LT-PL. Lietuvių - lenkų santykiai. Lenkiški užrašai ir pavardės Vilniaus krašte.

[R.D.]

Todėl Lenkijos laikotarpiui Vilniuje reikėtų vartoti kitokį terminą nei "okupacija".

Atsakinėti į klausimus žmogaus, kuris rašo štai tokius dalykus, savęs negerbti.

[R.D.]

Lenkijos užgrobimas nebuvo legitimus ir tas klausimas tarptautinėje bendruomenėje buvo tiesiog užmarinuotas nes visoms Vakarų sąjungininkėms tiko toks status quo.

Romas mąsto kitokiomis kategorijomis, t.y. galingųjų teise: užėmė - pats kaltas, kad nesugebėjai išvaduoti, o jeigu pripažino dar tai, tai jau karstas tau. Įrodyk, kad ne dramblys esi.

O atsakant į klausimą dėl LDK, tai lietuvių etninės žemės, t. y. branduolys kokio XIII-XVI a. kontekste nesunkiai matomas oikonimikoje, rytų Lietuvos pilkapių (kitaip - Lietuvių pilkapių) kultūros areale (apie rytus ir kalbant), gyvenviečių raidoje, pilyse, kriščionybės papilitime. Visa kita yra, jeigu jums taip patogiau, šveicariška sistema.

[manometras]

Istoriškai dabartiniai Vilnijos puslenkakalbiai ir yra polonizuoti / polonizavęsi vietiniai lietuviai arba iš Baltarusijos atvykę baltarusiai, nes polonizuotis jiems atrodė verta arba buvo priversti aplinkybių, nes kitaip buvo niekinami ir įtikinėjami daryti tą ir aną (melstis, mokytis, dirbti mieste, dvare, miestelyje) tik lenkiškai tų, kurie buvo jau anksčiau polonizavęsi. Nepatinka baltarusiškas ir lenkiškas vietinių slavų savivardis tuteišy, tuteišaja, tuteišye? Tada galime sakyti istorijos bėgyje sulenkėję / sulenkinti vietiniai tikrosios Lietuvos gyventojai (etniniai lietuviai) ir rusėnai / baltarusiai. Gal tarp jų ir liko šiek tiek tikrų lenkų, su šaknimis Lenkijoje, bet dauguma tokių seniai nebegyvena Vilnijoje. Istorinių aplinkybių buvo įtikinti arba priversti persikelti į Lenkiją. Čia istorija. Įžeidimas lietuviams iš vietinių, dabar laikančių save lenkais, ir iš Lenkijos lenkų pusės yra drausti lietuviams taip ją matyti. Aš mačiau filmą apie tuos sulenkėjusius Vilnijos lietuvius. Savo troboj sėdėdami senukai su atvykusiais imti interviu filmui kalbėjo, kaip mokėjo, lenkiškai, o šiaip namų reikalais močiutė seneliui kažką atsisukusi liepė lietuviškai. Matyti lenkinimo mechanizmas: žmonių įtikinimas ir įtikėjimas, kad lietuvių kalba tinka tik namams, vienkiemiui, ūkiui, prie kiaulių, tarp savų ubagų, o visur kitur reikia lenkų kalbos. Filmas darytas 20 amžiuje.
Gervėčiuose, Pelesoj irgi išnyks lietuviai. Ir ką tada sakys likę aprusėję baltarusiai? Kad čia lietuvių niekad ir nebuvo, sakys.

[Romas]

Atsakinėti į klausimus žmogaus, kuris rašo štai tokius dalykus, savęs negerbti.

Deja, neužteko jėgų atsakyti į nepatogius klausimus.
Kai ne taip ir ne to, ko pats nori klausiama, pritaikyta sovietinė diskusijų taktika "O Amerikoje negrus muša".

Nesiginčykime dėl akivaizdžių dalykų - juk aišku, kad tarpukario Lenkija tautinių mažumų atžvilgiu, švelniai tariant, nebuvo sektinas pavyzdys.

Po I pasaulinio karo buvo daugybė tautinių konfliktų, ypač Rytų Europoje, kurių neisšsprendė Tautų Sąjunga.
Praėjus šimtui metų gal galima objektyvai įvertinti situaciją, o ne kartoti tą pačią plokštelę - "okupantai lenkai, lenkai okupantai"
Net ir tokioje terantiškoje mažumų atžvilgiu kaip, pvz. tuometinė Čekoslovakija irgi buvo daugybė problemų ir kai gerai Vakarų lyderių vertinamas Čekoslovakijos prezidentas Masarykas taikiu budu užėmė lenkišką Cieszyną /Tešyną, prisijungė dideles vengrų gyvenamas Slovakijos pietuose , nekalbant apie 3 mln vokiečių mažumą vokiečiais . Ilgai laikti nereikėjo kol 1938 m. kilo Sudetų krizė.

Yra keli tautinių mažumų klausimo sprendimo būdai.

1. Lengviausia problemas spręsti iškeldinant tautines mažumas ar darant gyventojų mainus.
Po kelių dešimtmečių iškeldintieji pasensta ir numiršta, atsiranda nauja karta ir galima pradėti gyvenimą tyrinėjant kitokisu pastatus iriš atstumo beveik objektyvia žvelgiant į istoriją.
Tokia praktika buvo po II pasaulinio karo iškeldinant vokiečius iš Čekijos, dabartinės Lenkijos, Kaliningrado ar Klaipėdos krašto. Mažesni mainai vyko Dobrudžoje, Rytų Trakijoje ar visai nesenai - Bosnijoje ir Hercegovinoje

2. Kitas efektyvus tautinių problemų sprendimo būdas - nutautininmas. Kai tautos jau susiformavo, tai yra sunkiai įmanomas dalykas.
Lenkams per tarpukarįio dvidešimtmetį sėkmingai pavyko polonizuoti dalį kataikų baltarusių ar lietuvių
Lietuviams per tarpukarį sėkmingai pavyko atlietuvinti Kauno - Kėdainių - Panevėžio teritoriją. Tas procesas ir Lietuvos pusėje vyko ne vien dėl kultūrinio pranašumo, bet ir kitomis priemonėmis. Iki šiol likę lenkiškai kalbantys arealai Giedraičiuose, Dubingiuose, Joniškyje ar Vandžiogaloje niekam problemų nekelia - lenkų kalba yra virtuvės ar geriausiu atveju bažnyčios kalba, kurios viešumoje beveik nesigirdi.

3. Yra dar vienas būdas - migracija.
Per porą dešimtemčių pasikeitė Vilniaus ir miesto apylinkių tautinės sudėtis.

Dvimačiu mąstymu besivadovaujantiems yra sunku priimti, kad Lietuvoje kompaktiškoje teritorijoje vis dėlto gyvena virš 200.000 lenkais save laikančių žmonių, kurie drįsta sau reikalauti minimalių teisių. Per 78 metus po karo lenkų skaičių pavyko tik sumažinti, bet jų liko dar yra gana daug.
Ir po kelių dešimtmečių dalis nutautės, dalis bus praskiesta dėl migracijos, bet "tie lenkai" vis tiek išliks, nors juos kažkas įžeidžiančiai vadins "tuteišias" ar "polonizuoptais lietuviais". Paradoksas, kad iš kitur atvykę žmonės.čia gyvenančius šimtmečius vietinius gyventojai bando vadinti "okupantais",

Paradoksas tas, kad tiesiog nieko nedarant nutautėjiamas ir integracija vyks greičiau ir sklandžiau, vyks lituanizacija per aukštesnį kalbos presitžą ir mišrias šeimas.
Tačiau keliant įtampas bendruomenės pradeda viena į kitą žūręti įtariai ir užsiima savyginos pozicijas.
Juk niekas taip gerai nemaitina AWPL, kaip nuolatinai lenkų įžedidinėjimai per TV humoro laidas, lenkiškos Paluknio mokyklos uždarymas, žemių iš kokių Anykščių atkėlimas į Vilniaus apylinkes ar kokio nors signatrų patriarcho antilenkiški išsisšokimai, kurie labai padindavo AWPL balsų skaičių per rinkimus.

4. Kito kelio nėra, kaip tik įsiklausyti vieni į kitus ir taikiai gyventi kartu (arba šalia).

[R.D.]

Romas, niekas nesivadovauja "dvimačiu" pasaulio matytumu. Būtent ir sakoma, tamstai propagandinstui, kad "dvimatis" pasaulis yra rytų Lietuvoje matyti kažokius grynus etninius vargšus lenkus. Nu kažkiek kritiškumo negi neturite ir polonizacijos, slavizacijos proceso nematote, neįžiūrite per XIX-XX a.? Ir tai gaidelė apie gal ne visai okupaciją yra ciniška. Ne Lietuva įžiūliai pažeidė Suvalkų sutartį, ne Lietuva įžengė į Lenkiją ir okupavo jos teritorijas, kurios niekad jai nepriklausė. Būtų sėkmingai gyvenę tie žmonės Lietuvos sudėtyje kaip ir gyveno šimtus metų iki to (tarpukario Lietuvos pavyzdys įrodė, kad gebėjo sugyventi visus etninės grupės jau nekalbant apie LDK). Patys lenkai įvarė nepykantos pleištą, o dabar žiūrėk iš tarsi juk ir ne buku žmonių sklinda kažkokie keisti reveransai apie požiūrį į okupaciją.
P.S. taip ir nesupratau, kokie tie nepatogūs klausimai

[manometras]

Lenkiją vadinam šalimi, kuri bandė okupuoti = sunaikinti ir polonizuoti visą Lietuvą, bet pavyko tik Vilniją laikinai palaikyti ir dalinai polonizuoti.
Vietinius Vilnijos gyventojus vadinam sulenkėjusiais arba grubiai sulenkntais. Žodis tuteišiai reiškia vietiniai, jis paimtas iš tų vietinių ir aplietuvintas. Kai tie vietiniai sulenkino buvusius lietuviškus savo kaimų, miestelių pavadinimus ir reikalauja, kad Lietuva tai pripažintų jų teise, tai normalu, neskaudinti turi lietuvių, nepriminti, kaip su jų kalba jų krašte elgtasi,, o kai lietuviai juos vadina sulietuvintu jų pačių žodžiu – rasizmas ir įžeidimas? Man lietuviškų pavardžių sulenkinimas ir to nepripažinimas – įžeidimas. Lenkijos lenkų tikėjimas, kad dalis Lietuvos lietuvių turi beveik lenkiškas pavardes ir neprisipažįsta esą lenkai, nes lietuvių naciai juos, neva, sulietuvino, yra įžeidimas ir skaudina lietuvius. O tuteišy, tuteiša, tuteišye yra savivardis, reiškiantis čionykštis, čionykštė, čionykščiai.

[Romas]

[Nu kažkiek kritiškumo negi neturite ir polonizacijos, slavizacijos proceso nematote, neįžiūrite per XIX-XX a.?

Aptarinėti galima viską, jei neklijuojamos etiketės.

Esu matęs visokių lenkų ir tai tikrai nėra vientisa "etninių lenkų" masė - vienaip yra Vilniuje, kitaip - Buivydžiuose ar Eišiškėse, o dar kitaip - Rūdiškėse ar Šumske (nustebau kai laidotuvių dalyviai laisvai kalbėjo kokiomis 5 kalbomis).

Paties pavyzdys su Nemenčinės- Eitminiškėių- Paberžės polonizacija akivaizdžiai labiau taikomas ne tarpukario Lenkijai, o ankstesniems laikams. Kažkur skaičiau, kad Pabėržės apylinkėse dar po karo buvo vineas kitas lietuviškai kalbantis senukas, bet dauguma gyventojų kalbėjo lenkiškais jau XIX a. pabaigoje.

Tiesą sakant kalbant apie slavėjimą nereikia minėti vien XIX - XX amžių.
Aš pats Gudijoje 1987 - 1990 m. apvažinėjau lietuvių salas ir dar spėjau pamatyti kelis lietuviškai kalbačius žmones net Lazūnų saloje.
Kažkas užsiminė apie Pelesą ir Gervėčius - ten šiemet Lukašenkos valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, lietuviškumo perspektyvos gana liūdnos.

Tačiau Lietuvoje vyksta priešingi kalbiniai procesai.

[R.D.]

Aš pats Gudijoje 1987 - 1990 m. apvažinėjau lietuvių salas ir dar spėjau pamatyti kelis lietuviškai kalbačius žmones net Lazūnų saloje.
Kažkas užsiminė apie Pelesą ir Gervėčius - ten šiemet Lukašenkos valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, lietuviškumo perspektyvos gana liūdnos.

Tai pat esu aplankęs ir sutinkęs dar kalbančiu lietuviškai, bet ten be perspektyvų, tik vietovardžiai (jeigu ir jų nepervadins (kaip "Jotva", "Litva" ir pan.) primins apie lietuvių arealą.

[Romas]

Tai pat esu aplankęs ir sutinkęs dar kalbančiu lietuviškai, bet ten be perspektyvų, tik vietovardžiai (jeigu ir jų nepervadins (kaip "Jotva", "Litva" ir pan.) primins apie lietuvių arealą.

Beje, Lazūnų apylinkėse gudai lietuvius vadino "žahuny".

[Zefyras]

Istoriškai dabartiniai Vilnijos puslenkakalbiai ir yra polonizuoti / polonizavęsi vietiniai lietuviai arba iš Baltarusijos atvykę baltarusiai, nes polonizuotis jiems atrodė verta arba buvo priversti aplinkybių, nes kitaip buvo niekinami ir įtikinėjami daryti tą ir aną (melstis, mokytis, dirbti mieste, dvare, miestelyje) tik lenkiškai tų, kurie buvo jau anksčiau polonizavęsi. Nepatinka baltarusiškas ir lenkiškas vietinių slavų savivardis tuteišy, tuteišaja, tuteišye? Tada galime sakyti istorijos bėgyje sulenkėję / sulenkinti vietiniai tikrosios Lietuvos gyventojai (etniniai lietuviai) ir rusėnai / baltarusiai. Gal tarp jų ir liko šiek tiek tikrų lenkų, su šaknimis Lenkijoje, bet dauguma tokių seniai nebegyvena Vilnijoje. Istorinių aplinkybių buvo įtikinti arba priversti persikelti į Lenkiją. Čia istorija. Įžeidimas lietuviams iš vietinių, dabar laikančių save lenkais, ir iš Lenkijos lenkų pusės yra drausti lietuviams taip ją matyti. Aš mačiau filmą apie tuos sulenkėjusius Vilnijos lietuvius. Savo troboj sėdėdami senukai su atvykusiais imti interviu filmui kalbėjo, kaip mokėjo, lenkiškai, o šiaip namų reikalais močiutė seneliui kažką atsisukusi liepė lietuviškai. Matyti lenkinimo mechanizmas: žmonių įtikinimas ir įtikėjimas, kad lietuvių kalba tinka tik namams, vienkiemiui, ūkiui, prie kiaulių, tarp savų ubagų, o visur kitur reikia lenkų kalbos. Filmas darytas 20 amžiuje.
Gervėčiuose, Pelesoj irgi išnyks lietuviai. Ir ką tada sakys likę aprusėję baltarusiai? Kad čia lietuvių niekad ir nebuvo, sakys.

Na tai čia tiesiog pavyzdys kai viskas kas yra "kitoniška" paverčiama "bloga". Kaži ar būtų geriau jei kultūros centras būtų ne Varšuva, o Minskas? Turėtume galbūt ir aiškesnę baltarusių/rusėnų savivoką jau XIX amžiuje. Tai deja neleidžia lietuviams sakyti, žinot mes numanom kad prieš penkis amžius čia gyveno lietuviai, tai jūs tiesiog esat apsimetėliai lenkai ir mes jus nutautinsim.

[manometras]

Na tai čia tiesiog pavyzdys kai viskas kas yra "kitoniška" paverčiama "bloga". Kaži ar būtų geriau jei kultūros centras būtų ne Varšuva, o Minskas? Turėtume galbūt ir aiškesnę baltarusių/rusėnų savivoką jau XIX amžiuje. Tai deja neleidžia lietuviams sakyti, žinot mes numanom kad prieš penkis amžius čia gyveno lietuviai, tai jūs tiesiog esat apsimetėliai lenkai ir mes jus nutautinsim.

Kas juos nutautina arba nulenkina? Juos kaip tik nuo 1990 ar nuo 1987 metų Lietuvoje pradėta intensyviai lenkinti. Desovietizuoti, mažinti rusinimą. Jiems tada pakviesti mokytojai iš Lenkijos. Dar net valstybinės kalbos neišmokinti jie, nes lanko lenkiškas mokyklas ir gyvena vis intensyviau lenkinamame krašte.
Aš nesakiau, kad blogai, kad jie laiko save lenkais. Blogai, kad jie elgiasi kaip vatnikai. Blogai, kad jiems patinka lukašenka ir putleris. Blogai, kad jie nekenčia lietuvių ir Lietuvos. Blogai, kad jie nežino, kad jų protėviai buvo Lietuvoje gyvendami sulenkinti ir spjaudo ant sakančių jiems tiesą. Vilnija nėra istorinė lenkų žemė. Tai etninių lietuvių žemė – Tikroji Lietuva (lotyniškai Lituania propria, rusiškai Litva sobstvennaja, litovkaja, o ne litvinskaja). Lietuvius, atvykstančius gyventi į Vilniją, vadinti tikrų vietinių lenkų nutautintojais, neturinčiais teisės į savo lietuviškumą, lietuviškas mokyklas, lietuvių kalbą Vilnijoje, yra įžeidimas. Jų protėvius kažkada sulenkino, tai dabar jie reikalaus, kad lietuviai šalia negyventų, teisių neturėtų, viską jiems sulenkintų ir nebedrįstų nieko lietuviško daryti, kad nemokytų lietuvių kalbos Lietuvoje?

Lietuviai, kurie gyvena už dabartinės Lietuvos ribų, nereiškia niekam iš tų šalių vietinių pretenzijų dėl to, kad jiems tenka mokytis svetimas kalbas iki superlygio, lankyti nelietuviškus renginius, gyventi tarp nelietuvių, beveik neturėti lietuviškų mokyklų, paversti savo vaikus ir anūkus vokiečiais, lenkais, rusais, belgais, norvegais.

[manometras]

Na tai čia tiesiog pavyzdys kai viskas kas yra "kitoniška" paverčiama "bloga". Kaži ar būtų geriau jei kultūros centras būtų ne Varšuva, o Minskas? Turėtume galbūt ir aiškesnę baltarusių/rusėnų savivoką jau XIX amžiuje. Tai deja neleidžia lietuviams sakyti, žinot mes numanom kad prieš penkis amžius čia gyveno lietuviai, tai jūs tiesiog esat apsimetėliai lenkai ir mes jus nutautinsim.

Ne numanom, o tiksliai žinom, ne prieš penkis amžius, o prieš du-tris lietuviai buvo dauguma ir vartojo gimtąją lietuvių kalbą.
Nieks jų nenutautina. Juos moko šalies valstybinės kalbos ir kraustosi gyventi šalia savo šalies sostinės ir į savo šalies sostinę. Kažkada lenkai, rusai, baltarusiai ir kt. turėjo tokią pat teisę kraustytis į Vilnių ir apylinkes.
Kodėl dabar lietuviai Lietuvoje Romui atvykėliai, o tie, kurie sulenkino Vilnių ir apylinkes niekaip nė už ką neva nebuvo atvykėliai? Sulenkėjo vietiniai toje vietoje, tai gal ir sulietuvės taip pat sėkmingai kada nors? Ir tragedijos taip pat sėkmingai nematys tame, kad sulietuvėjo, kaip dabartiniai nemato, kad sulenkėjo?

[Romas]

Čia svarstomas yra tik vienas scenarijus - tik asimiliacijos ir kiek mažiau - migracijos (nors gal kokiai karštai galvai sapnuojasi ir iškeldinimas) .

Kažkodėl net nesvarstomas scenarijus gyventi kartu ir atsižvelgti vienas į kito intersus.
Ir ką daryti, jei tie 200.000 lenkų po įžeidinėjimų ir diskrimainacijos (dėl žemės perkėlimo / grąžinimo, mokyklų, ir t.t. o iki neseno laiko ir dėl pavardžių rašybos) neparodys noro sulietuvėti?

[Sula]

Į šiaurę nuo Vilniaus lietuviai pakeitė tapatybę į lenkišką labai seniai - dar iki XIX amžiaus, o gal ir anksčiau.

Mano mama (kurios pusbroliai dabar lenkai, save laikantys lietuviais) dirbo pokariu tame krašte. Senoliai, gimę iki sukilimo puikiausiai kalbėjo lietuviškai (ypač sutikę jauną medikę ) o jų vaikai ir juolab anūkai visiškai nė žodžio lietuviškai (tai maždaug Paberžės apylinkės). Senelis Lentupių turguje lietuviškai susišnekėdavo dar 20-aisiais metais - dabar ten lietuvio su žiburiu nesurasi.
Beje, didžioji dalis baltarusių vos per keliasdešimt metų tapo rusais.

[mantasm]

Čia svarstomas yra tik vienas scenarijus - tik asimilaicijos ir gal migracijos (nors gal kokiai karštai galvai sapnuojasi iškeldinimas) .

Kažkodėl net nesvarstomas scenarijus gyventi kartu ir atsižvelgti vienas į kito intersus.
Ir ką daryti, jei tie 200.000 lenkų po įžeidinėjimų ir diskrimainacijos (dėl žemės perkėlimo / grąžinimo, mokyklų, ir t.t. o iki neseno laiko ir dėl pavardžių rašybos) neparodys noro sulietuvėti?

Esamos mokyklos yra vienas iš kertinių dalykų skatinantis getifikaciją.

[Zefyras]

Ne numanom, o tiksliai žinom, ne prieš penkis amžius, o prieš du-tris lietuviai buvo dauguma ir vartojo gimtąją lietuvių kalbą.
Nieks jų nenutautina. Juos moko šalies valstybinės kalbos ir kraustosi gyventi šalia savo šalies sostinės ir į savo šalies sostinę. Kažkada lenkai, rusai, baltarusiai ir kt. turėjo tokią pat teisę kraustytis į Vilnių ir apylinkes.
Kodėl dabar lietuviai Lietuvoje Romui atvykėliai, o tie, kurie sulenkino Vilnių ir apylinkes niekaip nė už ką neva nebuvo atvykėliai? Sulenkėjo vietiniai toje vietoje, tai gal ir sulietuvės taip pat sėkmingai kada nors? Ir tragedijos taip pat sėkmingai nematys tame, kad sulietuvėjo, kaip dabartiniai nemato, kad sulenkėjo?

Aš nemanau kad jiems ta "tiesa" įdomi, nes klausimas ar ta tiesa yra iš tiesų tiesa ir ar jos beatodairiškai reikia laikytis. Nesu tikras, bet riba tarp lietuviškų ir gudiškų/lenkiškų arealų ir buvo galbūt ties siena, su dideliu persidengimu aplink Vilnių. Gal tas arealas ir slinko per amžius artyn vidurio Lietuvos, bet man atrodo kad aiškinti Lietuvos lenkui kad jo protėviai prieš du-tris amžius kalbėjo lietuviškai ir stengtis "atitaisyti" yra nejautrumas tiek istorijai, tiek dabarčiai, tiek ir pačiam asmeniui. Nežinau kaip tame pačiame sakinyje gali sutilpti "nulenkėjęs" ir atvykėlis, vadinasi kažkas negerai su naratyvu.

Tikrai nenoriu teisinti lenkų nacionalistų, nes ir tarpukario Vilniuje būta disidentų tokiam mąstymui, kaip pvz. Juzefas Mackievičius ar ta pati Česlovo Milošo laikysena. Lenkai tikrai nebuvo kažkokie teisuoliai XIX ir XX a. iki karo lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių atžvilgiu. Neteisinu polonizacijos. Klausimas ar lietuviai, jei būtų gavę Vilnių ir VIlniją, nebūtų atkūrinę "istorinės teisybės" net ir ten kur lietuvybe nekvepėjo - o tokių teritorijų ypač palei rytinę to krašto kurį Lietuva laikė savu pagal sutartį su Rusija, buvo daug. Ir ar būtų buvę tolerantiško supratimo nacionalizmo eros apopėjoje...

Nežinau kas laiko lietuvius nutautintojais, nes dabartinė suburbanizacija yra daugiau ekonominė migracija, priešingai nei dvarininkinė kolonizacija. O kad sovietinė okupacija dar labiau jų tapatybę išdegino, tai irgi problema. Tie, kas tikėjosi kad Šalčininkuose staiga po 1990 m. visi staiga ims valstybine kalba kalbėti buvo arba naivūs, arba tiek jiems tas klausimas ir terūpėjo..

P.S. manau kaip minimum turėjo būti bent keli fakultetai Vilniaus universitetuose lenkų kalba, kad būtų galima vietos lenkakalbį elitą ugdyti juos skatinant būti Lietuvos, o ne rytų imperijos patriotais.

[mantasm]

Zefyras tarpukariu Kauno Lietuvoje ir lenkiškų mokyklų buvo, ir Seime lenkų. Net po visų istorijų su POW sąmokslų ir Vilniaus krašto okupacija.

[R.D.]

Mano mama (kurios pusbroliai dabar lenkai, save laikantys lietuviais) dirbo pokariu tame krašte. Senoliai, gimę iki sukilimo puikiausiai kalbėjo lietuviškai (ypač sutikę jauną medikę ) o jų vaikai ir juolab anūkai visiškai nė žodžio lietuviškai (tai maždaug Paberžės apylinkės). Senelis Lentupių turguje lietuviškai susišnekėdavo dar 20-aisiais metais - dabar ten lietuvio su žiburiu nesurasi.
Beje, didžioji dalis baltarusių vos per keliasdešimt metų tapo rusais.

Įdomus reiškinys su tais baltarusiais. Vieną asmeniškai žinau, kuris kažkaip gėdijasi esas pagal kilmę toks ir prisisiato rusų. Įdomu, kaip tie realūs baltarusiai labiau į rusiškumą ar lenkiškumą nuėjo.
Kitas dalykas dėl jūsų minimų Paberžės apylinkių. Štai pvz. yra tokios Eitminiškės netoli Paberžės (gerai žinau, dažnai pravažiuoju). XVIII a. pr. valstiečiai liudijo lietuvių kalba (http://www.elibrary.lt/resursai/Leid...4/al_04_06.pdf). Stipriai sulenkintos per likusius laikus, XX a. pr. bandyta atlietuvinti, vietinį kunigą Ambraziejį Jakavonį nužudė AK. Sovietmečiu rusifikavo, ypač per mokyklą. Po 1990 m. sunkokai susikalbėti galima buvo lietuviškai, jausdavaisi kaip ne Lietuvoje, bet demografija ir ekonomika davė savo. Prasmės leisti į lenkišką Eitminiškių pgr. mokyklą nelabai buvo, atsirado nauja 1996 m. (dabar gerai renovuota, pertvarkyta) įsteigta Eitminiškių gimnazija, kurioje pamokos lietuvių kalba. Šiandien nelabai apsimoka net kalbėti lenkų kalba (dirbsi ribotam areale ir t.t.), bažnyčioje, jeigu neklsytu, pamaldų nėra lietuvių kalba, tačiau esmė ta, kad stipriai atlietuvėjo, įmanoma su visais susikalbėti.

[Zefyras]

Zefyras tarpukariu Kauno Lietuvoje ir lenkiškų mokyklų buvo, ir Seime lenkų. Net po visų istorijų su POW sąmokslų ir Vilniaus krašto okupacija.

Greitas pagooglinimas ir rastas mokslinis straipsnis ta tema.

Klausimas tik ar būtų buvę galima 1920-30 m. gyventi status quo, kai etninė įtampa buvo didelė. Turbūt ne - ir todėl Hymanso planas nenusisekė, nes tiesiog niekas negalvojo apie toleranciją ir dvikalbystę.

[manometras]

Čia svarstomas yra tik vienas scenarijus - tik asimiliacijos ir kiek mažiau - migracijos (nors gal kokiai karštai galvai sapnuojasi ir iškeldinimas) .

Kažkodėl net nesvarstomas scenarijus gyventi kartu ir atsižvelgti vienas į kito intersus.
Ir ką daryti, jei tie 200.000 lenkų po įžeidinėjimų ir diskrimainacijos (dėl žemės perkėlimo / grąžinimo, mokyklų, ir t.t. o iki neseno laiko ir dėl pavardžių rašybos) neparodys noro sulietuvėti?

Sugyventi su nesuprantamais ir atsisakančiais suprasti? Tai nesaugu. Tai įamžinta rizika.
Niekas jų nežudo, netremia, juos pripažįsta vietiniais, bet jie užsispyrę likti nesuprantami, nekęsti savo šalies? Lietuviai nori, kad jie išmoktų suprasti tą baisiai šlykščią nepakenčiamą ir niekam, išskyrus tuos bjaurybes lietuvius, nereikalingą lietuvių kalbą ir kad taptų suprantami lietuviams, ir kad galėtų bandyti suprasti lietuvius, pamatyti, pažinti ir pamilti visą Lietuvą. O ko nori tie Polacy na Litwie (w Ukrainie, bet na Litwie?)? Ką lietuviams, jų manymu, reikėtų daryti, kad jie nustotų lietuvių ir Lietuvos nekęsti? Atiduoti DAR daugiau savo šalies, savo tautos buvusių žemių kažkam atsisakančiam tą tautą suprasti? Pažadėti atiduoti visam laikui i4 stengtis niekada neatgauti? O nesimato, kad lietuvių tauta ir jos teritorija nyko ir nyksta?
Juk aiškinom, kad visur, kur buvo lietuvių už Lietuvos valstybės ribų, jie išmoko kitas kalbas ir leido savo vaikams ir anūkams pamiršti lietuviškumą, nes toks gyvenimas už Lietuvos ribų. Kodėl sulenkėjusių žmonių ir lenkų gyvenimas už didžiulės Lenkijos ribų, mažoje Lietuvoje, turėtų būti su garantija, kad jų giminės lietuvėjimas nevyks? Ar lietuviai turi stengtis saugoti lenkiškumą savo šalyje? Latviams nereikia, čekai neprivalo, o lietuviai privalo užtikrinti savo šalies sostinės apylinkių teisę nesuprasti likusios šalies?