Kai prireiks, paso savininkas pas pasisakys kaip jo vardą ir pavardę tarti. O jei kils didelių praktinių problemų paso savininkas greičiausiai pats pasikeis rašybą į kitiems suprantamą (kaip JAV imigrantai išvis pavardes trumpinosi).
O nesugebėjimas teisingai ištarti kokio nors žodžio yra nieko baisaus ir realių problemų nesukelia. Pvz. didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nemoka teisingai pasakyti itališko patiekalo gnocchi pavadinimo ir nieko.
Kai prireiks, paso savininkas pas pasisakys kaip jo vardą ir pavardę tarti. O jei kils didelių praktinių problemų paso savininkas greičiausiai pats pasikeis rašybą į kitiems suprantamą (kaip JAV imigrantai išvis pavardes trumpinosi).
O nesugebėjimas teisingai ištarti kokio nors žodžio yra nieko baisaus ir realių problemų nesukelia. Pvz. didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nemoka teisingai pasakyti itališko patiekalo gnocchi pavadinimo ir nieko.
Jei ponui Brzęczyszczykiewicz labai trukdys sunkus jo pavardės tarimas, pats pasikeis ją į Bręcz.
Tai kam tada iš viso pasuose naudoti fonetinius įrašus? Leiskim kiekvienam susigalvoti savo hieroglifą kaip Kinijos imperatoriai, o kai reikės tarimo tai jie gi patys pasisakys. Ir neribokim tada pasuose įrašų jokiomis abėcėlėmis, rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai tegul rašo kirilica, korėjiečiai hangulu, arabai savo abėcėle, juk jeigu reiks tai kaip tarti patys pasisakys.
Čia visa sumaištis tik dėl "lenkų tautinės mažumos", kitos Lietuvoje gyvenančios tautos nieko nereikalauja ir nekelia bangų, ir kada mes išsivaduosime iš Pilsudskio ir Želigovskio okupacinio palikimo
Blogiausia tai, kad Lietuva vis dėlto yra Europoje, kurioje tautinėms mažumoms leidžiama rašyti vietovardžius savo kalba.
Labai nemalonu, kad net Lenkijoje jie leidžia lietuviams užrašyti vietovardžius. Tenka būti labai kūrybingam, norint rasti argumentų, kodėl pas mus turi būti kitaip, nei visoje Europoje.
Taip pat problema, kad visose Europos šalyse (išskyrus Latviją ir Lietuvą) kiekvienas gali išsaugoti autentišką rašybą lotyniškais rašmenimis (daugeliu atviejų net su diakritiniais ženklais).
Jie visi Europoje neteisūs, o mes - teisūs.
Kodėl? O todėl, kad jie yra neteisūs.
O jei rimtai, čia reikia kalbėti apie Rusijos ir Sovietijos palikimą, kai visa informacija patekdavo per Rusiją ir tuomet įsigaliojo fonetinė kitų kalbų vardų rašyba.
Tai kam tada iš viso pasuose naudoti fonetinius įrašus? Leiskim kiekvienam susigalvoti savo hieroglifą kaip Kinijos imperatoriai, o kai reikės tarimo tai jie gi patys pasisakys. Ir neribokim tada pasuose įrašų jokiomis abėcėlėmis, rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai tegul rašo kirilica, korėjiečiai hangulu, arabai savo abėcėle, juk jeigu reiks tai kaip tarti patys pasisakys.
Tam, kad būtų galima žmogaus vardą ir pavardę užrašyti dokumentuose, straipsniuose, pagooglinti etc. O bet kokia abėcėlė netinka, nes tam, kad būtų įmanoma (praktiška) tą daryti vardas ir pavardė turėtų būti galimi užrašyti šalyje paplitusia klaviatūra.
Ir tam visai nebūtinose nei lietuviškos galūnės (bent jau šitai ir teisiškai pas mus leidžiama) nei lietuviškos raidės su paukščiukais.
Iki polonizacijos kelis šimtmečius buvo rusifikacija ar kaip pavadinti tą reiškinį, kai iki XVII a. pabaigos valstybinė buvo rutėnų ar tuometine rusų (senovės rytų slavų) kalba.
Kažkaip niekam neužklivo, kad reformatų tikėjimo Radvilos tarpusavyje sudarė raštus senovės rusų (senovės rytų slavų) kalba.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje restauruotas unikalus dokumentas – pergamentas, išsaugojęs mums trijų garsių Radvilų giminės vyrų parašus. Tai Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo raštas, išduotas Vilniuje 1577 m. vasario 15 d. Dokumentą restauravo aukščiausios kategorijos restauratorė Birutė Giedraitienė. Šiuo raštu Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis patvirtino Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei pardavęs sklypą bažnyčios statybai. Tai viena iš dviejų LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomų privilegijų, pasirašytų M. Radvilos Rudojo. Be jo, dokumentą pasirašė abu jo sūnūs: Kristupas ir Mikalojus http://www.mab.lt/lt/naujienos/1958
.
Bet diskusija apie LDK palikimo dalybas su gudais yra kitoje temoje.
O jei rimtai, čia reikia kalbėti apie Rusijos ir Sovietijos palikimą, kai visa informacija patekdavo per Rusiją ir tuomet įsigaliojo fonetinė kitų kalbų vardų rašyba.
Ir tai buvo vienas iš nedaugelio tuometinių valdžių sprendimų.
Nesu istorikas, bet, kažkodėl šis procesas (sąmoningo sulenkėjimo) įsismarkavo, kaip nekeista, po 1863 m. sukilimo, nors lenkų kalba irgi buvo kažkaip apribota carinės administracijos. Galima paskaityti apie tai Basanavičiaus atsiminimuose.
Tarpukariu, visi, bent kažkiek nesiorentuojantys, užrašyti lenkais, be realių galimybių gauti išsilavinimą ar bendrauti visuomeninėje erdvėje lietuviškai (baltarusiškai). Štai mano kaimynai - "lenkais" tapę 20-aisiais prieš tai šimtmečius buvę Lietuvos totoriai (iš viso nemokantys lenkiškai)
P.S. mano mama dirbo Vilnijoje iš karto po karto, pasakojo, kad dauguma senolių mokėjo lietuviškai, o vaikai, anūkai - nė žodžio. Jos pačios močiutė (mano promočiutė) beveik nemokėjo lenkiškai, nors gimė ir vaikystę praleido Paberžės apylinkėse, vėlesniame polonizmo forposte. Du broliai tarpukariu tapo "lenkais" jau gana garbingame amžiuje tiems laikams 45-50 metų.
P.S. mano mama dirbo Vilnijoje iš karto po karto, pasakojo, kad dauguma senolių mokėjo lietuviškai, o vaikai, anūkai - nė žodžio. Jos pačios močiutė (mano promočiutė) beveik nemokėjo lenkiškai, nors gimė ir vaikystę praleido Paberžės apylinkėse, vėlesniame polonizmo forposte. Du broliai tarpukariu tapo "lenkais" jau gana garbingame amžiuje tiems laikams 45-50 metų.
Kitoje demarkacinės linijos pusėje buvo panašus vaizdas. Vienas mano kolega yra iš Alytaus rajono - jis moka "tuteišiškai" (išmoko per daug metų Vilniuje), jo tėvai (užaugę Smetonos laikais) moka tik lietuviškai, o štai tėvų tėvai (paprasti valstiečiai, ne kažkokie ponai) puikiai kalbėjo ir lietuviškai, ir lenkiškai.
Lietuva neprašė, kad 37 mln. lenkų darytų nuolaidas 5 599 Lenkijos lietuviams, t.y. 0,01 proc. šalies gyventojų.
Todėl 2.5 mln. lietuvių nedarys dar daugiau nuolaidų 164 tūkst. Lietuvos lenkų, t.y. 5,6 proc. šalies gyventojų.
Va čia ir yra viso šito triukšmelio esmė. Didelė valstybė gali sau leisti išimtis pavadinimuose, maža ir nykstanti - negali. Visokie liberalai de facto yra valstybės griovėjai.
Iki polonizacijos kelis šimtmečius buvo rusifikacija ar kaip pavadinti tą reiškinį, kai iki XVII a. pabaigos valstybinė buvo rutėnų ar tuometine rusų (senovės rytų slavų) kalba.
Esminis pataisymas: ne „valstybinė“, o „rašytinė“. Kažkas panašaus, kaip šiandien visos programos rašomos angliškai (if then else loop while exit return null). Rusėnų kalba parašyti dokumentai nebuvo skirti masiniam vartojimui ir klausimas, kaip būtų buvę, jei lotynų kalbos metraštininkai (iš Lenkijos) nebūtų ~4 kartus brangesni.
15min.lt 2018.03.13
Karolis Dambrauskas Tautinių mažumų įstatymas – didelės baimės akys
Tautinių mažumų įstatymas nekuria getų. Jis sudaro geresnes sąlygas valstybės piliečiams naudotis savo kaip valstybę kūrusių piliečių teisėmis. Galimybė naudotis savo teisėmis, yra geriausia priemonė išvesti tautines mažumas iš tautinių getų.
Comment