Savižudybės

[Denis_Simonov]

rat:Turiu klausima,jeigu tavo geras draugas nu pvz visada linksmas,o viena diena jam kazkas atsitiko ir jis kazkaip kitaip elgesi,ir matosi kad kazkas atsitiko,tu pasakysi ka nors jam?Arba nekreipsi demesi,ir nekalbesi?

[rat]

Kas tas yra depresija? Mažiau susireikšmint reikia ir nebus jokių depresijų. Pavyzdžiui Afrikoj žmonės valgyt neturi ką, vaikšto išpampusiais pilvais, bet nesižudo. O čia blyn, viską turi, viskas gyvenimui ir džiaugsmui įbrukta į rankytes. Depresijos... Nuo ko man įdomu?

[Lettered]

O tu siūlai psichologines problemas spręsti žolyte? Įdomus sprendiimas. Jei psichologas nebegali padėti, dažniausiai yra kreipamasi į psichiatrus. Ir aš nesakau, kad dabar visi turi nusisukti - draugai ir artimieji kaip tik turi stengtis padėti, prablaškyti žmogų. Bet nemanau, kad toks dalykas kaip įmetimas į balaganą (aka bendrabutį) iš ramios aplinkos padeda depresijos kamuojamam žmogui, greičiau įvaro šoką.

O tie kurie iššaudo dažniausiai turi polinkį psichozes ar maniakines depresijas.

Aš kur nors minėjau žolę? Ten šiaip cigaretės buvo, bet ne tame esmė. Esmė, kad kai su juo pradėjo normaliai bendrauji ir jis pats įsivažiavo tada, pasidarė toks kaip visi. O su psichologu abejoju ar jam taip išeitų.

[rat]

rat:Turiu klausima,jeigu tavo geras draugas nu pvz visada linksmas,o viena diena jam kazkas atsitiko ir jis kazkaip kitaip elgesi,ir matosi kad kazkas atsitiko,tu pasakysi ka nors jam?Arba nekreipsi demesi,ir nekalbesi?

Na, jei geras draugas, tai aš išklausinėju kas yra. Kol kas dar nei vienas ne... tą patį... Tfu tfu tfu...

[rat]

Aš kur nors minėjau žolę? Ten šiaip cigaretės buvo, bet ne tame esmė. Esmė, kad kai su juo pradėjo normaliai bendrauji ir jis pats įsivažiavo tada, pasidarė toks kaip visi. O su psichologu abejoju ar jam taip išeitų.

Tai čia grynai šeimoj ar mokykloj užguitas žmogus buvo. Jei iki 12 klasės nenusižudo, tai pasikeitus aplinkai pasikeičia. Aišku yra sunkių atvejų, kurie bijo aplinkos, raudonuoja, prakaituoja, reaguoja neadekvačiai į viską. Tada gal jau ir psichologo reiktų.

[Denis_Simonov]

rat:Supranti,as ir norejau pasakyti tai kad jeigu draugas turi problemu tai reikia padeti,o tu truputi netaip ispradziu supratai kad visai nepazistamam zmogui reikia padeti.

[innuendo]

Aš kur nors minėjau žolę? Ten šiaip cigaretės buvo, bet ne tame esmė. Esmė, kad kai su juo pradėjo normaliai bendrauji ir jis pats įsivažiavo tada, pasidarė toks kaip visi. O su psichologu abejoju ar jam taip išeitų.

Na, cigaretės. Nemanau, kad tas jo pasidarymas "toks pat kaip ir visi" buvo ilgalaikis. Grįžti namo ir vėl ta pati realybė pradeda kamuoti.
O psichologų ir psiachiatrų darbas yra atrasti tą akmenį kuris padėjo pamatus depresijai, o to "akmens" ieškojimai gali tęstis ne metus ir ne du.

[rat]

rat:Supranti,as ir norejau pasakyti tai kad jeigu draugas turi problemu tai reikia padeti,o tu truputi netaip ispradziu supratai kad visai nepazistamam zmogui reikia padeti.

Na svarbu, kad dabar išsiaiškinom

[Lettered]

Na, cigaretės. Nemanau, kad tas jo pasidarymas "toks pat kaip ir visi" buvo ilgalaikis. Grįžti namo ir vėl ta pati realybė pradeda kamuoti.
O psichologų ir psiachiatrų darbas yra atrasti tą akmenį kuris padėjo pamatus depresijai, o to "akmens" ieškojimai gali tęstis ne metus ir ne du.

Pamatus padėjo tėvai su griežtu auklėjimu turbūt, nes žmogus negimsta toks kompleksuotas, įsitempęs ir nebendraujantis. Beto, jei su grupe kur nors eidavom ar koks vakarėlis vykdavo jis visada užsirašydavo ir ateidavo, tai tik parodo, kad vis dėlto norėjo bendrauti, tik kiti su juo nelabai. O ar psichologas galėtų ką nors naudingo jam pasakyti ar pakeisti abejoju, nes asmenybė jau yra susiformavusi.

[Denis_Simonov]

rat:Taip
innuendo:Cia teisingai pasakyta,mokykloje pas mane juokiu problemu nera,as su visais gerai bendrauju,visada gera nuotaika ir t. t. ,bet kai ateini namo tai kazkaip nejauku,ir vel depresijos...

[Garbanius]

Esme, kad nuejimas pas psichologa nera problemu sprendimas tik tam kartui... Psichologas turi nuteikti pozityviai, o kapanotis turi pats.. Kad sunku, tai suprantu, kam dabar lengva, sukandi dantis ir gyveni toliau. Svarbiausia poziuris i situacija ir noras pasikeisti, kitaip nieko nebus..

[innuendo]

Pamatus padėjo tėvai su griežtu auklėjimu turbūt, nes žmogus negimsta toks kompleksuotas, įsitempęs ir nebendraujantis. Beto, jei su grupe kur nors eidavom ar koks vakarėlis vykdavo jis visada užsirašydavo ir ateidavo, tai tik parodo, kas vis dėlto norėjo bendrauti, tik kiti su juo nelabai. O ar psichologas galėtų ką nors naudingo jam pasakyti ar pakeisti abejoju, nes asmenybė jau yra susiformavusi.

Nebūtinai tėvai. Yra labai daug įvykių kurie gali staiga pakeisti žmogų.
Čia kaip viena istorija, kai moteris mylėjusi savo darbą staiga pradėjo su ašaromis keltis rytais, niekuo nesidomėti ir t.t. Vėliau su psichologu išsiaiškino, kad kažkiek laiko prieš tai buvo darbo vakarėlis ir jame buvo sumuštiniai su ikrais kurių ta moteris nekentė. Staiga jos bosas priėjo ir paklausė kodėl ji jų nevalgo, gi ikrai labai skanu ir t.t. Na, ji atsisakė, dar ten bosas kone prievarta vertė ją bent paragauti. Paragavo. Ir tik po pusės metų su psichologu "atrado", kad būdama 3 ar 4 darželyje, viename renginyje buvo tų sumuštinių su ikrais. O ji, galvojo, kad ten uogytės ir suvalgė tą sumuštinį, galiausiai atpylė. Na, o sovietiniuose darželiuose kaip visada vaikai "mylimi" buvo, tai auklėtoja jos veidą išmurkdė tuose vėmaluose. Tai jai smegenyse tie du įvykiai susimalė ir moteris pradėjo bijoti savo darbo, nemėgti renginių ir stresuoti dėl menkiausių dalykų. Neprisimenu tos istorijos pilnai, bet žmogaus smegenys nėra tokios paprastos kaip daugeliui atrodo, kad va tėvai griežti, patyčios mokykloje. Taip, tai prisideda iki to bet gali ir menkiausias, atrodo, niekuo nevertas įvykis žmogui įvaryti nemenką stresą ar depresiją.

Kiti nenorėjo su juo bendrauti. Tai gal čia problema buvo ne jame, o tuose "drauguose" kurie nenorėjo į savo chebrą priimti ramesnio, ne tokio kalbaus žmogaus?

Pagal tave, kam iš viso skirti psichologai ir psichiatrai? Šiaip sau? Kažkaip, per ilgai jie tada gyvuoja, kad iki šių dienų išliko... Ir manau, kad psichologines ligas turi gydyti profesionalai, o draugai gali tik prisidėti prie to, padėti žmogui socializuotis, pasikalbėti.
Tūsinimaisi nepadės, žmogui reikia išsikalbėti, pasipasakoti savo bėdas ir išgyvenimus, atrasti "kame kampas". Ir lengviau tai papasakoti profesionalui, kur tavo pasakyti žodžiai ir liks už kabineto durų, o ne draugui ar tėvams.
Beje, asmenybė formuojasi iki ~penkerių. Vėliau vyksta visokios asmenybės variacijos ir jos vyksta iki gyvenimo galo. Tobulėjame su laiku ir asmenybė kažkiek pasikeičia .

Denis, nemaišyk depresijos su stresu, tai du skirtingi dalykai.

[Denis_Simonov]

Pauliukas:Taip,nora tureti tai svarbu
innuendo:Sorry,taip isejo

[Irma]

Labai plati tema

Žmogui svarbiausia suvokti, kad nebūna visada blogai, kad tai irgi praeina.
Didžiausia problema čia yra žmogaus santykis su savimi. Nesugebėjimas priimti gyvenimo tokio koks jis yra, nepriimti savęs tokio koks esi, amžinas savęs graužimas, gailėjimas, pyktis ant savęs (kad toks esi) ir ant kitų (kad niekuo nepadeda).
Didelė dalis depresijos kamuojamų asmenų negali įvardinti savo slogios nuotaikos priežąsčių. O kodėl visa tai vyksta? Todėl, kad dauguma emocijų skandinama savyje, neleidžiama joms pasireikšti gyvenime, net vengiama jas įvardinti. O visa ta neišlieta (dažniausiai neigiama) energija palaipsniui griauna asmenybę iš vidaus.
Psichologai išmokina juos įvardinti savo jausmus, jų neužgniaušti, o suprasti.

Vaikystėje čia kažkur padaryta klaida auklėjime, gal didele kontrolė, neįsiklausymas i vaiką, jo problemų sumenkinimas, savarankiškumo neskatinimas ir t.t. ir t.t.

Kad žmogus ruošiasi kažkokiam lemtingam žingsniui, jis apie tai dažniausiai leidžia suprasti - dviprasmiškai. Tik, kad dauguma nekreipia į tai jokio dėmesio. Bet jei kas jums pasakys, kad nenori gyventi - įsiklausykit, gal tai bus nuotaikos padiktuotas sakinys be gilesnės prasmės, o gal jūs kažkam ir sutrukdysit

[Andrewass]

Kas tas yra depresija? Mažiau susireikšmint reikia ir nebus jokių depresijų. Pavyzdžiui Afrikoj žmonės valgyt neturi ką, vaikšto išpampusiais pilvais, bet nesižudo. O čia blyn, viską turi, viskas gyvenimui ir džiaugsmui įbrukta į rankytes. Depresijos... Nuo ko man įdomu?

nežiūrėk į depresija taip atsainiai, patyriau šita dalyką tarp giminių žiauru, tik tiek galiu pasakyt...
anksčiau taip pat kaip ir tu masčiau, depresija - silpnavalių išmislai, bet kai patiri tai ant savo kailio tai truputi pasikeičia nuomonė

[tivoli]

Juokinga diskusija. Visi bando nagrinėti, jog jaunimas žudosi - pasiėmęs vieną pavyzdį. Deja, brangieji - Lietuvos statistikos departamento 15 metų duomenys rodo kitą tendenciją, daugiausiai žudosi ne jauni žmonės, o vyrai vidutinio amžiaus (34-45m.), gyvenantys kaimuose. Žiniasklaida niekada neafišuoja tokių atvejų kaip pateikė AnalitikasPlėtra, kurie atitinka mano minėtas sociodemografines charakteristikas, tai yra tam tikra diskriminacija, vaikantis sensacijų, nes žmones sukrečia tik jaunų žmonių savižudybės.

Suprantu, jog šiandieninėje kultūroje jauno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo yra kažkas nerealaus ir šokiruojančio, bet tendencijos kitos...o jūsų kolegos diskusijos atskleidžia grynai medijos įdiegtą kontekstą.

[vectron]

nežiūrėk į depresija taip atsainiai, patyriau šita dalyką tarp giminių žiauru, tik tiek galiu pasakyt...
anksčiau taip pat kaip ir tu masčiau, depresija - silpnavalių išmislai, bet kai patiri tai ant savo kailio tai truputi pasikeičia nuomonė

Tai ir susidaro nuomonė, jog tie, kurie sako, kad savižudybė - silpnų žmonių reikalas, ar kad apskritai depresuoti ir žudytis kvaila - tie žmonės niekada nėra to patyrę.

[Irma]

Juokinga diskusija.

Nėra juokingų diskusijų, yra aktualių ir ne. Šiuo metu, matyt, aktualu jaunimo savižudybės.

vyrai vidutinio amžiaus (34-45m.), gyvenantys kaimuose

Vidutinio amžiaus krizė. Kai manoma, kad pasiekta viskas kas įmanoma ir nieko laukti nebeapsimoka. Karjeros galimybių nebuvimas, o laikas vis tik eina ("praėjo"). Tai savotiškas pasipriešinimas likimui, laikui. Nesugebėjimas susitaikyti su tuo.

Paminėjai ir kaimą, tai ir alkoholis čia kaltas, nes į jį dažnai įjunkama. O kaip žinia, tai daugiau skatina problemų sureikšminimą nei jų "skandinimą". Ir nepaminėjai, kad būtent prisigėrę jie tai ir padaro.

[tivoli]

/\ Ne taip supratai juokinga. Tiesiog man toks vaizdas, jog visi atkartoja medijas. Tai kiek ironiška, jog žiniasklaida kaip konstruoja žmonių sąmonę. Žinoma nesijuokiu iš pačios savižudybės.

O ta kombinacija: vidutinis+amžius+kaimas/provincija yra susieta kartu (combined), t.y. tarkim statistinis savižudis yra Petras 36 metų, gyvenantis netoli Kryžkalnio. Nekalbu apie paplitusį reiškinį kaip vidutinio amžiaus krizė, ar alkoholizmas ryšyje su savižudybe.

O ties alkoholizmu vėl stereotipiškai mąstoma linijiniu modeliu: alkoholis kaip kaimo viso problema->depresija->savižudybė. Taip alkoholis yra pigi "išeitis" iš nykios lietuviško kaimo atmosferos, be galimybių, garantijų. Bet iš kur kolega žinote, jog visi prisigėrę kaimo vyrai žudosi? O gal tiesa, jog visi prisigėrę nužudo žmoną, o tik poto nusižudo? Bet aš neturiu tam įrodymų...Bet visi tuo patikės, nes tai konstruojama žiniasklaidoje. Matai, tai nėra aksiomos, negalima suabstraktinti. Reikia turėti įrodymus, jei manipuliuojama "bendru suvokimu"/"akivaizdumu".

O SAM'o pozicija įdomi, vietoj, jog žymiai sumažintų kompleksiniu būdu savižudybių skaičių, kažkuria prasme - tai yra skatinama. Jei statistika rodo tisklinę grupę, tai reikia būtent ir orientuoti tam laikui psichologines programas. Taip daro skandinavai: Švedijoje statistiškai moterys vienišos žudydavosi - pokšt po penkių metų šis tragiškas skaičius sumažėja, nes programos taikomos tikslinėms grupėms; atsiranda vyrai 45m. statistikoje aplenkę vienišas moteris - psichologų brigados "lekia" padėti vyrams.

[Denis_Simonov]

Labai plati tema

Žmogui svarbiausia suvokti, kad nebūna visada blogai, kad tai irgi praeina.
Didžiausia problema čia yra žmogaus santykis su savimi. Nesugebėjimas priimti gyvenimo tokio koks jis yra, nepriimti savęs tokio koks esi, amžinas savęs graužimas, gailėjimas, pyktis ant savęs (kad toks esi) ir ant kitų (kad niekuo nepadeda).
Didelė dalis depresijos kamuojamų asmenų negali įvardinti savo slogios nuotaikos priežąsčių. O kodėl visa tai vyksta? Todėl, kad dauguma emocijų skandinama savyje, neleidžiama joms pasireikšti gyvenime, net vengiama jas įvardinti. O visa ta neišlieta (dažniausiai neigiama) energija palaipsniui griauna asmenybę iš vidaus.
Psichologai išmokina juos įvardinti savo jausmus, jų neužgniaušti, o suprasti.

Vaikystėje čia kažkur padaryta klaida auklėjime, gal didele kontrolė, neįsiklausymas i vaiką, jo problemų sumenkinimas, savarankiškumo neskatinimas ir t.t. ir t.t.

Kad žmogus ruošiasi kažkokiam lemtingam žingsniui, jis apie tai dažniausiai leidžia suprasti - dviprasmiškai. Tik, kad dauguma nekreipia į tai jokio dėmesio. Bet jei kas jums pasakys, kad nenori gyventi - įsiklausykit, gal tai bus nuotaikos padiktuotas sakinys be gilesnės prasmės, o gal jūs kažkam ir sutrukdysit

100% Sutinku