Grojaraštis. Tema apie muziką

[Tomizmas]

Electro iš Kinijos

[LuDux]

https://www.youtube.com/watch?v=QIuOPpwBdX4

https://www.youtube.com/watch?v=g1UR8RTyC6I

[LuDux]

[Tylus]

[Silber418]

[Silber418]

[LuDux]

[Tomizmas]

Nothing scares me anymore - turbūt viena geriausių 2018 metų dainų B)

[LuDux]

[Tylus]

[LuDux]

[spirit]

[spirit]

Jau matau kaip atbėga forumo talibanas mane blokuoti už šitą video

[LuDux]

[Tomizmas]

Labai geras tekstas šitos dainos

[Čikupakas]

[Tomizmas]

Viena iš labiausiai motyvuojančių dainų: It's not over until I win!!!
(Žinau, kad daug kam iš forumiečių nuo tokio hardkorinio saundo norisi užsikišti ausis, bet ką jau padarysi, kad man patikti, o kai yra geras tekstas - dvigubai fainiau)

[Milwaukee]

Geriau paleistum ka nors is seno gero oldschool'o, o ne sita birbalyne, kuria galima klausyt, kaip ir minejau tik ant vieno rezimi is M raides

[spirit]

[Tomizmas]

Geriau paleistum ka nors is seno gero oldschool'o, o ne sita birbalyne, kuria galima klausyt, kaip ir minejau tik ant vieno rezimi is M raides

Laikas nestovi vietoje ir juda į priekį. Aišku, senas dainas visada malonu išgirsti, jos nostalgiškos, kažką primena, bet nuolant klausant oldskūlą pasidaro tokie dalykai:

1. Tiesiog nusibosta. Kiek metų galima ištisai klausyti šimtus kartų girdėtas dainas?
2. Pradedi nežinoti, kas vyksta tavo mėgstamame muzikos stiliuje - naujos kryptys, mados, vardai.
3. Pats baisiausias dalykas, baidantis mane nuo vaikystės - tapti tokiu kaip kai kurie tėvų kartos atstovai, kuriems laikas dėl neaiškių priežasčių sustojo nuo kažkurio amžiaus (apie 25 - 30 metus). Tokie žmonės rimtu veidu aiškina, kad tik Modern Talking ir Boney M buvo gerai, o viskas, kas po jų - "birbalynė". Analogiškai su kai kuriais senelių kartos atstovais - tokiems viskas, kas be armonikos yra/buvo "blogis". Negalima tokiu tapti, užkonservuoti save kažkokiame laikmetyje.

Todėl kai vienas mano amžiaus žmogus (30+) man peadėjo aiškinti, kad gerai buvo tik Scooter ir Brooklyn Bounce, o Burak Yeter ir Alan Walker yra "blogai", nes "ne mūsų kartos" - man tai sukėlė siaubą. Neturi taip būti. Aš su malonumu klausau visą eurošokių muziką nuo 80-ųjų disco iki dabartinio EDM, nes tai iš esmės yra viena ir ta pati kryptis, tik labai sparčiai evoliucionuojanti ir besikeičianti (rokas, tarkim, nesikeičia taip stipriai). Ir iš viso, kaip galina skirstyti "mano laikmetis, ne mano"? 80-aisiais buvau visai mažas, 90-aisiais - paauglys, 2000-aisiais - abiturientas ir studentas, dabar - suaugęs žmogus. Tai kuris iš šių laikmečių yra "ne mano"? Man atrodo, kad jie visi yra mano. Ir nemanau, kad nui kažkokio amžiaus turėčiau nustoti domėtis mėgstamo stiliaus vystymusi ir sustoti ties kažkokia riba (iš tikrųjų net nesuprantu, kodėl kai kurie ją sau nubrėžia).