gyveno. Taip jau visuomet tam miške -- žvėrys mato tik išore, o siela jiems
nerupi, tam jie ir žvėrys...
Ypač Rūpužės spjaudyme pasižymėjo Kupranugaris. Jis buvo baisiai didėlis ir
niekam nepatiko. Jo miške vyko karas, tad jis emigravo i mūsų mišką, jis
buvo kitatautis, todėl ir nepatiko. Netgi Lokys krėsdavo jam labai piktus
pokštus. Va karta Lokys užsimaukšlino šalmą, apsivyniojo žalia rankšluosti
ir iššokęs Kupranugariui prieš nosį ėmė klykti "už Alachą, šventas karas..."
ir sumušė ji kone negyvai. Kai iki žiemos Kupranugaris šiaip taip pasveiko,
prisiekė keršyti viskam, kas žalia: jis sutrypė Varle (jos liekanų iki šiol
yra likę ant jo užpakaliniu kanopų) ir užspjaudė Rūpuže. O kadangi šitų
žaliųjų nekentė visi žvėrys, tai visiems miške labai patiko Kupranugaris,
jis netgi gavo politini prieglobsti ir registracija. Bet kai pavasari ėmė
sprogti lapai,
Kupranugaris ėmė versti medžius, už ką ji užkapojo Žvirblis.
Žvirblis vienintelis mylėjo ir keršijo už medžius, tai jis pasakė tada
Geniui
būti po reikiamu medžiu. Žvirblis buvo geras, bet dėl medžiu jis negailėjo
nieko, vėliau jis žuvo savo kūnu uždengęs medi nuo medkirčio benzopjūklo
dantų. Žvėrys labai jo gedėjo, tad surijo medkirti, nes Žvirblis buvo
patriotas.
Dar miške gyveno Hakeris Bambyzas. Jis nuo mažu dienų gyveno tarp žvėrių,
todėl jo nemušdavo. Ji šerdavo lapeliais ir uogytėmis, bet Bambyzui tai
nepatiko, todėl jis mušdavo žvėris nakti, miegančius. Nes juk jei jis
butu mušes diena, žvėrys butu suprate, kad jis ne Mauglis. Bet karta jis per
neapsižiurejima
sumuše Rūpuže ir supuvo. Tada žvėrims pagaliau dašilo, kad jis ne Mauglis,
nes Mauglis juk nemirtingas. Todėl jie labai ilgai muše Hakerio lavona.
Va taip ir pražuna jauni talentai.
Dar ten gyveno Sruzdinas. Jis labai pyko ant visu ir buvo baisiai mažas,
todėl dažnai kandžiodavo žvėris, o tie, nematydami kas kandžiojas, manydavo,
kad tai Bambyto šmėkla. Tuomet jie paaukojo Liula, mat šis buvo karalius,
todėl turėjo mokėti už žvėrių kančias. Bet vienąsyk ir Skruzdiną pagavo.
Neišmanydami, kaip toki mažių mušti, jie ji apvesdino su Rūpuže. Dabar
tiedu laimingai gyvena. Neturėtu laimes, jei nelaime padėjus nebūtu ..
Anksčiau, prie Liūto gyvos galvos, miške maišėsi ir Tigras. Jis nieko
nebijojo ir galėjo sumušti bet kuri, nes buvo geras Liūto draugas. Bet po
Liūto mirties Tigras tapo bailys ir ėmė slapstytis nuo žvėrių. Paprastai jis
slepdavosi pelkeje, nes ji buvo taip sumyžta, kad žvėrys čia nosies
nekišdavo. Prisimine apie jo egzistavimą, žvėrys pykdavo, kad jis slapstosi,
ir ieškodavo. Draugiškai ieškodavo, visas miškas. Bet nerasdavo: Tigras
neišleisdavo ne garso. Tiesa, vienąsyk, kai jo vėl ieškojo, Tigras neištvėrė
ir sustaugė. O staugė jis todėl, kad pamate, kaip Skruzdinas mylisi su
Rūpuže. Tragiškas vaizdėlis. Ji surado, tačiau niekas nedrįso lįsti i pelke
jo
ištraukti. Tada žvėrys sumušė Kupranugari ir privertė lįsti ji. Nors jis
ir registruotas, bet vis tiek ne savas. Iš pradžių žvėrys mušė Tigrą kojomis
per galva, po to užmaukšlino jam ant snukio maišą su negyvu šešku ir liepė
kvėpuoti. Tačiau Tigras išgyveno ir ėmė dar geriau slapstytis. Taigi,
reikėjo Tigrui vaikystėje žaisti slėpynių -- treniruotis.
Pati geriausia visame miške buvo Antilope. Bet žvėrims nepatiko, kad ja
sergsti Lokys, kuris ja buvo įsimylėjęs po Ožio mirties. O ji Lokio
nemylėjo. Ji mylėjo Tigrą, nors nuo jo ir trenkė šlapimu, mat vargšelis
nuolat turėjo slapstytis pelkėje. Tačiau Tigras mylėjo Skruzdina, nes
kasdien
mate, ką tas išdirbinėja su Rūpuže. Skruzdinas gi nemylėjo nieko. Todėl
Antilope buvo vieniša ir kaip išgalėdama gynėsi nuo Lokio kabinėjimusi.
Kartais jinai ji mušdavo. Bet nelabai smarkiai, nes buvo labai gera. Tik iki
sąmones netekimo.
Neseniai i mūsų mišką atsikraustė Kengūra. Jos miške kilo karas. Išgirdusi,
kad i ši mišką įleidžiami pabėlėliai, ji čia ir atvažiavo. Iš pradžių žvėrys
neperprato jos sterbles prasmes ir mušė. Mušė darniai ir tiksliai: kojomis
ir tik per galva. Bet po to, pagavo kampa, mušti liovėsi. Ėmė jai sterblėn
krauti šiukšles, kurias iki vakaro ji turėdavo suėsti. Kartais, reik
pripažinti, kai šiukšles pasitaikydavo itin neskanios, ji iškratydavo jas i
Voveres dreve.
Vakarais sterblėn tupdydavo Meškena, kuris senu senovėje buvo prisirijęs
radioaktyviu atlieku ir todėl naktimis švytėdavo. Žvėrims tai nepatiko, nes
jo švytėjimas trukme jiems miegoti. Todėl vakarais ji mušdavo, o po to
įgrusdavo Kengūros sterblen, kad nešvytėtu. Rytais ištraukdavo, mušdavo ir
vėl paleisdavo iki vakaro.
Vovere nekentė Kengūros, bet mylėjo Geni: jis parūpino jai dreve -- home,
sweet home. Radę pas Vovere šiukšlių, žvėrys ja mušdavo. Jie nemėgo nevalu.
Išsisukinėjimu, neva šiukšlių primėčiusi Kengūra, žvėrys neklausydavo, bet
dėl viso pikto mušdavo ir Kengūra.
Po to įvyko natūriniai mainai su kitu mišku: žvėrys iškeitė Tigrą i Loki
Grizli. Tas buvo
juodas. O žvėrys juk nemėgo spalvotųjų. Todėl Apuokas subūrė partija prieš
juoduosius. Kasdien po partinio susirinkimo žvėrys gaudydavo Grizli ir
mušdavo, palydėdami žodžiais: "Še tau, juodašikni!" Po to partiečiai ėmė
mušti ir Kiški, sakydami: "Še tau, Žvairy!" Taigi, rasizmas yra blogai.
Žvėrys labai nemėgo Dygliakiaules, nes ja sumušė iš pradžių turėdavo labai
ilgai lupinėtis iš letenu dyglius, o po to visi ilgai šlubuodavo. Bet juk
neimsi dėl to keisti įprastos tvarkos -- tad Liūtas paskyrė Beždžiones
atsakingomis už Dygliakiaules mušima, kad jos paeiliui mėtytų i ja akmenimis
ir kankorėžiais. Akmenys nudaužo Dygliakiaules dyglius, o tai vertingi
ištekliai -- juos po to panaudodavo kitu žvėrių kankinimui, štai kad ir
Vėžlio tipo, kaišiodami juos i korpuse esančias kiaurymes. Beždžionių
konvejeris
pasirodė toks efektyvus, kad po savaites Dygliakiaule nupliko, tapo tik
Kiaule
ir ėmė nuo atsakingu už mušima slaptis baloje. Va ten jos snuki ir primynė
Begemotas, o Kiaules snukis tapo plokštut plokštutėlis, tad nuo tol Kiaule
virtusia Dygliakiaule vadina Ančiasnapiu. Iš čia ir taisykle: žinojimas =
jėga.
Dar baloje gyveno Krokodilas, jis buvo kaip tankas -- didėlis, žalias ir
plokščias. Dėl šios priežasties žvėrims baisiai patikdavo ji trypti, ypač
nuoširdžiai trypė Briedis. Bet karta jis supainiojo kur kuris
Krokodilo galas ir ėmė trypti jo snuki. Krokodilas žioptelėjo ir Briedžio
kojų kiekis sumažėjo perpus. Todėl Briedis ėmė vaikščioti ant užpakaliniu
kojų, dar vėliau jam aplaužė ragus ir pavadino Žmogum. Iš čia ir taisykle:
devyniskart atmatuok, dešimta pjauk.
Krokodilo problema išliko tokia pat aštri, kaip pastarojo dantys. Tuomet
mušti Krokodilą savanoriškai pasišovė Kurmėnas -- mažas, glitus ir susmirdęs
žvėriūkštis, apželės pilkšvu kailiu. Kurmėnas užeina krokodilui iš
užnugario, įsibėgėja, šoka i vandenį ir paneria po juo. Niekam nežinia, ką
jis ten po vandeniu išdirbinėja, bet nuo to Krokodilas ima veblenti
cypiančiukontraltu ir susigėdęs išneša kudašių iš balos. Iš čia ir taisykle: visa,
kas genialu -- paprasta.
Rudasis Lokys visai supirdo ir jau nebepajėgė vienu letenos smūgiu ištaškyti; smegenis raudonšiknei Makakai. Tada Makakos nusprendė ji išsiusti i; užtarnauta ; oilsi ir ėmė mušti. O Genys iš sutrunijusio kelmo iškale; didžiuli antkapini kryžiu su ; žrašu "užtarnautas poilsis", jis buvo; pastatytas prie iejimo i miška, kad svetimi žvėrys ; inotu, kokia mūsų miške; tvarka. Makakos tarpusavyje pasidalijo dar neužmušto ; okio oda (žinoma ne; visa, o tik tiek, kiek sugebejo išlupti), ir pažadejo daugiau jo ; emušti --; už tai ant pačios didžiausios odos skiautes jis užraše paskutini karališka; isaka: Apie Poliarinio Lokio paskyrima nauju karaliumi. Iš čia ir taisykle:; seniams pas mus vienas kelias.
Poliarinis Lokys gavo isaka apie savo paskyrima dar nenustojus dvokti Lokio
tulžiai ant isako. Nepaisant to isakā jis iškart surijo, nes paskutinius du
metus badavo, tad nuo išdžiuvimo buvo pusiau permatomas. Jis save paskelbe
Aukščiausiuoju Vyr.Lokybininku ir išrikiavo visus žvėris pamiškeje. Po
komandos "pirmais antrais išsiskaičiuot" kas antras mušdavo kas pirma ir
atvirkščiai, ko pasekoje gyvas liko tik kas trečias. Iš čia ir taisykle:
matematika -- visu mokslu karaliene.
Žvėrys užsimine Poliariniam apie pelke, bet paskui stipriai dėl to
pasigailejo. Pelke buvo sušikčiausia miško vieta ir siaubingai dvoke, kai i
ja ka nors mesdavo (žvėrys viens kita ten metydavo nuolat ir ivairiomis
dingstimis, bet greta gyvu žv?riu i pelke buvo metomi ir nelabai gyvi, kas
ineše savo indėli i ten ir be to tvyranti aromata). Dar stipriau pelke
dvoke, jei ka nors iš jos traukdavo, ypač jei tai budavo Begemotas. O traukt
buvo ka, nes pelkeje nuolat slapstesi kai kurie žvėrys: tie, kuriuos
pernelyg dažnai mušdavo, ir Piktadariai. Piktadariais buvo vadinami tie,
kurios imesdavo kas nors iš kietiaku. Piktybiniais Piktadariais gi buvo
vadinami tie, kurie tvirtino, jog išvis nereikia nieko mušti. Aukščiausiasis
Vyr.Lokybininkas atvede žvėris i pelkes pakrašti ir tie ėmė mušti pelkinius.
Aišku, pelkiniai juos sumuše, nes žaide savo aikšteleje. Galu gale (kai
besidubasinantys nutraukiojo vieni kitiems galus), pagal kvapa jau buvo
neimanoma susigaudyt, kas saviškis, o kas pelkinis. Ir tada žvėrys grižo i
miška vedami Lokio, kuris iš baltojo galutinai virto ruduoju. Piktadariams
buvo paskelbta amnestija, o Piktybinius Piktadarius buvo nutarta sumaišyti
su šudais kitasyk. Iš čia ir taisykle: Visi ten pateksim.
nerupi, tam jie ir žvėrys...
Ypač Rūpužės spjaudyme pasižymėjo Kupranugaris. Jis buvo baisiai didėlis ir
niekam nepatiko. Jo miške vyko karas, tad jis emigravo i mūsų mišką, jis
buvo kitatautis, todėl ir nepatiko. Netgi Lokys krėsdavo jam labai piktus
pokštus. Va karta Lokys užsimaukšlino šalmą, apsivyniojo žalia rankšluosti
ir iššokęs Kupranugariui prieš nosį ėmė klykti "už Alachą, šventas karas..."
ir sumušė ji kone negyvai. Kai iki žiemos Kupranugaris šiaip taip pasveiko,
prisiekė keršyti viskam, kas žalia: jis sutrypė Varle (jos liekanų iki šiol
yra likę ant jo užpakaliniu kanopų) ir užspjaudė Rūpuže. O kadangi šitų
žaliųjų nekentė visi žvėrys, tai visiems miške labai patiko Kupranugaris,
jis netgi gavo politini prieglobsti ir registracija. Bet kai pavasari ėmė
sprogti lapai,
Kupranugaris ėmė versti medžius, už ką ji užkapojo Žvirblis.
Žvirblis vienintelis mylėjo ir keršijo už medžius, tai jis pasakė tada
Geniui
būti po reikiamu medžiu. Žvirblis buvo geras, bet dėl medžiu jis negailėjo
nieko, vėliau jis žuvo savo kūnu uždengęs medi nuo medkirčio benzopjūklo
dantų. Žvėrys labai jo gedėjo, tad surijo medkirti, nes Žvirblis buvo
patriotas.
Dar miške gyveno Hakeris Bambyzas. Jis nuo mažu dienų gyveno tarp žvėrių,
todėl jo nemušdavo. Ji šerdavo lapeliais ir uogytėmis, bet Bambyzui tai
nepatiko, todėl jis mušdavo žvėris nakti, miegančius. Nes juk jei jis
butu mušes diena, žvėrys butu suprate, kad jis ne Mauglis. Bet karta jis per
neapsižiurejima
sumuše Rūpuže ir supuvo. Tada žvėrims pagaliau dašilo, kad jis ne Mauglis,
nes Mauglis juk nemirtingas. Todėl jie labai ilgai muše Hakerio lavona.
Va taip ir pražuna jauni talentai.
Dar ten gyveno Sruzdinas. Jis labai pyko ant visu ir buvo baisiai mažas,
todėl dažnai kandžiodavo žvėris, o tie, nematydami kas kandžiojas, manydavo,
kad tai Bambyto šmėkla. Tuomet jie paaukojo Liula, mat šis buvo karalius,
todėl turėjo mokėti už žvėrių kančias. Bet vienąsyk ir Skruzdiną pagavo.
Neišmanydami, kaip toki mažių mušti, jie ji apvesdino su Rūpuže. Dabar
tiedu laimingai gyvena. Neturėtu laimes, jei nelaime padėjus nebūtu ..
Anksčiau, prie Liūto gyvos galvos, miške maišėsi ir Tigras. Jis nieko
nebijojo ir galėjo sumušti bet kuri, nes buvo geras Liūto draugas. Bet po
Liūto mirties Tigras tapo bailys ir ėmė slapstytis nuo žvėrių. Paprastai jis
slepdavosi pelkeje, nes ji buvo taip sumyžta, kad žvėrys čia nosies
nekišdavo. Prisimine apie jo egzistavimą, žvėrys pykdavo, kad jis slapstosi,
ir ieškodavo. Draugiškai ieškodavo, visas miškas. Bet nerasdavo: Tigras
neišleisdavo ne garso. Tiesa, vienąsyk, kai jo vėl ieškojo, Tigras neištvėrė
ir sustaugė. O staugė jis todėl, kad pamate, kaip Skruzdinas mylisi su
Rūpuže. Tragiškas vaizdėlis. Ji surado, tačiau niekas nedrįso lįsti i pelke
jo
ištraukti. Tada žvėrys sumušė Kupranugari ir privertė lįsti ji. Nors jis
ir registruotas, bet vis tiek ne savas. Iš pradžių žvėrys mušė Tigrą kojomis
per galva, po to užmaukšlino jam ant snukio maišą su negyvu šešku ir liepė
kvėpuoti. Tačiau Tigras išgyveno ir ėmė dar geriau slapstytis. Taigi,
reikėjo Tigrui vaikystėje žaisti slėpynių -- treniruotis.
Pati geriausia visame miške buvo Antilope. Bet žvėrims nepatiko, kad ja
sergsti Lokys, kuris ja buvo įsimylėjęs po Ožio mirties. O ji Lokio
nemylėjo. Ji mylėjo Tigrą, nors nuo jo ir trenkė šlapimu, mat vargšelis
nuolat turėjo slapstytis pelkėje. Tačiau Tigras mylėjo Skruzdina, nes
kasdien
mate, ką tas išdirbinėja su Rūpuže. Skruzdinas gi nemylėjo nieko. Todėl
Antilope buvo vieniša ir kaip išgalėdama gynėsi nuo Lokio kabinėjimusi.
Kartais jinai ji mušdavo. Bet nelabai smarkiai, nes buvo labai gera. Tik iki
sąmones netekimo.
Neseniai i mūsų mišką atsikraustė Kengūra. Jos miške kilo karas. Išgirdusi,
kad i ši mišką įleidžiami pabėlėliai, ji čia ir atvažiavo. Iš pradžių žvėrys
neperprato jos sterbles prasmes ir mušė. Mušė darniai ir tiksliai: kojomis
ir tik per galva. Bet po to, pagavo kampa, mušti liovėsi. Ėmė jai sterblėn
krauti šiukšles, kurias iki vakaro ji turėdavo suėsti. Kartais, reik
pripažinti, kai šiukšles pasitaikydavo itin neskanios, ji iškratydavo jas i
Voveres dreve.
Vakarais sterblėn tupdydavo Meškena, kuris senu senovėje buvo prisirijęs
radioaktyviu atlieku ir todėl naktimis švytėdavo. Žvėrims tai nepatiko, nes
jo švytėjimas trukme jiems miegoti. Todėl vakarais ji mušdavo, o po to
įgrusdavo Kengūros sterblen, kad nešvytėtu. Rytais ištraukdavo, mušdavo ir
vėl paleisdavo iki vakaro.
Vovere nekentė Kengūros, bet mylėjo Geni: jis parūpino jai dreve -- home,
sweet home. Radę pas Vovere šiukšlių, žvėrys ja mušdavo. Jie nemėgo nevalu.
Išsisukinėjimu, neva šiukšlių primėčiusi Kengūra, žvėrys neklausydavo, bet
dėl viso pikto mušdavo ir Kengūra.
Po to įvyko natūriniai mainai su kitu mišku: žvėrys iškeitė Tigrą i Loki
Grizli. Tas buvo
juodas. O žvėrys juk nemėgo spalvotųjų. Todėl Apuokas subūrė partija prieš
juoduosius. Kasdien po partinio susirinkimo žvėrys gaudydavo Grizli ir
mušdavo, palydėdami žodžiais: "Še tau, juodašikni!" Po to partiečiai ėmė
mušti ir Kiški, sakydami: "Še tau, Žvairy!" Taigi, rasizmas yra blogai.
Žvėrys labai nemėgo Dygliakiaules, nes ja sumušė iš pradžių turėdavo labai
ilgai lupinėtis iš letenu dyglius, o po to visi ilgai šlubuodavo. Bet juk
neimsi dėl to keisti įprastos tvarkos -- tad Liūtas paskyrė Beždžiones
atsakingomis už Dygliakiaules mušima, kad jos paeiliui mėtytų i ja akmenimis
ir kankorėžiais. Akmenys nudaužo Dygliakiaules dyglius, o tai vertingi
ištekliai -- juos po to panaudodavo kitu žvėrių kankinimui, štai kad ir
Vėžlio tipo, kaišiodami juos i korpuse esančias kiaurymes. Beždžionių
konvejeris
pasirodė toks efektyvus, kad po savaites Dygliakiaule nupliko, tapo tik
Kiaule
ir ėmė nuo atsakingu už mušima slaptis baloje. Va ten jos snuki ir primynė
Begemotas, o Kiaules snukis tapo plokštut plokštutėlis, tad nuo tol Kiaule
virtusia Dygliakiaule vadina Ančiasnapiu. Iš čia ir taisykle: žinojimas =
jėga.
Dar baloje gyveno Krokodilas, jis buvo kaip tankas -- didėlis, žalias ir
plokščias. Dėl šios priežasties žvėrims baisiai patikdavo ji trypti, ypač
nuoširdžiai trypė Briedis. Bet karta jis supainiojo kur kuris
Krokodilo galas ir ėmė trypti jo snuki. Krokodilas žioptelėjo ir Briedžio
kojų kiekis sumažėjo perpus. Todėl Briedis ėmė vaikščioti ant užpakaliniu
kojų, dar vėliau jam aplaužė ragus ir pavadino Žmogum. Iš čia ir taisykle:
devyniskart atmatuok, dešimta pjauk.
Krokodilo problema išliko tokia pat aštri, kaip pastarojo dantys. Tuomet
mušti Krokodilą savanoriškai pasišovė Kurmėnas -- mažas, glitus ir susmirdęs
žvėriūkštis, apželės pilkšvu kailiu. Kurmėnas užeina krokodilui iš
užnugario, įsibėgėja, šoka i vandenį ir paneria po juo. Niekam nežinia, ką
jis ten po vandeniu išdirbinėja, bet nuo to Krokodilas ima veblenti
cypiančiukontraltu ir susigėdęs išneša kudašių iš balos. Iš čia ir taisykle: visa,
kas genialu -- paprasta.
Rudasis Lokys visai supirdo ir jau nebepajėgė vienu letenos smūgiu ištaškyti; smegenis raudonšiknei Makakai. Tada Makakos nusprendė ji išsiusti i; užtarnauta ; oilsi ir ėmė mušti. O Genys iš sutrunijusio kelmo iškale; didžiuli antkapini kryžiu su ; žrašu "užtarnautas poilsis", jis buvo; pastatytas prie iejimo i miška, kad svetimi žvėrys ; inotu, kokia mūsų miške; tvarka. Makakos tarpusavyje pasidalijo dar neužmušto ; okio oda (žinoma ne; visa, o tik tiek, kiek sugebejo išlupti), ir pažadejo daugiau jo ; emušti --; už tai ant pačios didžiausios odos skiautes jis užraše paskutini karališka; isaka: Apie Poliarinio Lokio paskyrima nauju karaliumi. Iš čia ir taisykle:; seniams pas mus vienas kelias.
Poliarinis Lokys gavo isaka apie savo paskyrima dar nenustojus dvokti Lokio
tulžiai ant isako. Nepaisant to isakā jis iškart surijo, nes paskutinius du
metus badavo, tad nuo išdžiuvimo buvo pusiau permatomas. Jis save paskelbe
Aukščiausiuoju Vyr.Lokybininku ir išrikiavo visus žvėris pamiškeje. Po
komandos "pirmais antrais išsiskaičiuot" kas antras mušdavo kas pirma ir
atvirkščiai, ko pasekoje gyvas liko tik kas trečias. Iš čia ir taisykle:
matematika -- visu mokslu karaliene.
Žvėrys užsimine Poliariniam apie pelke, bet paskui stipriai dėl to
pasigailejo. Pelke buvo sušikčiausia miško vieta ir siaubingai dvoke, kai i
ja ka nors mesdavo (žvėrys viens kita ten metydavo nuolat ir ivairiomis
dingstimis, bet greta gyvu žv?riu i pelke buvo metomi ir nelabai gyvi, kas
ineše savo indėli i ten ir be to tvyranti aromata). Dar stipriau pelke
dvoke, jei ka nors iš jos traukdavo, ypač jei tai budavo Begemotas. O traukt
buvo ka, nes pelkeje nuolat slapstesi kai kurie žvėrys: tie, kuriuos
pernelyg dažnai mušdavo, ir Piktadariai. Piktadariais buvo vadinami tie,
kurios imesdavo kas nors iš kietiaku. Piktybiniais Piktadariais gi buvo
vadinami tie, kurie tvirtino, jog išvis nereikia nieko mušti. Aukščiausiasis
Vyr.Lokybininkas atvede žvėris i pelkes pakrašti ir tie ėmė mušti pelkinius.
Aišku, pelkiniai juos sumuše, nes žaide savo aikšteleje. Galu gale (kai
besidubasinantys nutraukiojo vieni kitiems galus), pagal kvapa jau buvo
neimanoma susigaudyt, kas saviškis, o kas pelkinis. Ir tada žvėrys grižo i
miška vedami Lokio, kuris iš baltojo galutinai virto ruduoju. Piktadariams
buvo paskelbta amnestija, o Piktybinius Piktadarius buvo nutarta sumaišyti
su šudais kitasyk. Iš čia ir taisykle: Visi ten pateksim.
Comment