Skelbimas
Collapse
No announcement yet.
Grojaraštis. Tema apie muziką
Collapse
X
-
Besirausdamas savo sename kompiuteryje kurį planuoju išmest, radau 10-ties metų senumo straipsnį (2007) iš "Šiaurės Atėnų". Pasirausiau žurnalo archyvuose, jau nebėra, nuorodos nebegaliu duoti. Archyvas prasideda 2010 metais. Jauniems muzikos mylėtojams gali būti šis tekstas įdomus, labai spalvingai aprašoma kokius vargus tekdavo praeiti sovietmečiu norint pasiklausyti kitokios nei balalaikų muzikos. Adminai tikiuosi atleis, tekstukas forumui gal kiek ilgokas.
******************
Tarkim, vinilas
Kęstutis Navakas
„Šiaurės Atėnai“
Dieve, kaip aš jų laukdavau. Nesvarbu, kad nusipirkti įstengdavau tik vieną ar du prekių pavyzdžius, vien rankose palaikyti naują „Led Zeppelin“ plokštelę atrodydavo tiek pat smagu ir realu kaip paskraidyti piesta.
Ir burnoje atsiras dviašmenis skonis: vaikystė ir paauglystė. Pasirodo, žmogaus gyvenime saldžiausi visai ne chalva ir irisai, o šios dvi esminės biografijos briaunos.
Ir kas jas labiausiai primena laineryje, jau per daugybę korpuso ilgių nutolusiame nuo -nioliktųjų savo atminties metų?
Albumai, likę pardavus pašto ženklus, albumai su atminimais, albumai su nuotraukomis iš mokyklinių žiburėlių? A?
Man – kiti albumai. Viniliniai. Juodos ir iš pažiūros netobulos plokštelės, į kurių griovelius dar spėjo įgriūti ir koks Dolskis su Šabaniausku.
Ne, pastarieji man nėra itin aktualūs, tačiau po jų groję vėjo pamušalai – yra.
Brandžiuoju sovietmečiu buvo dvi daiktų kategorijos, atstovavusios nuo mūsų atitvertam rojui: džinsai ir diskai. Žinoma, dar bananai.
Apie pastaruosius nesiliaudavo dainuoti kraugerys negriukas iš atmintinai išmokto multiko, bet kartais Brežnevas jų kažkur mums priskindavo, o jau anų dviejų gaudavo atsiųsti svetur įsikūrę stori nuo bananų dėdės.
Ir vieni, ir kiti kainuodavo itin itin, tad vien disponavimas jais prilygindavo tave stebukladariui: lyg mokėtum ryti špagas ar vaikščioti lynu net be pagalio.
Jų būdavo. Muzika besidomintys galėdavo gauti daugelį naujienų, tačiau keli kauniečiai, turintys viską, man buvo panašūs į kasdien valgančius ne tik bananus, bet ir kokosus. Naujas diskas kainuodavo 40–50 rublių, trečdalį algos.
Iš kur jie turi tą viską? Kita vertus, tuomet Kaune niekas neklausdavo, iš kur kas turi pinigų, nueidavai į Aleksoto turgų ir viskas paaiškėdavo. Net pats ten esu trumpai prekiavęs cigaretėmis „Winston“. Gal kokį pusvalandį.
Tuometiniuose Profsąjungų rūmuose sekmadieniais vykdavo visokių smetoniškais kostiumais vilkinčių liesų filatelistų sambūriai, į kuriuos atvažiuodavo ir vinilų prekijai.
Dieve, kaip aš jų laukdavau. Nesvarbu, kad nusipirkti įstengdavau tik vieną ar du prekių pavyzdžius, vien rankose palaikyti naują „Led Zeppelin“ plokštelę atrodydavo tiek pat smagu ir realu kaip paskraidyti piesta.
O juk kai ką ir nusipirkdavome su tuometinių Kauno „pradedančiųjų melomanų“ komanda, negalvodami, kad už išleistą sumą čia pat, prie lauke stovinčio automato, galėjome išgerti keturis tūkstančius stiklinių gazuoto.
Ir apžiūrinėdavome tuos Tutanchamono lobius tenykščiame tualete, girdavomės, kartais net užrašydavome pirkinius ant sienų, kaip aš savo ieškotą „Uriah Heep“. Kartais tyčiodavomės, juk būdavo ir „blogai nusipirkusių“.
Tačiau ir pastarieji savo „Afric Simone“ bei jugoslaviškus šlagerius neilgai trukus tame pačiame tualete parduodavo nežinia kaip ten atsiradusiems akliems ir kurtiems armėnams.
Klestėjo perrašymų rinka, net mes su tokiu vaikystės draugu Gintaru svajojome turėti savą perrašymų studiją „Stereobachūrai“ ar kažkaip panašiai. O tokių Kaune buvo. Gal egzotiškiausia veikė prie tuometinio „Girstupio“.
Išsyk praėjus minėtą pastatą gyveno toksai Aliukas. Didelis savotiško mentaliteto žmogus, apie kurį žinojo ne tik taksistai bei melomanai, bet ir daugybė paprastų darbininkų bei inteligentų, disponuojančių juostiniais „Majakais“.
Nevaldė Aliukas kojų, tad viskas jo bute buvo įrengta neįgaliam žmogui: turėklai, laikikliai, štangos etc.
Pagrindiniame kambaryje stovėjo didžiulė lova, kurioje gulėjo pats Aliukas, o abipus jos kiaurą parą veikė šeši ar aštuoni juostiniai samurajų magnetofonai, įrašinėjantys kapitalistinę bjaurastį nespėjusiems ar neįstengusiems jos įsigyti vinilų forma.
Įėjus į Aliuko būstinę nustebindavo du dalykai: naujų plokštelių gausa bei jų perrašymo operatyvumas ir – specifinis vyriškas kvapas, prasiveržiantis ten, kur pagrindinis darbo kambario baldas yra lova.
Kai egzistuoja ir šis matmuo, prisiminimą jis įkala į galvą ypač giliai. Kaip šiandien regiu save sėdintį ant tos lovos krašto, atnešusį kelias naujas plokšteles (jos būdavo perrašomos į fondines juostas, iš kurių pildavosi kopijos minėtiems taksistams ir inteligentams).
Lovoje, nuolat linksmas, vartosi šeimininkas, laidantis apypadorius juokus, o ant likusių lovos šonų susėdę įrašymo procesą prižiūrintys vaikinai vaškiniais grupės „Kraftwerk“ veidais.
Mėginau kadais Aliukui parduoti kino juostoje užfiksuotos pornūchos – nepirko. Sakė, yra vaizdajuostėse – daug geriau. Pažiūrėjau – supratau. Jau tada pajutau technologijų kaitą ir iššūkį.
Tačiau vinilai ilgai nesitraukė, dėl jų net buvo kovojama, gal dažniau nei dėl damų. Prisimenu, kaip Kauno „Dainos“ kino teatro vestibiulyje ilgai tąsiausi su žymiu tuometiniu Žaliakalnio banditėliu Majoru dėl dviejų „Nazareth“ plokštelių.
Tuomet atėmė, tačiau po savaitės grąžino, nes jau turėjau naujausią „Kiss“.
Majoras apskritai buvo pamišęs dėl panų ir vinilų. Kol dar nespėjo nušvilpti motinos puode slėptų trijų tūkstančių (rodė motina tą puodą – labai tuščias) ir išvažiuoti į Taliną, iš kur jį grąžino tik milicija, jis buvo atėjęs pas mane, sergantį, švytėdamas solidžiu aukso signetu ir man nupirktu gvazdiku.
Vien dėl tų pačių naujausių „Kiss“. Kuo čia dėtas gvazdikas, ligi šiol nesuprantu, beje – ilgai stovėjo.
Kultinių mūsų laikų filmų nuotraukas spausdindavo tiktai žurnalas „Nemunas“. Šykščiai komentuojamas ir blankiai vienspalves. Vien iš jo sužinojau, kad egzistuoja filmas „Šeštadienio nakties karštligė“, disko stiliaus širdis.
Pasirodo, šokome savo diskotekose, mėgdžiodami J. Travoltos judesius, nežinodami, į ką stengiamės būti panašūs.
Dabar šį filmą peržiūriu nors kartą per metus, nebešokdamas, ergo nebepanašus.
Tačiau viename mano mėgstamiausių kadrų J. Travolta (filme – Tonis Maneras) kažkur eina su keliais vinilais po pažastim.
Laikai, kai muzika buvo pastebima, kai ligi pažasties siekiančius jos juoduosius laiškus pavydžiais žvilgsniais nulydėdavo visi, net taksistai su inteligentais, ką ir kalbėti apie aklus ir kurčius armėnus.
Du tūkstančiai septintieji, na ir kas? Nesvarbu, kad visi viską gali parsisiųsti, persipumpuoti. Kad 31 vinilo voko kraštinės centimetras apvirto į 13 CD.
Vinilai tebeegzistuoja, kažkur, neįsivaizduojamuos sandėliuos, kuriuose dvidešimt kartų nušautas De Niro, jie pragulėjo visą skaitmeninį siautulį ir pamažu pradeda atgimti. Mano draugas Robertas parveža jų dėžių dėžes.
Ir vinilo broliai beveik raiti užplūsta Roberto parduotuvę, žinodami, kad niekada ši muzika nebus įmanoma skaitmeniniu formatu. Rašydamas šias eilutes klausausi A. Cooperio „Billion dollar babies“.
Originalaus pirmojo leidimo, o tai reiškia, kad ši plokštelė jau egzistavo tada, kai vienintelis mano rūpestis buvo su tokiu Baka kasdien per pertrauką nueiti į gastronomą ir nusipirkti po šimtą gramų chalvos.
Neabejoju, kad tebeegzistuos ir tais laikais, kai mano poreikiai vėl redukuosis ligi panašaus substancialumo. Ir tai puiku.
Salsvu deimantine adata nutrintų paauglystės vinilų kvapu į mane alsuoja muzika, nebeprimindama to, kuo alsuodavo Aliukas.
O aš kitą dieną vėl grįžtu iš Roberto su dvidešimt dviem plokštelėm po pažastim. Kaip J. Travolta. Ergo panašus?
Comment
Comment