Neturiu jokio invalidumo, be to, klausimas, ar man pačiam, kaip neturinčiam kažkokių traumų, kūno defektų ar rimtų psichikos negalių, ar man jis tikrai priklauso ir jei taip, ar tai nebūtų gėda pačiam prieš save, toks kaip savęs nusižeminimas, susiprastinimas, savo paties savivertės sumenkinimas? Nes kažkokiu ypatingu ligoniu, kokiu mane bando laikyti senelis, savęs kaip tokio matyti neišeina. Dėl kokių gi ligų aš galėčiau jį gauti? Kad bijau eiti į darbą, nes bijau, kad laukdamas stotelėje pamatysiu, kaip joje kažkas sustoja su lengvąja mašina paimti/išleisti žmogaus, ką pamatęs nusibaigiu nuo pavydo? Ar kad nesiseka dirbti kolektyve su žmonėmis?
O liutass ,Supraskite, kad vietoje Vilpros galima įstatyti ką tik nori - bet kurį kitą objektą, kurį pravažiuodavo 11 maršruto troleibusas ir kurio su dabar Pašilaičių žiede prasidedančiais/užsibaigiančiais 16 ir 19 troleibusais nebenuvažiuosi. Pvz. Kalvarijų turgus, Operos ir baleto teatras, Tauro kalnas, tie "Helios City" dangoraižiai. 11 troleibusas man jau tada būdavo tokia egzotika-romantika, nes juo, bent pagal grafiką, dirbdavo vien seni aukštagrindžiai Škoda troleibusai. Tai va tokios asociacijos, kadangi kelionės trukmė į vieną pusę piko metu siekdavo apie 1 valandą ir 10 minučių, tai kai pagalvoji, laukdamas Pašilaičiuose, kad jo istorija prasidėjo seniai seniai Antakalnio žiede, jis leidosi ta nuovaža-kilpa į O. Milašiaus g., visu greičiu riaumodamas praskrodė Valakampių tiltą, strigo Kareivių g., kol pasuko į Kalvarijų gatvę, tuomet pasišokinėdamas dardėjo Kalvarijų g. pro "Sigmą" ir "Vilprą", vėliau pro tuos baisius Šnipiškių medinukus, tada stovėjo Žaliojo tilto st. rinkdamas keleivius ir laukdamas žalio apie 2 minutes, kiek greičiau prašvilpė A. Goštauto g., tuomet palengva šliaužė pro Lukiškes, tada viršun į Tauro kalną, drebindamas savo paties braukiamus laidus, tuomet už sankryžos ties M. K. Čiurlionio gatve pasileisdavo į tą dešiniau esančią nuovažą, tada pro Naujamiestį, kur prasideda Savanorių prospektas, tuomet pro tuos aptriušusius daugiabučius, kur pilna narkomanų, tada pro tą Savanorių žiedą išsimušdavo į Laisvės prospektą, kur trūktelėjęs nuo Eigulių stotelės spaudžia iki dugno per Lazdynų tiltą, kad net stiklai barška, tuomet pro Litexpo, ir pasiekia Lazdynus, toliau rieda to paties pavadinimo gatve iki galo pro Karoliniškes, nuobodžiai panašiose stotelėse. Ties sankirta su Pilaitės pr. - T. Narbuto gatve vairuotojas suspaudžia pedalus, kad srovės imtuvai peršoktų kairiau, t.y. tiesiai, tada greičiau palekia tiesiai ir sustoja prie Spaudos rūmų. Tuomet kiek pristabdyti tenka prie "Mados", kur kamščių jau daugiau. Na, šiaip ne taip pasiekęs, pasirikiavęs per krūvą juostų, pasiekia tą stotelę. Tuomet neilgam stabtelėjęs prie šviesoforo, kyla kiek aukščiau kylančiu keliu, kur po dešine miškelis ir po dešine išnyra J. Matulaičio bažnyčia. Tuomet Laisvės prospektas leidžiasi žemyn, tačiau piko metu tenka kiek pastoviniuoti. Galiausiai, kaldamas per tą sankryžą žemyn, išleidžia krūvą keleivių Rygos stotelėje, kur dauguma persėda kitomis kryptimis. Tuomet pajudama tolyn, dar viena stotelė prie tik pėstiesiems skirto šviesoforo, paskui dar prie poliklinikos, tada dar atkarpėlė iki Žemynos, kur dešinėje nėra šaligatvio, ir, ten uždarius duris staigiai rikiuojamės kairėn, priklausomai nuo stovėjimo laiko, pedalus arba perspaudžiame arba ne, ir tuomet pagaliau, praleidus paskutinius porą iš priešingos pusės atlekiančių mašinų, atliekame posūkį kairę ir išsitiesinę prie šaligatvio, atidarome visas duris - paskutinė maršruto stotelė. Viskas! Kelionė baigėsi! Visiems keleiviams išlipus, uždaromos durys. Po daugiau nei valandos nenuvargstamai ūžiančio variklio, išūžusio ausis tiek vairuotojui tiek man, galima šiek tiek atsikvėpti. Už nugaros toli pasiliko ir Lizdeikos gatvė, ir Kalvarijų gatvė su visom Vilprom, ir Opera, Lukiškės, viskas, pagaliau pasiektas saugus krantas, tas įsukimas į Pašilaičių žiedą, tai iki ašarų iš džiaugsmo pravirkdantis momentas, kai po tokios ilgos kelionės viskas pagaliau baigiasi, kai praleidus visas mašinas iš priekio drąsiai kerti priešpriešinę juostą ir kliūčių į laimę nebelieka - tik keli metrai ir išleidus paskutinius keleivius - atokvėpis. Tokia ilga kelionė atlikta - ta 11 maršruto didybė! Kiek daug miesto perskrodėme, kiek daug stotelių mums paliko už nugaros. Viskas.
O liutass ,Supraskite, kad vietoje Vilpros galima įstatyti ką tik nori - bet kurį kitą objektą, kurį pravažiuodavo 11 maršruto troleibusas ir kurio su dabar Pašilaičių žiede prasidedančiais/užsibaigiančiais 16 ir 19 troleibusais nebenuvažiuosi. Pvz. Kalvarijų turgus, Operos ir baleto teatras, Tauro kalnas, tie "Helios City" dangoraižiai. 11 troleibusas man jau tada būdavo tokia egzotika-romantika, nes juo, bent pagal grafiką, dirbdavo vien seni aukštagrindžiai Škoda troleibusai. Tai va tokios asociacijos, kadangi kelionės trukmė į vieną pusę piko metu siekdavo apie 1 valandą ir 10 minučių, tai kai pagalvoji, laukdamas Pašilaičiuose, kad jo istorija prasidėjo seniai seniai Antakalnio žiede, jis leidosi ta nuovaža-kilpa į O. Milašiaus g., visu greičiu riaumodamas praskrodė Valakampių tiltą, strigo Kareivių g., kol pasuko į Kalvarijų gatvę, tuomet pasišokinėdamas dardėjo Kalvarijų g. pro "Sigmą" ir "Vilprą", vėliau pro tuos baisius Šnipiškių medinukus, tada stovėjo Žaliojo tilto st. rinkdamas keleivius ir laukdamas žalio apie 2 minutes, kiek greičiau prašvilpė A. Goštauto g., tuomet palengva šliaužė pro Lukiškes, tada viršun į Tauro kalną, drebindamas savo paties braukiamus laidus, tuomet už sankryžos ties M. K. Čiurlionio gatve pasileisdavo į tą dešiniau esančią nuovažą, tada pro Naujamiestį, kur prasideda Savanorių prospektas, tuomet pro tuos aptriušusius daugiabučius, kur pilna narkomanų, tada pro tą Savanorių žiedą išsimušdavo į Laisvės prospektą, kur trūktelėjęs nuo Eigulių stotelės spaudžia iki dugno per Lazdynų tiltą, kad net stiklai barška, tuomet pro Litexpo, ir pasiekia Lazdynus, toliau rieda to paties pavadinimo gatve iki galo pro Karoliniškes, nuobodžiai panašiose stotelėse. Ties sankirta su Pilaitės pr. - T. Narbuto gatve vairuotojas suspaudžia pedalus, kad srovės imtuvai peršoktų kairiau, t.y. tiesiai, tada greičiau palekia tiesiai ir sustoja prie Spaudos rūmų. Tuomet kiek pristabdyti tenka prie "Mados", kur kamščių jau daugiau. Na, šiaip ne taip pasiekęs, pasirikiavęs per krūvą juostų, pasiekia tą stotelę. Tuomet neilgam stabtelėjęs prie šviesoforo, kyla kiek aukščiau kylančiu keliu, kur po dešine miškelis ir po dešine išnyra J. Matulaičio bažnyčia. Tuomet Laisvės prospektas leidžiasi žemyn, tačiau piko metu tenka kiek pastoviniuoti. Galiausiai, kaldamas per tą sankryžą žemyn, išleidžia krūvą keleivių Rygos stotelėje, kur dauguma persėda kitomis kryptimis. Tuomet pajudama tolyn, dar viena stotelė prie tik pėstiesiems skirto šviesoforo, paskui dar prie poliklinikos, tada dar atkarpėlė iki Žemynos, kur dešinėje nėra šaligatvio, ir, ten uždarius duris staigiai rikiuojamės kairėn, priklausomai nuo stovėjimo laiko, pedalus arba perspaudžiame arba ne, ir tuomet pagaliau, praleidus paskutinius porą iš priešingos pusės atlekiančių mašinų, atliekame posūkį kairę ir išsitiesinę prie šaligatvio, atidarome visas duris - paskutinė maršruto stotelė. Viskas! Kelionė baigėsi! Visiems keleiviams išlipus, uždaromos durys. Po daugiau nei valandos nenuvargstamai ūžiančio variklio, išūžusio ausis tiek vairuotojui tiek man, galima šiek tiek atsikvėpti. Už nugaros toli pasiliko ir Lizdeikos gatvė, ir Kalvarijų gatvė su visom Vilprom, ir Opera, Lukiškės, viskas, pagaliau pasiektas saugus krantas, tas įsukimas į Pašilaičių žiedą, tai iki ašarų iš džiaugsmo pravirkdantis momentas, kai po tokios ilgos kelionės viskas pagaliau baigiasi, kai praleidus visas mašinas iš priekio drąsiai kerti priešpriešinę juostą ir kliūčių į laimę nebelieka - tik keli metrai ir išleidus paskutinius keleivius - atokvėpis. Tokia ilga kelionė atlikta - ta 11 maršruto didybė! Kiek daug miesto perskrodėme, kiek daug stotelių mums paliko už nugaros. Viskas.
Comment