„Penktas mitas – pavardžių rašymas originalo kalba dokumentuose pagerins santykius su Lenkija. Ar jie tokie blogi? Vienos valstybės kišimasis į kitos vidaus reikalus gali pagerinti santykius? Ar tai nepanašu į prieškario Lenkijos ultimatumų kalbą? Lietuvos Respublikoje lietuvių kalba yra valstybinė, todėl kalbant apie jos reikšmę, neužtenka minėti tik kalbinius aspektus. Reikia pabrėžti jos politinę, administracinę ir kultūrinę svarbą. Valstybinės kalbos vartojimas turi būti skatinamas ir plečiamas, o ne siaurinamas – kalbos vartojimo siaurinimas yra antikonstitucinė veikla“, – užtikrintai sakė M. Karalius.
Dar tarpukarinės Oskaro Milašiaus įžvalgos, puikiai tinkančios ir šioms dienoms:
Blogasis mesianizmas
Mesianizmas kaip visuomeninė, o ne vien tik religinė, pažangos bei eschatologijos ideologija suklestėjo XIX a. pirmoje pusėje lenkų, gyvenusių išeivijoje, rateliuose. Pagrindiniai vardai būtų šie: filosofai Augustas Cieszkowskis, Andrzejus Towianskis, poetai Juliuszas Slowackis, Cyprianas Norwidas, Zygmuntas Krasinskis ir, žinoma, Adomas Mickevičius. Jiems mesianizmo doktrina buvo įgavusi filosofijos statusą: pavyzdžiui, Mickevičius, dėstydamas slavų literatūros kursą Collège de France, savo mesianistinius svarstymus netgi pateikdavo studentams. Lenkų filosofijos istorikas Andrzej Walickis Mickevičių įvardija kaip pranašą dėl to, kad jo idėjos buvo revoliucinės, jose slypėjo tikro veiksmo, reformos noras, kurias gali įgyvendinti tik dieviško įkvėpimo apimtas žmogus, kurį kiti bemat atpažintų ir pripažintų kaip legitymų valdovą. Aiškumo dėlei galima suformuluoti kiek konkretesnį apibrėžimą: mesianizmas yra tam tikra pažiūrų sistema, pagal kurią asmuo ar kokia nors konkreti bendruomenė, pavyzdžiui, tauta vykdo žmonijos išgelbėjimo planą. Anot Walickio, šios nuostatų sistemos šerdyje – religinė sąmonė, kurią apibūdina milenarizmas: žmonija kaip tokia, o ne atskiri individai, bus išganyta dar šioje Žemėje atėjusio antro mesijo – tarpininko tarp Dievo ir žmonių.
Baigiantis XIX amžiui mesianistai regėjo Europos dvasios krizę ir dėl jos kaltino racionalizmą. Anot jų, racionalizmas padalijo žmogų į dvasią ir kūną, atskyrė žinojimą nuo moralės, pažinimo srityje įtvirtino egalitarizmą, kuris visiems duoda priėjimą prie žinių, nepriklausomai nuo asmens pastangų, nuopelnų. Romantizmo epochos intelektualai manė, jog Šventoji Dvasia apdovanoja tiesa už dvasinį darbą, todėl ją pažinti gali tik moralinis elitas. Tokios prielaidos apie žmones leido Mickevičiui ir tarp tautų įžvelgti moralinius skirtumus. Slavus jis vadino išrinktąja tauta, nes jie dar nesužaloti racionalizmo, atsimenantys savo vidinį pasaulį, „dvasinę tėvynę“ ir galintys visiems kitiems padėti tai padaryti. Daugiausia iš slavų yra kentėję lenkai, už tai jiems buvo apreikšta tiesa, o prancūzai, kurie Mickevičiui buvo veiksmo tauta, turėtų slavus palaikyti. Paryžiuje lenkų poetai Mickevičius ir Slowackis netgi įstojo į Towianskio įkurtą „Koło Slug Sprawy Bożej“ (lenk. „Dieviškojo reikalo tarnų ratelis“), kurio tikslas buvo sukrikščioninti politiką Europoje per prancūzus arba slavus.
Kas bendro tarp tarpukariu kūrusio Oskaro Milašiaus ir lenkų romantikų, puoselėjusių mesianistines idėjas? Visų pirma, entuziastingai dėl mokslo nusiteikusios visuomenės kritika – ir Milašiaus racionalizmas matomas kaip perdėm materialistinis, iškeliantis protą ir pamirštantis dvasinę plotmę, negalintis atsakyti į svarbiausius klausimus, keičiantis žmogų. Pasak jo, „reikia, kad mes visi vadovautumės tuo, kas mumyse geriausia, o tai nėra protas“. Taip pat stipri orientacija į ateitį, idėjos pateikiamos kaip ateities regėjimai, priimama pranašo pozicija. Milašius savo 1926 metais parašytoje, tačiau taip ir nepublikuotoje esė „Deux messianismes politiques“, kurią po poeto mirties tarp jo popierių rado Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje pirmasis sekretorius Stasys Bačkis, rašo apie paprastiems žmonėms vargiai suvokiamus gautus išskirtinius gabumus, išskirtinio pobūdžio žinojimą. Dar vienas panašumas – apie politiką svarstoma ir moralės kategorijomis. Mickevičius nepripažino pragmatinio intereso politikoje, kritikavo valstybių dviveidiškumą, norėjo sukrikščioninti politiką. Milašius taip pat perspėja dėl interesų siekimo politikoje: „Vargas tam, kuris dėl politinių išskaičiavimų išniekina amžinuosius principus…“. Taip pat galima paminėti elitizmą: Milašius tiesiogiai egalitarizmo nekritikavo, tačiau ne kartą raštuose užsimindavo apie hierarchiją, aristokratiją, žinoma, ne socialinio statuso prasme, o moraline. Kadangi ateities visuomenės pagrindas dvasinis, svarbus ne sielų kiekis, o kokybė tų, kurios labiausiai išsivysčiusios. Apibendrinant, ir mesianistai, ir Milašius mintijo apie Europą, išgyvenančią dekadansą ir kūrė jos, o kartu ir visos žmonijos, išgelbėjimo vizijas. Vis dėlto lenkų romantikų svarstymus Milašius vadino „bloguoju“ mesianizmu, kuriam pateikė savo alternatyvą.
Anot Milašiaus, blogasis mesianizmas paremtas lenkų tautos išskirtinumu. Pretenzijos būti išrinktąja tauta, savęs lyginimas su žydais dėl pritirtų kančių, yra tuščios. Lenkai save įsivaizduoja kaip nacijų Kristų, atpirksiantį nuodėmes. Tai kyla iš dirbtinių principų, ultranacionalinės metafizikos, kuri tiesiog pateisina ateities užkariavimus. Milašius kaltina lenkus megalomanija bei egzaltuotu religingumu. Teigia, jog jų mesianizmas tiesiog rusų panslavizmo atmaina. Blogasis mesianizmas vaizdingai apibūdinamas esė „Deux messianismes politiques“. „Jis visas yra kupinas tuštybės, giliai antiindividualistinis ir nepataisomai nacionalistinis; jis toks pat beasmenis kaip rusų bolševizmas, tiktai kitokio plano; jis toks pat romantiškai elegiškas, moteriškai nepastovus, bespalvis ir glebus kaip kai kurios tiesiog apgailėtinos didžiojo Chopino kompozicijos“.
Mesianizmas kaip visuomeninė, o ne vien tik religinė, pažangos bei eschatologijos ideologija suklestėjo XIX a. pirmoje pusėje lenkų, gyvenusių išeivijoje, rateliuose. Pagrindiniai vardai būtų šie: filosofai Augustas Cieszkowskis, Andrzejus Towianskis, poetai Juliuszas Slowackis, Cyprianas Norwidas, Zygmuntas Krasinskis ir, žinoma, Adomas Mickevičius. Jiems mesianizmo doktrina buvo įgavusi filosofijos statusą: pavyzdžiui, Mickevičius, dėstydamas slavų literatūros kursą Collège de France, savo mesianistinius svarstymus netgi pateikdavo studentams. Lenkų filosofijos istorikas Andrzej Walickis Mickevičių įvardija kaip pranašą dėl to, kad jo idėjos buvo revoliucinės, jose slypėjo tikro veiksmo, reformos noras, kurias gali įgyvendinti tik dieviško įkvėpimo apimtas žmogus, kurį kiti bemat atpažintų ir pripažintų kaip legitymų valdovą. Aiškumo dėlei galima suformuluoti kiek konkretesnį apibrėžimą: mesianizmas yra tam tikra pažiūrų sistema, pagal kurią asmuo ar kokia nors konkreti bendruomenė, pavyzdžiui, tauta vykdo žmonijos išgelbėjimo planą. Anot Walickio, šios nuostatų sistemos šerdyje – religinė sąmonė, kurią apibūdina milenarizmas: žmonija kaip tokia, o ne atskiri individai, bus išganyta dar šioje Žemėje atėjusio antro mesijo – tarpininko tarp Dievo ir žmonių.
Baigiantis XIX amžiui mesianistai regėjo Europos dvasios krizę ir dėl jos kaltino racionalizmą. Anot jų, racionalizmas padalijo žmogų į dvasią ir kūną, atskyrė žinojimą nuo moralės, pažinimo srityje įtvirtino egalitarizmą, kuris visiems duoda priėjimą prie žinių, nepriklausomai nuo asmens pastangų, nuopelnų. Romantizmo epochos intelektualai manė, jog Šventoji Dvasia apdovanoja tiesa už dvasinį darbą, todėl ją pažinti gali tik moralinis elitas. Tokios prielaidos apie žmones leido Mickevičiui ir tarp tautų įžvelgti moralinius skirtumus. Slavus jis vadino išrinktąja tauta, nes jie dar nesužaloti racionalizmo, atsimenantys savo vidinį pasaulį, „dvasinę tėvynę“ ir galintys visiems kitiems padėti tai padaryti. Daugiausia iš slavų yra kentėję lenkai, už tai jiems buvo apreikšta tiesa, o prancūzai, kurie Mickevičiui buvo veiksmo tauta, turėtų slavus palaikyti. Paryžiuje lenkų poetai Mickevičius ir Slowackis netgi įstojo į Towianskio įkurtą „Koło Slug Sprawy Bożej“ (lenk. „Dieviškojo reikalo tarnų ratelis“), kurio tikslas buvo sukrikščioninti politiką Europoje per prancūzus arba slavus.
Kas bendro tarp tarpukariu kūrusio Oskaro Milašiaus ir lenkų romantikų, puoselėjusių mesianistines idėjas? Visų pirma, entuziastingai dėl mokslo nusiteikusios visuomenės kritika – ir Milašiaus racionalizmas matomas kaip perdėm materialistinis, iškeliantis protą ir pamirštantis dvasinę plotmę, negalintis atsakyti į svarbiausius klausimus, keičiantis žmogų. Pasak jo, „reikia, kad mes visi vadovautumės tuo, kas mumyse geriausia, o tai nėra protas“. Taip pat stipri orientacija į ateitį, idėjos pateikiamos kaip ateities regėjimai, priimama pranašo pozicija. Milašius savo 1926 metais parašytoje, tačiau taip ir nepublikuotoje esė „Deux messianismes politiques“, kurią po poeto mirties tarp jo popierių rado Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje pirmasis sekretorius Stasys Bačkis, rašo apie paprastiems žmonėms vargiai suvokiamus gautus išskirtinius gabumus, išskirtinio pobūdžio žinojimą. Dar vienas panašumas – apie politiką svarstoma ir moralės kategorijomis. Mickevičius nepripažino pragmatinio intereso politikoje, kritikavo valstybių dviveidiškumą, norėjo sukrikščioninti politiką. Milašius taip pat perspėja dėl interesų siekimo politikoje: „Vargas tam, kuris dėl politinių išskaičiavimų išniekina amžinuosius principus…“. Taip pat galima paminėti elitizmą: Milašius tiesiogiai egalitarizmo nekritikavo, tačiau ne kartą raštuose užsimindavo apie hierarchiją, aristokratiją, žinoma, ne socialinio statuso prasme, o moraline. Kadangi ateities visuomenės pagrindas dvasinis, svarbus ne sielų kiekis, o kokybė tų, kurios labiausiai išsivysčiusios. Apibendrinant, ir mesianistai, ir Milašius mintijo apie Europą, išgyvenančią dekadansą ir kūrė jos, o kartu ir visos žmonijos, išgelbėjimo vizijas. Vis dėlto lenkų romantikų svarstymus Milašius vadino „bloguoju“ mesianizmu, kuriam pateikė savo alternatyvą.
Anot Milašiaus, blogasis mesianizmas paremtas lenkų tautos išskirtinumu. Pretenzijos būti išrinktąja tauta, savęs lyginimas su žydais dėl pritirtų kančių, yra tuščios. Lenkai save įsivaizduoja kaip nacijų Kristų, atpirksiantį nuodėmes. Tai kyla iš dirbtinių principų, ultranacionalinės metafizikos, kuri tiesiog pateisina ateities užkariavimus. Milašius kaltina lenkus megalomanija bei egzaltuotu religingumu. Teigia, jog jų mesianizmas tiesiog rusų panslavizmo atmaina. Blogasis mesianizmas vaizdingai apibūdinamas esė „Deux messianismes politiques“. „Jis visas yra kupinas tuštybės, giliai antiindividualistinis ir nepataisomai nacionalistinis; jis toks pat beasmenis kaip rusų bolševizmas, tiktai kitokio plano; jis toks pat romantiškai elegiškas, moteriškai nepastovus, bespalvis ir glebus kaip kai kurios tiesiog apgailėtinos didžiojo Chopino kompozicijos“.
Ce ne sont plus des mers, des degrės, des riviėres qui bornent Theritage entre l'umanitė: Les bornes des esprits sont leur seules frontiėres; Le monde en s'eclairant s'ėlėve a l'unitė.
Lamartine
Visų pirma atsiprašau, kad šį straipsnį apie du politinius mesianizmus, teisingą ir klaidingą, turiu pradėti asmeniško pobūdžio samprotavimais. Bet taip jau atsitiko, kad pereitais metais, man paskelbus žurnale "Le Monde Slave" (1926, Nr. 8) Vilniaus ir lenkų — lietuvių klausimu tikrai bešališką ir nuosaikų straipsnį, į jį atsiliepė vienas labiausiai paplitusių Varšuvos politinių laikraščių, "Rzeczpospolita" (Respublika), apie ką aš tik neseniai sužinojau; šis laikraštis rado reikalo mane prikalti prie bausmės stulpo, tik ne tarp dviejų latrų, bet — tiesa kartais gali būti neįtikima — draugystėje dviejų šešėlių, nors ir nenusipelniusių mano pilno dėkingumo, tačiau man atrodo vertų tam tikros pagarbos: mano tėvo ir motinos. Nuostabiai stokodami supratimo, mano anoniminiai šmeižikai, kartu klastingi ir neapdairūs, net nesuvokė, kokį pavojingą ginklą jie dėjo į mano rankas. Ar privalau prisipažinti? Vieną momentą aš galvojau jį panaudoti. Jau buvau pradėjęs ištisai versti šį gėdingą ir grubų šmeižtą, su tikslu jį iškabinti ant žnyplių galo prieš akis mano draugų ir sekėjų Prancūzijoje kaip liudijimą, kokia dvasia vyrauja kai kuriuose lenkų sluoksniuose. Bet susilaikiau nuo šio sumanymo įvykdymo ir tuo džiaugiausi: tą padarė mano nepagydomas gailestis, kurį man įkvepia Lenkijos istorinės nelaimės, o taip pat galbūt paskutinė mano iliuzija — čia ją išpažįstu raudonuodamas, — iliuzija, kuri, viliuosi, man leis tikėtis iki galo, kad, būdamas sunkioje grėsmėje, šis kraštas pagaliau atgaus sveiką protą ir realybės pajautimą.
Jei aš momentui sustoju prie pamfleto, kuris daugiau juokingas nei kenksmingas, tai tik tam, kad paskatinčiau tam tikrą lenkų politinio šmeižto mokyklą nusikratyti maskoliškų įtakų ir stengtis pamėgdžioti gražius klasiškus dergimo ir šantažo modelius. Ezoterinių doktrinų studijos mane nuvedė per nesuskaitomus labirintus iki bauginančių viryklų, kur didžiosios revoliucijos parazitai distiliavo savo pačius pikčiausius nuodus. Tačiau nei tokio Thėveneau de Morande sieloje, nei tokios La Motte-Valois širdyje neradau nė mažiausio pėdsako dvokiančio junginio, kuriuo didysis lenkų laikraštis nesvyruodamas kvapina savo rašalą. Net ir didžiausi paskutiniųjų taip sujauktų monarchijos metų dvasiniai išsigimėliai vis dėlto buvo prancūzai ir kaip tokie pasiliko ištikimi tam tikram saiko ir gero skonio idealui, kuris juos vertė pagerbti jų politinių priešų nors motinų gerą vardą. Prancūzų emigracija matė to laiko Lenkijoje Europos "barbariškąją tautą". Tegu man būna leista, užbaigiant šią per daug ilgą įžangą, išreikšti apgailestavimą, kad pusantro šimtmečio rusiško - vokiško pragaro nepajėgė įkvėpti nuosaikumo ir tiesumo skonį vadinamiesiems intelektualiniams sluoksniams to krašto, kurio, betarpišku kaimynu būdama, mano protėvių šalis mažai kuo teturi pasidžiaugti.
Skaitytojai galbūt pajus tam tikrą staigmeną dėl neįprasto mano straipsnio tono. Dešimt metų mano gyvenimo, kuriuos paskyriau diplomatinei veiklai, buvo kupini budraus rūpesčio sušvelninti, kiek aplinkybės leido, tą nelaimingą įspūdi, kurį darė mano tėvynainių dvasiai Varšuvos vyrų darbai ir mostai. Visa jau gana ilga eilė mano politinių raštų, nuo "Alliance des Etats Baltes iki "Vilna et la Civilization Europėenne", man buvo padiktuoti kuo nuoširdžiausio ir kuo kar^-čiausio troškimo prisidėti, kiek mano kuklios priemonės leido, prie suartinimo dviejų tezių — lietuviškosios ir lenkiškosios. Motyvai, kurie nulėmė mano apsisprendimą veikti ne lenkų, o lietuvių pusėje, ne visi buvo sentimentalaus pobūdžio: man nėra reikalo juos čia dėstyti. Jie pasirodys visai aiškiai tiems, kurie paskaitys dvi mano metafizines poemas, ARS MAGNA (Didysis Menas ir LES ARCANES (Paslaptys), tiksliai perteikiančias kai kuriuos labai ypatingus mano gyvenimo įvykius. Kaip prancūzų poetas, klaidingai ar teisingai vertinamas kai kurių avangardinių grupuočių, aš būčiau galėjęs leistis rožėmis apvainikuojamas Varšuvoje, drauge su daugeliu kitų mano pasaulio lietuvių. Bet aš tikėjausi galėsiąs atlikti naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi. Šis paslaptingų žodžių sugretinimas kai kam sukels nusišypsojimą. Tačiau šiuose žodžiuose nėra jokios paslėptos užuominos apie kokią nors broliją, kokia ji bebūtų. Aš visuomet gyvenau ir dirbau vienui vienas; šių laikų knygos ir žmonės visiškai nieko negali mane pamokyti. Aišku, momentas būtų nevykusiai parinktas leistis į atviraširdiškumus; tačiau jų tarpe yra tokių, kurie neatrodys pernelyg ne savo vietoj mesianizmui paskirtoje studijoje. Keletas mano galių, vos apčiuopiamų paprastam žmogui ir nieko bendro neturinčių su mano intelektualiniu išsivystymu, man ateina iš vietos, kurią labai nedaugelis mano amžininkų žino, nors ir iš gandų. Todėl visuose dalykuose aš laikausi masto, kuris man privalus dėl mano labai ypatingo pažinimo būdo. Tačiau tiems, kurie moka skaityti tarp eilučių — bet čia yra menas, kurio lenkai atrodo nepažįsta — mano paskutinis straipsnis, tas pats, kuris man užtraukė "Respublikoje" taip žemus ir kvailus užgauliojimus, buvo maitinamas tomis pačiomis užuominomis, kurias Lietuva, bent dabartinėje jos dvasinėje būklėje, būtų turėjusi pagrįstų priežasčių sutikti jei ne su pasipiktinimu, tai bent su nustebimu. Gi Kaune, lygiai kaip ir Paryžiuje, mano pareiškimai, paženklinti nuoširdžia simpatija neseniai prisikėlusiai ir dar savo tikro kelio nesuvokiančiai Lenkijai, rado visų sluoksnių ir visų grupių besąlyginį pritarimą. Kilęs iš senos šeimos, kurios vyresnioji šaka, tiesa, nuo XIII-ojo amžiaus gyvena Kauno apylinkių dvaruose, bet kuri visa buvo sulenkinta prieš keletą šimtmečių, aš visada galėjau tik pasidžiaugti mano lietuviškų tėvynainių laikysena mano atžvilgiu. Per septynetą metų, kuriuos aš ėjau diplomatines pareigas Paryžiuje, man buvo reiškiamas visiškas pasitikėjimas, tiek mano vyresniųjų, tiek viešosios nuomonės, pasitikėjimas, kuris, tiesą sakant, mane patį truputį stebino, tiek keistas jis turėjo atrodyti tiems, kurie žinojo Vilniaus okupacijos Kaune sukeltas nuotaikas. Ši apverktina avantiūra Tautų Sąjungoje buvo pasmerkta paties Lėon Bourgeois ir gėdinta lordo Balfour "europinio skandalo" vardu. Paskutinis prisipažinimas: aš raudonuoju šią valandą dėl didelės kantrybės ir bereikalingo įsitikinėjimo, kurių nuo 1918 metų iki šios dienos laikiausi kaip taisyklės savo veiksmuose ir savo kalboje.
Lamartine
Visų pirma atsiprašau, kad šį straipsnį apie du politinius mesianizmus, teisingą ir klaidingą, turiu pradėti asmeniško pobūdžio samprotavimais. Bet taip jau atsitiko, kad pereitais metais, man paskelbus žurnale "Le Monde Slave" (1926, Nr. 8) Vilniaus ir lenkų — lietuvių klausimu tikrai bešališką ir nuosaikų straipsnį, į jį atsiliepė vienas labiausiai paplitusių Varšuvos politinių laikraščių, "Rzeczpospolita" (Respublika), apie ką aš tik neseniai sužinojau; šis laikraštis rado reikalo mane prikalti prie bausmės stulpo, tik ne tarp dviejų latrų, bet — tiesa kartais gali būti neįtikima — draugystėje dviejų šešėlių, nors ir nenusipelniusių mano pilno dėkingumo, tačiau man atrodo vertų tam tikros pagarbos: mano tėvo ir motinos. Nuostabiai stokodami supratimo, mano anoniminiai šmeižikai, kartu klastingi ir neapdairūs, net nesuvokė, kokį pavojingą ginklą jie dėjo į mano rankas. Ar privalau prisipažinti? Vieną momentą aš galvojau jį panaudoti. Jau buvau pradėjęs ištisai versti šį gėdingą ir grubų šmeižtą, su tikslu jį iškabinti ant žnyplių galo prieš akis mano draugų ir sekėjų Prancūzijoje kaip liudijimą, kokia dvasia vyrauja kai kuriuose lenkų sluoksniuose. Bet susilaikiau nuo šio sumanymo įvykdymo ir tuo džiaugiausi: tą padarė mano nepagydomas gailestis, kurį man įkvepia Lenkijos istorinės nelaimės, o taip pat galbūt paskutinė mano iliuzija — čia ją išpažįstu raudonuodamas, — iliuzija, kuri, viliuosi, man leis tikėtis iki galo, kad, būdamas sunkioje grėsmėje, šis kraštas pagaliau atgaus sveiką protą ir realybės pajautimą.
Jei aš momentui sustoju prie pamfleto, kuris daugiau juokingas nei kenksmingas, tai tik tam, kad paskatinčiau tam tikrą lenkų politinio šmeižto mokyklą nusikratyti maskoliškų įtakų ir stengtis pamėgdžioti gražius klasiškus dergimo ir šantažo modelius. Ezoterinių doktrinų studijos mane nuvedė per nesuskaitomus labirintus iki bauginančių viryklų, kur didžiosios revoliucijos parazitai distiliavo savo pačius pikčiausius nuodus. Tačiau nei tokio Thėveneau de Morande sieloje, nei tokios La Motte-Valois širdyje neradau nė mažiausio pėdsako dvokiančio junginio, kuriuo didysis lenkų laikraštis nesvyruodamas kvapina savo rašalą. Net ir didžiausi paskutiniųjų taip sujauktų monarchijos metų dvasiniai išsigimėliai vis dėlto buvo prancūzai ir kaip tokie pasiliko ištikimi tam tikram saiko ir gero skonio idealui, kuris juos vertė pagerbti jų politinių priešų nors motinų gerą vardą. Prancūzų emigracija matė to laiko Lenkijoje Europos "barbariškąją tautą". Tegu man būna leista, užbaigiant šią per daug ilgą įžangą, išreikšti apgailestavimą, kad pusantro šimtmečio rusiško - vokiško pragaro nepajėgė įkvėpti nuosaikumo ir tiesumo skonį vadinamiesiems intelektualiniams sluoksniams to krašto, kurio, betarpišku kaimynu būdama, mano protėvių šalis mažai kuo teturi pasidžiaugti.
Skaitytojai galbūt pajus tam tikrą staigmeną dėl neįprasto mano straipsnio tono. Dešimt metų mano gyvenimo, kuriuos paskyriau diplomatinei veiklai, buvo kupini budraus rūpesčio sušvelninti, kiek aplinkybės leido, tą nelaimingą įspūdi, kurį darė mano tėvynainių dvasiai Varšuvos vyrų darbai ir mostai. Visa jau gana ilga eilė mano politinių raštų, nuo "Alliance des Etats Baltes iki "Vilna et la Civilization Europėenne", man buvo padiktuoti kuo nuoširdžiausio ir kuo kar^-čiausio troškimo prisidėti, kiek mano kuklios priemonės leido, prie suartinimo dviejų tezių — lietuviškosios ir lenkiškosios. Motyvai, kurie nulėmė mano apsisprendimą veikti ne lenkų, o lietuvių pusėje, ne visi buvo sentimentalaus pobūdžio: man nėra reikalo juos čia dėstyti. Jie pasirodys visai aiškiai tiems, kurie paskaitys dvi mano metafizines poemas, ARS MAGNA (Didysis Menas ir LES ARCANES (Paslaptys), tiksliai perteikiančias kai kuriuos labai ypatingus mano gyvenimo įvykius. Kaip prancūzų poetas, klaidingai ar teisingai vertinamas kai kurių avangardinių grupuočių, aš būčiau galėjęs leistis rožėmis apvainikuojamas Varšuvoje, drauge su daugeliu kitų mano pasaulio lietuvių. Bet aš tikėjausi galėsiąs atlikti naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi. Šis paslaptingų žodžių sugretinimas kai kam sukels nusišypsojimą. Tačiau šiuose žodžiuose nėra jokios paslėptos užuominos apie kokią nors broliją, kokia ji bebūtų. Aš visuomet gyvenau ir dirbau vienui vienas; šių laikų knygos ir žmonės visiškai nieko negali mane pamokyti. Aišku, momentas būtų nevykusiai parinktas leistis į atviraširdiškumus; tačiau jų tarpe yra tokių, kurie neatrodys pernelyg ne savo vietoj mesianizmui paskirtoje studijoje. Keletas mano galių, vos apčiuopiamų paprastam žmogui ir nieko bendro neturinčių su mano intelektualiniu išsivystymu, man ateina iš vietos, kurią labai nedaugelis mano amžininkų žino, nors ir iš gandų. Todėl visuose dalykuose aš laikausi masto, kuris man privalus dėl mano labai ypatingo pažinimo būdo. Tačiau tiems, kurie moka skaityti tarp eilučių — bet čia yra menas, kurio lenkai atrodo nepažįsta — mano paskutinis straipsnis, tas pats, kuris man užtraukė "Respublikoje" taip žemus ir kvailus užgauliojimus, buvo maitinamas tomis pačiomis užuominomis, kurias Lietuva, bent dabartinėje jos dvasinėje būklėje, būtų turėjusi pagrįstų priežasčių sutikti jei ne su pasipiktinimu, tai bent su nustebimu. Gi Kaune, lygiai kaip ir Paryžiuje, mano pareiškimai, paženklinti nuoširdžia simpatija neseniai prisikėlusiai ir dar savo tikro kelio nesuvokiančiai Lenkijai, rado visų sluoksnių ir visų grupių besąlyginį pritarimą. Kilęs iš senos šeimos, kurios vyresnioji šaka, tiesa, nuo XIII-ojo amžiaus gyvena Kauno apylinkių dvaruose, bet kuri visa buvo sulenkinta prieš keletą šimtmečių, aš visada galėjau tik pasidžiaugti mano lietuviškų tėvynainių laikysena mano atžvilgiu. Per septynetą metų, kuriuos aš ėjau diplomatines pareigas Paryžiuje, man buvo reiškiamas visiškas pasitikėjimas, tiek mano vyresniųjų, tiek viešosios nuomonės, pasitikėjimas, kuris, tiesą sakant, mane patį truputį stebino, tiek keistas jis turėjo atrodyti tiems, kurie žinojo Vilniaus okupacijos Kaune sukeltas nuotaikas. Ši apverktina avantiūra Tautų Sąjungoje buvo pasmerkta paties Lėon Bourgeois ir gėdinta lordo Balfour "europinio skandalo" vardu. Paskutinis prisipažinimas: aš raudonuoju šią valandą dėl didelės kantrybės ir bereikalingo įsitikinėjimo, kurių nuo 1918 metų iki šios dienos laikiausi kaip taisyklės savo veiksmuose ir savo kalboje.
Kiek vėliau aš turėjau savo mokytoju Eugene Ledrain. Mano pirmuosiuose literatūriniuose bandymuose aš buvau paskatintas didžiųjų poetų, poetų draugų, Oscar Wilde, Paul Fort, Morėas. Mano sapnai perpildyti Napolitain, Calisaya, Deux Magots, visų senų, jau išnykusių arba apleistų literatūrinių užeigų nuolatinių lankytojų, ir Dievas žino, kiek per jau gana ilgą karjerą esu girdėjęs iš kitų ir kiek pats esu nukalęs teorijų ir paradoksų! Bet tiktai visiškai neseniai, vieno "rimčiausio" pašnekesio su įžymiais dabartinio mesianizmo adeptais proga, man pavyko išmatuoti didžiąsias utopijos vandenyno gelmes. Aš turėjau priešais save rimtus, didžiai oficialaus profesoriško charakterio vyrus, vienu žodžiu, mokytojus, kurie vien dėl savo mokslingumo ir bešališkumo atrodė skirti universitetinio jaunimo vadovų garbingoms pareigoms. Šie ponai be jokių sunkumų pripažino kaip įvadinį teiginį, kad Lenkija dėl dabartinės ją valdančių sluoksnių sudėties ir dėl jos nusistatymo šiek tiek svyruojančios būklės dar neturi iniciatyvos dvasios, plačios kultūros ir visuotinio prestižo, kurie reikalingi jos aukštosios mistiškos lemties įgyvendinimui, — trumpai tariant, pagal Tovvianskio Prancūzijai taikytą terminą, ji dar nėra "tikroji Lenkija". Argi "tikroji Lenkija", — aš įteigčiau, nebūtų tokia, kuri, paklusdama širdies ir proto dvigubam reikalavimui, ir galbūt imdama taipogi dėmesin jos padėties dabartinius ir ypač būsimuosius sunkumus, stengtųsi užsitikrinti Baltijos valstybių ir keleto kitų kaimyninių tautų simpatijas ir paramą, susitaikydama dėl Vilniaus su Lietuva? Ak, iš tikrųjų likimas man padeda! "Tikroji Lenkija", Pone, Lenkija pašaukta vaidinti šioje žemėje Tautų Kristų, Pasaulio religinio, politinio ir socialinio atpirkimo vaidmenį, bus visai kas kita negu kukli šiandieninė Lenkija, trisdešimties milijonų gyventojų Lenkija. Trisdešimties milijonų! Žinokite, kad tikroji Lenkija, mūsiškė, idant garbingai galėtų atlikti Apvaizdos jai skirtą vaidmenį, turės pirmiau prijungti prie savo teritorijos ne tiktai mažytę "sukilusią Kauno vaivadiją","' bet visus baltų kraštus, apimant ir Suomiją. Tas, savaime aišku, liečia tiktai šiaurę.
---------------
*Tai yra Lietuvos valstybę, pripažintą de iure visų valstybių ir kuri yra Tautų Sąjungos dalis.
---------------
Rytuose ji turės prisijungti Gudiją. Pietuose jos valdžia išsiplės per visą Ukrainą iki Juodosios jūros. Nuo jūros iki jūros, Pone. Tokia yra. šiais žodžiais, mūsų programa. Nė vieno žemės colio mažiau. Bet yra kas kita. Mažų valstybių gyvybingumas, mums, kitiems Didžiosios Rytą Galybės piliečiams, kelia labai pagrįstos baimės Kas atsitiktų, jei Čekoslovakija, Rumunija, visas Balkanų pusiasalis pasijustų išskirti iš mūsų suvereninės globos? Taigi būtinai reikia, kad visos šios valstybės, anksčiau ar vėliau, susigrupuotų apie Didžiąją Lenkiją į stiprią sąjungą. "Lenkijos piliečio" titulas yra pašauktas skambėti po visą Žemės rutulio paviršių ir kelti nusistebėjimą bei pagarbą, kurie kadaise supo Romos piliečio vardą. Lenkija yra numylėta Dievo dukra. Tai jos žemėje Šventoji Dvasia išaugino gryniausius naujųjų laikų pranašus ir tai dėl jos kančių jai priklauso privilegijuota vieta, kurią ji užima savo dangiškojo tėvo širdyje. Visi kiti šio pasaulio gyventojai yra žemiški tvariniai? Mes vieni jau šiame gyvenime nusipelnome paslaptingą vardą "Niebianie" (Dangiškieji). Mes paliekame vokiečiams jų vargšą antžmogį! Mes turime geriau negu tai. Tvarka, kurią dangus mums pavedė sukurti žemėje, jau yra, — tuo pasirūpino kosminės lenkiškos respublikos daugumoje planetų, saulių sistemose ir žvaigždynuose. Rytoj ji žavės Europą. Latvija, tepaminint tik šį vieną mažą kraštą, valdomą tikrai praktiškų žmonių, jau seniai, tikėkit mums, savo širdies paslaptyje atsisakė nuo savo nepriklausomybės. Ji žino, kur jos laukia garbė ir turtai. Tarp kitko jūs visi, kiek jūsų yra, turėsite autonomiją. Toks latvis, toks rumunas, galės atsisėsti į tradicinį renkamą Varšuvos sostą. Argi Lenkija nėra jau dabar tėvynė visų laisvių? Patys žydai, naudodamiesi privilegijomis, kurias atsisako jiems duoti visos kitos valstybės, kultivuoja pas mus savo senovines tradicijas broliškumo ir meilės atmosferoje. Gana mažų valstybių! Ateitis priklauso didelėms galybėms, kurias veda Lenkų Rytų Imperija į visuotinę federaciją. Mažosios Vakarų tautos, Šveicarija, Belgija, Olandija, užburtos vaizdo, kurį joms pateiks Lenkijos dominuojamoji Panslavija, atsisakys iš visos širdies nuo savo nuostolingų diplomatinių privilegijų.
---------------
*Tai yra Lietuvos valstybę, pripažintą de iure visų valstybių ir kuri yra Tautų Sąjungos dalis.
---------------
Rytuose ji turės prisijungti Gudiją. Pietuose jos valdžia išsiplės per visą Ukrainą iki Juodosios jūros. Nuo jūros iki jūros, Pone. Tokia yra. šiais žodžiais, mūsų programa. Nė vieno žemės colio mažiau. Bet yra kas kita. Mažų valstybių gyvybingumas, mums, kitiems Didžiosios Rytą Galybės piliečiams, kelia labai pagrįstos baimės Kas atsitiktų, jei Čekoslovakija, Rumunija, visas Balkanų pusiasalis pasijustų išskirti iš mūsų suvereninės globos? Taigi būtinai reikia, kad visos šios valstybės, anksčiau ar vėliau, susigrupuotų apie Didžiąją Lenkiją į stiprią sąjungą. "Lenkijos piliečio" titulas yra pašauktas skambėti po visą Žemės rutulio paviršių ir kelti nusistebėjimą bei pagarbą, kurie kadaise supo Romos piliečio vardą. Lenkija yra numylėta Dievo dukra. Tai jos žemėje Šventoji Dvasia išaugino gryniausius naujųjų laikų pranašus ir tai dėl jos kančių jai priklauso privilegijuota vieta, kurią ji užima savo dangiškojo tėvo širdyje. Visi kiti šio pasaulio gyventojai yra žemiški tvariniai? Mes vieni jau šiame gyvenime nusipelnome paslaptingą vardą "Niebianie" (Dangiškieji). Mes paliekame vokiečiams jų vargšą antžmogį! Mes turime geriau negu tai. Tvarka, kurią dangus mums pavedė sukurti žemėje, jau yra, — tuo pasirūpino kosminės lenkiškos respublikos daugumoje planetų, saulių sistemose ir žvaigždynuose. Rytoj ji žavės Europą. Latvija, tepaminint tik šį vieną mažą kraštą, valdomą tikrai praktiškų žmonių, jau seniai, tikėkit mums, savo širdies paslaptyje atsisakė nuo savo nepriklausomybės. Ji žino, kur jos laukia garbė ir turtai. Tarp kitko jūs visi, kiek jūsų yra, turėsite autonomiją. Toks latvis, toks rumunas, galės atsisėsti į tradicinį renkamą Varšuvos sostą. Argi Lenkija nėra jau dabar tėvynė visų laisvių? Patys žydai, naudodamiesi privilegijomis, kurias atsisako jiems duoti visos kitos valstybės, kultivuoja pas mus savo senovines tradicijas broliškumo ir meilės atmosferoje. Gana mažų valstybių! Ateitis priklauso didelėms galybėms, kurias veda Lenkų Rytų Imperija į visuotinę federaciją. Mažosios Vakarų tautos, Šveicarija, Belgija, Olandija, užburtos vaizdo, kurį joms pateiks Lenkijos dominuojamoji Panslavija, atsisakys iš visos širdies nuo savo nuostolingų diplomatinių privilegijų.
Nekas.
Comment