Lietuvos kariuomenės pasirengimas

[Sula]

Pagal Kubilių, tankas išgyvena 5 minutes

Dar vienas specialistas. Priminsiu, kad senais gerais šaltojo karo laikais tankui buvo duodama 15-30 min.
Bet ne tame esmė šiuo atveju.
SSRS pirmomis 1941 m. karo savaitėmis prarado kelioliką tūkstančių tankų. Kuomet vokiečiai jų apskritai kartais mažiau turėjo.

[Galys]

100 maskolių kainuoja kaip vienas dronas? Visko gali būti...

Na tai rusai šiuo metu panašiai ir elgiasi, siunti keliolika kamikadzių pageidautina ant motociklų ir taip paaukojęs kelis nelaimėlius apeini tą dronų sieną. Neveltui ukrainiečiai šiuo metu yra "atradę" koncertiną ir jos teikiamus privalumus.

[Sula]

Na tai rusai šiuo metu panašiai ir elgiasi, siunti keliolika kamikadzių pageidautina ant motociklų ir taip paaukojęs kelis nelaimėlius apeini tą dronų sieną. Neveltui ukrainiečiai šiuo metu yra "atradę" koncertiną ir jos teikiamus privalumus.

Tiesiog Tomo kliedesius palazdavojau. Dronai irgi įvairūs yra. Jei vienu FPV dronu vieną maskolį paguldo, o, to atseit nepakanka, tai ką aš žinau. Gal jeigu kiekviena kulka nepateikė, irgi šaudyti neverta?
Vienu žodžiu - vaikų darželis.

[Galys]

Tiesiog Tomo kliedesius palazdavojau. Dronai irgi įvairūs yra. Jei vienu FPV dronu vieną maskolį paguldo, o, to atseit nepakanka, tai ką aš žinau. Gal jeigu kiekviena kulka nepateikė, irgi šaudyti neverta?
Vienu žodžiu - vaikų darželis.

Na Tomo žodžiuose namažai tiesos, šiandien kaip tik teko paskaitinėti, kaip ukrainiečiai paprasčiausiai neturi kuo smūgiuoti rusų susikoncentravimo vietoms: įvairiems štabams, dronų operatorių irštvoms ir pan. ir belieka tik fpv dronai, galutiniame etape, t.y. kai rusai jau puola.

[Sula]

Na Tomo žodžiuose namažai tiesos, šiandien kaip tik teko paskaitinėti, kaip ukrainiečiai paprasčiausiai neturi kuo smūgiuoti rusų susikoncentravimo vietoms: įvairiems štabams, dronų operatorių irštvoms ir pan. ir belieka tik fpv dronai, galutiniame etape, t.y. kai rusai jau puola.

Tai jau visai kita kalba. Kai kur ir dronų trūksta, kiek žinau.
Bet tai kita tema.

[Galys]

Tai jau visai kita kalba. Kai kur ir dronų trūksta, kiek žinau.
Bet tai kita tema.

Na tai iš čia ir nesutarimai, vienas sakys reikia pirkti 2000 fpv dronų, kitas sakys, kad reikia ATACMS už milijoną į rusų brigados štabą.

Vienam tankas mūšio lauke išgyvena tik 5 min, kitam tankas per 5 min gali prasiveržti į priekį kelis kilometrus.

[Bartas1]

Audrius Bačiulis
Jakub Jajcay yra buvęs Slovakijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų karininkas, tarnavęs keliuose elitiniuose daliniuose. Šiuo metu jis rengia daktaro disertaciją Prahos Karolio universiteto Artimųjų Rytų studijų katedroje. Jo asmeninė patirtis kariaujant Ukrainoje FPV dronų operatoriumi telpa į vieną pastraipą:
"Pažangioms NATO kariuomenėms, vietoj didelių investicijų į FPV dronų pajėgumų plėtrą, aš pirmiausia rekomenduočiau užtikrinti, kad kariai lauke turėtų gerai apmokytą minosvaidžių paramą su pakankamu šaudmenų atsargų kiekiu. Minosvaidžio kaina už šūvį yra mažesnė nei FPV drono. Dronai gali turėti pranašumą prieš minosvaidžius dėl nuotolio, bet tai yra kintamas dalykas ir priklauso nuo reljefo, konkrečios minosvaidžių vietos, palyginti su dronų paleidimo vieta, ir žvalgybos, stebėjimo ir žvalgymo priemonių, kurios suranda taikinius dronams ar minosvaidžiams, dislokavimo. Praktikoje nepamenu nė vieno atvejo, kai smogėme taikiniui, kuris buvo už minosvaidžių nuotolio ribų, ir tikrai niekada nesmogėme taikiniui, kuris buvo už artilerijos nuotolio ribų".
Tiems, kurie nori sužinoti detalią šio profesionalo argumentaciją, skaityti toliau.
Aš kovojau Ukrainoje ir štai kodėl FPV dronai yra niekam tikę
2024 ir 2025 m. šešis mėnesius tarnavau kaip tarptautinis savanoris Ukrainos ginkluotųjų pajėgų FPV atakos dronų komandoje. Mano komanda buvo dislokuota Donbaso regione, viename iš karščiausių fronto sektorių. Kai prisijungiau prie komandos, buvau sužavėtas galimybe dirbti su pažangiausiais įrankiais. Pasibaigus mano tarnavimo laikui, buvau šiek tiek nusivylęs. Paaiškinsiu, kodėl.
Pirmojo asmens vaizdo dronai yra nepilotuojami orlaiviai su keturiais propeleriais, esančiais keturiuose orlaivio kampuose, kurių kiekvieno kraštas yra maždaug 7–12 colių ilgio kvadrato formos. Juos valdo operatorius, dėvintis virtualios realybės akinius, kurie gauna vaizdą iš drono priekinės kameros (iš čia ir pavadinimas „pirmojo asmens vaizdas“, FPV). Dažniausiai naudojami FPV dronai yra vienkartiniai: jie skrenda tiesiai į tikslą, kur detonuoja iki 1,5 kg svorio sprogstamąjį užtaisą. Šie dronai reklamuojami kaip pigus ir prieinamas sprendimas, kuris taktiniu lygiu suteikia kariams galimybę atlikti tikslius smūgius. Jie tariamai gali greitai reaguoti ir smogti judantiems taikiniams arba taikiniams sunkiai pasiekiamose vietose, pavyzdžiui, bunkeriuose, rūsiuose ar pastatų viduje. Pirmojo asmens vaizdo dronų šalininkai dažnai kartoja teiginį, kad net 60–70 procentų visų aukų mūšio lauke Rusijos ir Ukrainos kare dabar yra dronų kaltė. Ši statistika tikriausiai yra iš esmės tiksli, nors joje nesiskiria aukų, kurias sukėlė FPV dronai, ir kitų tipų nepilotuojamų oro sistemų aukų skaičius.
Kai kurie autoriai, įskaitant patyrusius karininkus, rašančius šiuose puslapiuose, eina dar toliau ir teigia, kad FPV dronai sukels revoliuciją karyboje, panašią į muškietų įvedimą. Be kita ko, jie padarys beveik neįmanomą karių ir įrangos slėpimą bei telkimą kovos zonoje. Bet koks karių ar transporto priemonių susitelkimas bus iškart pastebėtas ir sunaikintas pigių, greitų dronų spiečiais. Dronų šalininkai, ypač Silicio slėnyje, teigia, kad dronai gali visiškai pakeisti artileriją.
Nesvarbu, ar tikime šiais drąsiais teiginiais, ar ne, visi esame matę socialiniuose tinkluose vaizdo įrašus, kuriuose šie dronai atlieka įspūdingus, labai tikslius smūgius. Matėme, kaip jie smogia judančiam rusų tankui, įskrenda pro atviras pėstininkų kovos mašinos galines duris arba įskrenda į pastatą, kad nustebintų priešą, kartais tiesiogine prasme, su nuleistomis kelnėmis. Tačiau tokie įspūdingi smūgiai yra retos išimtys. Atvejai, kai FPV dronai tai daro, yra reti.
Būdamas Ukrainoje, rinkau statistinius duomenis apie mūsų dronų operacijų sėkmę. Nustačiau, kad 43 procentai mūsų skrydžių baigėsi pataikymu į numatytą tikslą, t. y. dronas sėkmingai nuskrido iki taikinio, jį teisingai identifikavo, pataikė į jį, o drono sprogstamasis užtaisas detonavo taip, kaip turėjo. Į šį skaičių neįtraukti atvejai, kai mūsų vyresnioji vadovybė paprašė surengti kovinį skrydį, bet mes turėjome atsisakyti, nes žinojome, kad negalėsime pataikyti į tikslą dėl oro sąlygų, techninių problemų ar elektroninių trukdžių. Jei į bendrą skaičių įtraukti ir tokie iš anksto nutraukti skrydžiai, sėkmės rodiklis sumažėja iki 20–30 procentų. Iš pirmo žvilgsnio šis rodiklis yra prastas, bet tai ne visa tiesa.
Aš ėmiau pastebėti, kad didžioji dalis mūsų skrydžių buvo nukreipti prieš taikinius, kurie jau buvo sėkmingai pažeisti kitomis ginklų sistemomis, dažniausiai minosvaidžiais arba daugkartinio naudojimo dronais (kitaip tariant, ne FPV dronais) numestais šaudmenimis. Kitaip tariant, daugumos mūsų misijų tikslas buvo atlikti antrą smūgį dvigubo smūgio operacijoje prieš taikinį, kuris jau buvo sėkmingai atakuotas kitais ginklais. Misijų, kurių metu sėkmingai atlikome užduotį, kurią gali atlikti tik FPV dronas – tiksliai smogti taikiniui, į kurį nebuvo galima pataikyti kitais būdais – procentinė dalis buvo vienženklė.
Yra dvi priežastys, kodėl šie dronai retai sėkmingai atlieka tai, kam buvo sukurti. Pirmoji priežastis susijusi su tuo, kaip vadai nusprendžia naudoti FPV dronus. Matyt, mūsų vadai nusprendė, kad turėdami FPV dronus, jie gali juos naudoti, net jei yra kitų ginklų sistemų, kurios taip pat gali atlikti tą užduotį. Tai yra logiška, nes vadai nemokėjo už sunaudotus dronus iš savo kišenės. Jie buvo labiau susikoncentravę į greitą misijos įvykdymą. Nors FPV dronai yra pigūs, jie paprastai nėra pigiausias variantas, kurį gali pasirinkti vadai. Būtent tai yra problema, kad jie naudojami dvigubų smūgių operacijose arba misijose, kurias galima įvykdyti naudojant kitas sistemas. Vienas tokio drono skrydis kainuoja apie 500 JAV dolerių. Minosvaidžio mina kainuoja mažiau nei 100 dolerių. Iš pakartotinai naudojamo drono numestas šaudmuo, paprastai taip pat modifikuota minosvaidžio mina arba 40 milimetrų granata, taip pat kainuoja mažiau nei 100 dolerių.
Antroji priežastis, kodėl šie dronai retai atlieka tai, kam buvo sukurti, yra techninė. Jie yra kaprizingi, nepatikimi, sunkiai naudojami ir jautrūs elektroniniams trukdžiams. Nedaugelis FPV dronų turi naktinio matymo funkciją. Tie, kurie ją turi, yra deficitiniai ir kainuoja dvigubai daugiau nei bazinis modelis. Ukrainoje žiemą tamsu 14 valandų per parą. Vėjas, lietus, sniegas ir rūkas reiškia, kad dronas negali skristi.
Geras ketvirtis visų šių dronų turi kokių nors techninių gedimų, dėl kurių jie negali pakilti. Tai paprastai paaiškėja tik juos ruošiant paleidimui. Dažniausiai gedimas būna radijo imtuve, kuris priima signalus iš valdymo pulto, arba vaizdo siųstuve, kuris perduoda signalą į operatoriaus virtualios realybės akinius. Kartais šį gedimą galima ištaisyti atnaujinant programinę įrangą vietoje. Dažnai tai neįmanoma. Daugelis sugedusių dronų tiesiog išardomi atsarginėms dalims, nes nėra geresnio jų panaudojimo būdo. Net kai dronas pakyla į orą, baterijos dažnai išsikrauna skrydžio metu. Apie 10 procentų skrydžių dronas pataiko į taikinį, bet jo kovinė galvutė nesprogsta.
Pakilus į orą, sėkmingai valdyti droną iš pirmojo asmens perspektyvos nėra lengva. Šie dronai iš pradžių buvo sukurti kaip turtingų žmonių žaislai. Prieš juos paverčiant karo įrankiais, jie buvo naudojami akrobatiniuose pasirodymuose arba lenktynėse, kuriose operatoriai varžėsi skrisdami per kliūčių ruožą. Abiem atvejais dronai nebuvo sukurti taip, kad juos būtų lengva valdyti. Jie buvo sukurti taip, kad būtų labai manevringi, bet taip pat nestabilūs. FPV dronai negali kaboti vienoje vietoje, skristi lėtai ar ilgai skristi virš tikslo. Hobistai mano, kad entuziastai investuos laiką ir pinigus, kad taptų skraidymo meistrais. Todėl aukštos kvalifikacijos operatoriaus parengimas gali užtrukti kelis mėnesius. Standartinis bazinis kursas Ukrainos dronų pilotams trunka apie penkias savaites. Jo parengtų operatorių kokybė yra abejotina, o kurso absolventams reikia papildomos darbo patirties, kad taptų tikrais meistrais. Dauguma dronų pilotų, kuriuos sutikau, šio kurso nebaigė. Vietoj to jie mokėsi skraidyti dronais tarnybos vietoje. Net patyrę operatoriai nuolat nepataiko į taikinius ir susiduria su medžiais, elektros laidais ar kitomis kliūtimis.
Siekiant sumažinti kaštus, Ukrainos pajėgų naudojami FPV dronai neturi navigacijos priemonių, tokių kaip kompasas, GPS imtuvas (nors reikėtų pažymėti, kad GPS dažnai vis tiek nebūtų galima naudoti dėl plačiai paplitusių GPS signalo trukdžių) ar inercinė navigacijos sistema. Operatorius remiasi savo žiniomis apie vietovę ir navigatoriaus žodiniais nurodymais, kuris paprastai turi prieigą prie vaizdo iš paties FPV drono ir iš kitų žvalgybos priemonių, kurios seka taikinį.
Tačiau didžiausia kliūtis sėkmingam šių dronų naudojimui yra radijo ryšio tarp operatoriaus ir drono nepatikimumas. Viena priežasčių, kodėl sunku tiksliai pataikyti į taikinį pažemėje, yra ta, kad kai FPV dronai priartėja prie žemės, dėl kliūčių jie pradeda prarasti radijo ryšį su operatoriumi, kuris dažnai yra nutolęs iki 10 kilometrų. Kai kuriais atvejais dronai negali pulti taikinio, jei jis yra tiesiog ne toje pusėje aukšto pastato ar kalno, nes pastatas ar kalnas užstoja matomumą tarp drono ir operatoriaus. Kartais operatorius gali apeiti signalo praradimą arti žemės, pakildamas, nukreipdamas droną į taikinį ir tikėdamasis, kad inercija nuneš jį į taikinį, kai jie praranda kontrolę. Smogiant į mažą taikinį, pavyzdžiui, duris, langą ar įėjimą į rūsį, tai žymiai sumažina tikslumą.
Dronai taip pat veikia užterštame elektromagnetinio spektro segmente. FPV dronai naudoja nesuskaitmenintus analoginius radijo signalus, o karštose fronto vietose net keliolika dronų komandų gali konkuruoti dėl kelių dažnių naudojimo (tai yra pigesnių komponentų naudojimo pasekmė). Dėl to reikia sudėtingų konfliktų sprendimo procedūrų, kurios, tiesą sakant, ne visada veikia. Net kai konfliktų sprendimo procedūros veikia, kartais komanda turi laukti iki pusvalandžio, kol prieš pakilimą atsiras laisvas dažnis. Jei tai neveikia ir du dronai tuo pačiu metu skrenda tuo pačiu kanalu, jie trukdo vienas kito signalams, o tai paprastai baigiasi avarija. Be to, priešo dronai taip pat skrenda tais pačiais dažniais, o tai taip pat gali sukelti trukdžius ir avariją. Trukdžiai iš kito drono, nesvarbu, draugiško ar priešiško, lėmė mažiausiai trijų procentų mūsų misijų nesėkmę.
Be interferencijos ir fizinių radijo ryšio apribojimų, FPV dronai taip pat yra labai jautrūs elektroninėms kovos priemonėms. Tiek Rusijos, tiek Ukrainos karo šalys plačiai naudoja trukdžius. Kai mūsų pusė įjungdavo trukdžius, jie paprastai apie tai informuodavo iš anksto. Tai reiškė, kad mūsų dronai tiesiog negalėjo pakilti, kartais net kelioms valandoms. Apie trys procentai mūsų skrydžių žlugo, nes negavome išankstinio įspėjimo, kad mūsų trukdžių sistemos bus įjungtos, dėl to mūsų dronai nukrito iš dangaus. Be to, kartais net ir didžiausios pastangos išvengti konfliktų buvo nepakankamos, tiesiog todėl, kad Ukrainos pėstininkai ar atskiros transporto priemonės dažnai yra aprūpintos mažais nešiojamais trukdžių įrenginiais. Kai jie išgirdo droną, jie tiesiog įjungė trukdžių įrenginį, nelaukdami, kol paaiškės, ar dronas yra draugiškas, ar ne.
Žinoma, kai kita pusė įjungdavo savo trukdžių siųstuvus, mes negaudavome jokio išankstinio įspėjimo. Priešo elektroninis karas numušė net 31 procentą mūsų išskridimų. Šis skaičius galėjo būti mažesnis, jei mūsų vadai nebūtų kartais atkakliai reikalavę skristi, nors buvo beveik aišku, kad priešo trukdžių siųstuvai veikia taikinio zonoje. Kai veikė priešo trukdžiai, priešo dronai taip pat negalėjo skristi, todėl jie susidūrė su ta pačia dilema, su kuria susidūrė ir mūsų pusė. Nepaisant to, kai trukdžiai buvo prieinami ir įjungti, FPV dronų operacijos tapdavo praktiškai neįmanomos.
Kai kurios su FPV dronais susijusios problemos galiausiai bus išspręstos, kai technologija subręs. Geresni gamybos standartai užtikrins, kad didesnė dalis dronų iš tikrųjų pakils. Ukrainoje yra daugybė surinkimo linijų, kuriose dronai gaminami iš pigių, gatavų komponentų, įsigytų iš abejotinų tiekėjų. Paprastai vienas dalinys perka dronus iš daugybės organizacijų, kurios turi savo gamybos procesus. Didesnis standartizavimas, geresnė kokybės kontrolė ir mažesnis priklausomumas nuo pigių komponentų galėtų pagerinti patikimumą. Geresni siųstuvai ir imtuvai, kurie yra atsparesni trukdžiams, pagerins ryšį tarp drono ir operatoriaus. Kai kuriuose FPV dronuose pradedama naudoti skaitmeninė signalo perdavimo ir dažnio perjungimo technologija, tačiau tai dar yra retas reiškinys. Ryšio kokybę taip pat galima pagerinti įrengiant retransliatorius, kurie sustiprina drono signalą, ant antrojo drono, kuris skraido kažkur tarp operatoriaus ir FPV drono. Patobulintos ir standartizuotos operatoriaus mokymo procedūros sutrumpintų laiką, reikalingą įgūdžiams įgyti.
Be abejo, technologija jau yra pažengusi į priekį nuo tada, kai aš palikau karo lauką. Šiandien kai kurie Ukrainos ir Rusijos daliniai taip pat naudoja dronus, valdomus šviesolaidiniu kabeliu, o ne radijo bangomis, nors aš asmeniškai neturėjau patirties su tokio tipo dronais savo dalinyje. Ši technologija dažnai reklamuojama kaip kitas žingsnis dronų karo evoliucijoje. Atrodo, kad ji išspręstų kai kurias pagrindines problemas, su kuriomis susidūriau naudodamas radijo bangomis valdomus dronus, ir, palyginti su radijo bangomis valdomais dronais, šviesolaidiniai dronai iš tiesų gali turėti nemažai privalumų. Šviesolaidžiai padaro trukdžius neįmanomus ir dažnių konfliktų sprendimą nereikalingą. Energiją eikvojančio radijo siųstuvo nebuvimas gali prailginti baterijos veikimo laiką ir netgi leisti taikyti kai kurias novatoriškas taktikas, pavyzdžiui, nutupdyti droną šalia kelio ir keletą valandų laukti, kol pravažiuos transporto priemonė.
Tačiau šviesolaidiniai dronai turi keletą trūkumų, dėl kurių jie negali visiškai pakeisti radijo bangomis valdomų dronų. Laidas, jungiantis droną su operatoriumi, riboja drono manevringumą. Užsikabinus už bet kokios kliūties, galima prarasti kontrolę. Šviesolaidiniai dronai negali grįžti atgal savo maršrutu ar skristi ratu aplink taikinį, nes tai gali supainioti jų valdymo laidą ir taip pat sukelti kontrolės praradimą. Dėl to sakoma, kad šviesolaidiniai dronai yra dar sunkiau valdomi nei radijo bangomis valdomi dronai. Dėl šių apribojimų keli dronų operatoriai, su kuriais kalbėjau, aktyviai priešinasi šviesolaidinių dronų naudojimui. Be to, nors kaina tikriausiai sumažės, šiuo metu kabelio kaina reiškia, kad šviesolaidinis dronas su 10 kilometrų kabeliu kainuoja maždaug dvigubai daugiau nei radijo bangomis valdomas modelis su panašiu veikimo nuotoliu. Galiausiai, Ukrainos šviesolaidinių kabelių gamybos pajėgumai šiuo metu yra gana riboti, palyginti su radijo bangomis valdomais dronais, o tai reiškia, kad jų nuolat trūksta.
Vis dėlto, jei kuris nors NATO kariuomenės narys hipotetiškai paklaustų manęs, ar NATO šalys turėtų įsigyti FPV dronus, remdamasis savo patirtimi ir atsižvelgdamas į dabartinę technologijų būklę, aš tikriausiai atsakyčiau neigiamai, nesvarbu, ar jie būtų valdomi radijo bangomis, ar šviesolaidžiais. Didžioji dalis FPV dronų misijų gali būti atlikta pigiau, efektyviau ir patikimiau naudojant kitus pajėgumus. Be to, kiti autoriai pažymi, kad dronai vis dar negali prilygti masinės artilerijos ugnies poveikiui. Artilerijos sistemų ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į didesnį artilerijos patikimumą ir veikimo nuotolį.
Dronų naudojimo masto didinimas taip pat reikštų dronų logistikos masto didinimą. Tai reiškia sudėtingesnę ir brangesnę dronų logistiką, kuri konkuruotų dėl išteklių su kitais ginklų tipais. Kol kas FPV dronai vargu ar visiškai pakeis kitas ginklų sistemas. Nė vienas karinis vadovas dar rimtai nekalba apie visišką artilerijos atsisakymą FPV dronų naudai. Tai reiškia, kad kariuomenė turės dvi konkuruojančias logistikos grandis: vieną FPV dronams ir vieną artilerijai.
Pažangioms NATO kariuomenėms, vietoj didelių investicijų į FPV dronų pajėgumų plėtrą, aš pirmiausia rekomenduočiau užtikrinti, kad kariai lauke turėtų gerai apmokytą minosvaidžių paramą su pakankamu šaudmenų atsargų kiekiu. Minosvaidžiai, kaip ir artilerija, negali būti sustabdyti dėl blogų oro sąlygų, elektroninių trukdžių ar perkrautų dažnių. Jų veiklai netrukdo ir tamsa. Gerai apmokyta minosvaidžių įgula gali patikimai apšaudyti taikinį per mažiau nei penkias minutes. Mūsų FPV skrydžiai truko apie 15 minučių nuo pirminio prašymo iki momento, kai dronas smogė taikinį, ir tai buvo tik tada, kai sąlygos buvo optimalios. Minosvaidžio kaina už šūvį yra mažesnė nei FPV drono. Dronai gali turėti pranašumą prieš minosvaidžius dėl nuotolio, bet tai yra kintamas dalykas ir priklauso nuo reljefo, konkrečios minosvaidžių vietos, palyginti su dronų paleidimo vieta, ir žvalgybos, stebėjimo ir žvalgymo priemonių, kurios suranda taikinius dronams ar minosvaidžiams, dislokavimo. Praktikoje nepamenu nė vieno atvejo, kai smogėme taikiniui, kuris buvo už minosvaidžių nuotolio ribų, ir tikrai niekada nesmogėme taikiniui, kuris buvo už artilerijos nuotolio ribų.
Antra, retais atvejais, kai kariuomenei iš tiesų reikia taktinio lygmens savarankiškų tikslių smūgių pajėgumų ir kai tokį smūgį iš tiesų įmanoma atlikti, rekomenduočiau kažką šiek tiek aukštesnės klasės nei FPV dronas. NATO šalys ir jų sąjungininkai jau gamina aukštos kokybės sklandančią ginkluotę, pavyzdžiui, „Switchblade“. Tokios sklandančios bombos užtikrina didesnį tikslumą dieną ir naktį, yra lengviau naudojamos ir atsparesnės elektroniniams trukdžiams nei FPV dronai. Jos taip pat yra brangesnės, bet jų kaina, kaip ir FPV dronų, mažėja. Investicijos į kokybę, atrodo, pateisina didesnes išlaidas, ypač todėl, kad daugiausia vienas iš dešimties FPV išskridimų baigiasi smūgiu į taikinį.

https://warontherocks.com/2025/06/i-...UMG9QvCgBCRC_A

[Sula]

Na tai iš čia ir nesutarimai, vienas sakys reikia pirkti 2000 fpv dronų, kitas sakys, kad reikia ATACMS už milijoną į rusų brigados štabą.

Vienam tankas mūšio lauke išgyvena tik 5 min, kitam tankas per 5 min gali prasiveržti į priekį kelis kilometrus.

Tam yra karybos mokslai, o ne plepalai ant sofos. Na, aišku, ir realijos mūšio lauke (kuris dabar yra).

[MartynasT]

Na Tomo žodžiuose namažai tiesos, šiandien kaip tik teko paskaitinėti, kaip ukrainiečiai paprasčiausiai neturi kuo smūgiuoti rusų susikoncentravimo vietoms: įvairiems štabams, dronų operatorių irštvoms ir pan. ir belieka tik fpv dronai, galutiniame etape, t.y. kai rusai jau puola.

Bet lietuviai turi himarsu kasečių nesibaigiančius kiekius, balistinių raketų sandėliuose užkaupę tūkstančiais ir panašiai, ane?