Grojaraštis. Tema apie muziką

[LuDux]

[Eikantas X]

Pranas Sinatra

[Tomizmas]

Pinigėliai!

[LuDux]

Naujienos

[LuDux]

Senienos

[Eikantas X]

Mašina, skirta važiuoti Kraftwerkų Autobahnu:

Algis coverina:

Patį Algį irgi:

[Tylus]

Станислав Говорухин (1936 m. kovo mėn. 29 d. - 2018 m. birželio mėn. 14 d.)

a†a

[Ignalina]

[Tomizmas]

Haus of haus

[Tomizmas]

Būna tokių legendinių dainų, kurias įjungęs pataikysi praktiškai kiekvienam skoniui

[Tomizmas]

Gera daina neprivalo turėti labai filosofinio teksto

[LuDux]

[Tylus]

[LuDux]

[LuDux]

[spirit]

Iš tos serijos kai netyčia atrandi kokios žymesnės dainos remiksą, manai kad nieko labai mandro nebus, bet lieki maloniai nustebintas

[Tylus]

[LuDux]

[Tylus]

[Eikantas X]

Na, lietuviai irgi turėjo savo variantą - dainos ir sutartinės. Tai padėjo ir partizanams tūnoti žeminėse. Tik dabar norime būti labai "modernūs" ir visą tai baigiame prarasti. Geriausiu atveju kokią boružėlę septintaškę moka padainuot. Dar baisiau kai kokius šlamštiškus romansus sugalvoja pavadinti folkloru, ir net nežino kad egzistuoja vertingas archajinis paveldas.

Na kaip tik modernioje kultūrinėje aplinkoje tai suvokiama kaip vertybė ir palaikoma (pavyzdžiai žemiau).

Tiesa, ne mažiau egzotiškai sutartinės šiuo metu atrodo ir daliai Lietuvos gyventojų (ar ne paradoksalu: patys lietuviai „nepriima” savo tradicinės muzikos pasididžiavimo – savotiškos „vizitinės kortelės”?). Beje, šią gyventojų dalį sudaro ne tradicijų nebežinąs jaunimas, o daugiausia pusamžiai žmonės – vadinamoji „pirmoji karta nuo žagrės”, kurios muzikinis skonis formavosi specifinėje kultūrinėje aplinkoje. O miesto jaunimui (net ir nesidominčiam folkloru) sutartinės vis labiau tampa savotiška meditacijos forma, o kai kuriems – ir saviraiškos būdu. Taigi sutartinių kolektyvinio giedojimo tradicija, šiuo metu jau visiškai išnykusi kaimuose, pamažu atgyja miestų folkloro ansambliuose. Nenuostabu, kad sutartinių muzika įvairiems žmonėms šiandien kelia skirtingas emocijas, provokuoja visiškai priešingus pasisakymus – taip buvo nuo pat pirmojo sutartinių paminėjimo laikų. Antai XVI–XVIII a. kronikininkai bei papročių tyrinėtojai (M.Stryjkowskis, T.Lepneris ir kt.) šių giesmių dainavimą vadino „vilkų staugimu”, o muzikos skambesį – „nedarniais”, „ausiai nemaloniais” garsais. Patiems sutartinių giedotojams tai buvo „baisus gražumas”, prilygęs „gulbių tūtavimui”, „gervių gargėjimui”, „varpų susidaužimui” ir pan. XX a. pradžios kaimo vyrukams sutartinių giedojimas – tai tik „vištų kudakavimas”, skatinęs jų mėgdžiojimą ir patyčias...

http://www.sarmatija.lt/index.php/te...ele-sutartines
(suprantu, kad sarmatai skamba įtartinai, tiesiog neblogas straipsnis ta tema iš ten)