Lietuvių kalba

[digital]

Jei nepriimi "kai kurių" taisyklių, kurias priimi? Kaip pasirenkame kurių taisyklių laikomės, kurių ne? Metam monetą? Kiek taisyklių galima nesilaikyti, bet toliau vartoti taisyklingą lietuvių kalbą?

Čia geras klausimas ir ilga diskusija. Pradėkim nuo to, kad kalbą kuria žmonės (jos vartotojai), o ne kalbininkai.

[Savitarnos kasa]

Jei nepriimi "kai kurių" taisyklių, kurias priimi? Kaip pasirenkame kurių taisyklių laikomės, kurių ne? Metam monetą? Kiek taisyklių galima nesilaikyti, bet toliau vartoti taisyklingą lietuvių kalbą?

Kažkaip labai biurokratiškai žiūri į šią problemą. Žmonės tiesiog kalba kaip jiems atrodo teisinga.
Čia viskas veikia gan paprastai - jeigu traukinys nuvažiavo ir visi be problemų sako vienaip, tai šikanti VLKK nebepaaiškins, net jeigu nuspręs jog toks vartojimas nėra gerai. Jie gali turėti įtakos tik naujadaro vartojimo pradžioje, kol VLKK-škinams nepriimtina alternatyva nėra pasklidusi.

[digital]

Bet būna situacijų, kai ir pakeičia kalbėtojus.

[edgaa]

Man atrodo, kad tiesiog nesusišnekam.

Aš pilnai sutinku, kad žmonės kuria kalbą. Ji natūraliai vystosi. Tačiau kaip ir visi "oficialūs" (įteisinti, nesvarbu, turintys kažkokias taisykles) dalykai, ji turi kažkaip būti formalizuota. Tą nutarėme (neiname prie seimo su šakėmis), kad padaro VLKK. Oficialios lietuvių kalbos taisyklės yra nustatomos jų. Todėl jei kalbame apie būtent taisyklingą kalbą, t.y. kalbą, kuri laikosi lietuvių kalbos taisyklių, yra taip ir ne kitaip.

Tik tą aš ir bandau pasakyti. Užvedėm diskusiją apie "sekantis" vartoseną, numečiau linką į VLKK su paaiškinimu. Kai kuriems tas paaiškinimas yra nepriimtinas, bet tai nekeičia taisyklių.

Šiuo atveju man asmeniškai "sekantis" skamba ne taip, labiau asocijuojasi su iš paskos einančiu. Tačiau neapsimetu, kad nesuprantu išgirdęs. Pats VLKK paaiškinimas teigia, kad "sekantis" yra vengtinas, o ne nevartotinas. Tai nereiškia, kad jie draudžia, tiesiog pagal istoriškai susiklosčiusias aplinkybes, toks vartojimas yra, sakykime, keistas.

[mantasm]

Čia geras klausimas ir ilga diskusija. Pradėkim nuo to, kad kalbą kuria žmonės (jos vartotojai), o ne kalbininkai.

Kita vertus su tokiu požiūriu naudotume sierčikus, o ne degtukus.

[Kecal]

Beveik bet kurioje sveikoje visuomenėje kalba natūraliai sluoksniuoja žmones. Jei kas kalba kaip mužikas, ar nebrendyla, ar t.t., to asmens galimybės kažko pasiekti gyvenime natūraliai mažėja. Ir dažniausiai pakankamai lengva atskirti tikrąjį, intelektualinį, elitą, nuo žmonių, kurie elito dalimi niekada netaps. Bet net ir didžiausi mužikai, aukštėliau iškilę, jaučia spaudimą prisitaikyti, jeigu tai ne mafijinė valstybė, kaip Rusija.

Ir šitai yra pati galingiausia jėga, kuri normina ir išlaiko taisyklingą kalbą. Ne kažkokios valstybinės institucijos su bizūnėliu, kaip Lietuvoje. Kam reikia, visur ir visada kalba ir kalbės su keiksmažodžiais ir barbarizmais. Kam reikia, stengsis bent viešumoje kalbėti nepriekaištingai. Štai ir viskas.

Institucijos reikalingos kalbai tirti, daryti vartosenos apibendrinimus, padėti norintiems taisyklingai kalbėti. Šia prasme aš pats VLKK nemažai remiuosi, tik štai problema, kad jų produktai galėtų būti žymiai geresni. Gal tiesiog nelieka laiko ir jėgų šalia politikavimo ir kontrolės.

[Tomizmas]

Man niekas netrukdo darbo reikalais kalbėti oficialiai kaip reikia, o namie, su draugais ar neoficialioje aplinkoje - taip kaip patinka. Su tarmybėmis, vaizdingesniais barbarizmais ar ne pagal reikšmę naudojamais žodžiais (skersapūtė vietoj skersvėjis ), necenzūra ir netgi paties 4 fun sugalvotomis nesąmonėmis (mano paties išgalvoti naujadarai - dribšlapa vietoj šlapdriba, įmyžas vietoj imidžas/įvaizdis, braukti vietoj važiuoti pagal latvišką brauciet ir t. t.)

Nėra gi gyvenime taip, kad visą laiką kalbi arba taisyklingai, arba su barbarizmais. Viskas labai priklauso nuo aplinkos kurioje esi. Vienaip kalbėsi sakydamas viešą kalbą, o kitaip per išgertuves giminių tarpe.

[Kristupas0220]

...

Nėra gi gyvenime taip, kad visą laiką kalbi arba taisyklingai, arba su barbarizmais. Viskas labai priklauso nuo aplinkos kurioje esi. Vienaip kalbėsi sakydamas viešą kalbą, o kitaip per išgertuves giminių tarpe.

Na kad netiesa, nebent kalbate tik apie save. Aš, kaip autistiškas žmogus (kurių vienas skiriamųjų bruožų - taisyklių laikymasis, kartais net perdėtas) bendraudamas nesvarbu su kuo, visuomet naudoju tokią pat kalbėjimo manierą, tokius pat žodžius. Mokykloje, kur dauguma linkę naudoti socialines kaukes, dažnai galėdavai būti nesuprastas. Tačiau man kaip tik būdavo keista tas bendraamžių dviveidiškumas, kai būnant tarp savų skamba keiksmai, o kai šalia yra mokytojų - tas agresyvus maroziškas tonas jau kiek pasikeičia. Tas pats pasakytina ir apie rašymo stilių - nesvarbu ar rašyčiau paklausimą į kokią valdišką instituciją ar asmeninėmis temomis diskuotuočiau su kažkuo privatesniais reikalais - visuomet naudoju lietuvišką raidyną su visais reikalingais diakritiniais ženklais. Ir nevengiu sudrausminti jei kažkas neformaliame bendravime bando ką nors kandžiau ar įžeidžiau man pasakyti, ko niekada tau laiške neparašys joks valstybės tarnautojas.

[Tomizmas]

Na kad netiesa, nebent kalbate tik apie save. Aš, kaip autistiškas žmogus (kurių vienas skiriamųjų bruožų - taisyklių laikymasis, kartais net perdėtas) bendraudamas nesvarbu su kuo, visuomet naudoju tokią pat kalbėjimo manierą, tokius pat žodžius. Mokykloje, kur dauguma linkę naudoti socialines kaukes, dažnai galėdavai būti nesuprastas. Tačiau man kaip tik būdavo keista tas bendraamžių dviveidiškumas, kai būnant tarp savų skamba keiksmai, o kai šalia yra mokytojų - tas agresyvus maroziškas tonas jau kiek pasikeičia. Tas pats pasakytina ir apie rašymo stilių - nesvarbu ar rašyčiau paklausimą į kokią valdišką instituciją ar asmeninėmis temomis diskuotuočiau su kažkuo privatesniais reikalais - visuomet naudoju lietuvišką raidyną su visais reikalingais diakritiniais ženklais. Ir nevengiu sudrausminti jei kažkas neformaliame bendravime bando ką nors kandžiau ar įžeidžiau man pasakyti, ko niekada tau laiške neparašys joks valstybės tarnautojas.

Na, kalbu apie daugumą. Didžioji dalis žmonių vis dėlto daugiau ar mažiau switchina priklausomai nuo terpės kurioje yra, ir su skirtingais žmonėmis kalba kiek kitaip. Tiesiog natūraliai taip gaunasi, kad su draugais keista būtų kalbėti oficialiai, darbo aplinkoje su oficialiais asmenimis - familiariai (neskaitant šiaip ten visokių pablevyzgojimų kolegų tarpe prie arbatos, su kuriais geriau sutari), savo gimtame krašte (ypač tarp giminių) - literatūrine kalba kaip iš knygos, ą Vilniuj savą gimtu tarmi kataros dauguma nesupranta kas cia do ūturka itokia navatna. Autizmas yra kiek kitoks atvejis, čia labiau mažumos/nišiniai dalykai.

[Kecal]

Man niekas netrukdo darbo reikalais kalbėti oficialiai kaip reikia, o namie, su draugais ar neoficialioje aplinkoje - taip kaip patinka. Su tarmybėmis, vaizdingesniais barbarizmais ar ne pagal reikšmę naudojamais žodžiais (skersapūtė vietoj skersvėjis ), necenzūra ir netgi paties 4 fun sugalvotomis nesąmonėmis (mano paties išgalvoti naujadarai - dribšlapa vietoj šlapdriba, įmyžas vietoj imidžas/įvaizdis, braukti vietoj važiuoti pagal latvišką brauciet ir t. t.)

Nėra gi gyvenime taip, kad visą laiką kalbi arba taisyklingai, arba su barbarizmais. Viskas labai priklauso nuo aplinkos kurioje esi. Vienaip kalbėsi sakydamas viešą kalbą, o kitaip per išgertuves giminių tarpe.

Taip, bet ausį gerokai rėžia žmonės, pvz., politikai ar verslininkai, kurie viešumoje prieš kameras kalba kaip užstalėje, ar daro elementarių klaidų. Kad ir koks natūralus yra persijunginėjimas tarp stilių, reikalinga ir tam tikra savikontrolė. Nebent, aišku, chamo stilius yra esminė politiko įmyžo dalis