LT-PL. Lietuvių - lenkų santykiai. Lenkiški užrašai ir pavardės Vilniaus krašte.

[Al1]

Taigi ir lenkai tą patį principą taiko.

[Wycka]

Lenkų ir Lietuvos švietimo ekspertai susitarė

Lenkijos lietuviai skundžiasi, kad jiems trūksta vadovėlių lietuvių kalba, taip pat finansavimas lietuviškoms mokykloms esą nepakankamas.
„Yra sutarta, kad Lenkija parengs naujas finansavimo taisykles tautinių mažumų mokykloms Lenkijoje“, – sakė V. Bacys.
Pasak švietimo ir mokslo viceministro, kiekviename susitikime lieka vis mažiau emocijų ir diskutuojama racionaliau. Lenkija planuojamus pakeitimus pristatys šį mėnesį konferencijoje Punske ir supažindins Lietuvą. Į kitą susitikimą lapkritį, Augustave bus kviečiami ir moksleivių tėvų atstovai, kurie išsakys savo poziciją dėl vaikų švietimo tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

[Wycka]

Lenkų žurnalistė: Lietuvos lenkų nutautinimas — menamas

M. Wiernikowska paragino nemitologizuoti Lietuvos lenkų „patriotinio“ pasipriešinimo prieš tariamą lietuvių priespaudą.
Ji taip pat teigia, kad tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai esanti maloni.
Lietuvoje nuo seno besilankančios žurnalistės straipsnį „Lenkų skansenas Lietuvoje“ išspausdino lenkų kalba leidžiamas žurnalas „Newsweek“, o vertimą paskelbė Punsko bendruomenės tinklalapis „punskas.pl“.
M. Wernikowska rašo netikinti demonstracijomis Vilniaus centre prieš tariamą lenkų nutautinimą, į kurias suvežami vaikai: „Plakatą su užrašu „Sakome NE mūsų vaikų nutautinimui“ laiko patys vaikai. Aš tokiomis demonstracijomis kažkodėl netikiu.“
„Kažkada jau čia tokias mačiau. Į Vilnių pradėjau važinėti prieš 20 metų, kai lietuviai kovojo su sovietais. Sovietų tankai važiavo tiesiai ant žmonių, plikomis rankomis bandančių sustabdyti komandosus, atakuojančius televiziją, kuri iki paskutinių minučių transliavo laisvos Lietuvos laidas. Lietuvos Seime, kuris paskelbė valstybės nepriklausomybę, kunigas laimino gynėjus prieš tikėtiną puolimą. Seimo nariai miegojo ant grindų, iš Varšuvos atvykęs Jacekas Kuronas mokė, kaip gyventi pogrindyje (mokė lenkiškai, nes lietuvių inteligentija prie sovietų skaitė lenkiškus laikraščius ir žiūrėjo lenkiškus filmus), aš pasauliui siunčiau korespondenciją nuo kažkokio kabineto staliuko, kur dar veikė telefonas“, rašoma straipsnyje.
„Kai parlamento gynėjai kasė apie jį gynybos griovius, gretimoje aikštėje kasdien vykdavo demonstracijos plevėsuojant raudonoms vėliavoms su kūju ir pjautuvu, o iš garsiakalbių buvo girdėti skambant „Internacionalą“. Rusiškai, bet kai pradėjau kalbėtis su tais žmonėmis, pasirodė, kad visi kalba lenkiškai. Lenkus iš kolūkių kažkas suvarydavo su sovietinėmis vėliavomis. Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę [iš tikrųjų tik susilaikė visi 6 lenkų parlamentarai — mano pastaba], o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo šaukiama į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos“, kovų už nepriklausomybė laikotarpį aprašo M. Wernikowska.
Žurnalistė aprašo savo pastarąjį apsilankymą Lietuvoje: „2011 metų birželį Vilniaus rajono savivaldybė (lenkai) Jėzų paskelbė savo karaliumi. Atrodo, vietos valdžios įstaigoje kabo Jėzaus paveikslas su užrašu „Atidavėme valdžią į Dievo rankas“. Nuvažiavau į Šalčininkus pasižiūrėti, ar tai ne pokštas. Tačiau šeštadienį viskas buvo uždaryta.“
„Prie pagrindinio kelio du dideli prekybos centrai, o juose – jokių lenkiškų prekių, nė vieno lenkiško laikraščio. Pardavėja šypsosi tarsi atsiprašydama, kai ją kalbinu lenkiškai, o ji atsako rusiškai. Taip, kaip ir žmonės gatvėse, kai paklausiu, kur rasti kokią nors kavinę. Nuo lietaus pasislepiu kultūros namuose, kur, be plakatų apie menininkės nuo Gdansko mokymus, yra dar du ponai su taip žemai nusvirusiomis galvomis, kad padavėja nenori jų aptarnauti. Aišku, atsako rusiškai“, – savo įspūdžiais iš Šalčininkų dalijasi žurnalistė.
Ji ir toliau negaili ironijos: „Nepasisekė man pamatyti jokio šokių ar dainų ansamblio pasirodymo – Lietuvos lenkų eksportuojamo produkto. Gal ir negaila. Beje, folkloro tyrinėtojas iš Varšuvos universiteto man paaiškino, kad Vilnija niekados neturėjo savo tautinių drabužių, tik vėliau juos sukūrė Lenkijos veikėjai.“
Grįždama į Vilnių, žurnalistė užkalbina paauglį, vedantį karvę, ir svarsto: „Įdomu, ar ir jį buvo nuvežę į piketą prieš švietimo reformą. O gal esant progai į lenkų kino festivalį, kurį organizavo Lenkų institutas. Įdomu, kokiam darbui ruošia jį lenkų mokytojai, kurie nenori, kad jaunuolis laikytų lietuvišką abitūrą. Matyt, nenori, kad gerai mokėtų kalbą valstybės, kurioje gyvena. Pirmiausia mokytojai turėtų gerai išmokti kad ir geografinius pavadinimus. Lietuvos valstybė siūlo mokymus, bet kaipgi pasakysi mokytojui, kad jis turi mokytis?! Nuo naujų mokslo metų gavo papildomus sąsiuvinius lietuviškai mokytis Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietinio ugdymo. Iki šiol mokėsi iš lietuviškų vadovėlių, išverstų į lenkų kalbą su klaidomis“.
Toliau M. Wernikowska pateikia savo įspūdžius iš Vilniaus: „Lenkiškos Lelevelio gimnazijos koridoriuje girdėti kalbant... rusiškai. Lietuviškoje Čiurlionio meno mokykloje kalbuosi su mama devynmetės lenkės, kuri persikėlė čia iš lenkiškos mokyklos ir nori tapti balerina, tačiau turi problemų dėl lietuvių kalbos. Namuose kalbama lenkiškai arba rusiškai, kaip daugumos lenkų šeimose. Lenkai žiūri rusų televiziją, kuri žymiai labiau jiems patinka negu prastutė „TVP Polonia“. Klausosi Rusijos radijo, nes "aštriai" pateikiamos informacijos ir linksmi muzikos programų vedėjai, pateikiantys rusišką popmuziką, pritraukia žymiai daugiau lenkų klausytojų nei lenkų radijas „Znad Wilii“, atsiduodantis naftalinu.“
Pati turinti darbo radijuje patirties, M.Wernikowska negailestinga Vilniuje veikiančiai lenkų radijo stočiai: „Čia, be kelių štampinių vietinių žinių – apie vietos valdžią kalbama arba gerai, arba nieko - kas valanda yra leidžiama informacija, importuota iš Lenkijos radijo: vilniškiams pateikiamos mūsų ministrų citatos, mūsų sportininkų pasiekimai, įspėjama apie spūstis Zakopiankoje (automagistralė nuo Krokuvos iki Zakopanės) ir lietų Mažojoje Lenkijoje. Šizofrenija.
Maža to, kiekvieną sekmadienį iš eterio skamba žurnalas „Ginklo broliai“ (ši programa finansuojama iš Lenkijos Senato „Pagalbos lenkams Rytuose“ programos) apie Lenkijos armijos pasiekimus Afganistane bei naujausią gynybinę įrangą. Visa tai susipina su karinėmis tarpukario dainomis ir patriotiniais himnais. O pabaigoje pasikalbėjimai apie senas Vilniaus gatves ir žemės atgavimą. Tegul tik mums ką nors tokio padaro Opolės ar Vroclavo vokiečiai. Lietuviai yra kantrūs kaip angelai.“
Žurnalistė aprašo interviu su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderiu Valdemaru Tomaševskiu: „Per „Znad Wilii“ radiją girdėjau interviu su Lietuvos lenkų lyderiu Valdemaru Tomaševskiu tą dieną, kai mokiniai mokslo metus pradėjo streiku prieš Švietimo įstatymą. Valdemaras Tomaševskis aiškino, kad politikai su tuo neturi nieko bendro, kad tai patys mokiniai ir tėvai. Žurnalistė švelniai pažymi, kad palyginimas su streiku Vžesnioje, kai vokiečiai baudė mušimu už kalbėjimą lenkiškai – perdėtas. „Neaišku, ar ir čia artimiausiu metu nebūsime mušami“, – teigia europarlamentaras. Kaip ilgai vaikai turi streikuoti? Iki pasieks rezultatą. Kaipgi? – aiškinasi žurnalistė. – Vaikai turi eiti į gatves, kol politikai nesusitars? Atmosfera įkaista ir uždavus kitą klausimą europarlamentaras sprogsta: „Aš žinau, jūs darote spaudimą, nes jūsų vyras yra Vyriausybėje!“
„Nepaisant visko, yra žmonių, kurie turi idėją, kaip išspręsti lenkų švietimo klausimą Lietuvoje. Tai merginos iš Lenkijos, į kurias vietiniai kreivai žiūri, nes jos norėjo lietuvių. Pagimdė jiems vaikų, leidžia juos į normalias mokyklas, o šeštadieniais pačios visuomeniškai veda pamokas lenkiškoje mokyklėlėje. Neprašo nei pinigų, nei įrangos jokių pagalbos Rytų lenkams organizacijų kaip kitos lenkiškos mokyklos, įrengtos ir aprūpintos iki lubų“, – rašo M. Wiernikowska.
Pasak jos, „Žmonų mokykla“, kaip ją su pašaipa apibūdino vienas lenkų diplomatas, veikia pagal rekomenduojamus Lenkijos švietimo ministerijos metodus, tik niekaip negali prisiprašyti tinkamo statuso. Nes, žinoma, valdžios vyrai nori kalbėtis su valdžia, o ne su kažkokiomis moterėlėmis. O vietiniams lenkų politikams geriausia bus, kai tai nepasikeis. Juk Lietuvoje sakoma, kad nėra geresnės profesijos kaip būti lenku.“

[Mørtã]

Taigi ir lenkai tą patį principą taiko.

Ir mes taip pat... visi žmones vienodi... iš to pačio molio...

[Sula]

. Beje, folkloro tyrinėtojas iš Varšuvos universiteto man paaiškino, kad Vilnija niekados neturėjo savo tautinių drabužių, tik vėliau juos sukūrė Lenkijos veikėjai.“

Tai kad Lietuvos lenkų (valstiečių) tautiniai šokiai, dainos, rūbai, buitis yra beveik identiški dzūkiškiems ir, iš dalies, gudiškiems su savo subregioninėmis ypatybėmis. Tai ir nenuostabu, žinant, kada sulenkėjo Vilnija (ką kalbėti apie Jonavos, Kėdainių, Panevėžio buvusius lenkus?). Visa kita imprtuota iš didžiosios Lenkijos, ir yra absurdiška matyti Nemenčinės vaikučius apsirėdžiusius Mazovijos regiono rūbais ir šokant svetimus šokius.

[Wycka]

Lietuvos valdžios kaltė tame, kad jie žada tai, ko negali įvykdyti (pavardžių rašybą nelietuviškai Adamkus pažadėjo) nereaguoja ir leidžia politiniams pasiutėliams šėlti.

Kodėl Adamkus? Pavardžių rašyba buvo paminėta dar 1994m. balandžio sutartyje, kai Adamkus dar net nebuvo kandidatas į prezidentus. Tai gal Brazauskas???

[J.U.]

Situacija tokia, kad mes esame maža šalis, be tvirto stuburo ir neatlaikėme didelės ir turtingesnės Lenkijos nacionalistinio spaudimo. Neatlaikėme 15-19a, neatlaikome ir šiuo metu. Todėl graužimasis jog Vilniaus krašto lietuviai nutautėjo tai šaukštai po pietų. Geriau džiaukimės, kad 19a. lenkiškai kalbantis Kaunas ir jo apylinkės sulietuvėjo tarpukariu. Tai nemažas pasiekimas, reikia pripažinti.
Dabar nėra jokio reikalo laikyti vilnijos žmones nutautėjusiais lietuviais ar kuo kitu. Tai jų asmeninis reikalas. Šiuo metu užduotis Nr.1 yra ramiai, be prievartos paversti juos Lietuvos piliečiais, o ne Lenkijos vasalais. Nesvarbu, kokia kalba kalbančiais. O tam reikia tvirtos rankos tokiems tomaševskiams ir mincievičiams, kurie skaldo ir kiršina žmones. Tai juk baudžiamas dalykas, tik ar mūsų valdžiukė drįs to imtis?

[Wycka]

Situacija tokia, kad mes esame maža šalis, be tvirto stuburo ir neatlaikėme didelės ir turtingesnės Lenkijos nacionalistinio spaudimo. Neatlaikėme 15-19a, neatlaikome ir šiuo metu. Todėl graužimasis jog Vilniaus krašto lietuviai nutautėjo tai šaukštai po pietų. Geriau džiaukimės, kad 19a. lenkiškai kalbantis Kaunas ir jo apylinkės sulietuvėjo tarpukariu. Tai nemažas pasiekimas, reikia pripažinti.
Dabar nėra jokio reikalo laikyti vilnijos žmones nutautėjusiais lietuviais ar kuo kitu. Tai jų asmeninis reikalas. Šiuo metu užduotis Nr.1 yra ramiai, be prievartos paversti juos Lietuvos piliečiais, o ne Lenkijos vasalais. Nesvarbu, kokia kalba kalbančiais. O tam reikia tvirtos rankos tokiems tomaševskiams ir mincievičiams, kurie skaldo ir kiršina žmones. Tai juk baudžiamas dalykas, tik ar mūsų valdžiukė drįs to imtis?

Man atrodo, kad dabartiniams politikams (o dažnu atveju ir iki šiol buvusiems) trūksta net elementarios fantazijos, gal retkarčiais ir tiesiog drąsos. Pradžiai pakaktų tiesiog padaryti juntamų lengvatų baigusiems neleituviškas mokyklas Vilniaus miesto, rajono, Šalčininkų ir Visagino savivaldybėse stojant į lietuvių filologijos studijų programas KVDU ir ŠU universitetuose, baigusiems studijas pasiūlyti darbo tuose pačiuose Kauno ir Šiaulių, gal net Panevėžio, Marijampolės ar kituose mažesniuose lietuviškuose miestuose, šalia to pasiūlyti pigų bendrabutį netoli darbo vietos. Pagyvenus tokioje aplinkoje, nacionalizmas pragaruos, ir didelė tikimybė, kad padaugės mišrių šeimų. Gyvendami tokiuose etniškai gana grynuose miestuose, mišrios šeimos savo vaikus leis į lietuviškas mokyklas, ir iš kitatautiškumo ilgainiui liks tik pavardė ir prisiminimai.
Vėliau tą patį galima išplėsti su istorija, bibliotekininkyste, psichologija, socialiniu darbu ir kitomis specialybėmis.
Kitas koziris — kariuomenė — panaikinus privalomąją tarnybą, beveik nunyko.
Dar galima organizuoti vasaros stovyklas neleituviškų mokyklų mokiniams Lietuvos centre, ir į vieną krūvą maišyti lietuvius mokinius. Bet tai gana brangiai kainuoja, apima gana mažą kiekį žmonių ir didelio efekto neduoda.
Tačiau esmė išlieka ta pati — tiesiausias, greičiausias, efektyviausias ir abipusiai neskausmingiausias kelias į integraciją veda per švietimą.

[J.U.]

Man atrodo, kad dabartiniams politikams (o dažnu atveju ir iki šiol buvusiems) trūksta net elementarios fantazijos, gal retkarčiais ir tiesiog drąsos.

Daryti aferas jiems nei fantazijos, nei drąsos netrūksta. Ten padoresnių tik vienas-kitas. Jiems trūksta noro ir patriotizmo. Gal dar laiko, nes baisiai užsiėmę savais marškiniais, kurie arčiau kūno.

[Al1]

Na, gal ir ne Adamkus pirmas. Bet kad jis žadėjo, tai faktas. O sutartis nėra aukštesnės galios už Konstitucija.

[Aleksio]

Na, gal ir ne Adamkus pirmas. Bet kad jis žadėjo, tai faktas. O sutartis nėra aukštesnės galios už Konstitucija.

Jeigu sutartis yra tarptautinė, tai jinai turi aukštesnes galias, negu šalies vidaus dokumentas (konstitucija, įstatymas, dekretas ir t.t.). Prieštarauja konstitucijai? - denonsuokit sutartį arba keiskit konstituciją.

[Zorro]

Jeigu sutartis yra tarptautinė, tai jinai turi aukštesnes galias, negu šalies vidaus dokumentas (konstitucija, įstatymas, dekretas ir t.t.). Prieštarauja konstitucijai? - denonsuokit sutartį arba keiskit konstituciją.

Ne todėl kad tarptautinė.
Jeigu sutartis yra ratifikuota, tai tada ta sutartis yra aukščiau už visus nacionalinius įstatymus.

[Al1]

Jeigu sutartis yra tarptautinė, tai jinai turi aukštesnes galias, negu šalies vidaus dokumentas (konstitucija, įstatymas, dekretas ir t.t.). Prieštarauja konstitucijai? - denonsuokit sutartį arba keiskit konstituciją.

Ne todėl kad tarptautinė.
Jeigu sutartis yra ratifikuota, tai tada ta sutartis yra aukščiau už visus nacionalinius įstatymus.

Vergo sindromas?
Nieko panašaus nėra. Konstitucijoje parašyta:
105 straipsnis

Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams:
...

3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;

Vadinasi, jos turi neprieštarauti (žinoma, kad ratifikuotis, kitaip jos negalioja), o jei kyla neaiškumų, KT turi išsiaiškinti.

[Zorro]

Prie ko čia Vergo sindromas?
Yra įstatymai.

LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ĮSTATYMAS

III. LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ
VYKDYMAS

2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

[Al1]

Paskaityk dar kartą Konstituciją.

7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Tarptautinė sutartis ir yra tas "kitas aktas".

[Eimantas]

Tai kas viršesnis? Ar Konstitucija ar tarptautinių sutarčių įstatymas?

Atsakyta...

[Zorro]

Tarptautinės sutartys.

Paprastai valstybėje galioja tarptautinės sutarties viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas. Lietuvoje aiškinant tarptautinių sutarčių vietą Lietuvos teisės sistemoje, kilo tam tikrų prieštaravimų tarp Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo požiūrio į tarptautines sutartis. Konstitucinis teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarimu dėl Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai išaiškino, kad įstatymo nuostata, jog Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, nepagrįstai išplečia jų juridinę galią Lietuvos teisės šaltinių sistemoje. Konstitucinis teismas patvirtino, kad Įstatymo 12 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai. Konstitucinis teismas pažymėjo, jog neratifikuotos tarptautinės sutartys turi kiekvienam teisės aktui būdingą privalomąją galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams. Iš šių Konstitucinio teismo išvadų išeina, kad tarptautinės sutartys Lietuvos nacionalinėje teisėje turėtų būti taikomos dviem lygiais: pirmiausiai - ratifikuotos tarptautinės sutartys kaip įstatymai, po to ratifikavimo nereikalaujančios tarptautinės sutartys kaip teisės aktai, turintys žemesnę negu įstatymai galią.
Lietuvos teisėje keliuose įstatymuose yra įtvirtinta bendra nuoroda – jei Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Tokios nuorodos yra įtvirtintos tiek civiliniame, tiek civilinio proceso kodekse, tiek kituose įstatymuose. Tad kyla klausimas, ar šios įstatymų normos kalba tik apie ratifikuotas ar ir apie neratifikuotas Lietuvos tarptautines sutartis. Sprendžiant iš tokių nuostatų teksto, jos liečia tiek ratifikuotas, tiek neratifikuotas sutartis, nes antraip jos darytų skirtumą tarp tokių tarptautinių sutarčių. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika rodo, jog pastarasis teismas laikosi kitokios pozicijos nei Konstitucinis teismas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuomone tiek ratifikuotos, tiek neratifikuotos tarptautinės sutartys yra viršesnės už nacionalinę teisę.

[Al1]

Mes kalbame apie Konstituciją ir jos nuostatas, o ne įstatymus. Valstybinė kalba yra lietuvių ir tai įtvirtinta Konstitucijoje, o ne įstatymu.

[Zorro]

Konstitucijoje nieko neparašyta apie kitų kalbų draudimą.
Kas nedraudžiama, tas leidžiama.

[Al1]

Valstybinė kalba - lietuvių. Kalbėk, rašyk privačioje aplinkoje kaip nori, bet valstybė su tavim bendraus tik lietuviškai.