Apskritai kas yra LDK tapatybė? Ta tapatybė kito - 13-14 amžiuje tai veikiau buvo lietuviška, ikikrikščioniška tapatybė su rusėniška krikščioniška įtaka (pastoroji pasireiškė kažkur apie 14am 2 puse.), tiesa Vytauto laikais matyti stiprią vokišką įtaką (pasak bublausko/Gudavičiaus, ta atskleidžia iš vokiečių perimta gotika), tiesa, Vytauto laikotarpiu jau buvo aišku, kas yra kas (žr. laiškus dėl ordino pretenzijų žemaitijai). bet tai tik mistifikuotas pasakymas. Vėliau ji kito - Renesanso laikotarpiu prasidėjo romėniškų šaknų paieškos kaip prieštaravimas lenkiškam sarmatizmui. Baroko laikotarpiu tapatybė modifikavosi. ATR saulėlydyje tapatybė buvo visiškai persunkta Apšvietos idėjomis. Šiame amžiuje, LDK tradicija bandė atgaivinti C.Milošas, T.Venclova, baltarusis Strumillo, dabar net K.Sabaliauskaitė apie tai prašneko. Jų suvokimas matyt arčiausias ir priimtiniausias mūsų amžiui, kuris gali būti paaiškinamas kaip "gerbiu tave, gerbi mane".
Antra, LDK tapatybė buvo būdinga nobilitetui. O kas yra būdinga jam, nėra būdinga kitiems sluoksniams. pavyzdžiui, 19amžiuje žemaičiai save laikė tik žemaičiais ir lietuvių nebuvo rasta (carinis cenzas) atlikus gyventojų surašymą.
Greičiau tapatybė apibrėžtų tam tikri kultūriniai reiškiniai, tradicininis suvokimas kuris buvo būdingas ilgą laiko tarpą, kaip tam tikra apibrėžtis, ideologinė gairė. Statutai, daugiakultūriškumas, tolerancija etc. LDK piliečiu (t.y., užsenietis iš Karūnos, iš Vengrijos, nesvarbu) galėjo tapti bet kas, kas prisiekė Statutui. Liaudiškai sakant, buvome pirmoji "JAV" ) Tik ta tapatybė apsiribojo nobiletetu, bet valstiečiai, kurių buvo dauguma LDK, savęs niekaip neidentifikavo. Tad tradicija mirusi.
o Batkos politika duoda vaisių - jei baltarusų kalba letargo stadijoje, tai ir bet koks savi-identifikavimas su Vakarų Europos kultūrine tradicija nutrūks. 10-20metų ir Naugarduko liekanos taps Maksvos kunigaikščių "auksu", nors patys baltarusų istorikai pripažįsta, jog carinė Rusija baltarusų/LDK rusėnų netraktavao kaip savų. Jie buvo jiems svetimi.
Antra, LDK tapatybė buvo būdinga nobilitetui. O kas yra būdinga jam, nėra būdinga kitiems sluoksniams. pavyzdžiui, 19amžiuje žemaičiai save laikė tik žemaičiais ir lietuvių nebuvo rasta (carinis cenzas) atlikus gyventojų surašymą.
Greičiau tapatybė apibrėžtų tam tikri kultūriniai reiškiniai, tradicininis suvokimas kuris buvo būdingas ilgą laiko tarpą, kaip tam tikra apibrėžtis, ideologinė gairė. Statutai, daugiakultūriškumas, tolerancija etc. LDK piliečiu (t.y., užsenietis iš Karūnos, iš Vengrijos, nesvarbu) galėjo tapti bet kas, kas prisiekė Statutui. Liaudiškai sakant, buvome pirmoji "JAV" ) Tik ta tapatybė apsiribojo nobiletetu, bet valstiečiai, kurių buvo dauguma LDK, savęs niekaip neidentifikavo. Tad tradicija mirusi.
o Batkos politika duoda vaisių - jei baltarusų kalba letargo stadijoje, tai ir bet koks savi-identifikavimas su Vakarų Europos kultūrine tradicija nutrūks. 10-20metų ir Naugarduko liekanos taps Maksvos kunigaikščių "auksu", nors patys baltarusų istorikai pripažįsta, jog carinė Rusija baltarusų/LDK rusėnų netraktavao kaip savų. Jie buvo jiems svetimi.
Comment