Tai pagal juos laikina. Jų siekis kad nebūtų ir įstatymų, juk kai visuomenės nebus, tai ir įstatymų nebus. Dar daugiau. Siekis išlaisvinti ir nuo kūno - tipo technologijų pažanga leis persikelti į kitus kūnus ar netgi nebiologinius sąmonės nešėjus... Ir tai jau transhumanizmas. Nors atrodo fantastika ar briedas, bet tai ne briedas. Kas blogiausia, kad dalis šitų ultraliberastų plano įvykdyta - jau žmogus "išlaisvintas" nuo šeimos (liko nedaug - kai bus sukurtas dirbtinis dauginimas, tai šeima bus uždrausta, o kol kas šeimos institutas griaunamas), nuo lyties. Ir, kas svarbiausia, pasaulio galingieji visą tai remia ir transhumanizmo įgyvendinimas yra jų siekis tapti praktiškai nemirtingais (bent jau pailginti gyvenimą kelis kartus lyginant su dabartine žmonių gyvenimo trukme) ir įgyti absoliutinę valdžia minios (bydlo) atžvilgiu. Tada įstatymas bus jie, antžmogiai, ir įstatymas bus bydlui valdyti, o jų pačių jokie įstatymai nepančios.
Visuomenė negali egzistuoti be tvarkos ir be įstatymų. Elementariai negali, nes tai būtų ne visuomenė, o primityvios džiunglės, kur kiekvienas kovoja dėl išlikimo ir panorėjęs gali pavogti, atimti, išprievartauti, užmušti, ir jam nieko už tai nebus. Jeigu vieną dieną visuomenė liktų be įstatymų, be tvarkos ir jos palaikymo, tai civilizacijos susinaikinimas užtruktų maksimum savaitę - viskas būtų išvogta, išgrobstyta ir suniokota, ir tada galėtumėm pasakyti atia visiems mūsų smartfonams, automobiliams, kompiuteriams, unitazams su nuleidžiamu vandeniu, parduotuvėms kur viską perkame ir absoliučiai visiems tūkstančius metų kurtiems pasiekimams. Svajonėms apie nemirtingumą, dirbtinius organus ir dirbtinį intelektą - irgi. Būtų galima sėkmingai pradėti viską nuo nulio, kaip kažkada Egipte ir Babilone (gal būtų kiek lengviau, nes žmonės būtų issilavinę, turėtų kažkokius know how, bet įdomu, kiek laiko užtruktų susiorganizuoti, suvaldyti džiunglių "tvarką", atkurti normalią žmonių tvarką ir sugriautą materialinę bazę?). Žmonių rūšis, nepaisant savo akivaizdaus netobulumo, nėra beviltiškai durna, kad leistų įvykti tokiems dalykams.
Bet yra tokių, kuriems ne tik įstatymai, bet ir gamtos dėsniai atrodo "neteisingi" ir keistini. Gerai jei tokie "svajotojai" ir gyventų savo svajose, o ne bandytų tą įgyvendinti realiame gyvenime ir dar primetinėti savo išskrypimus ir psichines problemas visuomenei.
Visokių yra žmonių. O kaip vienišiai, kuriems bendravimo su žmonėmis reikia minimaliai, draugų jie nelabai turi ir sukūrę šeimą dažnai jie miega atskiruose kambariuose? Ne visi yra "kompaneiski" žmonės, kitiems bendravimas yra daugiau būtinybės ir prisivertimo, nei malonumo reikalas. Ką, nepažįstat tokių žmonių?
Tokių porų vaikai auga be gerų santykių pavyzdžio ir ateityje susidurs su bendravimo problemomis kaip ir jų tėvai. Kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau bendravimas yra tiesiog gyvybiškai svarbus. Žinoma, šiais laikais internetas sukuria tipo alternatyvą, bet ji negali visiškai eliminuoti gyvo bendravimo, manau.
Tokių porų vaikai auga be gerų santykių pavyzdžio ir ateityje susidurs su bendravimo problemomis kaip ir jų tėvai. Kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau bendravimas yra tiesiog gyvybiškai svarbus. Žinoma, šiais laikais internetas sukuria tipo alternatyvą, bet ji negali visiškai eliminuoti gyvo bendravimo, manau.
Tėvų miegojimas viename kambaryje nėra būtina sąlyga vaikams normaliai užaugti. Gal žmonėms norisi normaliai išsimiegoti vienas kitam netrukdant, gal vienas vyturys o kitas pelėda, vienas nori filmus žiūrėti iki išnaktų, o žmona tarkim nori miego... Jeigu tik yra galimybė, aš už atskirus kambarius. Ir laisviau, ir intymūs reikalai gal netgi įdomesni, kai einama vienas pas kitą "į svečius". Aišku, pasirinkimo reikalas, kiti gal po vestuvių tampa kaip du viename ir visur turi būti ir eiti tik kartu. Aš nemanau, kad tai universali taisyklė.
Maslow piramidėje poreikiai nebūtinai turi būti realizuojami paeiliui. <...>
Bet veikia tik tie, kurie realizuoti paeiliui. T.y. galima savirealizuotis ir nepasiekus saugumo, bet tada problemos bus tokios pačios, kaip nerealizavus saugumo - žemiausio nerealizuoto poreikio. Ne veltui tai piramidė, o ne tiesiog aibė.
Bet veikia tik tie, kurie realizuoti paeiliui. T.y. galima savirealizuotis ir nepasiekus saugumo, bet tada problemos bus tokios pačios, kaip nerealizavus saugumo - žemiausio nerealizuoto poreikio. Ne veltui tai piramidė, o ne tiesiog aibė.
Labai daug abejonių kelia socialinių poreikių vieta Maslow piramidėje (su fiziologiniais ir saugumo viskas aišku - be jų normalus gyvenimas apskritai yra neįmanomas). Nors pagal viską socialiniai poreikiai yra žemiau nei pripažinimo ir savirealizacijos poreikiai, bet gyvenimo praktika rodo, kad didžiulis kiekis žmonių pripažinimo ir savirealizacijos pradeda siekti anksčiau, negu realizuoja socialinius poreikius.
Gyvenimo praktika rodo, kad vieniems reikia mažiau, kitiems jų reikia daugiau, bet be jų niekaip. Nors ir kaip žmogus gali neigti, kad jam nereikia socialinių poreikių, elementariai, visa aplinka ir netgi drabužiai, maistas ir daiktai bute (ir pats būstas) kolektyvinis produktas ir nuo socliumo galima pabėgti tik nebent į negyvenamą salą ar kokį nors užkampį kalnuose, Sibire ir pan.
Labai daug abejonių kelia socialinių poreikių vieta Maslow piramidėje (su fiziologiniais ir saugumo viskas aišku - be jų normalus gyvenimas apskritai yra neįmanomas). Nors pagal viską socialiniai poreikiai yra žemiau nei pripažinimo ir savirealizacijos poreikiai, bet gyvenimo praktika rodo, kad didžiulis kiekis žmonių pripažinimo ir savirealizacijos pradeda siekti anksčiau, negu realizuoja socialinius poreikius.
Tai dėl to jie ir siekia to pripažinimo. Jei neturi normalių socialinių santykių, bei negali natūraliai jų gauti, tenka siekti dėmesio kitais būdai. Žinoma, siekti pripažinimo galima ir turint žemą savivertę. Tuomet jausies labiau vertas, jei visi pripažins ir vertins už kažką.
Netyčia aptikau 1976 m. National Geographic išleistą žemėlapį, apžvelgiantį SSRS tautas. Atkreipkit dėmesį, kas rašoma apie Lietuvą, ir kas – apie Estiją. Čia tiem, kurie mano, kad Estija ir Lietuva startavo iš vienodų pozicijų, bet Estija mus aplenkė.
Netyčia aptikau 1976 m. National Geographic išleistą žemėlapį, apžvelgiantį SSRS tautas. Atkreipkit dėmesį, kas rašoma apie Lietuvą, ir kas – apie Estiją. Čia tiem, kurie mano, kad Estija ir Lietuva startavo iš vienodų pozicijų, bet Estija mus aplenkė.
" with an economy boosted by highly computerised industry" (C) 1976
Kažkaip nelabai kreipčiau dėmesį net į tokio grando kaip NG extra-pop straipsnelius.
Kadangi esu susijęs su šia sfera, tai nepastebėjau ypatingų okupuotos Estijos pasiekimų kompiuterizacijoje, pvz.: 80-aisiais.
Jeigu kalba apie CNC stakles, tai jos SSRS buvo super-deficitas 70-aisiais ir ne Estija jas gamino/naudojo. Reti japoniški ar vokiški egzemplioriai dirbo karinei pramonei (JAV berods taikė embargo). Tame tarpe "mūsų" "Ventoje", Radijo matavimo prietaisų, Radijo komponentų gamyklose.
Tai dėl to jie ir siekia to pripažinimo. Jei neturi normalių socialinių santykių, bei negali natūraliai jų gauti, tenka siekti dėmesio kitais būdai. Žinoma, siekti pripažinimo galima ir turint žemą savivertę. Tuomet jausies labiau vertas, jei visi pripažins ir vertins už kažką.
Tai išeina, kad didelė dalis civilizacijos progreso sukurta žmonių, kurie buvo socialiai nesėkmingi, nemokėjo bendrauti ir norėdami tai kompensuoti siekė pasirodyti kitose srityse?
Jeigu tie žmonės būtų buvę sėkmingi bendravime, turėtų daug draugų, susilauktų daug dėmesio ne tik kaip draugai, bet ir kaip potencialūs partneriai - jie būtų patenkinti savimi ir gyvenimu, jiems nebūtų buvę postūmio kažko siekti, kad "parodytų visiems, ko yra verti", ir didelė dalis mūsų civiliazacijos pasiekimų būtų dar nepasiekti? Gali būti, kad šis faktorius daug ką lemia, taip.
Bet man atrodo, kad kur kas dažnesnis yra atvirkščias variantas - jeigu žmogus iš prigimties yra aukšto intelekto, jam kažin ar labai bus įdomus eilinių žmonių paprastas bendravimas, laisvalaikis ir t. t. Su tuo gali atsirasti išrankumas žmonėse (aplinkinių laikomas "pasikėlimu") ir aišku, tai veda į labiau apribotus socialinius kontaktus.
Tai išeina, kad didelė dalis civilizacijos progreso sukurta žmonių, kurie buvo socialiai nesėkmingi, nemokėjo bendrauti ir norėdami tai kompensuoti siekė pasirodyti kitose srityse?
Jeigu tie žmonės būtų buvę sėkmingi bendravime, turėtų daug draugų, susilauktų daug dėmesio ne tik kaip draugai, bet ir kaip potencialūs partneriai - jie būtų patenkinti savimi ir gyvenimu, jiems nebūtų buvę postūmio kažko siekti, kad "parodytų visiems, ko yra verti", ir didelė dalis mūsų civiliazacijos pasiekimų būtų dar nepasiekti? Gali būti, kad šis faktorius daug ką lemia, taip.
Bet man atrodo, kad kur kas dažnesnis yra atvirkščias variantas - jeigu žmogus iš prigimties yra aukšto intelekto, jam kažin ar labai bus įdomus eilinių žmonių paprastas bendravimas, laisvalaikis ir t. t. Su tuo gali atsirasti išrankumas žmonėse (aplinkinių laikomas "pasikėlimu") ir aišku, tai veda į labiau apribotus socialinius kontaktus.
Pripažinimo gali susilaukti tiesiog tapęs pvz. prezidentu. Progresas atsiranda iš noro tyrinėti. Kažkur skaičiau tai užkoduota genuose, nes anksčiau taip žmonės surasdavo naujas teritorijas ir žinoma paskleisdamo savo sėklą Gyvūnų pasaulyje taip yra. Tačiau tyrinėtojai ir tėra tyrinėtojai, o tas idėjas įgyvendina tie, kurie mato iš to naudą.
O iš kur tu ištraukęs, kad žinomi žmonės mažai bendrauja? Dėl ko susilaukia rečiau vaikų, tai jų veikla pareikalauja daug laiko ir energijos.
Kažkiek pritarčiau, kad aukštas intelektas iš prigimties linkęs daug galvoti ir į viską gilintis.
Yra tekę matyti tų vadinamų bomžų, kurie dušą matę turbūt prieš kelis metus, o dar mėlynės, patinimai tai jų odos spalva labai panaši į šitą Cheddar man.
Lietuva itin išsiskiria vienišų moterų, auginančių vaikus, statistikoje. 17 proc. lietuvių nuo 25 iki 49 metų, „Eurostat“ 2016 metų duomenimis, gyvena vienos su vaiku.
Kas penkta lietuvė vieniša mama
Švedijoje net 37,4 proc. vidutinio amžiaus vyrų gyvena vieni.
Comment