LT-PL. Lietuvių - lenkų santykiai. Lenkiški užrašai ir pavardės Vilniaus krašte.

[Al1]

nereikia daugiskaitos, dėl keleto ekstremistų neturi kentėti normalūs žmonės.
prognozuoju, kad po savivaldybių rinkimų viskas aprims porai metų iki seimo rinkimų...

Seimo rinkima jau kitąmet. Apie juos jau nuo šių metų rudens ims pliurpt.

[Romas]

2011 vasario mėn. 3 d. 14:13
Eglė Samoškaitė, www.DELFI.lt

Jokio lietuviško kraujo nėra, tautiškumas yra pasirenkamas

Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo. Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, - diskusijoje apie Vasario 16-osios reikšmę ketvirtadienį kalbėjo A. Kulakauskas.

Pasak mokslininko, XIX a. formuojantis tautoms ir bundant tautiniam sąmoningumui šis pasirinkimas buvo kaip niekada akivaizdus. A. Kulakauskas teigia, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) nebuvo tautinė valstybė etnine prasme, ji buvo lietuvių bajoriškos tautos valstybė. Ir ši bajoriška tauta XIX a. turėjo rinktis – ar prisijungti prie tautiškumą valstietišku pagrindu pabrėžiančių lietuvių, ar prie lenkų

„Kai atsirado tautinis judėjimas valstietišku pagrindu, tai maždaug trečdalis pasirinko eiti su etniniais lietuviais, maždaug du trečdaliai bajorijos nuėjo su lenkais. Buvo pasirinkimas. Bajorui lietuvio apibrėžimas buvo toks – LDK patriotas, kuris pripažįsta pagrindiniu teisės aktu Lietuvos Statutą, ir bendravalstybingumą su Lenkija, kur Lietuva turi tam tikrą savo statusą. Tas buvo ir XIX a., ir per visus sukilimus išliko“, - teigė A. Kulakauskas.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=41600751

[Al1]

Penktakolonininkas.

[artexs]

2011 vasario mėn. 3 d. 14:13
Eglė Samoškaitė, www.DELFI.lt

Iššaukiančiu pavadinimu straipsnis apie nieką. Nėra ne tik lietuviško, bet ir lenkiško, latviško, norvegiško, rusiško kraujo ir t.t. Bet tai nereiškia, kad žmonės, save vadinantys lenkais gali pažeidinėti Lietuvos įstatymus ar įžeidinėti kitus žmones, kurie save vadina lietuviais.

[Zosys]

Iššaukiančiu pavadinimu straipsnis apie nieką. Nėra ne tik lietuviško, bet ir lenkiško, latviško, norvegiško, rusiško kraujo ir t.t.

BŪTENT !!! p. Kulakauskas atseit susikovė su akivaizdžia kvailybe, tada iškišo mums visiems BANALYBĘ (apie kraują ir pasirinkimą) kaip kažkokį tai atradimą ir mikliai prikabino tokią politinę mintį, kokią iš anksto norėjo prastūmti į viešumą.

O kokiu būdu jis prie istorijos prikabino politiką ir ją prakišo mums visiems, aš dabar ir papasakosiu.

[Zosys]

2011 vasario mėn. 3 d. 14:13
Eglė Samoškaitė, www.DELFI.lt

Tai gėdinga istoriko profesijos diskreditacija. Tiek gėdinga, jog išties kyla mintys apie p. Kulakausko:

+ pirmalaikį smegenų dangalų suminkštėjimą;
+ profesinę ligą (dėstytuvo "visažinybės" manija ir kritiškumo praradimas);
+ tiesiog parsidavimą (žinomas kaip "Judo sindromas").

XX a. pradžioje, kai sprendėsi nepriklausomos Lietuvos likimas, neegzistavo jokie "bajorai". Nebuvo jokios "bajoriškos kultūros" (na jei neskaitysim išgertuvių su šoblėm bankrutuojančiuose dvareliuose), nes jau seniai nebuvo nei teisinio statuso, nei luominio etoso, nei feodalinės patetikos, nei bajoriškio stiliaus... Tie žmonės buvo visiškai deklasuoti, o save laikė "žemionimis" (ziemianin), kas reiškė tiesiog "aš bagotas". "Kilmingais" buvo vadinami žmonės, kurie TARNAUJA CARUI ("man of state", "monž stanu", "valstybės vyrai" t.y. atlieką tarnavimo monarchui prievolę). Tie, kas nesijautė tarnaują Carui-patvaldžiui, iš principo nebūtų galėję savęs laikyti nei aristokratais, nei kilmingaisiais. Apie kažkokius ten LDK "bajorus" išvis kalba nėjo.

Daryti iš XX a. pradžios Rusijos imperijos lenkakalbių pavaldinių kažkokius tai rožinius idiotus, bajorus-patriotus su perukais, kurie svaigsta apie LDK statutą, yra visiškas istorinis marazmas. Graži pasakėlė apie "lietuvybę kaip ištikimybę LDK Statutui" buvo užfiksuota XIX a. pradžioje romantinėje aplinkoje. Kabinti tokį romantinį sapną apie represyvų FEODALINĮ kodeksą PRAĖJUS ŠIMTUI METŲ kaip neva identifikavimosi faktorių žmonės, kurie 1910 m. vaikščiojo į kino seansus, važinėjo automobiliais, dalyvavo visuotiniuose parlamento rinkimuose, yra švelniai tariant anachronizmas. PIKTYBINIS p. Kulikausko anachronizmas, nes tokius dalykus išmano pirmakursiai ar tik tik įžengę į istoriko profesiją.

Jei šie Kulakausko nusišnekėjimai neatsitiktiniai, tai visai logiška, jog visos šitos fikcijos specialiai t.y. apgalvotai p. Kulakausko suvedamos į iš anksto užtaisytą ir jau paserviruotą MORALĄ:

neva XX a. pradžioje egzistavo a) juodi biedni lietuviai, kurie pasirinko "Juodą vyžotą Lietuvą" (čia suprask tipo Lietuvos Respubliką) ir b) neva tai ponai-bajorai, vienu kojų išsižergimu peržengę pusantro šimto metų vergovę, ištisą industralizaciją-kapitalizmą, visas socialines XIX a. reformas, peržengę ir nei vieno savo bajoriško piršo nesušlapinę į Modernybę. Taigi pagal Kulikauską vargingiausi lietuviai tipo-"bajorai" iš labiausiai surusintos Vilniaus gubernijos, kalbantys IŠIMTINAI vien tik "po prostu", aršiausiai zombuojami nacionalistinių lenkų klerikalų nuodais, lenkinami per Rusijos imperijos valstybines mokyklas - taigi visi šitie bėdžiai iš gūdžiausių Vilnijos kaimų pasirodo pasirinko ... "LDK". Po to atseit pasirinkę "kilmingą Lietuvą" pirmu reikalų prijungė ją prie nacionalistinės monoetninės Lenkijos (štai tau ir ištikimybė Lietuvos statutui), po to prie sovieto noriai rusėjo, toliau buvo lenkinami sovietinių švietimo įstaigų ir dabar ... IR ŠTAI DABAR !!! atseit "vėl atgimė" tipo "bajorais" Lietuvos Respublikoje. Štai kodėl šitie taurūs "litvinai" nagais ir ragais gina sovietinę lenkų mokyklų struktūrą Rytų Lietuvoje - VARDAN LDK STATUTO GINA "TOMAŠEVSKĮ IR CO."

štai toks Kulakausko "MORALAS". Mano nuomone jis kaip minimum neprofesionalus (apie moralinius lojalumo Tėvynei aspektus net nekalbu).

[artexs]

Galėtum šitą nusiųst į delfį kaip atsaką į Kulakausko straipsnį, nes ten pasiskaičius visokių penktakolonininkų, Londono tualetų plovėjų ir save laikančių "politkorektiškais eurokosmopolitais", ale Romas, komentarus, bloga darosi.

[music]

http://www.wilnoteka.lt/ pozdrawiam

Manau šis puslapis kai ką daug labiau išgąsdins nei nekalti kresy ar vylenščyznų autonomijos niekam neįdomioje snukiaknygėje

[Romas]

"Lietuvos ryto" vedamasis
2011.02.04

Pastaruoju metu akivaizdu, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir tariamas lenkų mažumos diskriminavimas mūsų šalyje tapo artėjančių savivaldos rinkimų Vilniaus rajone kampanijos tema. (...)

Nemažai lietuvių veikėjų įtaria, kad Lenkijos politikai iškraipytą ar sąmoningai bent jau iš dalies nutylėtą informaciją apie lenkų padėtį mūsų šalyje taip pat gauna iš Lietuvoje veikiančios LLRA atstovų.
Tačiau ar tik iškraipyta informacija lemia nesusikalbėjimą su Lenkija dėl lenkų mažumos padėties Lietuvoje?
Galų gale ar ne mes patys, lietuviai, niekaip neišsivaduodami iš provincialumo, dažnai pilame vandenį ant LLRA propagandos malūno, tuo dar labiau stiprindami šią politinę jėgą? (...)

Tačiau ar tikrai kas nors nukentėtų, jeigu įstatymai leistų tautinėms mažumoms miestelių, jų gatvių ir kitus pavadinimus šalia lietuviškų rašyti ir gimtąja kalba?
Būtų sunku patikėti, jog ir po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuva tebėra tokia silpna valstybė, kad, kaip kadaise, baimintųsi kokių nors autonomininkų ar panašių baubų.
O jei ne, gal pagaliau vertėtų pažvelgti plačiau – pavyzdžiui, į tą pačią Lenkiją. Joje tautinėms mažumoms leidžiama savo kalba rašyti tiek vietovardžius, tiek gatvių pavadinimus.
Netgi pavardę dokumentuose, skirtingai nei Lietuvos lenkai, bet kuris lietuvis ar kitos tautinės mažumos atstovas turi teisę rašyti originalo kalba – su „č”, „š” ar kitomis lenkų abėcėlėje neegzistuojančiomis raidėmis
Gal kam ir keista, bet šia teise pasinaudojusių yra itin mažai. Lietuviai neskuba keistis dokumentų, kuriuose jų pavardės būtų rašomos lietuviškai.
Net Punske, kuriame 82 proc. gyventojų – lietuviai, tik gyvenvietę žymintys kelio ženklai yra dviem kalbomis: „Punsk” ir „Punskas”. Gatvių pavadinimai – vien lenkiškai. Taip pat ir parduotuvių iškabos, autobusų maršrutų pavadinimai.
Tad gal ir Lietuvoje problema išnyktų, jei užrašai tautinių mažumų kalbomis būtų nedraudžiami?
(...)

Be abejo, visai kas kita negu užrašai tautinių mažumų kalbomis – švietimas valstybine kalba. Kad ši Lietuvos valdžia po daugybės metų pagaliau ryžosi imtis taisyti Švietimo įstatymą, kad ir tautinės mažumos mokykloje privalėtų dalį dalykų mokytis valstybine lietuvių kalba, galima tik sveikinti.
(...)
(Europoje) jau seniai galioja principas, kad 60 proc. pamokų tautinių mažumų mokyklose vyksta jų kalba, o 40 proc. – valstybine.
Todėl jokios Lenkijos notos ar kitoks spaudimas neturėtų sutrukdyti Lietuvai laikytis būtent tokių europietiškų standartų.

Tačiau dėl kitų dalykų tiek pačiai valstybei, tiek ir tariamiems lietuvybės gynėjams iš tiesų reikėtų gerai pamąstyti: ar jų pozicija nesukelia daugiau problemų negu jų išsprendžia?

http://www.lrytas.lt/?data=20110204&...k_id=99&view=2

[Kecal]

Tai gėdinga istoriko profesijos diskreditacija. Tiek gėdinga, jog išties kyla mintys apie p. Kulakausko:

+ pirmalaikį smegenų dangalų suminkštėjimą;
+ profesinę ligą (dėstytuvo "visažinybės" manija ir kritiškumo praradimas);
+ tiesiog parsidavimą (žinomas kaip "Judo sindromas").

XX a. pradžioje, kai sprendėsi nepriklausomos Lietuvos likimas, neegzistavo jokie "bajorai". Nebuvo jokios "bajoriškos kultūros" (na jei neskaitysim išgertuvių su šoblėm bankrutuojančiuose dvareliuose), nes jau seniai nebuvo nei teisinio statuso, nei luominio etoso, nei feodalinės patetikos, nei bajoriškio stiliaus... Tie žmonės buvo visiškai deklasuoti, o save laikė "žemionimis" (ziemianin), kas reiškė tiesiog "aš bagotas". "Kilmingais" buvo vadinami žmonės, kurie TARNAUJA CARUI ("man of state", "monž stanu", "valstybės vyrai" t.y. atlieką tarnavimo monarchui prievolę). Tie, kas nesijautė tarnaują Carui-patvaldžiui, iš principo nebūtų galėję savęs laikyti nei aristokratais, nei kilmingaisiais. Apie kažkokius ten LDK "bajorus" išvis kalba nėjo.

Daryti iš XX a. pradžios Rusijos imperijos lenkakalbių pavaldinių kažkokius tai rožinius idiotus, bajorus-patriotus su perukais, kurie svaigsta apie LDK statutą, yra visiškas istorinis marazmas. Graži pasakėlė apie "lietuvybę kaip ištikimybę LDK Statutui" buvo užfiksuota XIX a. pradžioje romantinėje aplinkoje. Kabinti tokį romantinį sapną apie represyvų FEODALINĮ kodeksą PRAĖJUS ŠIMTUI METŲ kaip neva identifikavimosi faktorių žmonės, kurie 1910 m. vaikščiojo į kino seansus, važinėjo automobiliais, dalyvavo visuotiniuose parlamento rinkimuose, yra švelniai tariant anachronizmas. PIKTYBINIS p. Kulikausko anachronizmas, nes tokius dalykus išmano pirmakursiai ar tik tik įžengę į istoriko profesiją.

Jei šie Kulakausko nusišnekėjimai neatsitiktiniai, tai visai logiška, jog visos šitos fikcijos specialiai t.y. apgalvotai p. Kulakausko suvedamos į iš anksto užtaisytą ir jau paserviruotą MORALĄ:

neva XX a. pradžioje egzistavo a) juodi biedni lietuviai, kurie pasirinko "Juodą vyžotą Lietuvą" (čia suprask tipo Lietuvos Respubliką) ir b) neva tai ponai-bajorai, vienu kojų išsižergimu peržengę pusantro šimto metų vergovę, ištisą industralizaciją-kapitalizmą, visas socialines XIX a. reformas, peržengę ir nei vieno savo bajoriško piršo nesušlapinę į Modernybę. Taigi pagal Kulikauską vargingiausi lietuviai tipo-"bajorai" iš labiausiai surusintos Vilniaus gubernijos, kalbantys IŠIMTINAI vien tik "po prostu", aršiausiai zombuojami nacionalistinių lenkų klerikalų nuodais, lenkinami per Rusijos imperijos valstybines mokyklas - taigi visi šitie bėdžiai iš gūdžiausių Vilnijos kaimų pasirodo pasirinko ... "LDK". Po to atseit pasirinkę "kilmingą Lietuvą" pirmu reikalų prijungė ją prie nacionalistinės monoetninės Lenkijos (štai tau ir ištikimybė Lietuvos statutui), po to prie sovieto noriai rusėjo, toliau buvo lenkinami sovietinių švietimo įstaigų ir dabar ... IR ŠTAI DABAR !!! atseit "vėl atgimė" tipo "bajorais" Lietuvos Respublikoje. Štai kodėl šitie taurūs "litvinai" nagais ir ragais gina sovietinę lenkų mokyklų struktūrą Rytų Lietuvoje - VARDAN LDK STATUTO GINA "TOMAŠEVSKĮ IR CO."

štai toks Kulakausko "MORALAS". Mano nuomone jis kaip minimum neprofesionalus (apie moralinius lojalumo Tėvynei aspektus net nekalbu).

Zosy,

a) tai tik ilgos kalbos (o Kulakauskas mėgsta kalbėti, patikėk manimi) ištraukos, perteiktos žurnalistės, o ne mokslinis straipsnis. Kvaila tikėtis išplėtotų argumentų...
b) kita vertus, tavo reakcija man atrodo visiškai neadekvati, netgi apgailėtina... būtent todėl, kad bandai apsimesti kažin kokiu žinovu.

Kulakauskas kalba apie XIX a., kaip lūžinį tašką, o tu VISUR kiši XX a. (po visų svarbiausių pokyčių). Arba tai reiškia nesugebėjimą skaityti, arba "pirmalaikį smegenų dangalų suminkštėjimą", arba... parsidavimą?

Pagrindinių straipsnyje išskirtų Kulakausko tezių ("Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo. Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau.") nepaneigei. Net neužkabinai...

Dalies tavo emocingų svaičiojimų visiškai nesupratau. Įdedi į Kulakausko lūpas daugybę dalykų, kurių jis nepasakė, ir dar kaltini jį "neprofesionalumu", tuo pačiu palikdamas užuominų, tarsi pats būtum "įžengęs į istoriko profesiją"... Nežinau, ko moko tose istorijos studijose, bet akivaizdu, kad ne teksto suvokimo, ar elementaraus akademinio padorumo

P.S.: Piktai gavosi. Bet kartais pasitaiko.

[Al1]

Dėl Kulikausko žodžių, kad tauta nėra biologija. Tauta yra ir biologija, o Kulikauskas nesidomi kitų mokslų pasiekimais, todėl nusišneka. Deja, genetiniai tyrimai rodo, kad tautos turi skirtingus genus.

[Mørtã]

skirtingus genus turi visi žmones, nera dvieju žmonių vienodų...

[bebop]

Vienos tautos gyventojai turi genetinių panašumų. Kadangi žmonės tautose mažai maišėsi, todėl ir susdarydavo savitas genų bankas. Šiais laikais žmonės intensyviau "maišosi".Pvz. informacija apie lietuvius iš angliškos Vikipedijos:

Genetics

Since the Neolithic period the native inhabitants of the Lithuanian territory have not been replaced by any other ethnic group, so there is a high probability that the inhabitants of present day Lithuania have preserved the genetic composition of their forebears relatively undisturbed by the major demographic movements,[18] although without being actually isolated from them.[19] The Lithuanian population appears to be relatively homogeneous, without apparent genetic differences among ethnic subgroups.[20]

A 2004 analysis of MtDNA in a Lithuanian population revealed that Lithuanians are close to (Indo-European) and Finno-Ugric-speaking populations of Northern Europe. Y-chromosome SNP haplogroup analysis showed Lithuanians to be closest to Latvians, Estonians and Finnish people.[21]

The CCR5-D32 allele, which confers resistance to HIV infection, is present in about 16% of the Lithuanian population. Its relatively high frequency may have arisen as a response to epidemics of smallpox or plague in the region.[22]

Lithuanian Ashkenazi Jews have also interested geneticists, since they display a number of unique genetic characteristics; the utility of these variations has been the subject of debate.[23] One variation, which is implicated in familial hypercholesterolemia, has been dated to the 14th century, corresponding to the establishment of Ashkenazi settlements in response to the invitation extended by Vytautas the Great in 1388.[24]

Lithuanians, like most other Baltic/Scandinavian cultures, have been known for being people of above average height. At the end of the 19th century, the average height of males was 163.5 cm (5.36 feet) and the average height of females was 153.3 cm (5.03 feet). By the end of the 20th century, heights averaged 181.3 cm (5'11") for males and 167.5 cm (5'6") for females.[25]

Lithuanians and Latvians are closely related peoples of the Baltic Nations (including Estonia, populated by non-Indo European speaking Estonians), they have similar yet separate languages and cultural traditions.

[Al1]

Kalba ne apie skirtingus genus, o tuos pačius, kurie randami skirtingų tautų atstovuose.

[Romas]

Dėl Kulikausko žodžių, kad tauta nėra biologija. Tauta yra ir biologija, o Kulikauskas nesidomi kitų mokslų pasiekimais, todėl nusišneka. Deja, genetiniai tyrimai rodo, kad tautos turi skirtingus genus.

Gerai, kad ištrynei rasistines paskalas apie žydus. Ten atskirumui ir atsparumui daugiau įtakos turi ne rasė, o religija, t.y., irgi kultūros dalis. Kai XIX a. - XX a. pr. Vengrijoje ar Lenkijoje (ir Vokietijoje iki I pasaulinio karo) turtingi žydai apsikrikštydavo, jie ir jų vaikai tapdavo tos šalies elito dalimi. O žemesniuose sluoksniuose irgi vyko integracija
Kulikauskas ėmė konkrečią situaciją konkrečiu laiku. Tie bajorai, nesvarbu, lietuvių, gudų, lenkų ar vokiečių kilmės, tuo metu turėjo apsispręsti. Apsisprendimas beveik visur buvo kultūriniu, o ne rasiniu pagrindu. Tas pasirinkimo problemas sprendė ne tik Lietuva - tas pats buvo Slovakijoje, Čekijoje ar Slovėnijoje. Dauguma bajorų tapo (pasiliko) vengrais ar vokiečiais.

Kulakausko minimos proporcijos "trečdalis pasirinko eiti su etniniais lietuviais, maždaug du trečdaliai bajorijos nuėjo su lenkais" jei tokios ir buvo, tai tik iki 1922 m. žemės reformos.

Pavyzdžių galima rasti visokių ir į skirtingas puses. Bet apsisprendimas buvo kultūriniu pagrindu:
- T.Ivanauskas buvo kilęs iš Gudijos užkampio, bet tapo lietuviu.
- Vilniaus rajone, Mačiuliškėse (tik nežinau kuriose - Lentvario ar Lavoriškių apylinkėse) gimė Branisłaŭ Taraškievič, kuris 1918 m. išleidęs "Biełaruskaja hramatyka dla škoł" (taip, lotynišku šriftu) tapo Baltarusių Jablonskiu.
- A.Smetonos žmona buvo lenkė, bet niekam nekyla minčių, kad jų vaikai buvo ne lietuviai.
- Lietuvių bajorų brolių Narutavičių ar Pilsudskio (kuris ¾ buvo "lietuviško kraujo") pavyzdžių net nesinori minėti.
- Visi Livonijos bajorai (Tiesenhaussen'ai, Waysenhoff'ai, Ropp'ai, etc.) kažkokiu būdu beveik visi XVI-XVII a. pritapo prie Abiejų Tautų Respublikos elito. Iš tų bajorų Lietuvoje pasiliko tik vienas žinomesnis - Römeris.
- Patys lietuviškiausi lietuviai iš Klaipėdos krašto dėl įvairių priežasčių repatrijavo į Vokietiją.

Niekas neneigia, kad yra panaši aplinka, kilmė ir panašūs dalykai.
Bet kas didesnis lietuvis - ar po pusmečio užmiršęs kalbą emigrantas (apie tuos Amerikos "lietuvius" vos ne kasdien rašo Lrytas) ar Lietuvos kultūrą parėmęs kitatautis ir jo vaikai, pagal kilmę - gryni kitataučiai?

Jei skaitei tą straipsnį iki galo, ten kitas kalbėtojas istorikas A. Kasparavičius sakė: "mes turime dėti pastangas, kad pasirinkti lietuvybę, lietuviškumą būtų garbė".

Ir ką mes per 20 metų padarėm, kad taip atsitiktų?

[Al1]

Nieko nebuvo padaryta. Priešingai, buvo brukama svetimas kultūrinis šlamštas. Tačiau tai nereiškia, kad dabar turime atsiverti pasauliui dar labiau ir priimti visus kitataučių reikalavimus. Priešingai, turime atsiriboti nuo kultūrinio šlamšto ir pasiųsti kitataučius su jų reikalavimasi kuo toliau. Tiek lenkus, tiek rusus, tiek visą žydrą Europą...

[Romas]

Pasiųsti lengviausia. Paskui nors pasiusk, jie netaps lietuviais.
O ką daryti, kad jie patys norėtų tapti lietuviais?

[Al1]

Patys jie nenorės tapti lietuviais. Nors ir ką bedarytume. Galima tik bandyti prievarta asimiliuoti.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Žmonės su "stabilia psichika" nekreipė dėmesio ir į Hitlerį. Kuom tai baigėsi visi žinom.

Šiaip jau pamiršai tą nedidelę aplinkybę, kad Hitleris buvo Vokietijos vadovas. Jei kokius tai ekspansionistinius pareiškimus darytų Tuskas ar Komorowskis gal ir būtų verta nerimauti, kol tą daro saujelė spuoguotų laido riterių nematau prasmės dėl jų sukt galvą. O jau pagal juos spręst apie visus lenkus yra apskritai nesąmonė.

[micku]

Pasiųsti lengviausia. Paskui nors pasiusk, jie netaps lietuviais.
O ką daryti, kad jie patys norėtų tapti lietuviais?

Romai, o kaip Jums atrodo, ką reikia padaryti, kad jie patys norėtų tapti lietuviais?