuoja kaip teisėtus, o Lenkijos priekaištus priima per smurtautojo nuskriaustos moters savivoką: „Gal aš tikrai kalta?“ Šiuo nepagrįstu kaltės jausmu tie politikai stengiasi užkrėsti ir visuomenę,
teisindami nuolaidų Lenkijai būtinybę ar mainydami jas į „trupinį aukso, gardaus
valgio šaukštą“ (V. Kudirka).
Iš visų kaimynių tik Latvija draugystei su Lietuva nekelia jokių išankstinių sąlygų, reikalavimų ar ultimatumų. Be to, Latvijos santykiai su Lenkija irgi yra orūs, dalykiški, galima sakyti, pavyzdiniai. Šie santykiai rodo, kad Lenkija su mažomis kaimynėmis moka elgtis ir mandagiai, kad Lenkijos ir Lietuvos asimetrija tikrai nėra pretekstas vienos diktatui ir kitos beatodairiškam
nuolankumui. Lenkijos ir Latvijos santykių pavyzdys būtų paskata Lietuvai „perkrauti“ santykius su Lenkija valstybinio orumo pagrindu, pelnant partnerio pagarbą ne nuolaidomis (jomis pagarba niekada nepel-
noma), o atviru savo nacionalinių interesų deklaravimu šalies viduje ir jų gynimu. Būtina taip pat akcentuoti, kad negalima reikalauti pariteto tarp skirtingo dydžio ir skirtingos tautinės sudėties valstybių.
Kas stumia į aklavietę?
Buvęs Sąjūdžio veikėjas, o vėliau VSD vadovas, diplomatas M. Laurinkus ne-
dvejodamas rėžia: „Santykiai su Lenkija stumiami į aklavietę“ (Lietuvos rytas, 2013 04 06). Iš straipsnio taip ir neaišku, kas juos ten stumia: Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), akademikas A. Tyla ar signataras R. Ozolas? Pati Lenkija, anot M. Laurinkaus, lyg ir niekuo dėta, nes jos „Senatas rūpinasi tautiečiais svetur“. Tai gal derėtų pasiūlyti Lenkijai rūpintis „tautiečiais svetur“ vienodai visose šalyse, o ne išskirtinai Lietuvoje? Kur Lenkijos reikalavimas rašyti lenkiškai Latvijos piliečių lenkų pavardes? Kur Lenkijos reikalavimas keisti Latvijos tautinių bendruomenių Švietimo įstatymą ir suteikti lengvatas ten laikant valstybinį latvių kalbos egzaminą? Kur Lenkijos Senato rūpinimasis penktadaliu (10 000) visų Latvijos lenkų, iki šiol neturinčių Latvijos pilietybės? Kur Lenkijos reikalavimas JAV vyriausybei steigti valstybės išlaikomas lenkų mokyklas? O juk JAV gyvena 10 mln. lenkų! „O Kremliui to ir reikia“, – toliau protauja M. Laurinkus. Gryna tiesa! Todėl Kremlius ir įliejo į LLRA savo Rusų aljansą. Ir dar „Lietuvos liaudies partiją“ pridėjo. Ar Lenkija to nemato ir nežino? Puikiausiai mato ir žino, nes rinkimams į Seimą spalio mėn. tą kompaniją sutartinai ir darniai rengė abi ambasados – Lenkijos ir Rusijos. Todėl nereikia šunų karti vien ant Kremliaus – vidinė destrukcija LLRA rankomis Lietuvoje solidariai koordinuojama tiek iš Maskvos, tiek iš Varšuvos. Tad gal straipsnio antraštę reikėjo formuluoti taip: „Lenkija santykius su Lietuva stumia į aklavietę“? To paties choro kai kurie analitikai tvirtina, kad „vaidydamiesi su lenkais, nebūsim patrauklūs ir šiauriečiams“.Tačiau lazda turi du galus – ar bus kam patraukli Lenkija, akivaizdžiai vaidydamasi
su Lietuva? Juo labiau kad vaidus ir įvairias pretenzijas kelia ne Lietuva, o Lenkija, rodydama Europai, kad nesugeba sugyventi su keleriopai mažesne kaimyne, kas dar labiau gadina pačios Lenkijos įvaizdį.
Diplomatinių akibrokštų paradas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, Vilniaus univer-
siteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitydamas paskaitą
„Kas naujo Lietuvos užsienio politikoje?“, pakomentavo ir kontroversiškai vertinamą savo atsiprašymą Lenkijoje dėl Lietuvos Seime 2010 m. balandžio 8 d. svarstytų, bet nepriimtų asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečių pasuose įstatymo pataisų. Savo atsiprašymą ministras motyvavo taip: Tai buvo a. a. Lenkijos prezidento vizitas Lietuvoje, jis – mūsų didelis draugas, sąjungininkas, užtarėjas. Jis atvažiavo. Tuo pačiu metu pateiktas visiškai neparuoštas, Seimo neišdiskutuotas, neišsiaiškintas įstatymas. Kas labai skaudu – ir prezidentui asmeniškai, ir visai tautai – kad jiems mūsų lyderių buvo žadėta išspręsti tuos dalykus. Aš tiesiog primenu, aš nesigilinu. Pats faktas, kad įvyksta diplomatinis akibrokštas.
Pasvarstykim, kas čia laikoma diplomatiniu akibrokštu – ar Seimo posėdyje
nuoseklus Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio Teismo sprendimo laikymasis,
ar pats Lenkijos prezidento vizitas tokio įstatymo svarstymo dieną? Kokiu pretekstu jis staiga sumanė tą dieną atvykti į Vilnių? Gauti vasalinio Seimo dovaną? Daryti savo vizitu spaudimą Seimui? Bet ar tai ne diplomatinis akibrokštas? Tada kas iš tikrųjų turėjo dėl jo atsiprašyti? Diplomatinis akibrokštas buvo mūsų valdžios ponų tokių antikonstitucinių pažadų dalijimas
Varšuvoje lenkų pareigūnams, net neturint tam įgaliojimų.
Diplomatinis Lietuvos „draugo, sąjungininko ir užtarėjo“ akibrokštas buvo
pirmųjų Lenko kortelių dalijimas Lietuvos piliečiams Vilniuje ir dar Lietuvos
prezidento akivaizdoje (!) aiškinant, kad anie čia, Lietuvoje, atsidūrę „dėl sienų perstūmimo“. Diplomatinis Lenkijos premjero akibrokštas buvo jo staigus nesuderintas „vizitas“ į Palangą po LLRA mitingo, surengto protestuojant dėl Švietimo įstatymo pataisų. Kitas jo akibrokštas buvo vos ne nuo altoriaus padarytas pareiškimas Vilniuje, kad nuo šiol Lenkijos santykiai su Lietuva
būsią tokie, kokie būsią Lietuvos santykiai su jos lenkų bendruomene.
Diplomatiniai kito Lenkijos prezidento akibrokštai buvo pirmiausia susitikimai su
lenkų bendruomene, atvykus į Lietuvą Vasario 16-osios iškilmių proga, ir tik grįžtant į Lenkiją dalyvavimas šventės iškilmėse ir Lietuvos Respublikos prezidentės pasveikinimas. Tai ne tik akibrokštas, bet ir šiurkščiausias diplomatinio protokolo pažeidimas bei pasityčiojimas iš valstybės!
Publicistas L. V. Medelis paironizavo:
„Galime pasvajoti apie tai, kad prezidentė pastebės grubų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus ir aukštesnės politinės rasės atstovų pasivažinėjimus bei palakstymus po Lietuvą, pabrėžiant susitikimų su poros
rajonų gyventojais svarbą didesnę nei susitikimų su Lietuvos vadovais pirmenybė.“ Ir pagaliau ar ne diplomatinis akibrokštas yra to paties aukšto svečio, šiemet irgi atvykusio į iškilmes šalies Nepriklausomybės dieną, viešas džiūgavimas dėl savo tautiečių laimėtų parlamento rinkimų, vadinant tai Lenkijos pergale, šitaip pačius tautiečius laikant įrankiu savo šalies politi-
kai vykdyti kaimyninėje valstybėje?Komentuodamas studentams savo atsi-
prašymą, L. Linkevičius garsiai nusistebėjo, kad krikščioniška tauta save laikantiems lietuviams žodis „atsiprašau“ sukėlęs tiek aistrų. Tačiau dėl savo akibrokštų niekas iš anos šalies diplomatų neatsiprašė ir, atrodo, nė neketina to daryti. Negi reikia manyti, kad lenkų tauta savęs nelaiko
krikščioniška?
Nutylėta vizija
Iš visų „kresų“, į kuriuos Lenkija orientuoja savo dabartinę repolonizacijos
politiką, Lietuva yra labiausiai šios politikos paveikta arba tiksliau – pažeista. Ukrainoje ir ypač Baltarusijoje reikalai klostosi ne taip sklandžiai, nes tų šalių politikai turi tvirtesnį stuburą Lenkijos kišimuisi į vidaus reikalus. Repolonizaciją reikia suprasti plačiau – tai ne tik neapsisprendusių „tutakų“ lenkinimas per mokyklas, bet ir vietinės tautinės inteligentijos – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių – mentalitetinė ir politinė polonizacija, adoruojant Lenkijos istoriją, kultūrą, hiperbolizuojant Lenkijos politinę reikšmę regione, kartu menkinant
šių tautų istoriją, etnokultūrą, kalbą. Lenkijoje dar prieš 18 metų buvo džiūgaujama, kad Lietuvoje jau esanti įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nebelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio
poveikis esąs ryškus ir pasižymįs aiškiai prolenkišku pobūdžiu, už ką vėliau kai
kurie iš tų istorikų buvo apkarstyti ordinais „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“. Pabrėžtina, kad Latvijoje tokių istorikų Lenkijai nepavyko nei rasti, nei parengti. Nepavyko suformuoti ir antivalstybinės politinės grupuotės buvusiuose „Lenkų Infliantuose“ (Latgaloje). Net Lenko kortelės platinimas Latgalos lenkakalbiuose rajonuose vyksta neįtikėtinai vangiai. Trojos arklys Latvijoje yra Kremliaus remiami rusakalbiai radikalai, kuriems pastaruoju metu LLRA aktyvistai tiesia ranką, siūlydami „vienytis kovoje už savo teises“. Viena iš LLRA lyderių, dabartinė LR energetikos viceministrė R. Cytacka teigė: „Latvijos rusakalbių gyventojų patirtis mums buvo geras pavyzdys. Ir,
sekdami jūsų pavyzdžiu, mes ketiname iškelti iniciatyvą suteikti lenkų kalbai
antrosios valstybinės ar regioninės kalbos statusą“. Į klausimą „Gal jau pribrendo idėja sukurti kultūrinę Baltijos šalių tautinių mažumų autonomiją?“ buvo atsakyta taip: „Apie tai pas mus jau seniai kalbama. Ir jei mus palaikys jūsų latgaliečiai – rusakalbiai Latvijos (o dar jei ir Estijos) gyventojai – mes būsime visapusiškai už. Kartu apginsime savo teises. Viskas įmanoma, kai valstybė yra demokratiška“ (cituota iš interviu rusiškam portalui „Baltexpert“ 2012 01 08). Šitos ir panašios tendencijos nenutrūkstamu srautu pilasi ir internetiniuose komentaruose, pereinančiuose į atvirą šovinizmą, kvestionuojant net pačios Lietuvos valstybės ateitį. Štai viena būdingesnių tokių prognozių („Delfi“, 2011 12 14; kalba ir rašyba netaisyta):
„As nekur nesikraustau, tiktai ramiai laukiu lietuvos sugrivimo ir galutines
lietuvos kompromitacijos ir kasdien su dziaugsmu matau, kad tas arteja. Ramiai, be streso, isitikines kad lietuvos greitas zlugimas neisvengiamas, laukiu kaip cia ateis Lenkijos valdzia. Baudziauninku valstybes
nereikia uzkariauti, ji patys subyres.“Kaip sakoma, kas gali paneigti. Ypač
kai į valdžią prasibrovusieji valstybingumą ir nepriklausomybę keičia į vasalystę. Ką gi – istorinės patirties šioje srityje turime iki soties. Apmaudu tik, kad valdžioje užsisėdėję baudžiauninkai iš tos patirties niekaip
nepasimoko. Tik kam tada eita į politiką, jei tesugebama būti vasalais?

[laimutis]

VDU Letonikos centro vadovo A. Butkaus nuomonė, su kuria, aišku, galima ginčytis.

Labai geras straipsnis, parodantis kokia turime kaimyninę šalį ir jos valdomą Lietuvos mažumą.

[D.P]

Teko praleisti Lenkijoje kelias savaites. Ne kartą bandžiau paprovokuoti diskusijas ir paklausti prie alaus bokalo ką jie mano apie visą šį reikalą. Didžioji dauguma nėra net girdėjusi, kad turime a la problemų. Apskritai, kaip jie patys sako, mažumų klausimai jiems nėra įdomūs, nes jie ir pačioje Lenkijoje susiduria su įvairiomis problemomis, kurias laiko aktualesnėmis, nei tai, kas vyksta kažkur toli už Lenkijos ribų....
Iš esmės visų, su kuriais teko bendrauti, požiūris į Lietuvą ir lietuvius buvo labai pozityvus. Aišku, daug kas priklauso nuo žmogaus, bet summa summarum, lenkų požiūris į Lietuvą buvo kiek romantizuotas (pvz, mes draugai, mūsų bendra istorija, Adomas Mickevičius etc.) ir itin teigiamas, nors jų akys krypsta pirmiausiai į Vakarų Europą, kas yra labai sveikintina ir tai turi būti pavyzdys mūsų nusišnekančiam premjerui. Taigi, tokios mano impresijos. Pats taip pat susidariau labi gerą įspūdį apie lenkus.
Susidaro įspūdis, kad tai tik žiniasklaidos išpusta ir kai kurių mažumų atstovų marginalizuojama "bėda" į kurią itin jautriai reaguoja lietuviai, nes bent kiek daugiau IQ turintis žmogus, taip pat kuriam nėra būdingi tautiniai kompleksai arba tieisog jaunesnio amžiaus žmonės, į dauguma svaisčiojimų tiesiog nekreips dėmesio.