visi su galūnę -ski tarybmečiu buvo "politiškai nepatikimi" elementai . Jeigu rimtai, tai tiesiog prie tarybų valdžios nebuvo galimybės užsirašyti su galūnę -ski. Tarp kitko Lietuvoje dar buvo šiek tiek švelniau su tais dalykais, o pvz. Baltarusijoje buvo net didelė problema užrašyti pase vardą "Jan"... visus rašydavo "Ivanais".
visi su galūnę -ski tarybmečiu buvo "politiškai nepatikimi" elementai . Jeigu rimtai, tai tiesiog prie tarybų valdžios nebuvo galimybės užsirašyti su galūnę -ski. Tarp kitko Lietuvoje dar buvo šiek tiek švelniau su tais dalykais, o pvz. Baltarusijoje buvo net didelė problema užrašyti pase vardą "Jan"... visus rašydavo "Ivanais".
Su sovietais viskas aišku. O jau prie Lietuvos?
"Jeśli kto władzę cierpi, nie mów, że jej słucha;
Bóg czasem daje władzę w ręce złego ducha."
Šiandien kaip tik netikėtai teko bendrauti su bendradarbe, kurios dukterėčia mokosi Lenkijoje lietuviškoje vidurinėje mokykloje. Sakė, kad tai, ką Lietuva dabar bando įgyvendinti (kelis dalykus, pvz geografiją, dėstyti valstybine kalba), lenkijoje galioja dar nuo socialistinių laikų. laikantis pariteto principo, lenkai neturėtų šiurpti.
Vilniaus miesto ir rajono lyginimas su Punsku irgi dvelkia cinizmu. Punskas nėra Lenkijos sostinė – šio Lenkijos provincijos miestelio statuso nė iš tolo negalima lyginti su Vilniaus bei jo apylinkių statusu. Lenkija panorėjusi gali Punską apskritai paversti lietuvių rezervatu, kad paskui galėtų reketuoti Lietuvą pasielgti adekvačiai su sostinės slaviškomis apylinkėmis. Bepigu jai taip elgtis, turint galvoje skirtingus valstybių dydžius ir skirtingą tautinių mažumų procentą kiekvienoje: didelėje Lenkijoje tautinės mažumos tesudaro apie 3 proc. šalies gyventojų, tuo tarpu mažoje Lietuvoje – net 16 proc. Tad natūralu, kad Lietuva negali ir neturi automatiškai kopijuoti Lenkijos tautinių mažumų politikos.
Lyginti Punską galima nebent tik tuo požiūriu, kad Vilniaus bei Šalčininkų apylinkės ir faktiškai, ir juridiškai yra lenkų paliktos Dievo valiai, o Dievui, kaip žinia, ekonomika nerūpi, jis kelių netvarko ir dilgėlynų nerauna. Tad palyginimas būtų nebent toks – kuris regionas provincialiau atrodo – Vilniaus ar Punsko. Ko gero, lietuvių tvarkomas Punsko valsčius pasirodys kur kas geriau už dabartinės vietinės valdžios nustekentą „Vilenščyzną“.
(...) Karvelis burkutis ir erelis rėksnys
Kai kurių Lietuvos politikų atkaklus šalies piršimas Lenkijai į draugus ir net į strateginius partnerius atrodo mažų mažiausiai neoriai. Tai kaip karvelio siūlymasis už jį daug didesniam ir plėšriam ereliui. Šis mainais į draugystę jau yra išpešęs iš karvelio keletą svarbių plunksnų.
Turbūt nieko nenustebintų, jei vieną gražią dieną tas „strateginis draugas“ užsimanys ir karvelienos, o pataikūniški Seimo užsienio ar kitų komitetų vadukai drauge su premjerais, dar paprotinti kai kurių 16-18 a. nostalgijomis kliedinčių istorikų, ims ir atrėš gabalą. Mainais į kokį tiltą, vėjo malūną ar šiaip „trupinį aukso“. Pagal seną pažintį bei istorinę valstybės interesų ir teritorijos parceliavimo tradiciją.
O gal tikrai verta įsiklausyti į erelio rėksnio šūkčiojimus laikytis europinių standartų ir pasimokyti tautinių mažumų švietimo politikos ne iš Latvijos ar Estijos, o iš europietiškesnės Vokietijos ar Prancūzijos? Ten nėra tautinių mažumų valdiškų mokyklų, todėl nėra ir problemų. Sektinas pavyzdys!
O man būtų įdomu sužinoti, kokia gi lietuvių padėtis Lenkijoje, ar jų pavardės rašomos lietuviškomis raidėmis? Ar kokios nors Suvalkų Živilės Čivilytės pavardė taip ir užrašyta jos lenkiškame pase? gal kas nors turi giminių tam krašte?
Lenkijoje, kaip žinia, niekas neatlietuvino sulenkintų pavardžių. Todėl dažnas Lenkijos lietuvis, tarkim Gasparavičius, po šiai dienai yra Gasperowicz. O dėl vardų irgi ne kas, nežinau kaip dabar, bet prieš 10 metų lietuviai vis dar negalėdavo pavadinti savo dukros Rūta.
„O kūjis su pjautuvu - juk tai paprastos liaudies, darbininkų ir valstiečių simboliai. Dabar ženkliukus, pirktus Pilies gatvėje, ir kuriuos visą laiką iki uždraudimo nešiodavausi prisisegęs prie kuprinės, turėjau pasidėti į stalčių.“ - Tomizmas
Originalas (tiksliau, vertimas iš prancūzų k.) be jokių spaudos interpretacijų, bet su visa teisine argumentacija:
GENERALINIO ADVOKATO NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2010 m. gruodžio 16 d.(1)
Byla C‑391/09
Malgožata Runevič‑Vardyn, Łukasz Wardyn
prieš
Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių
Originalas (tiksliau, vertimas iš prancūzų k.) be jokių spaudos interpretacijų, bet su visa teisine argumentacija:
Originalas (tiksliau, vertimas iš prancūzų k.) be jokių spaudos interpretacijų, bet su visa teisine argumentacija:
Citata:
GENERALINIO ADVOKATO NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2010 m. gruodžio 16 d.(1)
Byla C‑391/09
Malgožata Runevič‑Vardyn, Łukasz Wardyn
prieš
Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių
Generalinio advokato išvada NĖRA teismo sprendimas. Tai tik pasiūlymas su argumentais. Teismo sprendimas bus vėliau, tikėtina - su tokia pačia išvada kaip ir ši nuomonė.
Bet tai nieko nereiškia, nes pavardžių rašymo problema - ne teisinė.
Generalinio advokato išvada NĖRA teismo sprendimas. Tai tik pasiūlymas su argumentais. Teismo sprendimas bus vėliau, tikėtina - su tokia pačia išvada kaip ir ši nuomonė.
Bet tai nieko nereiškia, nes pavardžių rašymo problema - ne teisinė.
Šiuo konkrečiu atveju - teisinė. Bet šiaip sutinku, kad reikalingas elementarus politinis sprendimas.
Šiuo konkrečiu atveju - teisinė. Bet šiaip sutinku, kad reikalingas elementarus politinis sprendimas.
Tai, kad konkreti pavardžių rašymo tvarka neprieštarauja tam tikrai konvencijai ar konstitucijai, visiškai nereiškia, kad tokia tvarka yra vienintelė įmanoma, geriausia, teisingiausia ar neįkeistina. Tai ne teisiniai klausimai, ir teismai į juos neatsakinėja (tiek lietuviškasis KT, tiek ir europinis).
Kokia tvarka yra geriausia ir tinkamiausia būtent Lietuvai ir būtent šiuo metu - klausimas grynai politinis, tad turi būti sprendžiamas Seime.
Tai, kad konkreti pavardžių rašymo tvarka neprieštarauja tam tikrai konvencijai ar konstitucijai, visiškai nereiškia, kad tokia tvarka yra vienintelė įmanoma, geriausia, teisingiausia ar neįkeistina. Tai ne teisiniai klausimai, ir teismai į juos neatsakinėja (tiek lietuviškasis KT, tiek ir europinis).
Kokia tvarka yra geriausia ir tinkamiausia būtent Lietuvai ir būtent šiuo metu - klausimas grynai politinis, tad turi būti sprendžiamas Seime.
Remiantis LR Konstitucija, KT išaiškinimais. O šioje vietoje viskas aišku - valstybinė kalba yra lietuvių. Tačiau tikrai ne politikų reikalas bandyti keisti lietuvių kalbos gramatiką, bandant įtikti lenkams.
2011 sausio mėn. 8 d. 18:33
„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“ 2011 m. Nr.1
Originalus straipsnio pavadinimas žurnale - "Lenkija ir Lietuva iš arčiau"
Šarūnas Liekis
Lenkija Lietuvoje – Lietuva Lenkijoje
Lenkija ir Lietuva šimtmečiais buvo ilgamečių kovų išbandytos sąjungininkės. Tačiau XX a. jų keliai išsiskyrė. Ir ne tik dėl nacionalizmo, įtarinėjimų, abipusės nepagarbos, bet ir požiūrio į bendrą paveldą bei istoriją
Tautų kūrimosi procesai paspartėjo žlugus imperijoms. Tačiau iš esmės išliko skirtumų tarp tų tautų, kurios išsaugojo savo elitą iš ankstesniųjų tapatybių formų, visų pirma luominių tautų (vengrai, lenkai, vokiečiai), ir tų, kurios nesugebėjo to padaryti, pradėjusios kurti kontrelitą, budinusį ir kėlusį potencialius tautiečius (slovakai, lietuviai, latviai ir kt.).
(...)
Politikuodamas lietuviškai kalbantis naujasis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kontrelitas, be mažų išimčių, atstūmė tradicinį bajorų ir miestų elitą bei jo paveldą. Socialiai ribota, sodietiška Lietuva sukūrė tik iš dalies gyvybingą ir atsparią valstybę, su labai mažai inovacijos, veikiau tik imituojančią carinės Rusijos konservatyvią politiką.
(...)
Svetimųjų įtakų atsikratymas laikytas svarbiausia sėkmingos kelionės į tautinį ir kultūrinį savitumą sąlyga, o tai savo ruožtu buvo palanki laikysena įtvirtinant lietuviškos etnokultūrinės bendruomenės dominavimą. Šios nuostatos puoselėjo ksenofobiją ir stūmė ne tik kultūrinės, bet ir etninės ir socialinės saviizoliacijos link. Tokioje tautininkų laikais ugdytoje savimonėje sunku buvo rasti lietuvių Lietuvos istorijoje. Šios politikos ir tapatybės nuostatos sukūrė lietuvišką tapatybę, kuri nesisieja su LDK. (...)
Kaip veikė tokios nuostatos, puikiai iliustruoja kai kurie pavyzdžiai. Štai Lietuvos kariuomenei buvo rastas vos vienas Pirmojo pasaulinio karo kovų ragavęs generolas Silvestras Žukauskas. Lenkijos kariuomenėje kovų su sovietais metu
(1920 m.) buvo 92 generolai, prieš tai tarnavę Rusijos, Austrijos-Vengrijos kariuomenėse. Besikuriančioje Lenkijos kariuomenėje 1920 m. kilusių iš lietuviškų teritorijų kariuomenės generolų suskaičiuota net devyni, net jeigu neminėsime Juzefo Pilsudskio.
(...)
Lietuvos nepriklausomybės aušroje buvo padaryta strateginių klaidų, kurios lėmė valstybės ir naujos tautos likimą keliems dešimtmečiams į priekį. Lietuvai konfliktas su Lenkija kainavo tai, kad ji liko Sovietų Rusijos sąjungininke visą tarpukario laikotarpį. Ir ne tik trukdė antivokiško ir antisovietinio bloko formavimuisi Rytų Centrinėje Europoje, bet ir norom nenorom pavertė Lietuvą Sovietų Sąjungos ir Vokietijos įrankiu, vykdančiu Sovietų Sąjungos antilenkiškas nuostatas.
(...)
Štai LR Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Justinas Karosas ne taip seniai sugebėjo sukelti Lenkijoje skandalą, kurį Lietuvos spauda pabandė nutylėti. Interviu „Vilniaus dienai“(2010 m. spalio 19 d.) Justinas Karosas prasitarė: „Lenkai į Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą integruojasi daug blogiau negu, sakykim, rusai. Jie nemoka lietuviškai. Jeigu jie nori gyventi Lietuvoje, jie turėtų prie jos artėti, o ne tolti. Manau, kad tie, kurie nori kitaip, tegul važiuoja į Lenkiją – taigi laisvas judėjimas.“ Panašus pasisakymas sunkiai įsivaizduotinas net tarp labiausiai ksenofobiškai nusiteikusių politikų. Ne mažiau kritikuotini ir paskutiniai Lietuvos valdžios vyrų pasiūlymai vykdyti tautinių mažumų politiką pariteto pagrindu.
Tačiau ar galima su savo bendrapiliečių grupe elgtis pariteto pagrindais, teikiant arba atimant teises pagal tai, kokia yra padėtis kaimyninėse valstybėse? Ar tai jau nėra savaime diskriminacija, ar žmonės neatsiduria įkaitų vietoje? Apie tai nė vienas mūsų valstybės vyras ar moteris neužsiminė. Analogijos su padėtimi Lenkijoje tikrai neetiškos ir netinkamos, juolab kad mažumų švietimo padėtis yra ne gerinama, o bloginama. Jeigu nesugebama nusileisti simboliniuose klausimuose, ar galima kalbėti apie strateginę partnerystę?
Politikuodamas lietuviškai kalbantis naujasis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kontrelitas, be mažų išimčių, atstūmė tradicinį bajorų ir miestų elitą bei jo paveldą.
Ar ne endekiškai nusiteikusi Lietuvos bajorija pasirinko tautinės Lenkijos valstybės kryptį ir pareiškė "Przenigdy", juos pakvietusiai prisijungti naujajai lietuvių inteligentijai? Kauno ir kitų mažesnių miestelių dvikalbiai miestiečiai per keliolika metų sulietuvėjo.. Ta bajoriškojo elito dalis, kuri dalyvavo valstybės atkūrime buvo didesnė nei jos santykinė dalis visuomenėje (pvz. Didžiajame Vilniaus seime dalyvavo 19% bajoriškos kilmės žmonių, kai tuo tarpu, Žemaitijoje tokių buvo ~10%, Suvalkijoje 0,5%, Vilnijoje ~4,5..). Lietuviais pasirinko būti apie 25-30 % bajorijos ir ta likusi dalis santykinai yra net didesnė nei Vakarų Europos šalyse (1-2%), tačiau mažesnė nei šalyse su tradiciškai gausia bajorija, tokiose kaip Lenkija ar Vengrija..
Socialiai ribota, sodietiška Lietuva sukūrė tik iš dalies gyvybingą ir atsparią valstybę, su labai mažai inovacijos, veikiau tik imituojančią carinės Rusijos konservatyvią politiką.
Taip taip, sodietiška Lietuva, su balanomis dūminėse pirkiose, nepasirinko aukštųjų technologijų kelio ... O kokių yra pamokančių sėkmės istorijų, jei lygintume analogiškas startines pozicijas?
Kaip veikė tokios nuostatos, puikiai iliustruoja kai kurie pavyzdžiai. Štai Lietuvos kariuomenei buvo rastas vos vienas Pirmojo pasaulinio karo kovų ragavęs generolas Silvestras Žukauskas. Lenkijos kariuomenėje kovų su sovietais metu
(1920 m.) buvo 92 generolai, prieš tai tarnavę Rusijos, Austrijos-Vengrijos kariuomenėse. Besikuriančioje Lenkijos kariuomenėje 1920 m. kilusių iš lietuviškų teritorijų kariuomenės generolų suskaičiuota net devyni, net jeigu neminėsime Juzefo Pilsudskio.
Daug kas tiesiog rinkosi stipresnę pusę..
Lietuvai konfliktas su Lenkija kainavo tai, kad ji liko Sovietų Rusijos sąjungininke visą tarpukario laikotarpį.
Tarsi tai buvo išimtinai Lietuvos pusės kaltė.. Kokios buvo alternatyvos, rodo Vidurio Lietuvos likimas.. Dabar Lietuva būtų vienas didelis Punskas..
Nemanau, kad lenkiškas honoras gali atlaikyti tokį antausį.
Už šalies užsienio politiką atsakingi pareigūnai praėjusios savaitės pabaigoje buvo suglumę: Varšuva kol kas niekaip nereagavo į kvietimus dalyvauti Lietuvai svarbiuose Sausio 13-osios dvidešimtmečiui skirtuose renginiuose.
Seimo pirmininkės Irenos Degutienės vardu kvietimai buvo išsiųsti Lenkijos parlamento ir Senato vadovams.
Bet Seimo vadovės patarėjas Laurynas Kasčiūnas patvirtino „Lietuvos rytui”, kad praėjusią savaitę iš Varšuvos nebuvo gauta jokio atsakymo: „Kol jo nėra, negalima teigti, kad kviesti asmenys tikrai neatvyks.”
Nieko džiuginančio, sakyčiau... Vėl beprasmiai ginčai ir jokio sutarimo...
"Mes tuo norime parodyti, kokios svarbios mums yra Lietuvos lenkų problemos“, - sakė Lenkijos seimo užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas R.Tyszkiewiczius.
Tai kodėl neskelbia karo kaip 1920 metais? "Wilno nasze" - ir baigtas kriukis.
Comment