Šiaip nesąmonės ir kliedesiai

[Kristupas0220]

O jūs visi žinote, kad viskas yra sutvarkyta taip, kad koks nors daiktas/žmogus yra universalas, t.y. gali būti visur? Pavyzdžiai
1. Automobilis. Juo žmogus gali kasdien važiuoti darbas-namai-darbas vien miesto gatvėmis, tačiau kokią dieną gali nekliudomai palėkti autostrada į kitą miestą, arba netgi padardėti žvyrkeliu?
2. Ta pati krepšinio lenta su tuo pačiu tinkleliu Žalgirio arenoje - ji, ir ant jos apvadų užsižiebiančios raudonos lemputės ir džeržgianti sirena gali palūzinti/persti/pilti lauk bet kurį varžovą - ar tai būtų senieji vilkai Atėnų Panathinaikos, ar Eurolygos naujokas išsišokėlis Monaco AS klubas, ar paprasčiausiai Šiaulių "Šiauliai-sankauskas". T.y. tos sirenos garsams, lentoje užsižiebiančioms lemputėms ir virš krepšio laikrodyje degantiems nuliams yra pavaldi bet kur į Kauną žaisti atvykusi svečių komanda.
3. Vilniaus troleibuso vairuotojas, įprastai visą gyvenimą dirbantis 17 maršrutu, tačiau vienądien nusiųstas padirbėti į 19, kas reiškia, jog jis pravažiuodamas savo kūnu, savo buvimu ilgam užterš, užnuodys tą Laisvės pr. atkarpą nuo Spaudos rūmų iki pat Pašilaičių žiedo savo provėžomis. O naujos asfalto dangos perklojimas tame ruože planuojamas gal tik po 10 m., taigi to vairuotojo, tenai padirbusio vos 1 dieną, pėdsakas išliks ilgam.
4. Mano telefonas - juo galiu tiek skambinti, tiek fotografuoti įv. pažeidimus, tiek siųsti laiškus.

[Kristupas0220]

Kodėl teismai, kurių pagrindinė funkcija vien pagal žodžio skambesį yra "teisti", užsiima ir kitais niekais, pvz. kelios i daugybės funkcijų yra: gali skirti priverstinį gydymą, anuliuoja santuokas, skiria mokėti alimentus, ginčija tėvystę, nustatinėja visokius servelatus ir servitutus??? Juk jūsų pagrindinė funkcija, kaip nusako pavadinimas, yra teisti nusikaltėlius, tad kodėl jiems dar priskirti tokie iš pažiūros nepriskirtini dalykai, niekaip nesusiję su kažkieno nuteisimu ar nubaudimu?

[Kitas Džiugas]

Kodėl teismai, kurių pagrindinė funkcija vien pagal žodžio skambesį yra "teisti", užsiima ir kitais niekais, pvz. kelios i daugybės funkcijų yra: gali skirti priverstinį gydymą, anuliuoja santuokas, skiria mokėti alimentus, ginčija tėvystę, nustatinėja visokius servelatus ir servitutus??? Juk jūsų pagrindinė funkcija, kaip nusako pavadinimas, yra teisti nusikaltėlius, tad kodėl jiems dar priskirti tokie iš pažiūros nepriskirtini dalykai, niekaip nesusiję su kažkieno nuteisimu ar nubaudimu?

Teismai yra išmintingi ir protingi, todėl jie nusprendė, kad jų pagrindinė funkcija yra ne tik teisti nusikaltėlius, bet ir tvarkyti visus kitus reikalus, kurie susiję su teisingumu ir teisinga tvarka. Jie mano, kad tai yra geriausias būdas užtikrinti, kad visi piliečiai būtų teisingai ir adekvačiai nuteisti ir kad visi kiti reikalai būtų tvarkomi teisingai ir adekvačiai.

[Kristupas0220]

O kodėl absoliuti dauguma darbingo amžiaus jaunimo bei suaugusiųjų yra žmonės, kuriuos būtų galima apibūdinti gramatiškai nelabai taisyklingu sakiniu: jie yra žmonės nei daugiau, nei mažiau"? Čia kalbant tiek apie viešą/privatų, tiek apie asmeninių santykių sektorių. Keli pavyzdžiai:
1. Keleivių kontrolė - jei nuo jos bėgi, jie tave vysis, t.y. jie nori, kad trumpam ateitum į jų autobusiuką protokolo surašymui, t.y. čia mes matome "ne mažiau", t.y. visiškai pasprukti jie tau neduos, nes nori skirti keletą minučių protokolo surašymui. Bet, jei jau gavęs protokolą, toliau sėdėsi pas juos, pradėsi bėdavotis apie savo ligas, pasakoti savo nuobodžią gyvenimo istoriją, tai jie gali pradėti išvarinėti tave lauk, maždaug "mes turim daug darbo, nėra laiko čia su tavim sėdėti ir diskutuoti". Maždaug "surašėm protokolą ir dink". Čia jau atsiranda tas "ne daugiau" momentas, kas reiškia, jog pradžioje jie gaudė tave bėgantį, kad skirtum kažkiek laiko jų autobusiuke, o atlikus visas procedūras tu jiems tampi nebereikalingas ir gali keliauti lauk, o jei nekeliausi, tai dar papildomai tave nubaus.

Antras pavyzdys - mano kaimynai. Keletas jų yra domėjęsi, kodėl gi aš vaikštau palei gatvę, koks to tikslas, ar man kas už tai moka ir pan. Tai jie tik išsiklausinėja apie tai kas jiems įdomu ir dingsta, nors kiekvienam, kuris prieina ne norėdamas įžeisti, aš visuomet draugiškai bendrauju ir man automatiškai kyla noras išsipasakoti savo gyvenimo istorijas, bet tuomet jie pokalbį baigia ir nueina savais keliais. O aš jau buvau užsivedęs diskutuoti su anuo visą valandą o gal ir ilgiau.
Taigi aš, Kristupas, esu vienas nedaugelio žmonių, kuriam dėsnis "nei daugiau - nei mažiau" - negalioja. Aš užkalbintas, arba užkalbinęs kitą tikrai nebus taip, kad pašnekėjom porą minučių ir leidžiu žmogui nueiti savais keliais. Ne, aš kaip tik stengsiuosi kuo ilgiau pratempti pokalbį, pateikinėdamas visokius pavyzdžius ir nagrinėdamas reiškiniu, taip parodydamas, kad mane kalbinantis pašnekovas man yra įdomus žmogus.

[Kitas Džiugas]

O kodėl absoliuti dauguma darbingo amžiaus jaunimo bei suaugusiųjų yra žmonės, kuriuos būtų galima apibūdinti gramatiškai nelabai taisyklingu sakiniu: jie yra žmonės nei daugiau, nei mažiau"? Čia kalbant tiek apie viešą/privatų, tiek apie asmeninių santykių sektorių. Keli pavyzdžiai:
1. Keleivių kontrolė - jei nuo jos bėgi, jie tave vysis, t.y. jie nori, kad trumpam ateitum į jų autobusiuką protokolo surašymui, t.y. čia mes matome "ne mažiau", t.y. visiškai pasprukti jie tau neduos, nes nori skirti keletą minučių protokolo surašymui. Bet, jei jau gavęs protokolą, toliau sėdėsi pas juos, pradėsi bėdavotis apie savo ligas, pasakoti savo nuobodžią gyvenimo istoriją, tai jie gali pradėti išvarinėti tave lauk, maždaug "mes turim daug darbo, nėra laiko čia su tavim sėdėti ir diskutuoti". Maždaug "surašėm protokolą ir dink". Čia jau atsiranda tas "ne daugiau" momentas, kas reiškia, jog pradžioje jie gaudė tave bėgantį, kad skirtum kažkiek laiko jų autobusiuke, o atlikus visas procedūras tu jiems tampi nebereikalingas ir gali keliauti lauk, o jei nekeliausi, tai dar papildomai tave nubaus.

Antras pavyzdys - mano kaimynai. Keletas jų yra domėjęsi, kodėl gi aš vaikštau palei gatvę, koks to tikslas, ar man kas už tai moka ir pan. Tai jie tik išsiklausinėja apie tai kas jiems įdomu ir dingsta, nors kiekvienam, kuris prieina ne norėdamas įžeisti, aš visuomet draugiškai bendrauju ir man automatiškai kyla noras išsipasakoti savo gyvenimo istorijas, bet tuomet jie pokalbį baigia ir nueina savais keliais. O aš jau buvau užsivedęs diskutuoti su anuo visą valandą o gal ir ilgiau.
Taigi aš, Kristupas, esu vienas nedaugelio žmonių, kuriam dėsnis "nei daugiau - nei mažiau" - negalioja. Aš užkalbintas, arba užkalbinęs kitą tikrai nebus taip, kad pašnekėjom porą minučių ir leidžiu žmogui nueiti savais keliais. Ne, aš kaip tik stengsiuosi kuo ilgiau pratempti pokalbį, pateikinėdamas visokius pavyzdžius ir nagrinėdamas reiškiniu, taip parodydamas, kad mane kalbinantis pašnekovas man yra įdomus žmogus.

kévin kad ir kaip jie atrodė kad ir koks optimalus sprendimas yra galutinis sprendimas Ę ir kad Ę Ę ir kaip būtų galima pažymėti kaip ir kiti vaistai naudojami prieš metus vidutiniškai iškrenta į žemesnį divizioną pradžioje ir kad bažnyčia stovi vienas iš jų į Europą nuo jos ir šiaip sau tinkamą modelį ir dydį ir kad bažnyčia buvo pastatyta bažnyčia ir šiaip jau nuo pat pradžių tai buvo vienas iš jų buvo parduota per milijoną dolerių per dieną gali sukelti ir kad bažnyčia prisideda ir šiaip šiais laikais viskas gali baigtis mirtimi ant manęs niekas negali būti ir daugiau kaip pusė Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė daugiau nei pusė milijono litų tai kad nurodytu adresu per vėlu per vėlu pradėti naudoti ir kaip tai daroma iš jų į Lietuvą negaliu pasakyti jiems gimė dukra ir šiaip jau buvo per daug pH ir kaip būtų galima įrengti greitai pasiekiamus defibriliatorius ir kaip tai daroma iš jų į Europą kur buvo paskirtas į antrąjį ir šiaip šiais laikais visur kitur pasaulyje ir yra vakcinacija ir kaip būtų galima įrengti greitai ir lengvai užknisu intravertiškus tai buvo pirmasis iš jų į ausų nosies tai nebent tik su vienu metu rašyti ir šiaip jau buvo per daug pH tai kad nurodytu telefonu arba internetinėje svetainėje kad ir koks optimalus sprendimas dėl to ir kilo toks pats likimas buvo nulemtas dar keliaujant po antrojo abiejų jos vyras ir kad jis būtų lengvas ir greitas pagaminimo laikas pasibaigęs arba Klaipėdoje Šiauliuose ir vėl užsinorėjau kad ir kaip jie atrodė kad beveik nieko ir neišrinkau ir kaip tai padaryti galima būtų padaryti gali turėti ir kad jis turi savo tiurkišką tai kad jau buvo per daug logiskas ir kad jis yra vienas svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo Europos sąjungos narys nuo pat vaikystės ir jaunystės kaina tai yra vienas didžiausių to the Baltics don't have it legally ir kaip E tai buvo vienas iš E ir šiaip sau ir kitiems kultūros ir sporto skyriaus nariams buvo labai populiarus tarp dviejų šalių skyriaus nariams ir

[liutass]

Nes visi žmonės yra nykios būtybės, godzios ir pavydzios, labai susireiksminusios. O is tikrųjų tai ti eiline biomasė Visatoje

[Kitas Džiugas]

Nes visi žmonės yra nykios būtybės, godzios ir pavydzios, labai susireiksminusios. O is tikrųjų tai ti eiline biomasė Visatoje

Nesutinku su tvirtinimu, kad visi žmonės yra nykios būtybės, godūs ir pavydūs. Žmonių charakteriai yra labai įvairūs ir ne visi žmonės yra godūs ar pavydūs. Be to, žmonių elgesys gali keistis aplinkos ir patirties įtakoje

[liutass]

Žmonės, kaip padermė, kaip veislė o ne kaip asmenybės, turėjau omeny

[PoDV]

Žmonės yra su trūkumais, bet kai kalbi apie žmones kaip apie visumą, tai automatiškai kalbi ir apie save, ir apie mus visus, etc.
Kiekvienas savy randam godumo, pavydumo, gal tik savo nykumą ir (ar) susireikšminimą sunkiau suvokt

[Kristupas0220]

Nors kiek ir baisėjausi vakcinos "Faizer" pavadinimu, vis tiek kažkaip pasidarė gaila, kai sužinojau, kad koks milijonas nepanaudotų jos dozių bus sunaikinta. Beje, o nuo kovido dar kažkur įmanoma pasiskiepyti, ar dabar skiepija tik nuo karo baimės (čia reiktų vakcinuoti liutass`ą).

[liutass]

Karo nebijo tik jazu su tatuiruota kakta ar kuo ten

[Kristupas0220]

Neseniai išsiaiškinau, jog vieno kaimyno pavardė yra Diktaras (skamba panašiai kaip koks nors daktaras). Ar tai reiškia, jog kaimynai aplink jį gyvens sveikai (t.y. bus pagydyti esant reikalui?). Nee, greičiau bus pagydyti kumščiu, mat minėtas pilietis plikai nusiskutęs galvą, tai savo veikla ir kalbėsena labiau primena Henytę.

[Kitas Džiugas]

Neseniai išsiaiškinau, jog vieno kaimyno pavardė yra Diktaras (skamba panašiai kaip koks nors daktaras). Ar tai reiškia, jog kaimynai aplink jį gyvens sveikai (t.y. bus pagydyti esant reikalui?). Nee, greičiau bus pagydyti kumščiu, mat minėtas pilietis plikai nusiskutęs galvą, tai savo veikla ir kalbėsena labiau primena Henytę.

Šis tvirtinimas yra klaidingas ir neturįs jokio pagrindimo. Pavardės ir vardai nieko nesako apie žmogaus charakterį ar veiklą. Minėtas kaimynas gali būti visiškai normalus žmogus, taigi neturėtume sprendimų priimti remdamiesi tik jo pavarde. Be to, žmogaus elgesys ir veikla taip pat nieko nesako apie jo profesinius įgūdžius ar gebėjimus, todėl tiesiogiai sieti jo pavardę su medicinos sfera yra neteisinga.

[Kristupas0220]

O keli skirtinguose Lietuvos galuose gyvenantys žmonės, turintys tą pačią pavardę, bet teigiantys, jog viens kitam nėra giminės, gal vistiek kažkuriuo metu prieš kažkiek tai kartų jie buvo giminaičiai vis dėl to? Kaip ir iš kur tos pavardės atsirasdavo, pagal kokį principą jos pradėjo formuotis? Ar gyvenviečių pavadinimai pagal pavardes, ar pavardės pagal vietovardžius?

Taip pat: yra koks nors įstatymas reglamentuojantis, kaip ir nuo kur valgant reikia pradėti pjaustyti kepsnį ar su šakute kabinti bulvių košę ar salotą iš nuotole vidutine? Ar yra numatytas koks nors administracinis nusižengimas už netinkamą valgymą? Mane tik biskelį trikdo, kaip šakutę laiko mažesni vaikai - jie ne tai kad paima šakutę iš apačios, bet kažkaip daugiau iš viršaus, ir delnu ją apglėbę būna daugiau ties viduriu, bet kiek žemiau. Suprantu, kad jiems sunku ją suimti kitaip, bet...

[Kitas Džiugas]

O keli skirtinguose Lietuvos galuose gyvenantys žmonės, turintys tą pačią pavardę, bet teigiantys, jog viens kitam nėra giminės, gal vistiek kažkuriuo metu prieš kažkiek tai kartų jie buvo giminaičiai vis dėl to? Kaip ir iš kur tos pavardės atsirasdavo, pagal kokį principą jos pradėjo formuotis? Ar gyvenviečių pavadinimai pagal pavardes, ar pavardės pagal vietovardžius?

Taip pat: yra koks nors įstatymas reglamentuojantis, kaip ir nuo kur valgant reikia pradėti pjaustyti kepsnį ar su šakute kabinti bulvių košę ar salotą iš nuotole vidutine? Ar yra numatytas koks nors administracinis nusižengimas už netinkamą valgymą? Mane tik biskelį trikdo, kaip šakutę laiko mažesni vaikai - jie ne tai kad paima šakutę iš apačios, bet kažkaip daugiau iš viršaus, ir delnu ją apglėbę būna daugiau ties viduriu, bet kiek žemiau. Suprantu, kad jiems sunku ją suimti kitaip, bet...

Pavardės atsiranda skirtingais būdais. Vieni pavardžių kilmė yra senovinė, kitos - viduramžiškos, dar kitos susiformavo vėlesniais laikais. Kai kurios pavardės susiformavo pagal profesiją, kurios susijusios su vietovardžiais ar gyvenvietėmis, dar kurios yra kilusios iš asmenvardžių. Todėl, keli skirtinguose Lietuvos galuose gyvenantys žmonės, turintys tą pačią pavardę, bet teigiantys, jog viens kitam nėra giminės, tikrai gali būti giminaičiai.

Taip pat neegzistuoja jokie įstatymai reglamentuojantys, kaip ir nuo kur valgant reikia pradėti pjaustyti kepsnį ar su šakute kabinti bulvių košę ar salotą iš nuotole vidutine. Taigi nėra numatytas koks nors administracinis nusižengimas už netinkamą valgymą. Tai yra privačios erdvės reikalas, o kiekvienas žmogus turi teisę valgyti kaip nori.

[Kristupas0220]

Bet tai kaip galėjo būti sukurtos tokios nieko nereiškiančios pavardės kaip koks nors Nickus, Kupčiūnas, Zimblys, Buta, Nedevaitis, Pučinskas, Zalieckas ar Andžius? Kažkas sėdėjo prie kompo ir iš atskirų raidžių kratinių sudarinėjo jų junginius, kurie tapo pavardėmis? Kokia apskritai jų tradicija, kad seniau gi jų nebuvo, bet vėliau staiga visi ėmė ir pradėjo jas iš kažkur gauti?

[digital]

Kažkas sėdėjo prie kompo ir iš atskirų raidžių kratinių sudarinėjo jų junginius, kurie tapo pavardėmis?

Ne, akmens amžiuje, laukdami tramvajaus, neturėdavo ką veikti ir prisigalvodavo.

[Kristupas0220]

Odė/rekviem (tinkamą pabraukti) 2011-ųjų metų antros pusės Vilniui (ir Kristupui)

Ach, tos saulėtos 2011-ųjų rugpjūčio dienos, ypač antroji mėnesio pusė. Prisiminus jas prieš akis iškyla vaiskus karštos vasaros dienos dangus, ir aš, iš savo „dangoraižio“ 7-ojo aukšto žvelgiantis pro langą į kitapus Laisvės prospekto stovinčią apleistą „Žuvėdros“ siuvyklą ir pačią gatvę, kuria dar tuomet tebekursavo 11 troleibuso maršrutas - ilgiausias Vilniuje. Paskui - vienkartinis vandens dingimas vieną rugpjūčio rytą, ir keletas to pasikartojimų - niūrųjį lapkritį, mano akyse likęs bene ryškiausiu tų metų prisiminimu. Kur dabar beatkapstyti tų dienų Vilniaus nuotraukas? Bet kokias. Nesvarbu, ar tai būtų straipsnis apie kokį nors ministrų susitikimą uždarose patalpose, ar bulvarinio tipo straipsniukas apie vilniečių gatvės aprangos stilių, kur nuotraukose matosi aplinkiniai pastatai, automobiliai ir krūmai. Kokie tuomet buvo žmonių veidai, gatvės mados ir miesto peizažas? Lyginant su šiais, 2022-2023 metais, vieną akivaizdų skirtumą atpažinsite iškart, ir pasakysite - kuri nuotrauka - tų metų, o kuri - šių. Tai vaizdo raiška. Nesvarbu ar tai būtų nuotrauka ar vaizdo įrašas. Dabar vaizdas žymiai kokybiškesnis, o tada labiau išsiliejęs, blyškesnis. Nežinau, ar čia dėl kasmet gerėjančios skaitmeninės raiškos kokybės, ar kitų dalykų. Tai metai, kurie savo pirma puse pradžia daugiau-mažiau dramatiški - dėl įvykių pasaulyje (Fukušimos AE avarija, Osama bin Ladeno Pakistane ar Gaddafi Libijoje nukovimai, teroro aktai Minsko metro ar Maskvos oro uostuose) bei Lietuvoje (juodosios Šiaulių kanibalės). Bet ne apie tai čia atėjau parašyti. Tiek metai tai lyg pradžia tilto, jungiančio atsilikėliškumą su šiuolaikiškumu. „Patys jungiamiausi“ būtų maždaug 2012-2013 sandūra, nes bene tuomet radosi Vilniaus m. viešojo transporto maršrutų reformos užuomazgos, kuomet buvo sutarta naikinti mikriukus, įvesti greituosius autobusus, atsisakyti besidubliuojančių maršrutų .
Taigi, mane ypač žavi (bei kraupina) 2-oji 2011-ųjų pusė bei to laikmečio Vilniaus nuotraukos (maždaug nuo rugpjūčio pradžios iki lapkričio glūdumos galo). Tie metai reikšmingas lūžis, visų pirma, man pačiam. Tai metai, kuomet Kristupas, įgijęs pradinį išsilavinimą, ėmė siekti pagrindinio. Nors mokykla liks ta pati, nerimo - daug. Mūsų buvusi klasė išskirstyta ir aš būsiu priklijuotas į kažkurios kitos jau susiklijavusios klasės pagrindu formuojamą klasę. Kokie ten bus žmonės. Taip bėgo paskutinės vasaros atostogų dienos. Savojo kompiuterio tuomet dar neturėjau. Tekdavo naudotis mamos, kol ji būdavo nuėjusi. Anksčiau išvis nė neprieidavau, bet man ir nereikdavo. O tą vasarą, man pirmąkart buvo suteikta ribota prieiga prie jo. Daugiausia vartydavau naujienų puslapius, ypač - Lrytą. Dar žaisdavau nesmurtinius kompiuterinius žaidimus per draugas.lt platformą. Ar tik ne tąją vasarą senelis dar kvietė mane eiti kartu kažkur Vilniuje prie upės žvejoti, o Lietuvos vyrų futbolo rinktinę treniravo toks Žutautas. Ko gero visam gyvenimui atmintyje man įstrigs frazė „Raimondo Žutauto auklėtiniai...“ Dumalako, ant kurio čia kažkas forume „užsisėdo“ pavardę buvau girdėjęs jau tada. Lygtais. Tai atsimenu naujienų straipsnių šonuose (ir ne tik) mirgėdavo reklamos, kuriuose buvo reklamuojamas artėjantis „Eurobasket2011 Lithuania“. Buvo rodomos įvairios kamuolio mušinėjimo technikos, mat buvo siekiama pagerinti kamuolio mušinėjimo rekordą, kuomet konkrečią dieną, tuo pačiu metu keliuose skirtinguose miestuose vienu metu tūkstančiai žmonių mušinės kamuolį. Prisimenu ir tą mušinėjimo vakarą. Toks pat jaukus, kaip ir ankstesnių - `10-ųjų, tik su kiek daugiau baimės. Kas lauks mokykloje? Iš tų besikeičiančių vaizdų įstrigo mušinėjimo technika „Titanikas“, kuomet kojas suglaudus prie savęs, rankos plačiausiai išskėčiamos į šonus tiesiai ir pirmyn su kamuoliu! (technika vadinama "Titanikas"). Kažkurią dieną bene reikėjo kažko išeiti į lauką. Gal pas gydytoją pažymos, reikalingos į mokyklą, kaip ir kasmet... Atsimenu lyg ėjau vienas, kirtau pėsčiųjų perėją ties Čiobiškio stotele. Ar tai miražas ar ne, bet kažką užfiksavau, kad 11 troleibuso maršrute vienas iš tądien (ar apskritai tomis dienomis) dirbusių troleibusų buvo 1592. Dar „nenureklamintas“ - su ta žalia vaizdo ir garso aparatūros „Daewoo“ reklama. Kas vairavo - nepasistengiau atkreipti dėmesio. Gal ta pati Božena, dirbusi su tuo pačiu 1592 dar 2008-ųjų pabaigoje. Bet mintyse vis tik kirbėjo klausimas - kaip ir iš kur ji sugrįš į 1-ąjį parką? Turbūt iš Pašilaičių, tik va kaip - ar pagal 19 maršrutą, kuomet iš 11 maršruto trasos „išsimušta“ bus už Spaudos rūmų nusukant kairėn į T. Narbuto g. (11 važiuodavo tiesiai Laisvės pr. per Karoliniškes) , ar iki Operos kaip įprastai, o toliau nebe kairėn per Žaliąjį tiltą, bet tiesiai Žygimantų gatve? Na o kad dar yra variantas į parką grįžinėti iš Antakalnio žiedo, pirmąkart susimąstysiu tik 2020 kovą, beprasiedant kovidiniams ribojimams. Jei taip, ar 2011 rugpjūtį jau buvo įrengtas KT posūkis kairėn iš Antakalnio į Žolyno g. ar vis dar buvo važiuojama apsisukti tiesiai iki pat žiedinės sankryžos prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios? Atsimenu kaip pirmaisiais dalinio savarankiško kompiuterio valdymo mėnesiais naujienų portaluose patikdavo atsakyti į „dienos klausimą“. Tuomet netrukau sužinoti apie apklausa.lt tinklapį. Jame sėdėdavau ištisas valandas ar bent jau pusvalandžius. Būtent pagalvojus apie 2011-uosius, prieš akis iškyla tas vaizdas, kaip saulėtą, karštą dieną sėdžiu prie kompiuterio dalyvaudamas tose apklausose, o pažvelgus kairėn pro langą matydavau Laisvės prospektą ir juo riedančius troleibusus, ypač - 11 maršrutą, kuriuo pagal tvarkaraštį dirbdavo vien tik seni Škoda markės troleibusai. Gal ir kokį kartą ar 2 pro langą užmačiau tą patį 1592 su „Daewoo“ reklama. Vienas artimas giminaitis ~3 metais atgal iš kelionės po Australiją buvo parvežęs tokį nedidelį puodelį. Tai aš pamenu, kaip prileisdavau į jį vandens ir padėdavau į šaldytuvo kamerą. Ištraukdavau dar priešužšaliminės būsenos arba jau dalinai sustingusiu turiniu. Pirmiausia užšaldavo kraštai, o viduryje dar tyvuliuodavo vanduo. Kažkaip atkabinęs pirštais, ištraukdavau ir pradėdavau kramtyti tą ledą. Traškėdavo tarp dantų it stiklas. Svarbiausia nesusižaloti burnos. Dar ligi šiolei pamenu jausmą, kaip tas ledas burnoje aptirpsta iki tam tikro lygio, kuomet būna galutinai sukramtomos konsistencijos. Dar vasaros paskutinėms dienoms bebėgant pabusdavau apie 7-8 val. ryto. Į vieną iš pusių, į kurias išeina mūsų buto langai, stovėjo elektros pastotė. Ant stogo užsiropštę darbininkai apie porą savaičių virino su dujomis ant stogo. Prisimenu savo išėjimus į stikle neįkalintą balkoną, tą gaivų rudens priešaušrio ryto aromatą, ir vasaros pabaigos bei artėjančio Eurobasket2011 alsavimo atmosferą. Nors jei internete ar forume atrastume kokias nuotraukas iš tų metų, akivaizdžiai matytųsi prastesnė vaizdo kokybė, nei kad šiomis dienomis. Klausimas, jei galėtume atsukti laiką atgal ir prisiminti - ar tuomet ir mūsų akys buvo atitinkamai prasčiau skenuojančios vaizdą, o su kiekvienais metais gerėjančios. Kaip šių dienų akimis, mes viską matėme tais laikais? Kas į tai atsakys?
Mokykla. Dar likus kokiai savaitei nuėjau pasižiūrėti vestibiulyje iškabintų sąrašų. Ne vienas, aišku. Jau žinojau, kas bus klasės auklėtoja. Kažkokia jauna pedagogė, musėt nesenai pati studijas baigusi, anksčiau negirdėta. Kabinetas - 108. Tai čia pirmame aukšte, jo? Dar tuomet pamačiau, kad sumontuoti įėjimo kontrolės turniketai, dėl kurių diskusijos kilo prieš beveik 1,5 meto atgal. Mūsų mokykla berods pirmoji Vilniuje juos įsirengusi. Ech, atėjus rugsėjo 1-ąjai, neatsimenu kaip, bet nuėjau, susiradau ką reikėjo. Irgi, savaime suprantama, ne vienas. Kai auklėtoja pradėjo diktuoti pamokų tvarkaraštį, staiga sako: 3 pamoka - žmogaus sauga. Pirmąkart apie tokią išgirdau, nieks anksčiau nebuvo apie tokią sakęs. Pirmąkart jon nuėjus (ją vesdavo chemijos mokytoja) aplinka atrodė išties bauginamai - už lango buvo apniukęs ir gal kiek lietingas rugsėjo dienos oras, sienos apkabinėtos visokiomis cheminių matavimo vienetų lentelėmis ir pan., nors dar prieš metus tą patį mėnesį buvau pradinukas. Dar viena naujovė - dienynas bus elektroninis. Nežinau ar tai pirmi jo atsiradimo metai apskritai, ar mokykla pirmi metai, kaip nutarė naudotis šia naujove. Iki tol būdavo popierinės pažymių (pasiekimų) knygelės. Pirmieji rytai vaikštant pas mokytojus-dalykininkus, kai kiekvieną mokomąjį dalyką veda skirtingos mokytojos, skirtingai nuo pradinių klasių, kur, su retomis išimtimis, viską dėsto ta pati. Tie kiek rūke skendintys, bet dar saulėti artėjančiu rudeniu dvelkiantys rytai žygiuojant Rygos gatve, o tuomet, perkirtus Laisvės pr. - Buivydiškių gatve, į kalną. Visus likusius 4 metus, iki pat kol tą ugdymo įstaigą būsiu priverstas palikti dėl reorganizacijos, kone kasdien sutiksiu tokią ryžokų plaukų moterį, vedančią savo mažąjį jorkšyrų terjeriuką priešinga kryptimi. Jei gerai pamenu, ji buvo rūkalė, eidama nevengdavo patraukti dūmelio. Atsimenu gan dažnai man belaukiant priešais sankryžą, pravažiuodavo kažkoks sovietų laikų gamybos garnizonas* sau prie galo prisikabinęs kažkokią garuojančią juodos spalvos smalos talpyklą ar kažką tokio. O dar tų pačių 2011-ų pavasarį, būdamas dar pradinuko statusu, kone tradicija būdavo, kad pereidavau sankryžą iki pusės, kur prie raudono šviesoforo jau laukdavo 11 troleibusas, apklijuotas Lietuvos ryto reklama, gar. Nr. 2478 su vairuotoju Saša priešakyje (* - šiuo žodžiu vadinu visas sovietų laikų gamybos mašinas (KAMAZ, GAZ, ZIL ir t.t.), skirtas ir naudojamas miesto komunaliniams darbams - kelių tiesimui, skaldos pervežimui, pienovežiai, gavnovežiai ir pan.). Atsimenu kaip ta mašina, žydrai dažyta vairuotojo kabina ir likusį ilgį užimančia oranžinės spalvos cisterna, kurioje vežama neaišku kas, iš paskos tempdavo tą minėtą nedidutį juodą agregatą - iš jo rūkdavo kažkoks pilkas dūmelis, kvapas kaip smalos, asfalto ar panašiai, o pati ta juoda apvali dėžė ant ratų būdavo aptekėjusi, apibėgusi ta smala. Kas tai per daiktas, matyt kažkas su kelių tiesimu. Dabar tokių gatvėse beveik nematau. Visas šis važiuojantis įrenginys jei gerai prisimenu pagal užrašus, priklausė bendrovei „Kerista“. Baimės būdavo daug, nors mokykla lyg ir sava, 4 metai joje jau praleisti. Bet juk būdamas pradinukas, į „dičkių“ koridorius be reikalo nelandžioji, gal mokytoja ir pastabą įpilti nepatingės... Taigi, vaikščioti reikėjo po skirtingas klases, bet kabinetus rasdavau be problemų. Prisiminus tai, juokinga, kai kai kurie keleiviai autobusų stotyje nesugeba rasti reikiamos išvykimo platformos. Rugsėjo 5 d., pirmadienis, atsimenu kaip žygiuoju į mokyklą po vakarykščio Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės (toliau - LVKR) pralaimėjimo ispanams „Cido“ arenoje Panevėžyje. Tą vakarą sėdėdamas netgi apsiverkiau - kaip mes galime pralaimėti? Kaip aš išeisiu iš kambario, ką pasakysiu, kaip viskas baigėsi? Tas pats pasikartojo ir rungtynėse su prancūzais, Vilniuje, tačiau tąkart pirmiausia apsiverkiau dėl įsikandimo į lūpą žiaumojant kramtomą gumą. Toks bene automatinis refleksas. Na o po žymiųjų rungtynių su makedonais reagavau bene šaltai. Bet vienas mūsų šeimos narys po pralaimėto ketvirtfinalio iš nevilties berods užgėrė.
Lietuvių kalbos pamoka pas auklėtoją, viena pirmųjų o gal ir pati pirmoji. Dar mums nespėjus išeiti iš kabineto, į jį jau veržiasi dviem metais vyresni septintokai. „Praleiskite mažiukus“ - taria mokytoja, saulėtą rugsėjo pradžios rytą. Anglų kalbos pamoka. Paskutinė, berods 6-oji. Nuskamba skambutis. Bet mokytoja Lina, šiuo metu minėtoje mokykloje pakilusi net iki direktorės pareigų, griežtai taria „PALAUKIT!“. Prašo pabaigti viską užsirašyti (sugaištame iki 3 minučių) ir tik tuomet leidžia keliauti namo. Anglų kalbos buvo dvejos grupės - mums buvo pasakyta, kad bus dvi mokytojos, kurių viena bus vietoje, o kita išsives pas save. Pirmąją pamoką rugsėjį visiems buvo nurodyta eiti į 107 kabinetą - mokytoja Nijolė atidžiai vardino mokinius pagal sąrašą, pabaigoje pasakiusi „Visi, kurių nepaminėjau, einate į 104-ą“. Nuėjus ji supažindino mus su tvarka, kad stengsimės kuo daugiau kalbėti angliškai, ir atitinkamai, kuo mažiau lietuviškai. Tiesa, praktikoje ne viskas buvo taip griežta. Dar mums buvo išdalinusi lapukus su savo kontaktais. Kitąkart atsisukusi į 2 pliurpiančias mergaites tarė „VIENETUS TUOJ JUMS ABIEMS!“.To pakako, kad anos užsičiauptų ir daugiau neplepėtų. Įdomumu pasižymėjo ir darbų (technologijos) įvadinė pamoka - pirmaisiais metais jas vedė ilgametis mokytojas Jonas, kurio pagrindinė specialybė - fizikas. Šiaip pas jį būdavo lengva gauti gerą pažymį. Kai jis kalbėjo apie darbus, vienas ekscentrišku elgesiu pasižymėti mėgstantis klasės draugas jį visaip trolino tokias klausimais, kaip „Kas tie baldai?“ ir daugybe panašių. Na o kitas buvo dar išradingesnis - paklausė ar fizika - tai ne tas pats, kas fizinis (t.y. kūno kultūra). „Po 2 metų sužinosi“ - mintyse norėjosi atsakyti jam. Tas pats mokytojas visiems sakė įsigyti darbinę liemenę (apsiaustą) nuo dulkių dirbant, bet jo išsitraukti taip ir neprireikė. Einant namo rugsėjį, ant dešiniojo sankryžos kampo Buivydiškių-Laisvės pr., stovėjo tamsiai mėlynos spalvos vagonėlis. Lyg tais pamenu jame sėdintį kelininką, bemaukiantį šiltą šaltą alelį. Kažkokią infrastruktūrą atrodo tvarkė, gal nuleidinėjo tuos stačius kampuotus buvusius bordiūrus. 2011 metus prisimenu būtent kaip metus, kuriais dar toli gražu ne visos sankryžos buvo pritaikytos asmenims su judėjimo negalia, gal dar nebuvo ir nė vieno nužeminto šaligatvio ties pėsčiųjų perėja ir žengiant nuo gatvės ant šaligatvio, kilnoti kojas, o jau pravažiuoti su ratukais... kone be šansų. Jei palygintume kokius 2011-uosius su kokiais 2008 metais, tai `11-aisiais mūsų gatvėmis riedėdavo jau padoresnės mašinos lyginant su `08`ais, kuomet pamatyti nuo sovietmečio atlikusį žigulį būdavo dar kone norma. Bet jei palygintume šiuos, 2023-iuosius su mano taip smulkiai aprašomais 2011, tai pastarieji atrodytų kaip visiškas akmens amžius. Dabar net gėda pasižiūrėti, kad metais, kai mūsų šalyje vyko vienas didžiausių sporto renginių Europoje, gatvėmis riedėjo dar daug kledarų, su kokiais išvažiuoti dabar būtų kažkiek ir gėda. Bet, kaip tiems metams, tiems laikams tai buvo pats tas. Gal kitoje Europoje irgi atitinkamai, nežinau.
Ne tik 5 klasėje, į kurią įžengiau 2011-ais, bet ir visose vėlesnėse, aš kažkuo patraukdavau kitų mokinių dėmesį. Ne tik paralelinių klasių, bet ir jaunesnių, arba dažniausiai, vyresnių. Ten buvo tokie septintokai, jie kažkaip mane susistabdę pradėjo prašyti, kad jiems padainuočiau (vieno-dviejų sakinių kratinį). Tuomet dar nesupratau, kad tas, ką aš ten dainuodavau, reiškia kai ką cenzūruotino ir ne itin švankaus. Aš, aišku, dar tik žengiantis į vyresniųjų tarpą, nežinodavau tų žodžių reikšmės, tai ir varydavau. Greitai po to, kažkaip sužinojęs, prie manęs prieina klasiokas, pavarde Mikalopas (skamba panašiai kaip Rusijoje esantis miestas - Maikopas), užsipuolęs, jog taip elgdamasis, „darau gėdą klasei“. Apie minėtą, dabar jau mano klasioku tapusį berniuką girdėjau dar nuo pirmos klasės, kad jis kažkoks pasiutęs, mušasi. Tiesa, su tuo pasiutimu ir iš to kylančia drąsa ir gero padaręs yra - girdėjau, mosikuodamas su knyga sugebėjo išvaryti į klasę įskridusią širšę. Tą pačią dieną (ar kažkurią kitą vėliau) su manimi nuėjusi patogiau pasikalba kūno kultūros mokytoja Alma - dėl tos pačios priežasties. Man buvo pasakyta, jog „dainuoti reikia per muzikos pamoką“. Dar atsimenu, kaip įsisiūbavus rugsėjui, per klasės valandėlę, auklėtoja leido vienai mokinei priešais visą klasę sudainuoti Eurobasket2011 himną „Nebetyli sirgaliai“. Einant iš to kabineto tą ar kažkurią kitą dieną (ta auklėtoja dar dėstė ir lietuvių kalbą), kažkas ties koridoriaus posūkiu mane stumtelėjo į kuprinę, laimei aš sėkmingai rankomis atsirėmiau į priešais esančią sieną. „
- Ar nieko neatsitiko? - taip ar kažkaip panašiai priėjusi paklausė klasiokė Karolina. Tiesa, kaip ji pati su manimi ims elgtis po keletos mėnesių, galima tik įsivaizduoti. Stumdys mano kėdę sėdėdama už manęs ir pan.
Buvo ir toks iki tol nematytas naujokas Salvijus, su katruo mama man rekomendavo draugauti. Ne toks ir draugiškas jis man ten buvo. Įsibėgėjus rugsėjui sužinojau, kad jis lanko greitąjį čiuožimą ir netgi kažką laimėjo. „Sveikinu, tu čempionas! - spausdama jam ranką taria kūno kultūros mokytoja Alma. Dar atsimenu epizodą, kaip ji aprėkė moterį, kuri mokyklą juosiančioje asfaltuotoje bėgimui skirtoje trasoje užsimanė pavedžioti šunį. Rusiškai jai paaiškino.
Vienu metu, antroje rusėjo pusėje auklėtoja mus susodino specialiai taip, kad berniukai sėdėtų viename suole su mergaitėmis. Man papuolė sėdėti su tokia Laurita. Ji pažįstama man nuo 1-os klasės. Kažkada per dailės pamoką reikėjo stalą pasitiesti laikraščius. Tam panaudoti aš gavau popierinį laikraštį su Marino Dokuzovskio nuotrauka, kur „Makedonai ruošiasi kietai kovai“. Ji dar kažkaip pažiūrėjo, kas rašoma toje pusėje. Tiesa, ta pamoka vyko jau pasibaigus minėtai kovai, rezultatu 67:65, makedonų naudai.
Kitas mano klasiokas Arijus, 3 aukšte nusprendė paprovokuoti, kišdamas man prieš nosį bulvių traškučius. Kišo, neatstojo, į perspėjimu nereagavo, tad mostelėjęs ranka užkabinau tą maišelį ir dalis traškučių nukrito ant žemės. Nelabai gerai atrodžiau. Mama net siūlė kitądien nunešti jam šokolado kaip atsiprašymo ženklą. Dar kitąkart, ant mano suolo sėdėjo 3 klasės draugai, kuomet atėjau į pirmą pamoką. Turėjo ateiti mūsų mokytoja Onutė, bet kabinete kažko pasiruošti buvo atėjęs kitas matematikas - Mykolas. Ar jau norėjau ant stalo išsitraukti knygas, o jie vis dar sėdėjo, o nulipti nenorėjo gražiuoju, aš juos stumtelėjau, ir kažkiek apsistumdėme.
- Berniukaiii! - įsikišo mokytojas.
Tąkart viskas ir baigėsi tuom, konfliktas suvaldytas. O po dar 3 metų su juo susipažinsim asmeniškai, kai vietoje Onutės, matematikos žinių keliais mus ves jis. Panašus apsidraskymas vyko ir per darbų pamoką su tokiu Algirdu, kurio pavardė - kaip vieno buvusio Lietuvos premjero. Tą rudenį gėriau arbatą „Gripolis“ ir „Gripolis-2“ ar kaip ten. Dėžutes pasilikau, pasidėjau kažkur. Skaniai kvepėjo iš jų.

O spalio 10-11 dienomis dėl geležinkelio pervažos darbų Pramonės gatvėje, 67 maršruto autobusai į Mickūnus buvo nukreipti apylanka Parko g., Pergalės (KK106), KK101, RK5224, Vilniaus g. (Mickūnai). Taip sakoma, nepalūžo lietuvių tauta po pralaimėjimo makedonams ir jau už mažiau nei mėnesio vairuotojai atrado jėgų KK101 paspausti iki dugno su autobusu, pilnu žmonių. Bet greičiausiai jo vairuotojas buvo rusakalbis, kokių Vilniuje yra absoliuti dauguma, nebaisiai ta rinktinė jam ir rūpėjo turbūt. Tai ko gero pirmas ir paskutinis kartas, kuomet miesto autobusui teko važiuoti žvyrkeliu. Pagal vieno moderatoriaus pranešimą, pirmadienį dirbo 505(Mercedes-Benz O405N2). Įdomu, kokios markės autobusą siųstų dabar, kai visi tie seni jau nurašyti?

Na o kažkurią rudens dieną, maždaug viduryje, tik dabar nepasakysiu kurią tikslai ten mėnesio savaitę, man grįžus iš namų ir bebaigianti maudytis, staiga išgirstu kažkokį šnypštimą, vandens srovė tik silpsta, mažta... „Kaip užsakytas vanduo“ - pamanau. Baigiu praustis ir kaip tik išjungia. Tiesa, šią citatą aš savinuosi. Tai frazė, iš tų pačių metų birželio pradžios orų prognozės, kur buvo pristatomos orų prognozės kažkur prie Viduržemio jūros. Ir ten tas orų berniukas, berods Paulius Skučas (Lietuvos ryto televizija) ir sako - „Čia atostogaujantiems oras kaip užsakytas“. Virtuvėje vanduo taip pat nebėga. Tądien atsimenu valgąs rūgštynių sriubą. Ne tikrai pagamintą vietoje, o tą iš stiklainio. Užsikandant juoda duona. Na o po pietų įjungia vėl, tik jis bėga tokia labai silpna srovele. Ir nieks nesiteikia paaiškinti, kodėl. Matyt pats turi domėtis ir klausti. Taip visą vakarą ir kitos dienos rytą išbuvome visa laiptinė - karšto vandens iš viso nėra, o šalto vandens spaudimas labai silpnas, labai siaura srovele bėgo. Anei kas informavo iš anksto (ar bent jau tuoj po tokio pakraupinusio nutikimo) anei tu ką. Kitą dieną buvo darbų pamoka, kažką pjaustėme iš medžio, tai buvo tokia rūškanota diena su purkšnojančiu lietučiu, visą dieną galvojau kaip ir kada ten sutvarkys. Ar tą pačią dieną, ar kažkurią tai kitą, kad man nereiktų sunkiai nešiotis, į mokyklą dailės reikmenis atnešusi mama pasakė, kad „City service“ kažką tvarko. Na ir kitą dieną skelbimų lentoje prie įėjimo pasirodo pranešimas, kad „dėl nekokybiškai atliktų karšto vandens skaitliukų montavimo darbų, buvo užpiltas butas, bla bla bla, kažkas ten nesuprantamo... Iš tiesų, vaikščiojo toks ūsuotas meistras tomis dienomis, skambinėdavo į butus. Ir sumontuodavo naujus skaitliukus, kurie sugeneruodavo sąskaitą per atstumą. Tą niūrųjį `11-ųjų rudenį
Kažkada, berods tą patį lapkritį (išėjus gatvėsna būdavo jau (dar) tamsoka), perėjau tą Laisvės pr. sankryžą iki pusės. Stoviu, laukiu nesulaukiu žalio šviesoforo - ne pirmas kartas, kuomet šios sankryžos šviesoforai „uždurniuoja“. Tad užtaikęs laisvesnį tarpelį ir manu... Skirtingai nei jau pereitoje pusėje su 4 juostomis, pastarojoje kirstinas važiuojamosios dalies plotas perpus trumpesnis - 2 juostos. Tuoj perėjęs sulaukiu ne pirmus metus šioje atkarpoje sutinkamos moteriškės kirčio:
- Nu, kur per raudoną abudu?
Nesupratau kas tie abudu - perėjau lyg ir aš vienas. Ir tai kenčiau kelias minutes, pakol užsidegs toji pažadėtoji žalia. Ta moteris man buvo pažįstama iki kaulų smegenų, aš netgi buvau sugalvojęs vietą iš kurios ji kilusi - tai Mosėdžio miestelis (Skuodo r.), garsėjantis akmenų muziejumi. Kažkodėl dar seniau ją patyliukais laikiau nuosėda (gal tai užuomina apie bankininko G. Nausėdos iškilimą?).
Maždaug apie gruodį, tas pats klasiokas Maikopas (vartosiu ne pavardę, o panašiai skambantį minėtą miestą, nes kažkaip maloniau mano ausiai skamba) ėmė pastebėti, kad mano vadovėlių kraštai aplankstyti. Taip, prisipažinsiu, turėjau tokį negerą įprotį lamdyti tuos kampus. Bet gal tai iš kokio nors dalinai užslėpto streso? Jis bandydavo per pamokas garsiai apie tai pranešti mokytojoms, bet ar tai aš kažką užkalbėdavau, ar jos ne itin kreipdavo dėmesį. Bet tikrai bijodavau prieš užmigdamas, kad ryt nuėjus į mokyklą vėl reiks bijoti, kad jis nepradėtų garsiai pranešinėti šia tema. Pirmą mėnesį pažymių nieks nerašė - adaptacinis laikotarpis, vadinasi. Spalį - jau. Pirmasis dvejetas - iš lietuvių kalbos. Pradžioje, kaip supratau, vien todėl, kad neparašiau rašinėlio-miniatiūros „Mano vienintelis draugas“. Ką rašyti, jei aš neturiu draugo? Mama dar parašė žinutę mokytojai per edienyną, bet atsakymo nesulaukė. Bet ko gero jis buvo už sukauptus minusus, už kažką kitą iš anksčiau. Buvo ir savaitės, kuomet sirgo mūsų matematikos mokytoja. Tad pavaduoti atėjo tokia mokytojas Genovaitė. Ji - labai griežta. „PRAŠAU TYLOS!“ - tik skambiai užriko. Tai ir paskutiniai metai, kuomet Kalėdų proga, pagal scenarijų ruošėmės statyti spektaklį. Ten buvo kažkokia istorija apie žaislus, atsimenu jog iš dėžių statėme kažkokią sieną, kurią paskui kažkas turėjo nugriauti, bet nugriūti turėjo tik pusė. Tačiau repetuojant tokie išdykę išsišokėliai labai maišydavo. Dar galiojo užklasinis skaitymas. Kas mėnesį reikėjo prieš visą klasę pristatyti, papasakoti, ką perskaitei. Labiausiai bijodavai, ką pasakys kiti apie tavo originalumą. Įėjimo turniketus, kuriuos minėjau pradžioje, paleido tik spalio gale ar tai lapkričio pradžioje. Tai buvo naujovė, o man, kaip autizmo bruožų turinčiam - mėgstančiam labiau ne leisti laiką su bendraamžiais, bet žiūrėti į veikiančius technikos objektus, per pertraukas eidavau stebėti kaip jie praeina. Dažnai kam nors praėjus, jie sujudėdavo į priekį, lyg būtų pasiruošę eiti. Man patikdavo juos „prasukti“, t.y. padaryti gerą darbą, atstatant juos į vietą, juos pasukant, bet realiai nepraeinant. Bent pora vestibiulį prižiūrinčių mokytojų tai interpretavo savaip, vos ne kaip gadinimą/išdykavimą:
- Eikit prie savo klasės! - tarė lituanistė Sonata, 105 kabineto iš.
- Neturi kuo užsiimt? - kitąkart retoriškai paklausė kita budinčioji - technologijų mokytoja Inga, kuri, vietoje Jono, kitąmet perims darbų pamokų vedimą mums bei susipažins su dauguma mūsų, tame tarpe ir Kristupu.
Kažkurį tai mėnesį oranžiniu megztuku vilkinti mūsų klasės auklėtoja Jolanta už drabužių galo ėmė ir sugriebė kažkokį lakstantį šeštoką, ir priminė jam saugaus eismo mokyklos koridoriuose reikalavimus. Juokingiausia buvo, kai ji jo paklausė, iš kokios jis klasės, o tas atsakė „Neatsimenu“.
Pačių paskutinių metų dienų nelabai prisimenu.
<...>

[Kitas Džiugas]

Bet tai kaip galėjo būti sukurtos tokios nieko nereiškiančios pavardės kaip koks nors Nickus, Kupčiūnas, Zimblys, Buta, Nedevaitis, Pučinskas, Zalieckas ar Andžius? Kažkas sėdėjo prie kompo ir iš atskirų raidžių kratinių sudarinėjo jų junginius, kurie tapo pavardėmis? Kokia apskritai jų tradicija, kad seniau gi jų nebuvo, bet vėliau staiga visi ėmė ir pradėjo jas iš kažkur gauti?

Šios konkrečios pavardės yra tik pavyzdžiai, tačiau jos gali būti susijusios su įvairiais istoriniais procesais, kurie vyko Lietuvoje ar kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, daugelis pavardžių susiformavo kaip profesinių pavadinimų, kurie atsirado po tam tikrų profesijų vystymosi. Pavyzdžiui, "Nickus" gali būti susijusi su tikru vardu ar profesija.
Taip pat, kai kurios pavardės gali būti susijusios su senovės slavų ar baltų mitologijos simboliais, o kitos - susijusios su istorinėmis asmenybėmis ar įvykiais.
Taip pat, vardai ir pavardės visada keitėsi laiku, taigi kai kurios pavardės gali būti naujai sukurtos, o kai kurios prarado savo reikšmę ir tapo nieko nereiškiančiomis.
Taigi, pavardės yra susijusios su daugeliu istorinių, kultūrinių ir socialinių procesų, o ne tik su vienu asmeniu, kuris sėdėjo prie kompiuterio ir jas sudarė.

[liutass]

idomu