Taigi žėme nuo žmoniu pavogė, ne kitap, o vardan to kad pakeisti is dalies tautine sudeti Vilniaus pakrasciu, apylinkiu taigi kaip čia ne ižvelgti tautinio pagrindo? Ir teigi kad reikia susitaikyti kad pora milijonu vertes sklypus savininkai prarado? Taigi čia nusikaltimas, o žėme šita reikia papraščiausiai atiduoti.
http://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta96/summary
Galima ir būtina suprasti nuosavybę praradusių ir tik nedideles kompensacijas gavusių savininkų jausmus, bet KT argumentai yra daugiau nei įtikinami. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas ilgas ir sudėtingas, nes būtina derinti iki sovietinio žemės nacionalizavimo buvusių savininkų, asmenų, kuriems žemė buvo suteikta naudotis po jos nacionalizavimo, ir visos visuomenės interesus. Grąžinti žemės visiems buvusiems savininkams ar asmenims, pagal įstatymą turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, neįmanoma, nes per ilgą sovietinės okupacijos laikotarpį įvyko daugybė ekonominių, socialinių, visuomeninių pokyčių: pastatyti statiniai, sukurta infrastruktūra, susiformavo nauji visuomenės poreikiai. Ir todėl valstybė pasirinko dalinės, ribotos restitucijos kelią.
Priimant sprendimus dėl kompensavimo už natūra negrąžinamą žemę būdų ir dydžių nustatymo buvo būtina atsižvelgti į valstybės ekonomines, finansines ir materialines galimybes, taip pat į tai, kaip atitinkami sprendimai atsilieps visiems mokesčių mokėtojams.
Atsižvelgiant į smarkiai išaugusią žemės vertę miestuose, KT nutarime argumentuojama, kad miestuose žemės vertė priklauso nuo nutiestų gatvių ir komunikacijų, nuo socialinės infrastruktūros objektų, nuo verslo galimybių ir nuo daugelio kitų priežasčių, padidinusių gyventojų trauką į miestus. Tai yra žemės vertė išaugo dėl pačios valstybės ir visos visuomenės, mokesčių mokėtojų investuotų išteklių.
Iki 1940 m. santykis tarp miestuose ir kaimo vietovėse esančios žemės kainos buvo apie 15 kartų, o šiandien šis santykis yra vidutiniškai 300 kartų. Šio santykio padidėjimo priežastis – ne buvusių savininkų veikla, bet valstybės, savivaldybių ar kitų asmenų tam sudarytos sąlygos, todėl iki 1940 m. buvęs žemės savininkas negali reikalauti atlyginti už valstybės išperkamą žemę ta jos verte, kurią sukūrė valstybė ir kiti asmenys.
http://www.veidas.lt/ar-pagristas-sa...limas-valstybe
Dėl žemės perkėlimo. Ši praktika nebuvo sugalvota Vilnijos lenkų skriaudimui ir jų išstūmimui iš gimtųjų žemių. Veikiančios rinkos sąlygomis, žemės perkėlimas nesuponuoja, jog joje būtinai įsikurs lietuvis, o ne ją perpirkęs lenkas ir atvirkščiai. Žymiai didesnę įtaką tautinės sudėties pasikeitimui turėjo pačių lenkų savininkų parduota žemė, nei perkeltuose sklypuose įsikūrę, ar juos perpardavę lietuviams nelenkai. Kita vertus, kai buvo priimta ši praktika žemės ūkio paskirties žemė buvo visiškai pigi, buvo manoma, kad po lenkų repatriacijos bus pakankamai laisvos žemės. Jei skaitote lenkiškai, neblogas straipsnis šia tema:
Po prostu w latach 90-ych wydawało się, że na skutek braku zainteresowania ziemią rolną (ziemi miejskiej wówczas nie zwracano w ogóle; ten „pęd po ojcowiznę” rozpoczął się mniej więcej 10 lat później, gdy w czasie prosperity, na skutek działań spekulacyjnych, cena ziemi w Wilnie i okolicach osiągnęła zawrotną wysokość i wszyscy postanowili na tym zarobić) oraz tzw. repatriacji Polaków i Niemców na Litwie jest wystarczająco wolnej ziemi rolnej, więc można ją zwracać nie tylko w miejscu, gdzie się znajdowała przed nacjonalizacją. Ten sposób wyglądał na bardziej sprawiedliwy niż płacenie nędznych odszkodowań pieniężnych za ziemię, która nie podlega zwrotowi (na wypłacenie wielomiliardowych rekompensat według cen rynkowych wiecznie zadłużone państwo litewskie nie było stać wówczas, i nie stać dzisiaj;
Comment