Nežinau ar buvo galima sugalvoti didesnį kliedesį nei šis, nežinau ar šįmet pavyks nusišnekėti dar labiau, bet... Kažkurioje iš pradinių klasių, man rodos 4-oje, po pamokų užtrukome keliolika minučių ilgiau, nes šventėme vienos klasiokės - Milenos, gimtadienį. Pasilikti po pamokų, užtrukti ilgiau, neišeiti namo sulig skambučiu - šie leitmotyvai pradinuko amžiuje mane labiausiai baugino. Tai pirmomis minutėmis bandžiau kažkaip save nuteikti su tuo susitaikyti, tačiau grįžęs namo verkdamas aiškinau mamai, kaip "užaugęs sukviesiu tankus iš JAV ir Rusijos, kad.... >", na maždaug, kad privažiuotų prie tos mokytojos kabineto lango ar net pramušę sieną įriedėtų į vidų ir taip nors kiek pagąsdindami atkeršytų už tai, kad mokytoja užlaikė mus kiek ilgiau. Na suprantama, daugumos klasiokų tėvai dirbdavo fizinį darbą, tad jų nieks nepasiges, net jei užtruks keliomis minutėmis vėliau, o mano mama kai dirbdavo namie, tai mano preliminarų grįžimo laiką žinodavo sekundžių tikslumu, tad užgaišus kiek ilgiau jau sunerimdavo, o aš irgi norėdavau lėkti iš pamokų, vos tik suskamba skambutis, o ne švęsti kažkokios klasės mokinės gimtadienį valgant jos atneštą tortą ar saldainių. Dabar ta Milena berods studijuoja kriminologiją. Kadangi ten mokoma ir apie visokių nelabai gerų veikų kilmės priežastis, gal ji paaiškintų, kodėl sekiojimo taikiniu pasirinkau būtent konkretų klasioką?
O dėl to, ką tuomet galvojau, man labai gėda, kad tokias nesąmones
O dėl to, ką tuomet galvojau, man labai gėda, kad tokias nesąmones
Comment