Šiaip nesąmonės ir kliedesiai

[liutass]

Eiline standartine kultura. Ji buvo visais laikais ir visur. Reikejo duoti tam Maikopui i dantis, kad baigtu žvengti kaip arklys ir is Maikopo būtų likes tik maigopas

[Kristupas0220]

O jūs atskirtumėte Kriščiūną nuo Kasčiūno? Abu turi bendrų bruožų - pavardžių skambesys, išvaizda (pilnumas), abu besąlygiškai atsidavę savo veiklai - pirmasis rūpinasi naisionaliniu krašto saugumu ir gynyba, kitas - nepaliaujamai skundžia KET pažeidėjus. Apie pirmąjį dar kažkada klausiau, ar man vienam atrodo, kad jo mėgstamiausias patiekalas - cepelinai. digital atsakė jog ne, tai dabar svarstau, gal Žemaičių blynai kokie...

[liutass]

Vat klausimas... O aš, kadangi mano mama mėgsta rėžti geras kalbas (esu minėjęs, kad mūsų šeima prie rašto, bet ne iš krašto), kartą jos užklausiau, tokio dalyko: kadangi prie mūsų namų yra viena įstaiga, kurios vadovė, pagal rekvizitai.lt duomenis yra tokia moteris, kurios pavardės galūnė yra -is, t.y. taip vyriškai skamba. Tai aš mamos ir klausiu, kokia čia tautybė bus. Tai ji man atsako kad lenkė, bet ne ta tikroji, o tuteišė, t.y. Vilniaus regiono lenkė, kurie kultūriškai labiau artimesni baltarusiams nei lenkams (žiūri lukašenkinę televiziją, yra vatinių pažiūrų, važinėja apsipirkti į tą šalį nes "pigiau" ir pan.). Tai aš pagalvojau, kad mama vos ne rinks parašus ar imsis kitų teisinių svertų, kad išpirdolinti lauk tą įstaigą, kuriai vadovauja moteris su tokia keista pavarde...

#2141 mano nesąmonė

[liutass]

Blyn, tu kepi greičiau, negu as atsakineju, nebespeju gaudyti. Kelintas tavo pranešimas apie Ode tau?

[liutass]

O jūs atskirtumėte Kriščiūną nuo Kasčiūno?

Ne

[Kristupas0220]

#2141 mano nesąmonė

Ai, nu gal, nenoriu užteršti puslapio ta ilga citata, bet panašu jog teks:

Odė/rekviem (tinkamą pabraukti) 2011-ųjų metų antros pusės Vilniui (ir Kristupui)

Ach, tos saulėtos 2011-ųjų rugpjūčio dienos, ypač antroji mėnesio pusė. Prisiminus jas prieš akis iškyla vaiskus karštos vasaros dienos dangus, ir aš, iš savo „dangoraižio“ 7-ojo aukšto žvelgiantis pro langą į kitapus Laisvės prospekto stovinčią apleistą „Žuvėdros“ siuvyklą ir pačią gatvę, kuria dar tuomet tebekursavo 11 troleibuso maršrutas - ilgiausias Vilniuje. Paskui - vienkartinis vandens dingimas vieną rugpjūčio rytą, ir keletas to pasikartojimų - niūrųjį lapkritį, mano akyse likęs bene ryškiausiu tų metų prisiminimu. Kur dabar beatkapstyti tų dienų Vilniaus nuotraukas? Bet kokias. Nesvarbu, ar tai būtų straipsnis apie kokį nors ministrų susitikimą uždarose patalpose, ar bulvarinio tipo straipsniukas apie vilniečių gatvės aprangos stilių, kur nuotraukose matosi aplinkiniai pastatai, automobiliai ir krūmai. Kokie tuomet buvo žmonių veidai, gatvės mados ir miesto peizažas? Lyginant su šiais, 2022-2023 metais, vieną akivaizdų skirtumą atpažinsite iškart, ir pasakysite - kuri nuotrauka - tų metų, o kuri - šių. Tai vaizdo raiška. Nesvarbu ar tai būtų nuotrauka ar vaizdo įrašas. Dabar vaizdas žymiai kokybiškesnis, o tada labiau išsiliejęs, blyškesnis. Nežinau, ar čia dėl kasmet gerėjančios skaitmeninės raiškos kokybės, ar kitų dalykų. Tai metai, kurie savo pirma puse pradžia daugiau-mažiau dramatiški - dėl įvykių pasaulyje (Fukušimos AE avarija, Osama bin Ladeno Pakistane ar Gaddafi Libijoje nukovimai, teroro aktai Minsko metro ar Maskvos oro uostuose) bei Lietuvoje (juodosios Šiaulių kanibalės). Bet ne apie tai čia atėjau parašyti. Tiek metai tai lyg pradžia tilto, jungiančio atsilikėliškumą su šiuolaikiškumu. „Patys jungiamiausi“ būtų maždaug 2012-2013 sandūra, nes bene tuomet radosi Vilniaus m. viešojo transporto maršrutų reformos užuomazgos, kuomet buvo sutarta naikinti mikriukus, įvesti greituosius autobusus, atsisakyti besidubliuojančių maršrutų .
Taigi, mane ypač žavi (bei kraupina) 2-oji 2011-ųjų pusė bei to laikmečio Vilniaus nuotraukos (maždaug nuo rugpjūčio pradžios iki lapkričio glūdumos galo). Tie metai reikšmingas lūžis, visų pirma, man pačiam. Tai metai, kuomet Kristupas, įgijęs pradinį išsilavinimą, ėmė siekti pagrindinio. Nors mokykla liks ta pati, nerimo - daug. Mūsų buvusi klasė išskirstyta ir aš būsiu priklijuotas į kažkurios kitos jau susiklijavusios klasės pagrindu formuojamą klasę. Kokie ten bus žmonės. Taip bėgo paskutinės vasaros atostogų dienos. Savojo kompiuterio tuomet dar neturėjau. Tekdavo naudotis mamos, kol ji būdavo nuėjusi. Anksčiau išvis nė neprieidavau, bet man ir nereikdavo. O tą vasarą, man pirmąkart buvo suteikta ribota prieiga prie jo. Daugiausia vartydavau naujienų puslapius, ypač - Lrytą. Dar žaisdavau nesmurtinius kompiuterinius žaidimus per draugas.lt platformą. Ar tik ne tąją vasarą senelis dar kvietė mane eiti kartu kažkur Vilniuje prie upės žvejoti, o Lietuvos vyrų futbolo rinktinę treniravo toks Žutautas. Ko gero visam gyvenimui atmintyje man įstrigs fražė „Raimondo Žutauto auklėtiniai...“ Dumalako, ant kurio čia kažkas forume „užsisėdo“ pavardę buvau girdėjęs jau tada. Lygtais. Tai atsimenu naujienų straipsnių šonuose (ir ne tik) mirgėdavo reklamos, kuriuose buvo reklamuojamas artėjantis „Eurobasket2011 Lithuania“. Buvo rodomos įvairios kamuolio mušinėjimo technikos, mat buvo siekiama pagerinti kamuolio mušinėjimo rekordą, kuomet konkrečią dieną, tuo pačiu metu keliuose skirtinguose miestuose vienu metu tūkstančiai žmonių mušinės kamuolį. Prisimenu ir tą mušinėjimo vakarą. Toks pat jaukus, kaip ir ankstesnių - `10-ųjų, tik su kiek daugiau baimės. Kas lauks mokykloje? Iš tų besikeičiančių vaizdų įstrigo mušinėjimo technika „Titanikas“, kuomet kojas suglaudus prie savęs, rankos plačiausiai išskėčiamos į šonus tiesiai ir pirmyn su kamuoliu! (technika vadinama "Titanikas"). Kažkurią dieną bene reikėjo kažko išeiti į lauką. Gal pas gydytoją pažymos, reikalingos į mokyklą, kaip ir kasmet... Atsimenu lyg ėjau vienas, kirtau pėsčiųjų perėją ties Čiobiškio stotele. Ar tai miražas ar ne, bet kažką užfiksavau, kad 11 troleibuso maršrute vienas iš tądien (ar apskritai tomis dienomis) dirbusių troleibusų buvo 1592. Dar „nenureklamintas“ - su ta žalia vaizdo ir garso aparatūros „Daewoo“ reklama. Kas vairavo - nepasistengiau atkreipti dėmesio. Gal ta pati Božena, dirbusi su tuo pačiu 1592 dar 2008-ųjų pabaigoje. Bet mintyse vis tik kirbėjo klausimas - kaip ir iš kur ji sugrįš į 1-ąjį parką? Turbūt iš Pašilaičių, tik va kaip - ar pagal 19 maršrutą, kuomet iš 11 maršruto trasos „išsimušta“ bus už Spaudos rūmų nusukant kairėn į T. Narbuto g. (11 važiuodavo tiesiai Laisvės pr. per Karoliniškes) , ar iki Operos kaip įprastai, o toliau nebe kairėn per Žaliąjį tiltą, bet tiesiai Žygimantų gatve? Na o kad dar yra variantas į parką grįžinėti iš Antakalnio žiedo, pirmąkart susimąstysiu tik 2020 kovą, beprasiedant kovidiniams ribojimams. Jei taip, ar 2011 rugpjūtį jau buvo įrengtas KT posūkis kairėn iš Antakalnio į Žolyno g. ar vis dar buvo važiuojama apsisukti tiesiai iki pat žiedinės sankryžos prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios? Atsimenu kaip pirmaisiais dalinio savarankiško kompiuterio valdymo mėnesiais naujienų portaluose patikdavo atsakyti į „dienos klausimą“. Tuomet netrukau sužinoti apie apklausa.lt tinklapį. Jame sėdėdavau ištisas valandas ar bent jau pusvalandžius. Būtent pagalvojus apie 2011-uosius, prieš akis iškyla tas vaizdas, kaip saulėtą, karštą dieną sėdžiu prie kompiuterio dalyvaudamas tose apklausose, o pažvelgus kairėn pro langą matydavau Laisvės prospektą ir juo riedančius troleibusus, ypač - 11 maršrutą, kuriuo pagal tvarkaraštį dirbdavo vien tik seni Škoda markės troleibusai. Gal ir kokį kartą ar 2 pro langą užmačiau tą patį 1592 su „Daewoo“ reklama. Vienas artimas giminaitis ~3 metais atgal iš kelionės po Australiją buvo parvežęs tokį nedidelį puodelį. Tai aš pamenu, kaip prileisdavau į jį vandens ir padėdavau į šaldytuvo kamerą. Ištraukdavau dar priešužšaliminės būsenos arba jau dalinai sustingusiu turiniu. Pirmiausia užšaldavo kraštai, o viduryje dar tyvuliuodavo vanduo. Kažkaip atkabinęs pirštais, ištraukdavau ir pradėdavau kramtyti tą ledą. Traškėdavo tarp dantų it stiklas. Svarbiausia nesusižaloti burnos. Dar ligi šiolei pamenu jausmą, kaip tas ledas burnoje aptirpsta iki tam tikro lygio, kuomet būna galutinai sukramtomos konsistencijos. Dar vasaros paskutinėms dienoms bebėgant pabusdavau apie 7-8 val. ryto. Į vieną iš pusių, į kurias išeina mūsų buto langai, stovėjo elektros pastotė. Ant stogo užsiropštę darbininkai apie porą savaičių virino su dujomis ant stogo. Prisimenu savo išėjimus į stikle neįkalintą balkoną, tą gaivų rudens priešaušrio ryto aromatą, ir vasaros pabaigos bei artėjančio Eurobasket2011 alsavimo atmosferą. Nors jei internete ar forume atrastume kokias nuotraukas iš tų metų, akivaizdžiai matytųsi prastesnė vaizdo kokybė, nei kad šiomis dienomis. Klausimas, jei galėtume atsukti laiką atgal ir prisiminti - ar tuomet ir mūsų akys buvo atitinkamai prasčiau skenuojančios vaizdą, o su kiekvienais metais gerėjančios. Kaip šių dienų akimis, mes viską matėme tais laikais? Kas į tai atsakys?
Mokykla. Dar likus kokiai savaitei nuėjau pasižiūrėti vestibiulyje iškabintų sąrašų. Ne vienas, aišku. Jau žinojau, kas bus klasės auklėtoja. Kažkokia jauna pedagogė, musėt nesenai pati studijas baigusi, anksčiau negirdėta. Kabinetas - 108. Tai čia pirmame aukšte, jo? Dar tuomet pamačiau, kad sumontuoti įėjimo kontrolės turniketai, dėl kurių diskusijos kilo prieš beveik 1,5 meto atgal. Mūsų mokykla berods pirmoji Vilniuje juos įsirengusi. Ech, atėjus rugsėjo 1-ąjai, neatsimenu kaip, bet nuėjau, susiradau ką reikėjo. Irgi, savaime suprantama, ne vienas. Kai auklėtoja pradėjo diktuoti pamokų tvarkaraštį, staiga sako: 3 pamoka - žmogaus sauga. Pirmąkart apie tokią išgirdau, nieks anksčiau nebuvo apie tokią sakęs. Pirmąkart jon nuėjus (ją vesdavo chemijos mokytoja) aplinka atrodė išties bauginamai - už lango buvo apniukęs ir gal kiek lietingas rugsėjo dienos oras, sienos apkabinėtos visokiomis cheminių matavimo vienetų lentelėmis ir pan., nors dar prieš metus tą patį mėnesį buvau pradinukas. Dar viena naujovė - dienynas bus elektroninis. Nežinau ar tai pirmi jo atsiradimo metai apskritai, ar mokykla pirmi metai, kaip nutarė naudotis šia naujove. Iki tol būdavo popierinės pažymių (pasiekimų) knygelės. Pirmieji rytai vaikštant pas mokytojus-dalykininkus, kai kiekvieną mokomąjį dalyką veda skirtingos mokytojos, skirtingai nuo pradinių klasių, kur, su retomis išimtimis, viską dėsto ta pati. Tie kiek rūke skendintys, bet dar saulėti artėjančiu rudeniu dvelkiantys rytai žygiuojant Rygos gatve, o tuomet, perkirtus Laisvės pr. - Buivydiškių gatve, į kalną. Visus likusius 4 metus, iki pat kol tą ugdymo įstaigą būsiu priverstas palikti dėl reorganizacijos, kone kasdien sutiksiu tokią ryžokų plaukų moterį, vedančią savo mažąjį jorkšyrų terjeriuką priešinga kryptimi. Jei gerai pamenu, ji buvo rūkalė, eidama nevengdavo patraukti dūmelio. Atsimenu gan dažnai man belaukiant priešais sankryžą, pravažiuodavo kažkoks sovietų laikų gamybos garnizonas* sau prie galo prisikabinęs kažkokią garuojančią juodos spalvos smalos talpyklą ar kažką tokio. O dar tų pačių 2011-ų pavasarį, būdamas dar pradinuko statusu, kone tradicija būdavo, kad pereidavau sankryžą iki pusės, kur prie raudono šviesoforo jau laukdavo 11 troleibusas, apklijuotas Lietuvos ryto reklama, gar. Nr. 2478 su vairuotoju Saša priešakyje (* - šiuo žodžiu vadinu visas sovietų laikų gamybos mašinas (KAMAZ, GAZ, ZIL ir t.t.), skirtas ir naudojamas miesto komunaliniams darbams - kelių tiesimui, skaldos pervežimui, pienovežiai, gavnovežiai ir pan.). Atsimenu kaip ta mašina, žydrai dažyta vairuotojo kabina ir likusį ilgį užimančia oranžinės spalvos cisterna, kurioje vežama neaišku kas, iš paskos tempdavo tą minėtą nedidutį juodą agregatą - iš jo rūkdavo kažkoks pilkas dūmelis, kvapas kaip smalos, asfalto ar panašiai, o pati ta juoda apvali dėžė ant ratų būdavo aptekėjusi, apibėgusi ta smala. Kas tai per daiktas, matyt kažkas su kelių tiesimu. Dabar tokių gatvėse beveik nematau. Visas šis važiuojantis įrenginys jei gerai prisimenu pagal užrašus, priklausė bendrovei „Kerista“. Baimės būdavo daug, nors mokykla lyg ir sava, 4 metai joje jau praleisti. Bet juk būdamas pradinukas, į „dičkių“ koridorius be reikalo nelandžioji, gal mokytoja ir pastabą įpilti nepatingės... Taigi, vaikščioti reikėjo po skirtingas klases, bet kabinetus rasdavau be problemų. Prisiminus tai, juokinga, kai kai kurie keleiviai autobusų stotyje nesugeba rasti reikiamos išvykimo platformos. Rugsėjo 5 d., pirmadienis, atsimenu kaip žygiuoju į mokyklą po vakarykščio Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės (toliau - LVKR) pralaimėjimo ispanams „Cido“ arenoje Panevėžyje. Tą vakarą sėdėdamas netgi apsiverkiau - kaip mes galime pralaimėti? Kaip aš išeisiu iš kambario, ką pasakysiu, kaip viskas baigėsi? Tas pats pasikartojo ir rungtynėse su prancūzais, Vilniuje, tačiau tąkart pirmiausia apsiverkiau dėl įsikandimo į lūpą žiaumojant kramtomą gumą. Toks bene automatinis refleksas. Na o po žymiųjų rungtynių su makedonais reagavau bene šaltai. Bet vienas mūsų šeimos narys po pralaimėto ketvirtfinalio iš nevilties berods užgėrė.
Lietuvių kalbos pamoka pas auklėtoją, viena pirmųjų o gal ir pati pirmoji. Dar mums nespėjus išeiti iš kabineto, į jį jau veržiasi dviem metais vyresni septintokai. „Praleiskite mažiukus“ - taria mokytoja, saulėtą rugsėjo pradžios rytą. Anglų kalbos pamoka. Paskutinė, berods 6-oji. Nuskamba skambutis. Bet mokytoja Lina, šiuo metu minėtoje mokykloje pakilusi net iki direktorės pareigų, griežtai taria „PALAUKIT!“. Prašo pabaigti viską užsirašyti (sugaištame iki 3 minučių) ir tik tuomet leidžia keliauti namo. Anglų kalbos buvo dvejos grupės - mums buvo pasakyta, kad bus dvi mokytojos, kurių viena bus vietoje, o kita išsives pas save. Pirmąją pamoką rugsėjį visiems buvo nurodyta eiti į 107 kabinetą - mokytoja Nijolė atidžiai vardino mokinius pagal sąrašą, pabaigoje pasakiusi „Visi, kurių nepaminėjau, einate į 104-ą“. Nuėjus ji supažindino mus su tvarka, kad stengsimės kuo daugiau kalbėti angliškai, ir atitinkamai, kuo mažiau lietuviškai. Tiesa, praktikoje ne viskas buvo taip griežta. Dar mums buvo išdalinusi lapukus su savo kontaktais. Kitąkart atsisukusi į 2 pliurpiančias mergaites tarė „VIENETUS TUOJ JUMS ABIEMS!“.To pakako, kad anos užsičiauptų ir daugiau neplepėtų. Įdomumu pasižymėjo ir darbų (technologijos) įvadinė pamoka - pirmaisiais metais jas vedė ilgametis mokytojas Jonas, kurio pagrindinė specialybė - fizikas. Šiaip pas jį būdavo lengva gauti gerą pažymį. Kai jis kalbėjo apie darbus, vienas ekscentrišku elgesiu pasižymėti mėgstantis klasės draugas jį visaip trolino tokias klausimais, kaip „Kas tie baldai?“ ir daugybe panašių. Na o kitas buvo dar išradingesnis - paklausė ar fizika - tai ne tas pats, kas fizinis (t.y. kūno kultūra). „Po 2 metų sužinosi“ - mintyse norėjosi atsakyti jam. Tas pats mokytojas visiems sakė įsigyti darbinę liemenę (apsiaustą) nuo dulkių dirbant, bet jo išsitraukti taip ir neprireikė. Einant namo rugsėjį, ant dešiniojo sankryžos kampo Buivydiškių-Laisvės pr., stovėjo tamsiai mėlynos spalvos vagonėlis. Lyg tais pamenu jame sėdintį kelininką, bemaukiantį šiltą šaltą alelį. Kažkokią infrastruktūrą atrodo tvarkė, gal nuleidinėjo tuos stačius kampuotus buvusius bordiūrus. 2011 metus prisimenu būtent kaip metus, kuriais dar toli gražu ne visos sankryžos buvo pritaikytos asmenims su judėjimo negalia, gal dar nebuvo ir nė vieno nužeminto šaligatvio ties pėsčiųjų perėja ir žengiant nuo gatvės ant šaligatvio, kilnoti kojas, o jau pravažiuoti su ratukais... kone be šansų. Jei palygintume kokius 2011-uosius su kokiais 2008 metais, tai `11-aisiais mūsų gatvėmis riedėdavo jau padoresnės mašinos lyginant su `08`ais, kuomet pamatyti nuo sovietmečio atlikusį žigulį būdavo dar kone norma. Bet jei palygintume šiuos, 2023-iuosius su mano taip smulkiai aprašomais 2011, tai pastarieji atrodytų kaip visiškas akmens amžius. Dabar net gėda pasižiūrėti, kad metais, kai mūsų šalyje vyko vienas didžiausių sporto renginių Europoje, gatvėmis riedėjo dar daug kledarų, su kokiais išvažiuoti dabar būtų kažkiek ir gėda. Bet, kaip tiems metams, tiems laikams tai buvo pats tas. Gal kitoje Europoje irgi atitinkamai, nežinau.
Ne tik 5 klasėje, į kurią įžengiau 2011-ais, bet ir visose vėlesnėse, aš kažkuo patraukdavau kitų mokinių dėmesį. Ne tik paralelinių klasių, bet ir jaunesnių, arba dažniausiai, vyresnių. Ten buvo tokie septintokai, jie kažkaip mane susistabdę pradėjo prašyti, kad jiems padainuočiau (vieno-dviejų sakinių kratinį). Tuomet dar nesupratau, kad tas, ką aš ten dainuodavau, reiškia kai ką cenzūruotino ir ne itin švankaus. Aš, aišku, dar tik žengiantis į vyresniųjų tarpą, nežinodavau tų žodžių reikšmės, tai ir varydavau. Greitai po to, kažkaip sužinojęs, prie manęs prieina klasiokas, pavarde Mikalopas (skamba panašiai kaip Rusijoje esantis miestas - Maikopas), užsipuolęs, jog taip elgdamasis, „darau gėdą klasei“. Apie minėtą, dabar jau mano klasioku tapusį berniuką girdėjau dar nuo pirmos klasės, kad jis kažkoks pasiutęs, mušasi. Tiesa, su tuo pasiutimu ir iš to kylančia drąsa ir gero padaręs yra - girdėjau, mosikuodamas su knyga sugebėjo išvaryti į klasę įskridusią širšę. Tą pačią dieną (ar kažkurią kitą vėliau) su manimi nuėjusi patogiau pasikalba kūno kultūros mokytoja Alma - dėl tos pačios priežasties. Man buvo pasakyta, jog „dainuoti reikia per muzikos pamoką“. Dar atsimenu, kaip įsisiūbavus rugsėjui, per klasės valandėlę, auklėtoja leido vienai mokinei priešais visą klasę sudainuoti Eurobasket2011 himną „Nebetyli sirgaliai“. Einant iš to kabineto tą ar kažkurią kitą dieną (ta auklėtoja dar dėstė ir lietuvių kalbą), kažkas ties koridoriaus posūkiu mane stumtelėjo į kuprinę, laimei aš sėkmingai rankomis atsirėmiau į priešais esančią sieną. „
- Ar nieko neatsitiko? - taip ar kažkaip panašiai priėjusi paklausė klasiokė Karolina. Tiesa, kaip ji pati su manimi ims elgtis po keletos mėnesių, galima tik įsivaizduoti. Stumdys mano kėdę sėdėdama už manęs ir pan.
Buvo ir toks iki tol nematytas naujokas Salvijus, su katruo mama man rekomendavo draugauti. Ne toks ir draugiškas jis man ten buvo. Įsibėgėjus rugsėjui sužinojau, kad jis lanko greitąjį čiuožimą ir netgi kažką laimėjo. „Sveikinu, tu čempionas! - spausdama jam ranką taria kūno kultūros mokytoja Alma. Dar atsimenu epizodą, kaip ji aprėkė moterį, kuri mokyklą juosiančioje asfaltuotoje bėgimui skirtoje trasoje užsimanė pavedžioti šunį. Rusiškai jai paaiškino.
Vienu metu, antroje rusėjo pusėje auklėtoja mus susodino specialiai taip, kad berniukai sėdėtų viename suole su mergaitėmis. Man papuolė sėdėti su tokia Laurita. Ji pažįstama man nuo 1-os klasės. Kažkada per dailės pamoką reikėjo stalą pasitiesti laikraščius. Tam panaudoti aš gavau popierinį laikraštį su Marino Dokuzovskio nuotrauka, kur „Makedonai ruošiasi kietai kovai“. Ji dar kažkaip pažiūrėjo, kas rašoma toje pusėje. Tiesa, ta pamoka vyko jau pasibaigus minėtai kovai, rezultatu 67:65, makedonų naudai.
Kitas mano klasiokas Arijus, 3 aukšte nusprendė paprovokuoti, kišdamas man prieš nosį bulvių traškučius. Kišo, neatstojo, į perspėjimu nereagavo, tad mostelėjęs ranka užkabinau tą maišelį ir dalis traškučių nukrito ant žemės. Nelabai gerai atrodžiau. Mama net siūlė kitądien nunešti jam šokolado kaip atsiprašymo ženklą. Dar kitąkart, ant mano suolo sėdėjo 3 klasės draugai, kuomet atėjau į pirmą pamoką. Turėjo ateiti mūsų mokytoja Onutė, bet kabinete kažko pasiruošti buvo atėjęs kitas matematikas - Mykolas. Ar jau norėjau ant stalo išsitraukti knygas, o jie vis dar sėdėjo, o nulipti nenorėjo gražiuoju, aš juos stumtelėjau, ir kažkiek apsistumdėme.
- Berniukaiii! - įsikišo mokytojas.
Tąkart viskas ir baigėsi tuom, konfliktas suvaldytas. O po dar 3 metų su juo susipažinsim asmeniškai, kai vietoje Onutės, matematikos žinių keliais mus ves jis. Panašus apsidraskymas vyko ir per darbų pamoką su tokiu Algirdu, kurio pavardė - kaip vieno buvusio Lietuvos premjero. Tą rudenį gėriau arbatą „Gripolis“ ir „Gripolis-2“ ar kaip ten. Dėžutes pasilikau, pasidėjau kažkur. Skaniai kvepėjo iš jų.

O spalio 10-11 dienomis dėl geležinkelio pervažos darbų pramonės gatvėje, 67 maršruto autobusai į Mickūnus buvo nukreipti apylanka Parko g., Pergalės (KK106), KK101, RK5224, Vilniaus g. (Mickūnai). Taip sakoma, nepalūžo lietuvių tauta po pralaimėjimo makedonams ir jau už mažiau nei mėnesio vairuotojai atrado jėgų KK101 paspausti iki dugno su autobusu, pilnu žmonių. Bet greičiausiai jo vairuotojas buvo rusakalbis, kokių Vilniuje yra absoliuti dauguma, nebaisiai ta rinktinė jam ir rūpėjo turbūt. Tai ko gero pirmas ir paskutinis kartas, kuomet miesto autobusui teko važiuoti žvyrkeliu. Pagal vieno moderatoriaus pranešimą, pirmadienį dirbo 505(Mercedes-Benz O405N2). Įdomu, kokios markės autobusą siųstų dabar, kai visi tie seni jau nurašyti?

Na o kažkurią rudens dieną, maždaug viduryje, tik dabar nepasakysiu kurią tikslai ten mėnesio savaitę, man grįžus iš namų ir bebaigianti maudytis, staiga išgirstu kažkokį šnypštimą, vandens srovė tik silpsta, mažta... „Kaip užsakytas vanduo“ - pamanau. Baigiu praustis ir kaip tik išjungia. Tiesa, šią citatą aš savinuosi. Tai frazė, iš tų pačių metų birželio pradžios orų prognozės, kur buvo pristatomos orų prognozės kažkur prie Viduržemio jūros. Ir ten tas orų berniukas, berods Paulius Skučas (Lietuvos ryto televizija) ir sako - „Čia atostogaujantiems oras kaip užsakytas“. Virtuvėje vanduo taip pat nebėga. Tądien atsimenu valgąs rūgštynių sriubą. Ne tikrai pagamintą vietoje, o tą iš stiklainio. Užsikandant juoda duona. Na o po pietų įjungia vėl, tik jis bėga tokia labai silpna srovele. Ir nieks nesiteikia paaiškinti, kodėl. Matyt pats turi domėtis ir klausti. Taip visą vakarą ir kitos dienos rytą išbuvome visa laiptinė - karšto vandens iš viso nėra, o šalto vandens spaudimas labai silpnas, labai siaura srovele bėgo. Anei kas informavo iš anksto (ar bent jau tuoj po tokio pakraupinusio nutikimo) anei tu ką. Kitą dieną buvo darbų pamoka, kažką pjaustėme iš medžio, tai buvo tokia rūškanota diena su purkšnojančiu lietučiu, visą dieną galvojau kaip ir kada ten sutvarkys. Ar tą pačią dieną, ar kažkurią tai kitą, kad man nereiktų sunkiai nešiotis, į mokyklą dailės reikmenis atnešusi mama pasakė, kad „City service“ kažką tvarko. Na ir kitą dieną skelbimų lentoje prie įėjimo pasirodo pranešimas, kad „dėl nekokybiškai atliktų karšto vandens skaitliukų montavimo darbų, buvo užpiltas butas, bla bla bla, kažkas ten nesuprantamo... Iš tiesų, vaikščiojo toks ūsuotas meistras tomis dienomis, skambinėdavo į butus. Ir sumontuodavo naujus skaitliukus, kurie sugeneruodavo sąskaitą per atstumą. Tą niūrųjį `11-ųjų rudenį
Kažkada, berods tą patį lapkritį (išėjus gatvėsna būdavo jau (dar) tamsoka), perėjau tą Laisvės pr. sankryžą iki pusės. Stoviu, laukiu nesulaukiu žalio šviesoforo - ne pirmas kartas, kuomet šios sankryžos šviesoforai „uždurniuoja“. Tad užtaikęs laisvesnį tarpelį ir manu... Skirtingai nei jau pereitoje pusėje su 4 juostomis, pastarojoje kirstinas važiuojamosios dalies plotas perpus trumpesnis - 2 juostos. Tuoj perėjęs sulaukiu ne pirmus metus šioje atkarpoje sutinkamos moteriškės kirčio:
- Nu, kur per raudoną abudu?
Nesupratau kas tie abudu - perėjau lyg ir aš vienas. Ir tai kenčiau kelias minutes, pakol užsidegs toji pažadėtoji žalia. Ta moteris man buvo pažįstama iki kaulų smegenų, aš netgi buvau sugalvojęs vietą iš kurios ji kilusi - tai Mosėdžio miestelis (Skuodo r.), garsėjantis akmenų muziejumi. Kažkodėl dar seniau ją patyliukais laikiau nuosėda (gal tai užuomina apie bankininko G. Nausėdos iškilimą?).
Maždaug apie gruodį, tas pats klasiokas Maikopas (vartosiu ne pavardę, o panašiai skambantį minėtą miestą, nes kažkaip maloniau mano ausiai skamba) ėmė pastebėti, kad mano vadovėlių kraštai aplankstyti. Taip, prisipažinsiu, turėjau tokį negerą įprotį lamdyti tuos kampus. Bet gal tai iš kokio nors dalinai užslėpto streso? Jis bandydavo per pamokas garsiai apie tai pranešti mokytojoms, bet ar tai aš kažką užkalbėdavau, ar jos ne itin kreipdavo dėmesį. Bet tikrai bijodavau prieš užmigdamas, kad ryt nuėjus į mokyklą vėl reiks bijoti, kad jis nepradėtų garsiai pranešinėti šia tema. Pirmą mėnesį pažymių nieks nerašė - adaptacinis laikotarpis, vadinasi. Spalį - jau. Pirmasis dvejetas - iš lietuvių kalbos. Pradžioje, kaip supratau, vien todėl, kad neparašiau rašinėlio-miniatiūros „Mano vienintelis draugas“. Ką rašyti, jei aš neturiu draugo? Mama dar parašė žinutę mokytojai per edienyną, bet atsakymo nesulaukė. Bet ko gero jis buvo už sukauptus minusus, už kažką kitą iš anksčiau. Buvo ir savaitės, kuomet sirgo mūsų matematikos mokytoja. Tad pavaduoti atėjo tokia mokytojas Genovaitė. Ji - labai griežta. „PRAŠAU TYLOS!“ - tik skambiai užriko. Tai ir paskutiniai metai, kuomet Kalėdų proga, pagal scenarijų ruošėmės statyti spektaklį. Ten buvo kažkokia istorija apie žaislus, atsimenu jog iš dėžių statėme kažkokią sieną, kurią paskui kažkas turėjo nugriauti, bet nugriūti turėjo tik pusė. Tačiau repetuojant tokie išdykę išsišokėliai labai maišydavo. Dar galiojo užklasinis skaitymas. Kas mėnesį reikėjo prieš visą klasę pristatyti, papasakoti, ką perskaitei. Labiausiai bijodavai, ką pasakys kiti apie tavo originalumą. Įėjimo turniketus, kuriuos minėjau pradžioje, paleido tik spalio gale ar tai lapkričio pradžioje. Tai buvo naujovė, o man, kaip autizmo bruožų turinčiam - mėgstančiam labiau ne leisti laiką su bendraamžiais, bet žiūrėti į veikiančius technikos objektus, per pertraukas eidavau stebėti kaip jie praeina. Dažnai kam nors praėjus, jie sujudėdavo į priekį, lyg būtų pasiruošę eiti. Man patikdavo juos „prasukti“, t.y. padaryti gerą darbą, atstatant juos į vietą, juos pasukant, bet realiai nepraeinant. Bent pora vestibiulį prižiūrinčių mokytojų tai interpretavo savaip, vos ne kaip gadinimą/išdykavimą:
- Eikit prie savo klasės! - tarė lituanistė Sonata, 105 kabineto iš.
- Neturi kuo užsiimt? - kitąkart retoriškai paklausė kita budinčioji - technologijų mokytoja Inga, kuri, vietoje Jono, kitąmet perims darbų pamokų vedimą mums bei susipažins su dauguma mūsų, tame tarpe ir Kristupu.
Kažkurį tai mėnesį oranžiniu megztuku vilkinti mūsų klasės auklėtoja Jolanta už drabužių galo ėmė ir sugriebė kažkokį lakstantį šeštoką, ir priminė jam saugaus eismo mokyklos koridoriuose reikalavimus. Juokingiausia buvo, kai ji jo paklausė, iš kokios jis klasės, o tas atsakė „Neatsimenu“.
Pačių paskutinių metų dienų nelabai prisimenu.
<...>

[Kristupas0220]

Jei biznio sandorį daryčiau, tai tuo kairėje viršuje dar kažkiek galėčiau pasitikėti

Tas kairėje viršuje, aš iš pradžių pamaniau, kad ten buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministeris Rimantas Jonas Dagys (Krikščionių sąjunga). Tik paskui supratau, kad čia visur tas pats veidas, tik skirtingi perukai
liutass, ar atsakysite ar nenorėtumėte išsilaikyti T arba D kategorijos ir tapti visuomenininku (visuomeninio transporto priemonės vairuotoju)?

[Gator]

Liūtas užkietėjęs automobilistas, nelygis jam net liestis prie Vt priemonės.

[liutass]

BT vairuotoju gal ir įdomu būtų, bet, kiek girdejau, ten mažai moka ir sunkus darbas, bet šiaip, for fun, visai smagu būtų kokį autobusą pavairuoti.

P.S. Ode skaitysiu rytoj, nes priėmiau vaistus ir einu miegoti

[Kristupas0220]

Liūtai, ar susimąstote, kad kiekvienas žmogus ar valstybė turi labiausiai jo būdą, charakterį atitinkančią dainą. Pvz. ta mano kaimynė Dezida, kažkaip išgirdęs šį gabaliuką, pirmiausiai pagalvoju apie ją:

https://www.youtube.com/watch?v=V0PisGe66mY

O štai tokia Pietryčių Azijos valstybė - Filipinai - man skamba šios dainos pavidalu. Kažkuomet net ėmiau galvoti, jog ši daina yra būtent apie filipiniečių gyvenimą:

https://www.youtube.com/watch?v=ETxmCCsMoD0

[Gator]

BT vairuotoju gal ir įdomu būtų, bet, kiek girdejau, ten mažai moka ir sunkus darbas, bet šiaip, for fun, visai smagu būtų kokį autobusą pavairuoti.

P.S. Ode skaitysiu rytoj, nes priėmiau vaistus ir einu miegoti

Tai, davai, registruokis į kurus, bus įdomu paskaityt atsiliepimų, o ir pageneruosi Bvp tėvynės (kas tau turbūt nelabai patiks) labui.

[liutass]

Tai, davai, registruokis į kurus, bus įdomu paskaityt atsiliepimų, o ir pageneruosi Bvp tėvynės (kas tau turbūt nelabai patiks) labui.

As jau persenas tokiom nesamonem

[Gator]

As jau persenas tokiom nesamonem

Atmazas, nebet jau tau virš 60. Bet ir tai 10 ar 15m. važiuotum.

[Kristupas0220]

Aš atsimenu ir savo paskutinę rugsėjo 1-ąją toje mokykloje, kurioje mokslo labui atidaviau pirmuosius 8-erius savo mokslo metus. Tai buvo 2014 m. rugsėjo 1 d. Atsimenu kaip stovėjau prie šitos sankryžos su gėle laukdamas žalio signalo ir pro mane visu greičiu prašvilpė 19 maršruto troleibusas, kurio garažinis numeris - 1111. Už vairo buvo tokia garbanotų plaukų, neaukšta, apkūnoka moterytė, kuri šiuo metu dabar dažniausiai lyg niekur nieko nekaltai dirba 10 maršrutu su nauju troleibusu. O tada kaip praskrido tą sankryžą... Atsimenu dar paskutinę vasaros atostogų dieną prieš tą rugsėjo šventę, drybsojau namuose ant sofos ir per TV traukė V. Šiškausko "Lietuvos laukai skambėjo...>. Tai dabar pamąstęs aš nusipiešiau tokį vaizdinį - kur ir kokia linkme būtų pakrypęs mano gyvenimas, jei būčiau įsėdęs į tą 1111 ir nuskridęs iki kokio buvusio "Žalgirio stadiono". Tai prieš akis sau iškeliu tokį paveikslą, kad: "Šaltokas, apniukęs, bet be kritulių pirmosios rudens dienos rytas, naujų mokslo metų pradžia, vaikučiai su gėlytėmis sveikina mokytojus, o tas senas troleibusas mane atveža, ir atidaręs duris dar kiek pastovi ir aš galvoju "Vat taip ir paskambėjo tie Lietuvos laukai, tik įsėdau, o jau centre esu, vat kokia vairuotoja, kaip greitai atvežė, o troleibusas toje stotelėje dar kelias minutes sustojo pailsėti, variklis kiek aprimsta, tačiau netrukus vėl pajudės ir taip iki Saulėtekio, kur tie 2 didieji universitetai, kur nė pats negalėjau susapnuoti, kad po 5 metų gyvensiu visai kitoje vietoje ir Saulėtekis man taps kone šventa vieta, todėl kad ten mokosi tas mano stebimas žmogus".

https://www.google.com/maps/@54.7163...8192?entry=ttu

[liutass]

Atmazas, nebet jau tau virš 60. Bet ir tai 10 ar 15m. važiuotum.

Netoli, bet as jau savo atidirbau. Nebedirbu jau virs 13 metų tai kažką pradeti nuo 0 jau nebesinori

[Kristupas0220]

Beje, šių metų rugpjūčio 13-oji (tas pats sekmadienis) pagal savo dangaus spalvą ir ore tvyrančią nematomą atmosferą atrodė 1:1 su ta 2011-ųjų rugpjūčio idile, kurią miniu tos savo odės pradžioje. Dar norėjosi nuvykti į tą sankryžą, pastovėti prie savo namų, prie "Žuvėdros" fabriko ir užsimerkęs* įsivaizduoti, kad aplinkui tebėra 2011-ieji. * - užsimerkti būtina, nes pro šalį prazujantys el. spirtukai, žmonės, panarinę snapus į telefonų ekranus, automobiliai su Bolt logotipu, greitieji autobusų maršrutai, aiškiai tau primins, kad civilizacija jau pasislinko 12 metų į priekį ir 2011-ieji lieka tik istorijoje, nuotraukose, išlikusiose iš tų to saulėto rugpjūčio dienų. Kiek viskas pasikeitė. Tas pats mano minėtas fabrikas koks aprūdijęs buvo tada ir kaip atgražintas dabar. Bet vykti nepanorau, nes ir karšta, ir dar kokį mano nuotaiką sugadinsiantį skelbimą pamatysiu - vėl laukti kol iš stotelės pasitrauks visi žmonės, kad prieiti nufotografuoti, tada ramiai nuplėšti be pašalinių cekavų zosių akių.

[Gator]

Netoli, bet as jau savo atidirbau. Nebedirbu jau virs 13 metų tai kažką pradeti nuo 0 jau nebesinori

Tai kaip tik įdomesnis gyvenimas bus kažką naujo pradėjus. Reikia judėti į priekį, bandyti naujus dalykus, o ne užsidaryti įprastoje tėkmėje.
Protingi žmonės prie mirties yra pasakę - gailėjausi tik to ko nepabandžiau, nepadariau.
Reikia sakyti kuo daugiau taip, o ne ne.

[Kristupas0220]

Ir beje, dar vienas ryškus to 2011-ųjų rugpjūčio atributas - kadangi mano mama dirba iš namų, ji kompiuteryje mėgsta klausyti muziką, nes neperneša spengiančios tylos. Tai tomis dienomis ji savo Youtube kanale buvo nusistačiusi kažkokį dainų rinkinį, iš kurių itin ryškiai prisimenu vieną:

MANGO - Jaunystė
https://www.youtube.com/watch?v=hFDyH2SFHE4
Dar kai tada šįmet įsėdau į tą specialiai lauktą 1592, tai prieš išeidamas iš namų dar paklausiau atrodo šitos dainos - mintyse skambant jai + girdint to troleibuso galinės ašies kaukimą tikrai pasijutau nuskraidintas 12 metų atgal. Bet tuomet tai nebuvo labai jaukus jausmas ar ramus 5 klasės laukimas, nes nuolat nerimavau, kaip ten mokykloje bus tarp naujų nepažįstamų vaikų, ar ta naujoji mano klasės auklėtoja tebebus man kaip antroji mama... O kur dar pažymiai. Juk tik nuo 5 klasės spalio pradžios mums pradėjo juos rašyti, pradinukų vertinimas būdavo kiek kitoks.

[liutass]

Tai kaip tik įdomesnis gyvenimas bus kažką naujo pradėjus. Reikia judėti į priekį, bandyti naujus dalykus, o ne užsidaryti įprastoje tėkmėje.
Protingi žmonės prie mirties yra pasakę - gailėjausi tik to ko nepabandžiau, nepadariau.
Reikia sakyti kuo daugiau taip, o ne ne.

Šitam gyvenime jau užteks, o kitam - pažiūrėsime

[Gator]

Šitam gyvenime jau užteks, o kitam - pažiūrėsime

Deja, nėra kito gyvenimo, teks pasirinkti ar nuobodžiauti, ar patirti naujų dalykų, šiame.