Šventės lapkričio pradžioje

[Savitarnos kasa]

As asmeniskai nei palaikau nei nepalaikau, tai interpretuoju kaip elementaria kapitalizmo isdava. Bet cia kai kurie drasuoliai piktinasi ir siulo draust, o tai tiesus kelias i draust ir kitus kazkam nepatinkancius dalykus.

Nu aš dar negirdėjau kad kažkas šičia siūlytų drausti. Tiesiog vieniems patinka, kitiems nepatinka.

[Savitarnos kasa]

O tai nezinojai kad desadas yra vyresnis? ir kankina jaunuolius? .. Gal reikes netgi taip ateiti svest heloweena

frazės didžiosiomis raidėmis ir lietuviškų raidžių trūkumas tikrai nesudaro „vyresnio“ įspūdžio.

[DeSadas]

Tarp kitko, si virsma.. Heloweeno sventima maciau UK . Kazkur prasidejo 2009-2010 , pries tai to nebuvo. Lietuvoj tas pats.. ypac ispopuliarejus LIDL kuris uzveza daug atitinkamu prekiu

[DeSadas]

frazės didžiosiomis raidėmis ir lietuviškų raidžių trūkumas tikrai nesudaro „vyresnio“ įspūdžio.

Cia specialiai kad butu besipiktinanciu

[Gator]

apie desadą, skaičiuoti nemoku metų tiesiog

opa, aš kaip tik priešingai, pamatęs jo pasisakymą apie "davatkos piktinasi" sugretinau su tavimi, kuris irgi davatkas minėjo, ir priėmiau kaip irgi heloviną palaikantį.
Smagiai tu priėmei jį kaip nepalaikantį, o aš kaip palaikantį
Po to jau parašė, kad nei palaiko, nei nepalaiko.

[Sula]

Šiaip tai Halloween pažodžiui kaip ir yra Visų Šventųjų išvakarės.
Superkomercializuota šventė ir tiek.

[John]

Šiaip tai Halloween pažodžiui kaip ir yra Visų Šventųjų išvakarės.
Superkomercializuota šventė ir tiek.

Šiaip dar klausimas, kas labiau komercializuota ir generuoja didesnes pajamas: amerikietiškas Haloweenas ar lietuviška obsesija antkapiams ir žvakių deginimui stikliniuose/plastmasiniuose induose bet kokia proga.

[manometras]

Aš nešvenčiu jokių Halloweenų, bet garbinu moliūgus šiuo metu, nes jie man tiesiog gražūs ir patiekalai iš jų gražūs, sėklos naudingos.
Ne davatka (neaiškinu, kam ką švęst).
Šventė, beje, yra nuo žodžio šventa (ne nuo linksma, kvailiojimas, išsidirbinėjimas), tai ji gali būti su įvairiomis emocijomis ir jausmais.
Manau, kad Halloweenas, kaip ir daug kas kita, atėjo pas mus ir į kitus Vakarų kultūros kraštus iš amerikietiško kino per telekus. Kiek tame bus komercijos ir kiek asmeniškai už tai susimokėsime, priklauso nuo mūsų.
Patinka mūsų tradicija lankyti kapus šiuo metu ir uždegti ten žvakutes. Nedegu daug jų. Ir nedegu didelių. Tik simboliškai.

[Sula]

Šiaip dar klausimas, kas labiau komercializuota ir generuoja didesnes pajamas: amerikietiškas Haloweenas ar lietuviška obsesija antkapiams ir žvakių deginimui stikliniuose/plastmasiniuose induose bet kokia proga.

Lietuvoje be konkurencijos Vėlinių tvarkymai/puošimai ir kapai laimi.
O šiaip jau paėmus šių tradicijų šaknys panašios.

[gerietis]

laimimi argumentai?

išverskite prašau į lietuvių kalbą.

[R.D.]

G. Beresnevičius. Vėlinėms žodžiai

[…] Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.
Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekia jas nubaidyti.
Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines… Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. /…/
Mes savo tradicijos jėgą labai dažnai pražiūrime. Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena. Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės. Tarkime, anglosaksiškas mentalitetas, arba šiais laikais jam tapati masinė kultūra, mirtį eliminuoja iš apyvartos. Galima sakyti iš baimės.
Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos? Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausia į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis.
Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…
Lietuvių tradicijai mirtis tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškajai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais. Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirti praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė.
Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo. Gal dėl izoliacijos, uždarumo. Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai.
Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva. […]

Iš G. Beresnevičiaus eseistikos rinkinio „Vilkų saulutė“ esė „Vėlinėms žodžiai“.

[PoDV]

Pastaruoju metu taip pat galvoju apie Vėlines vs. Helovinas. Pradedu sutikti su straipsniu kas liečia šių dvejų švenčių lyginimą. Vėlinės > Helovinas.

Prisiminimas mirusių žmonių, netgi naktis kapinėse kupina žvakių šviesų, iš tikrųjų gana jaukus jausmas apima, jokia ne baimė.

Jokių helovyninių vaizdinių apie vaiduoklius ar zombius.

Man ta baimės garbinimo šventė pradeda nešti antipatijos jausmą. Kodėl mes turim švesti baimę, kai baimę įveikia žinojimas. Ne 100%, bet žymiai padeda.

Aišku, galbūt Vakarų Europos tradicijoje kapinių lankymas nėra įprastas dalykas (?), kai pvz. man kapinių lankymas nuo vaikystės buvo gana įprasta praktika. Niekada nesitiki daugiau negu jau buvus šimtus kartų tokiose vietose.

[gerietis]

įdomu ką tas Beresnevičius turi galvoje rašydamas „anglosaksiškas".

[PoDV]

Tik dėl žodžio "anglosaksiškas" vartojimo prisikabinčiau.

[Tomizmas]

Helovyno "šventimas" man, kaip tikinčiam, yra absoliučiai nepriimtinas, nes šita "šventė" turi akivaizdų, niekuo neužmaskuotą satanistinį pagrindą, ir pagerbiami joje yra toli gražu ne geri dalykai, ne gėrio jėgos. O kad ji "svetima mums" netgi ne tame visa esmė, nes mūsų užgavėnės irgi turi daug panašumų ir deja, tikrai neatrodo nekaltai. Su tokiais dalykais nejuokaukit - daug kas atrodo "čia tik 4 fun", bet rezultatas visai nebūna fun. Kaip ir vaikas nesupranta kad ugnis degina ir kiša rankas, taip ir suaugę dažnai gali nesuprasti, su kuo išdykauja, bet rezultatai būna liūdni. Kraštutiniais atvejais būtinas egzorcizmas, ne tokiais kraštutiniais - "kodėl staiga gyvenime viskas nesiseka, krenta iš rankų".

Gal daug kas pasijuoks, kad "viskas čia nesąmonės", bet per daug yra realių pavyzdžių, kuo baigiasi tokie "nieko čia nebus". Iš gimtų vietų kiek pavyzdžių žinau - visi Švenčionėliai žino, kuo pasibaigė gyvenimai tiems 2 vaikinams, kurie nupjovė cerkvės kryžių tarybiniais laikais. Švenčionyse koplytėlė prie Ignalinos kelio, anais laikais buvo nugriauta (dabar atstatyta) ir jos griovėjai irgi po to labai trumpai gyveno. Utenos rajone prie švento Krokulės šaltinio aprašyta, kaip greit pasibaigė gyvenimas 2003 m. pavogusiam ir sudeginusiam prie šaltinio buvusią Jėzaus skulptūrą. Rusų kalba iš viso šimtai istorijų, kuo pasibaigė anais laikais cerkvių griovėjams, ikonų degintojams ir panašiai (rf šiuo atveju miniu todėl, kad turbūt niekur daugiau pasaulyje nėra buvę tokio šventų vietų niokojimo ir su tuo susijusių istorijų, kurios labai panašios - visi, kas griovė tai kas šventa, baigė savo gyvenimus labai greit, lengvesniais atvejais - liko gyvi, bet neįgalūs visam gyvenimui - o gal netgi dabartinė rf situacija yra vis dar nesumokėtas mokestis už beprecedentinį religijos griovimą?)... Visi tie helovynai, apversti kryžiai, šešetai, velnių atvaizdai ir kiti "fun" dalykai yra labai tam artimi ir tikrai neveda prie sėkmingo gyvenimo.

[digital]

G. Beresnevičius. Vėlinėms žodžiai
Iš G. Beresnevičiaus eseistikos rinkinio „Vilkų saulutė“ esė „Vėlinėms žodžiai“.

Beresnevičius man patinka, bet ši vieta:

Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos? Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausia į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis.

labai priminė putino "Для русских на миру и смерть красна".

[mantasm]

Beresnevičius man patinka, bet ši vieta:

labai priminė putino "Для русских на миру и смерть красна".

Kodėl ne valhalos, amžinieji medžioklės plotai ir t.t.?

Iš esmės visos kultūros turi didesnį ar mažesnį teisingos mirties aukojantis vardan bendruomenės kultą. Bendruomenės kurios to neturėjo - neatlaikė konkurencinės kovos. Motyvuotas ir nebijantis mirti žmogus pavojingomis aplinkybėmis gali nuveikti daug daugiau nei pirmiausia saugantis savo gyvybę ir dėl to atsisakantis bet kokios didesnės rizikos.

Vakaruose mirties baimė, individualizmas ir antisocialumas iki tiek išbujojo, kad ne tik gyvybės, bet ir gerokai mažesnio lygio pasiaukojimas vardan visuomenės yra nebeįsivaizduojamas. Pvz skiepai, karantinai, mokesčių neišvenginėjimas, vaikai ir t.t.

[digital]

Iš esmės visos kultūros turi didesnį ar mažesnį teisingos mirties aukojantis vardan bendruomenės kultą. Bendruomenės kurios to neturėjo - neatlaikė konkurencinės kovos. Motyvuotas ir nebijantis mirti žmogus pavojingomis aplinkybėmis gali nuveikti daug daugiau nei pirmiausia saugantis savo gyvybę ir dėl to atsisakantis bet kokios didesnės rizikos.

Taip.

Vakaruose mirties baimė, individualizmas ir antisocialumas iki tiek išbujojo, kad ne tik gyvybės, bet ir gerokai mažesnio lygio pasiaukojimas vardan visuomenės yra nebeįsivaizduojamas. Pvz skiepai, karantinai, mokesčių neišvenginėjimas, vaikai ir t.t.

O čia ne visai sutikčiau - Vakaruose gal labiau akcentuočiau ne mirties baimę, bet žmogaus gyvybės išsaugojimą kiek įmanoma. Palyginti galima žiūrint, kaip, pvz., JAV saugo savo karių gyvybes ir kaip rusija.

[Aleksio]

O čia ne visai sutikčiau - Vakaruose gal labiau akcentuočiau ne mirties baimę, bet žmogaus gyvybės išsaugojimą kiek įmanoma.

Jeigu Vakaruose saugotų žmogaus gyvybė, seniai būtų įvestas privalomas vakcinavimas ne tik nuo "koronos", bet ir nuo kitų ligų (o visi antivakseriai eitų "laivo kryptimi"). Būtų įvestas privalomas tuberkulioze sergančių ir chirurginis nutukimo gydymas.

[liux]

Telaimina Dievas tuos, kurie į žmonių gyvenimus įneša šiek tiek lengvabūdiškumo ir švenčių, aš tai myliu... šiais laikais, kai viskas taip sudėtinga...galų gale, vieni kitiems, pasirinkusiems kitokį laiko leidimą lapkričio pradžioje, netrukdo.