Nežinau, kažkada labai seniai, dar buvau visai mažas, mama man įgarsino tai, ką girdėjo per radiją: tipo, kad kažkoks kunigas (turbūt girtas) partrenkė žmogų. Tai mama sakė man - tą kunigą į kalėjimą, o žmogų - į ligoninę. Gal numanote, apie kokį ten kunigą buvo kalbama? Bet tikriausiai ne vienas dvasininkas yra taip susiteršęs savo reputaciją...
O iš 2015 m. rudens atsimenu tokį keistą nutikimą (net nežinau kaip vadinasi). Žodžiu, reikalas toks, kad dar būdamas mažas, kai važiuodavome 16 troleibusu link stoties, pro tą žiedą, aš ilgesingai žvelgdavau į tą Savanorių pr. dalį, kur prasideda kelias A1, nu žodžiu tą pramoninį, kur išvažiuoti iš miesto. Mane domino, kad ten toliau už dar kelių kilometrų, kas slypi už tų miškų ir t.t. Tai 2015 m. vasarą pravažiavau ten kelis kartus, Vaduvos st. persėsdamas į dar toliau už miesto vedančius maršrutus - 8, 20, 25, 51. Tai kai tų pačių metų rudenį atėjau 9-on klasėn į VVM, kur buvau sutiktas itin nedraugiškai tarp klasės draugų (nors santykiai su mokytojais kaip tik buvo kone auksiniai), tai kaip rašiau "Forumiečių kūryboje", specialiai laukiau mokslo metų galo, po pamokų nevažiuodavau, nes nenorėdavau patirti to kontrasto - t.y. kad malonius Aukštųjų Panerių miškų įspūdžius išpurvintų nemalonūs incidentai ir patyčios mokykloje. Tai su nekantrumu kentėjau iki mokslo metų galo. Ir tų `15-ųjų lapkritį mamai kambary pasidarė šalta, tad ji skelbimuose internete rado moterį, kuri pardavinėja kažkokias plokštes, kišamas už radiatorių. Tai mama jau žinojo, kad aš tobulai išmanau visus miesto maršrutus ir pan., tai užklausė manęs, kaip nuvykti į tą Savanorių pr., kažkur netoli Norfos bazės, kur ta moteris dirba ir ten jai perduos tuo ale apšiltinimus kažkokius. Tai aš jai taip vangiai burbtelėjau kažką panašaus į (rodydamas pirštu pro langą į stotelę):
- Nu va ten va, į Justiniškių gatvę nueini ir su 18 arba 13 troleibusu važiuoji..."
Mama pasakė supratusi ir tiek, bet išsyk pajuto tą mano vangumą ir kitą dieną supratusi susitarė su ta moterimi, kad geriau nuvažiuos atsiimti tų plokščių prie Ozo, nes ir tai moteriai ten tapo staiga patogiau. Tai mama suvokė visą tiesą (kurią viduje slėpiau ir aš) - ji teigė supratusi, kad aš jai užpavydėjau, kad ji važiuoja į mano mylimiausią Vilniaus miesto vietą ("mano teritoriją"). Man beliko tik pritarti. Nu nes maždaug ten aš važinėju, ten aš jaučiuosi pakylėtas, kietas, o dabar mano mama važiuoja ten pat. Žinau, kad pašaliečiui suvokti tokį mano mąstymą bus sunku, bet vis tiek dalinuosi, gal kam pravers. Na o kitais metais, 10 klasėje, perėjęs į Senvagę, atsigriebiau kaip reikiant už tuos prarastus praėjusius metus - ten visus mokslo metus, kiekvieną dieną parėjęs po pamokų namo, paruošęs namų darbus ir pavalgęs, iškart skubėdavau į Saltoniškių stotelę laukti 24-o, kuris mane priveš iki Vaduvos st., nuo kurios 8 autobusas mane nuskraidins iki Vaidotų arba 25 iki V. A. Graičiūno gatvės galo. Kaip tais metais mane mokiusi matematikos mokytoja Jurga, jei būtų žinojusi apie tokius mano viražus, tikriausiai sukaltų 3 vienetus į dienyną iškart. Ji gi taip spaudė mus mokytis, pykdavo dėl tingėjimo, skatino ruoštis egzaminams ir t.t.
O iš 2015 m. rudens atsimenu tokį keistą nutikimą (net nežinau kaip vadinasi). Žodžiu, reikalas toks, kad dar būdamas mažas, kai važiuodavome 16 troleibusu link stoties, pro tą žiedą, aš ilgesingai žvelgdavau į tą Savanorių pr. dalį, kur prasideda kelias A1, nu žodžiu tą pramoninį, kur išvažiuoti iš miesto. Mane domino, kad ten toliau už dar kelių kilometrų, kas slypi už tų miškų ir t.t. Tai 2015 m. vasarą pravažiavau ten kelis kartus, Vaduvos st. persėsdamas į dar toliau už miesto vedančius maršrutus - 8, 20, 25, 51. Tai kai tų pačių metų rudenį atėjau 9-on klasėn į VVM, kur buvau sutiktas itin nedraugiškai tarp klasės draugų (nors santykiai su mokytojais kaip tik buvo kone auksiniai), tai kaip rašiau "Forumiečių kūryboje", specialiai laukiau mokslo metų galo, po pamokų nevažiuodavau, nes nenorėdavau patirti to kontrasto - t.y. kad malonius Aukštųjų Panerių miškų įspūdžius išpurvintų nemalonūs incidentai ir patyčios mokykloje. Tai su nekantrumu kentėjau iki mokslo metų galo. Ir tų `15-ųjų lapkritį mamai kambary pasidarė šalta, tad ji skelbimuose internete rado moterį, kuri pardavinėja kažkokias plokštes, kišamas už radiatorių. Tai mama jau žinojo, kad aš tobulai išmanau visus miesto maršrutus ir pan., tai užklausė manęs, kaip nuvykti į tą Savanorių pr., kažkur netoli Norfos bazės, kur ta moteris dirba ir ten jai perduos tuo ale apšiltinimus kažkokius. Tai aš jai taip vangiai burbtelėjau kažką panašaus į (rodydamas pirštu pro langą į stotelę):
- Nu va ten va, į Justiniškių gatvę nueini ir su 18 arba 13 troleibusu važiuoji..."
Mama pasakė supratusi ir tiek, bet išsyk pajuto tą mano vangumą ir kitą dieną supratusi susitarė su ta moterimi, kad geriau nuvažiuos atsiimti tų plokščių prie Ozo, nes ir tai moteriai ten tapo staiga patogiau. Tai mama suvokė visą tiesą (kurią viduje slėpiau ir aš) - ji teigė supratusi, kad aš jai užpavydėjau, kad ji važiuoja į mano mylimiausią Vilniaus miesto vietą ("mano teritoriją"). Man beliko tik pritarti. Nu nes maždaug ten aš važinėju, ten aš jaučiuosi pakylėtas, kietas, o dabar mano mama važiuoja ten pat. Žinau, kad pašaliečiui suvokti tokį mano mąstymą bus sunku, bet vis tiek dalinuosi, gal kam pravers. Na o kitais metais, 10 klasėje, perėjęs į Senvagę, atsigriebiau kaip reikiant už tuos prarastus praėjusius metus - ten visus mokslo metus, kiekvieną dieną parėjęs po pamokų namo, paruošęs namų darbus ir pavalgęs, iškart skubėdavau į Saltoniškių stotelę laukti 24-o, kuris mane priveš iki Vaduvos st., nuo kurios 8 autobusas mane nuskraidins iki Vaidotų arba 25 iki V. A. Graičiūno gatvės galo. Kaip tais metais mane mokiusi matematikos mokytoja Jurga, jei būtų žinojusi apie tokius mano viražus, tikriausiai sukaltų 3 vienetus į dienyną iškart. Ji gi taip spaudė mus mokytis, pykdavo dėl tingėjimo, skatino ruoštis egzaminams ir t.t.
Comment