Forumiečių kūryba

[digital]

Sklaidėsi kaip eleksyras,

Lietuviškai eliksyras.

[Tomizmas]

Lietuviškai eliksyras.

Dėkui, fixed

[AšNeRobotas]

Tomizmas paremta tikra istorija?

[Tomizmas]

Tomizmas paremta tikra istorija?

Gerai būtų...

[AšNeRobotas]

Gerai būtų...

O kaip interpretuot silkės kvapą, ta prasme, čia seksualinė potekstė. Užuodi jos nepraustą klyną?

[Tomizmas]

O kaip interpretuot silkės kvapą, ta prasme, čia seksualinė potekstė. Užuodi jos nepraustą klyną?

Nu ne, jinai gal dirba kokiam restorane.

[AšNeRobotas]

Nu ne, jinai gal dirba kokiam restorane.

Nu nežinau, nežinau...

[rmss]

Kristupizmas

[RokasLT]

O kaip interpretuot silkės kvapą, ta prasme, čia seksualinė potekstė. Užuodi jos nepraustą klyną?

Jis Jean-Baptiste Grenouille propropropropronukis.

[Kristupas0220]

Genė ir Lukas in the Raudonasis autobusiukas

Buvo, sakykime, kokių nors 2019 metų gegužės 2 diena, ketvirtadienis. 11 klasės moksleivis Lukas važiuoja 6 maršruto troleibusu nuo Vinco Kudirkos aikštės iki savo namų, visai šalia Žirmūnų žiedo. Troleibuso garažinis numeris - 1562. Ir Lukui troleibusas yra tik būdas nusigauti iš taško A į tašką B, o ne gyvenimo būdas, kaip kad kokiam nors Kristupui. Lukas nežino didingos šios mašinos istorijos - kad 1562 ilgą laiką važinėjo 19 maršrutu, o jį pastoviai vairuodavo toks Aleksandras B. Praėjus keliems metams, įvykus mėtymams per įvairius maršrutus, šiandien 1562 dirba 6 maršrutu. Už vairo - pagyvenusi tetulė vardu Ana. „Gerbiami keleiviai, prašome paruošti bilietus kontrolei“ - nuskamba grėsmingas pranešimas, kuomet ponia Ana, privažiavus stotelę „Pramogų arena“, pamato kontrolės ekipažą ir blokuoja komposterius. Keleivį Luką kone prakaitas išmuša „Pala, pala, ar mano bilietas galioja, nepamenu, kada ten tiksliai baigtis jo galiojimas turėj..“
- Bilietą pateikite prašome! - grėsmingai ištaria kontrolierius brigadininkas Cementas Bobrovičius
- Nežinau, man atrodo pasibaigęs bus - tari jis, tiesdamas tą prasmirdusią vilniečio kortelę.
„Tinnnkt“ - išmuša pono Bobrovičiaus bilietų skaitytuvas, o minėtas garsas ir parodo, kad kortelė tuščia.
- Reikės išlipt! - ramiai, bet užtikrintai pasako jis
Tas nieko nesakęs, klusniai išlipa. Cementas palydi iki raudonojo autobusiuko. Atidaro duris ir įgrūdęs jį į vidų, nueina atgal. Tenai prie kompiuteriuko sėdi kontrolierė ir šiaip gera gyventoja Genovaitė, pildanti protokolus.
- Prisėskite ten kur nors, luktelėkite - taria ji, tuo pat metu į pabaigą pildydama protokolą Kaziui S. Jis supranta, kad pažeidė taisykles, nes nors buvo pasipildęs kortelę, bet jos neaktyvavo iškart, norėjo dar biškį „patempti“, t.y. pavažinėti nemokamai.
Tuo metu Lukas, pirmą kartą patekęs į tą paslaptingąjį autobusiuką, dairosi po plačiąsias jo erdves. Žvelgia į it bažnyčioje aukštas lubas, skaičiuoja zuikių laukimui skirtas vietas, įdėmiai nužiūri ant tarnautojos staliuko sukrautą įrangą - servetėles, spausdintuvą su stora popierių, paruoštų spausdinti AN protokolus, krūva. Paties pirmo, arčiausiai į spausdintuvą beįlįsiančio lapo viršuje jau automatiškai įrašytas vienas ir tas pats straipsnis, pagal kurį asmuo bus traukiamas administracinėn atsakomybėn - 446. Tai vienintelis keleivių kontrolės „arkliukas“. Kitos institucijos taiko atsakomybę pagal daugiau straipsnių, tai jiems automatiškai prieš spausdinant reikia įvedinėti vis kitą ANK straipsnio numerį, o dabar labai patogu, visąlaik kabo įvestas tas jų taip mėgiamas 446.
- Prieikite jaunuoli, prašom, prisėskite - taria kontrolierė Genė K.
- Kas dabar bus? - kiek smalsumu dvelkiantį klausimą užduoda Lukas.
- Surašysim protokolą. Dokumentą asmens duokit. Ar turit?
- Turiu mokinio pažymėjimą...
- Ne, reikia tapatybės kortelę arba pasą. Nu kur būtų parašytas jūsų asmens kodas. Arba vairuotojo pažymėjimą. Bet neturit turbūt vairuotojo pažymėjimo ne?
- Ne. Tapatybės kortelę duosiu. Tuojaus... Prašom!
- Ačiū... Lukas... Morkevičius, taip? Penki nulis, nulis...
- Dokumentą galit pasiimt ačiū! - taria griežtoji-geroji Genė. Tuomet kompiuteryje kažką atsidaro, kelis kartus su pele cakt cakt ir mygtukus tekšt terkšt. Tuomet klausia:
- Pamiršote atsižymėti ar kaip?
- Pamiršau pasižiūrėt, kad baigėsi galiojimas ir reikėjo pasipildyti naujai.
- Aaa, pamiršai. Aišku. Pripažįstate padaręs pažeidimą, taip?
- Kaip ir jo!/?
- Kaip ir jo ar tikrai?
- Nu o yra koks nors skirtumas?
- Jei pripažinsite, skirsime pusę minimalios baudos, jei ne - visą.
- Gerai, rašykite.
- Mhm. Tik tak tak, tak tak tak! Cakt cakt!
Tuomet (ne)geroji Genutė kažką pele nuspaudžia ir sau po nosimi murma kažką panašaus į „gerai, viskas, patvirtinu, siunčiu“. Tuomet jam paklausus, pasako, kad išsiuntė (t.y. įkėlė) protokolą į Administracinių nusižengimų registrą, kur jis kabės metus laiko ir visuose valstybės registruose visos institucijos jį matys kaip pažeidėją. Tuomet sau po kojomis nuspaudžia tokį žaislinį butaforinį imitacinės paskirties pedalą ir iš spausdintuvo dideliu greičiu išlenda popierius - atspausdintas protokolas - tik šast į viršų ir linkteli į jo pusę. Tuomet Genutė jį nuplėšia ir taria:
- Va čia pasirašykite čia... ir čia!
- Aišku, gerai. O kaip sumokėti tą baudą ir per kur? Jums, kaip suprantu tiesiogiai negalima?
- Ne, tikrai ne. Čia per banką, jei naudojatės el. bankininkyste, arba galite grynais tuose terminaluose, parduotuvėse, žinote kur būna tokie kvadratiniai, kur senjorai komunalinius ateina sumokėti, tai va ten. Mokėdami nurodykite unikalų pažeidimo kodą (ROIK`ą), jis yra va čia vat (kontrolierė rodo tušinuku į viršutiniame kairiajame kampe esantį numerį).
- O nieko nebus man ten teismo jokio, kur salėje posėdžiauja, laisvės nieks neatims, neareštuos.
- Nia nia, tikrai nia - gailestingu balsu atsako Genutė. Nebent nesumokate baudos, tuomet gali perduoti antstoliams.
- Be čia parašyta „administracinio nusižengimo teisena“, tikrai nesodins į kalėjimą? Nes aš bijau ten į vieną kamerą su visokiais vierchais, gaidžiais, dū**ais ir šliapomis...
- Baikit jūs, tikrai ne! Administracinis nusižengimas tuo ir skiriasi, kad sumokate baudą ir galite vėl toliau gyventi ir žydėti. Išgirdęs šią frazę, lauke stovėdamas-svirduliuodamas Cementas užtraukia "...Pakiltų rytmečiui Gyventi ir žydėt! Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, uždekit naują ugnį širdyseee!
Neveltui sklinda gandai, kad keleivių kontrolieriai darbo vietoje šlitinėja neblaivūs ar apsvaigęs nuo kitų psichiką veikiančių medžiagų.

- Aišku. Tai dabar galiu iškart ir sumokėti?
- Taip, taip. Va čia va viršuj kampe kur yra ROIK kodas, tai mokėdamas nurodykite tą numeriuką ir viskas. Galite ir dabar, pvz. Maximoje kur būna tie terminalai, grynais arba per banką. Tiesa, pats protokolas į jūsų VMI dėžutę įkris vėliau. Dabar aš va surašiau ir išspausdinau jums protokolą, o vakare grįžus į būstinę, perduosiu visą šūsnį popieriukų kolegoms, dirbančioms ofise prie kompiuterio, kurie suvedinėja visus protokolų duomenis ir išsiunčia juos nurodytais el. paštais, tuomet jie įkris jums į VMI paskyrą, bet mokėti galite kad ir dabar, tuomet protokolui įkritus į sistemą iškart bus fiksuotas baudos apmokėjimas ir galėsite ramiai gyventi...
Toks keistas jausmas - patys nubaudžia, paskui patys aiškina, kaip ir kur sumokėti baudą. Panašiai kaip kad iki sąmonės netekimo sumušti žmogų, o tuomet gaivinti jį, daryti dirbtinį kvėpavimą, kviesti greitąją med. pagalbą...
- Tai viskas, galite keliauti! Ir nepamirškite ateityje laiku pasižymėti bilietuko - dar priduria (ne)gailestingoji kontrolierė!
- Ačiū, geros dienos!
- Ir jums taip pat, viso, laimingai!
Išėjęs jis peržiūri amžiams išliksiantį protokolą, kuriame viskas surašyta taip, jog specialiai matytųsi hierarchija - kas yra nubaustasis, o kas užima dominuojančiojo rolę: Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, jo gyvenamoji vieta: LUKAS MORKEVIČIUS, Žirmūnų 129-843. Administracinio nusižengimo protokolą surašiusio pareigūno duomenys: GENUTĖ KARPOVIČIENĖ. Nusižengimą liudija: CEMENTAS BOBROVIČIUS. Nusižengimo esmė ir nustatytos aplinkybės: Važiavo tarp stotelių "Vinco Kudirkos aikštė" ir "Pramogų arena", ir pateikė mėnesinį bilietą, kurio galiojimas pasibaigęs, ir tuo pažeidė Keleivių ir bagažo vežimo taisykles.
P. S. Kontrolierės moteriškės vardas tikras, vyro ir keleivio - išgalvota.
P. P. S. Jei kas galite, pasidalinkite, ar dialogas tarp prasižengėlio ir kontrolieriaus vyksta daugmaž panašiai?

[Tomizmas]

Neblogai, jaučiasi tobulėjimas. Tikrai geresnis nei ankstesni.

[Kristupas0220]

Čia sukūriau pagal tai, kaip pats įsivaizduoju, jog vyksta sėdėjimas tame autobusiuke ir paties protokolo pildymas. Laukiu gal kas pasidalins, ar realybėje viskas daugmaž vyksta panašiai. Išgalvota, aišku, tik ta vieta, kur parašiau, jog protokolas išspausdinamas kontrolieriui numynus po staliuku esantį pedalą.

[Kristupas0220]

Maindšedas ir Jovita „SPECIALIOS SANTYKIŲ KRIZIŲ PAGALBOS CENTRE“


Sveiki,
Prisėskit! Mano vardas Jokubmina KąŠėtonytė, medicininės santykių mediacijos krizių gerinimo koordinatorė. Tai kokios problemos pas jus? Dėl ko čia atvykote?
Pirmoji prabyla Jovita:
- Draugas vis ant manęs pyksta - kad neiškepiau jo mėgstamo pyrago, kad ne taip spragsiu tušinuku, pastaruoju metu padaugėjo priekaištų dėl plaukų taisymosi. Jį nervina tas judesys. O kur dar noras, kad visąlaik dirbčiau, aptarnaučiau. Anei indų pats išplaut nesugeba.
Maindšedas:
- Ji pyksta, kad aš vėlai grįžinėju iš darbo. Įtaria, kad susiradau kitą antrąją pusę savęs. Dar visaip naudodama ironiją šaiposi iš mano vairavimo įgūdžių - kad trūkčioju, kad automobilio salone kažkas smirda, taip pat kartą nugirdau teigiant, jog neva „nuo mano kojos treptelėjimo bute, įsijungia mūsų automobilio signalizacija lauke. Taip pat prašo manęs malonėti nustoti laisvalaikiu žaisti krepšinį, nes pasak jog, komandiniai-kontaktiniai sportai yra žmonėms, linkusiems į savinaiką. Amžinos traumos - kasdienybė pas juos.


- Gerai, supratau esmės mintį - taria specialistė Jokubmina. Kiek laiko tai tęsiasi? Mėnesiais? Ok. Dabar kartokite abudu paskui mane: „Skrapapapapapapa...“
- Skrapapapapapapa!
- Dabar tą patį tik angliškai!
- Scrapapapapapapa!
- O dabar maskvėniškai!
- Скрапапапапапапа...
- O dabar kinietiškai!
- Sin... hui... čiaiiii...
Čia prasideda keistumai: iš gretimo kambario, pralaužęs visas popierines užtvaras ir užkliudydamas palubėse kabantį šviestuvą įrieda senas traktorius. Su stogu, bet be langų ir be durų. Iš jo išlipa ūsuotas traktoristas - paduoda tai porelei ploną virvutę. Sako „Paimkit į rankas ir perplėškit“. Jie tik timpt, virvė tik plyšt pusiau ir mazgas perplėštas. Tuomet liepia ištarti skaičių 557 su priežodžiu „man važiuoja stogas“, kiekvieną skaitmenį atskirai. Jie choru:
- PENKI PENKI SEPTYNI, MAN VAŽIUOJA STOGAS!
Tuomet patalpą pradeda semti vanduo, kad atrodytų, jog čia tikras vanduo, jis it dažytas kažkokias mėlynais dažais. Į pagalbos kabinetą įplaukia hipopotamas. Perkanda ten buvusį vyrą. Pasirodo, tas gyvūnas ir vyras - tik iškamšos, tik miražas. Tuomet virėja-tyrėja-helpininkė Jokubmina sako:
- Pažvelkite į lubas!
Na o tada jos pradeda skeldėti, kuomet visai sutrupa ir iš antro aukšto į pirmą, visiškai nesužalodamas klientų nukrenta Elektrėnų komunalinio ūkio vairuotojas Romualdas su fortepijonu. Nukritęs nulipa nuo jo ir pribėgęs prie porelės su smuiku, visa gerkle užbaubia:
VAIRUOTOJAS AŠ AUTOBUSOOOOOOOO,
ELĖKTRĖNAI - VILNIUS MARŠRUTOOOOO,
NUO STOTELĖS „VADUVOS“ IKI SKIRMANTIKŠIŲŲŲŲŲŲ
VAŽIUOTI JEI NORITEEEEE
SUMOKĖTI CENTŪKAIS MAN PRAŠOOOOOM!
NESUMOKĖSIT - NEVEŠIUUUUU!
KAIP PEREISITE AUTOSTRADĄ MAN VIENODAI!
Dabar į kabinetą įpūškuoja ne kas kitas, kaip hipopotamas. Jis tik žiojasi, žiojasi ir... perkanda vyrą. Tiksliau, nieko gyvo jis nesuvalgo, ten viso labo žmogaus muliažas.
Taigi Jovita su Maindšedu sėdi tokie nuščiuvę ir abu lyg susitarę nuo patirto siaubo sako:
- Žinokite, viskas, mes taip sukrėsti šiame „pagalbos“ centre sukusių įvykių virtinės, kad nutarėme, jog tokiose situacijose reikia laikytis kartu išvien, o ne kapotis dėl kažkokių menkaverčių nesąmonių...


Išbandymas įveiktas. Taa-dam!

[Kristupas0220]

Ei, Tomizmas, kur jūsų rankoooos? Kur jūsų kūryba dingo?

[Tomizmas]

Kažkaip pastaruoju metu neturėjau idėjų, o gal laiko, o gal noro, bet žadu turėti.

[Kristupas0220]

Na, gerbiamieji, publikuoju savo amžiaus knygą. Tai tikra, nepagražinta mano gyvenimo istorija, kurioje tik pakeisti tam tikri vardai ir, aišku, paskutinė dalis, susijusi su mano veikla po mokyklos. Iš anksto atsiprašau už klaidas, kadangi Microsoft Worde nėra nustatyta programa, aptinkanti klaidas, kylančias iš to, jog netyčia nuslydus pirštui praleidau/nuspaudžiau ne tą raidę bei, jei tekste yra kažkas necenzūruotinos leksikos. Gero skaitymo! Salam aleikum! Uraaaa! Banzai! Valio, valio, valio!
Kadangi tekstas nesuvokiamai ilgas, skeliu jį į 2 gabalus. Prieš publikuodamas visiškai nepertikrinau, nepatikrinau, nes pačiam skaityti šiek tiek gėda, nes kurdamas (tai buvo prieš 3-4 metus) aš buvau ne toj kondicijoj.

Pradžia, įvadas.

1996 m. rugpjūtis, Port Harkortas, Nigerija. Šis miestas, turi sąlyginai gerą jūrų uostą. Jame jau mėnesį prišvartuotame laive iš Lietuvos, paskutinė krovos darbų diena. Šis laivas čia atgabeno žuvį. Išaušta dar viena kaitros kupina diena. Apie 8 valandą ryto prabunda kapitono padėjėju dirbantis 27 metų ponas Romualdas. Išeina į denį ir pakraupsta nuo pamatyto vaizdo: visas denis pilnas sumaištį keliančių išbadėjusių vietinių, kurie reketuoja laivo įgulą, reikalaudami pasidalinti krovinio likučiais. Į laivą gan greit įžengia policininkas. Jis paleidžia į orą įspėjamąjį šūvį. Visi reketininkai akimirkai suklūsta, bet už minutės toliau tęsia savo „darbą“. Visgi praėjus kone valandai, šiaip ne tai reketininkai išprašomi lauk, o dar už valandos, kai laivas atkabinamas nuo kranto prieplaukos, visi atsidūsta. Iš palengvėjimo.
Tuo pačiu metu Lietuvos sostinėje Vilniuje kepina rugpjūčiui įprastas 30 laipsnių karštis, ne ką mažesnis, nei saulėtoje Nigerijoje. Lazdynų mikrorajono gale, Architektų gatvėje, vos 5 minutės kelio pėsčiomis nuo televizijos bokšto, įprastame, sovietmečiu statytame daugiabutyje dienas leidžia 11 metų berniukas, vardu Matas. Jis pakankamai anksti įgijo tėvų pasitikėjimą bei tapo savarankišku. Nuo 6 metų jau turėjo raktus nuo namų ir dieną galėdavo išeiti į lauką vienas, be vyresnio brolio, ar jau minėtų tėvų priežiūros. Turi keletą draugų, savų pomėgių. Vienas jų - rinkti stiklo tarą, ją priduoti ir tokiu būdu prasimanyti kelis litus ledams. Dar mėgdavo važinėtis po miestą troleibusais. Tiesa, kiek rečiau.
Atrodo du visiškai skirtinguose pasaulio kraštuose esantys, niekaip tarpusavyje nesusiję ir nepažįstami žmonės. Jie niekada ir nesusipažins. Bet šie du žmonės bus tie, kurie kardinaliai pakeis tuomet dar negimusio Vaitiekaus Rimšos gyvenimą. Šis gims 2000 metų sausį.
...

2. Paskutininė vaitikaus Rimšos diena mokykloje, kurioje praleisti 8 metai


Buvo paskutinė Vaitiekaus diena Šeškinės vidurinėje mokykloje. Mokykloje, kur jis praleido 8 metus. Dėl švietimo ministerijos sugalvotos tvarkos, po 8 klasių buvo galima rinktis - eiti į profesinę mokyklą arba tęsti mokslus gimnazijoje. Vaitiekus - 15 metų paauglys dar tiksliai nežinojo kur eis. Jis - kiek kitoks, negu dauguma bendraamžių - visada kuklus, ramus, gal net kiek per daug užsisklendęs, mokykloje su klasiokais per daug nebendravo. Mėgo klausytis muzikos. Tiesa - vėlgi, kitokios. Viena jo rastų dainų - skambiu pavadinimu - „Išeinam“. Jos herojus - abiturientas, paskutinio skambučio metu su nostalgija prisimenantis, jog neseniai dar buvo mažas vaikas, o dabar jau žiūrėk - 12 klasę baigia. Vaitiekui tai buvo paskutinės dienos mokykloje, kurioje jis praleido pirmuosius 8 metus, o tuometiniams dvyliktokams - apskritai mokykloje. Po to - jau savarankiškas gyvenimas, kur jie galima sakyti, niekam neberūpės taip, kaip mokykloje.
Tą paskutinio skambučio dieną, mums, aštuntokams, paraleliai su dvyliktokais vyko paskutinė auklėtojos pamoka. Ko gero visose mokyklose yra ši graži tradicija. Bent jau Lietuvoje... Ta pamoka Vaitiekui nebuvo labai ypatinga, kitiems klasiokams - taip pat. Bent jau neteko pastebėti, kad kam ašara nuriedėtų. Na, Vaitiekui gal šiek tiek buvo gaila, kad tuo pačiu teks atsisveikinti su matematikos mokytoju. Nors Vaitiekui matematika žiauriai nesisekė, mokytojas buvo artimiausias iš visų - turėjo nerealiai gerą humoro jausmą, kartais pakeldavo pažymį praktiškai „už orą“. Su juo buvo galima pašnekėti daugeliu gyvenimiškų temų, pajuokauti. Žodžiu, jis buvo ne tik mokytojas, bet ir kaip draugas.

Buvo saulėta 2015 metų gegužės 29 - oji, po paskutinės aukletojos pamokos visi patraukė kas sau. Vaitiekus Rimša - į namus. Nieko nuostabaus, nes draugų klasėje jis iš esmės neturėjo. Saulėta diena - it repeticija prieš vasaros karšius, pralėkė itin greit. Atėjo vakaras. Iki 2016 metų liepos Vaitiekus gyveno įprasto sovietinio daugiabučio 7 -ąjame aukšte, Justiniškių mikrorajone. Beprasidedant saulėlydžiui jis sėdėjo balkone ant taburetės, mąstė... ir tiesiog staiga, jam akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis pradėjo tyliai raudoti. Nežinia dėl ko - gal dėl to, kad žiūrėdamas pro balkoną žvelgė tiesiai į stotelę iš kurios, būdamas dar pirmokas, 8 metų vaikas, padarė pirmą savarankišką kelionę troleibusu? Gal dėl to, kad tie 8 metai pralėkė taip greitai? Gal tai, jog kai kurie klasiokai, nors ir su jais nebuvo užmegzta ryšio, atrodė geri žmonės? O gal tai nerimas, kaip seksis kitoje mokykloje? Ar neteks patirti patyčių, kaip būdo, patikrinti kolektyvo naujoką, jo nervų, galimybių ribas?


3. Trumpai apie Vaitiekaus pomėgius


Autobusai ir troleibusai - štai kas domino V. Rimšą dar nuo tada, kai jis lankė darželį. Būtent važinėjimui po miestą jis ir nusprendė skirsiąs tą vasarą... Vaitiekaus mama šiuo klausimu buvo dosni - palaikė sūnaus idėją, ir patikino duosianti pinigų jo pomėgiams. Mat penkiolikmečio beveik niekas nenorėtų priimti, o ir pats Vaitiekus nedegė noru dirbti. Mama buvo supratinga - gal reikia leisti atsidžiaugti vaikyste. Juk ji ne amžina...
Tai jis ir stengėsi daryti kuo dažniau. Mat kai važinėdavo dar būdamas pradinuku - važinėdavo gana lokalioje teritorijoje - daugiausia po mikrorajonus esančius arčiausiai centro. Jo mama turėjo didelį autoritetą - pasakydavo nevažiuoti kur nors - ir mažasis Vatiekus klausydavo. O jau kai suėjo 15 - tai pasipylė kelionės į miesto periferiją, kartais net į Vilniaus rajono teritoriją, ten kur dar veža miesto autobusai. Naujoji Vilnia (mama ten nerekomendavo vykti - nes ten - psichiatrijos ligoninė, dar užpuls koks nesveikas ligonis, nors jis tada nė nemanė, kad nedaug trūks iki to, kad po 10 metų ta ligoninė taptų jo antraisiais namais), Pagiriai, Antaviliai, Bireliai, Grigiškės ir daugelis kitų. Štai Grigiškės tada atrodė kaip kažkas labai tolimo, tačiau pats Vaitiekus tada nė nemanė, kad po dar 3 metų atkarpa tarp Gariūnų ir Grigiškių bus niekinė, kai jis, kaip koks VIP`inis, sėdėdamas atlenkiamoje sėdynėje šalia vairuotojo, kas 2 savaites pro Grigiškes judės į Tauragę ar „naktinį Skuodą“ visą kelią neužsičiaupdamas pasakos savo nutikimus, politiką, autobusų maršrutus ir jų sudarymą, apšnekinės kitus jo kolegas...

4. Vienerių metų pragaras
Besibaigiant vasarai, Vaitiekus jau susipažinęs su visais Vilniaus mikrorajonais, ruošėsi į naują mokyklą. Tik kur eiti - iki rugsėjo 1- osios likusi bene savaitė, o prašymo jokion mokyklon dar nepateikta... Tai ištaisyta buvo gana greit - prašymas priimtas, ir jau raštinėje, Vaitiekui sėdint su mama, pasakė, jog bus tik viena devintokų klasė! Abu su mama nudžiugo - klasė viena, vieninga, gal nekonkuruos, nelips per galvas vieni kitiems paralelinių klasių mokiniai? Dar pranešė, jog auklėtoja bus geografijos mokytoja - mamai išvis kone pasaka -geografija sūnui gerai sekasi, ir šios disciplinos mokys pati auklėtoja. Tai mokyklos darbuotojas, su kuriuo tėvai daugiausiai kontakuoja. Gerai tokią viltį turėti.
Tik viskas pasikeitė ir nebeatrodė taip „egzotiška“ - vienas klasiokas, vardu Žygimantas, stūmė Vaitiekų į spintelę, sudavė kumščiu į petį. Jam pasidarė nesaugu nuo pat pradžių. Dar klasėje buvo kelios aktyvios, gal net kiek agresyvios merginos. O tarp vaikinų, lyderio savybėmis pasižyminčių nebuvo. Čia išvis nebežinai - ar juokinga ar graudu - mergos siaučia, o vyrai - tyli. Buvo situacija, kuomet vienas klasės draugas neturėjo knygos, ir reikėjo su kažkuo atsisėsti, tai įvyko tokia maišalynė ir gavosi situacija, kad jis neatsisėdo su tuo, kuo reikėjo. Papasakojęs šį nutikimą mamai, jis pasigailėjo - gal mama kažką ne taip suprato, gal dėl amžino ir nepakeičiamo savo charakterio - apšaukė savo sūnų vos ne išdaviku, pradėjo kažką šnekėti, kad vos ne susirgs dėl to sūnaus poelgio. Dar mamai pavyko iškvosti, kad tas klasiokas, kartu su Vaitiekumi gyvena tame pačiame mikrorajone - Justiniškėse, todėl namo keliauja praktiškai tuo pačiu keliu. Tai mama, galima sakyti, įsakė savo sūnui eiti namo su juo kartu. Nors sūnaus nuomonės ji net neklausė, o pats sūnus, aišku irgi nematė jokio tikslo su juo bendrauti ir kažkokių bendrų temų neturėjo, tačiau kelis kartus bandė eiti kartu. Nes kitos išeities praktiškai nebuvo - kelias iš mokyklos praktiškai matėsi pro mamos kambario langą, o kadangi mamaos darbas - namie, tai jai tiesiog idealu sekti savo sūnų. O dar ruduo - medžiai meta lapus, dar geriau viskas matysis... Pats Vaitiekus stengėsi išlikti ramus, draugiškas kitiems bendraklasiams, bet tuo pačiu ir nesusitapatinti su jais - nepradėti keiktis, rūkyti brome, atsikalbinėti ir siuntinėti mokytojus... Vienas iš dalykų, kurį jam įskiepijo mama - daryti viską taip, kad būtum geras mokytojų atžvilgiu, nes tai jie, o ne klasiokai lemia jo likimą.
Tačiau padėtis ėmė blogėti sparčiai - kadangi Vaitiekus praktiškai nuo pirmų dienų jautėsi nesaugus, tai per kiekvieną pertrauką išsitraukdavo telefoną ir raportuodavo mamai, kas vyksta. Vieną kartą jis informavo mamą apie pastebėtus negerus dalykus, tai klasiokai susižinojo, kad kažkas juos įskundė ir pradėjo aiškintis. Viena klasiokė, vardu Greta, buvo ypač arši. Ji taria:
-Mūsų klasėje įsiveisė žiurkė! Kas paskundėt? Tu? Tu? Tu?
Ir taip į kiekvieną, aišku Vaitiekus nutylėjo, bet beveik neliko abejonių, kad tai anksčiau ar vėliau išaiškės. Taip ir įvyko. Ir kitas klasiokas, vardu Paulius, visus likusius septynis mėnesius sutikęs Vaitiekų, į jį kreipdavosi „žiurke“. Yprač jam baisu būdavo persirengimo rūbinėje, prieš kūno kultūros pamokas. Vieną kartą, klasiokas Žygimantas šnekėdamas su kuo tai kitu pareiškė, kad Vaitiekų be jokių problemų visi sumuštų. To užteko, kad Vaitiekus apsiverktų, nors po šio įvykio praėjus ketveriems metams, jam pačiam sunku patikėti, kad toks menkniekis gali sukelti tiek ašarų.
Prieš Kalėdas klasėje buvo susitarta keistis dovanomis, tad kas su kuo keičiasi - nulemti turėdavo burtai. Lyg tyčia, Vaitiekų ištraukė didžiausias jo skriaudikas - Žygimantas. Įteikė vokelį, tad beveik neliko abejonių, kas ten per dovana. Grįžęs namo, jis atplešia vokelį ir akurat - 10 eurų. Kelis kartus, talkinant mamai, buvo įvairiais būdais bandyta atiduoti tą vokelį - per auklėtoją ir panašiai. Nepavyko. Su mama Vaitiekus sutarė, kad atiduos jį paskutinę mokslo metų dieną.
Ech, dar vienas smūgis - matematika jam toliau ėjo be prošvaisčių, o mokytojos darbo metodika - kviesti mokinius prie lentos. Tai būdavo, kad Vaitiekui nemokant elementariausių dalykų, net ir mokytoja, padedant jo nekenčiantiems klasiokams, pradėdavo šaipytis iš jo nemokėjimo. Kulminacija buvo pasiekta jau 2016 m. balandį - Vaitiekui informavus administraciją, kad aštuntokai mokyklos tualetuose rūko, kai administracija juos „pakratė“ , jie užkūrė skundikui tikrą pirtį - praeidami pravardžiuodavo, specialiai užkliudydavo jį savo kūnu ir vos ne muštis puldavo, neva ne jie, o Vaitiekus viską pradėjo, vieną kartą buvo netgi pakišę „padnoškę“ - gerai, kad pas jį buvo greita reakcija, tai sugebėjo nepargriūti ir atsistoti. Po šio sukrečiančio įvykio jis su mama sutarė, kad neis į mokyklą dvi dienas, kad tie rūkaliai truputėlį pamirštų savo skundiką...
Visus šiuos mokslo metus - 9 klasę jis laikinai sustabdė savo pramogą - nė karto niekur nevažiavo. Nenorėjo, kad gerus kelionių įspūdžius užgožtų itin nemalonūs konfliktai mokykloje. Ir labai nelaukdavo ekskursijų, kuomet reikdavo kur vykti miesto transportu - mat čia jo paties užsiėmimas, tad ir važinėti jis norėdavo geriau vienas - laisvalaikiu, o ne su chamiškai besielgiančiais klasiokais.
Ir buvo trečiadienis. Paskutinis, su normaliomis pamokomis. Paskutinis, nes mokyklos vadovybė nutarė, kad kitais metais dešimta klasė nebus formuojama, o jei ir būtų, Vaitiekus vis tiek būtų išėjęs, nes neapsikentė tokios chamiškos, agresyvios atmosferos. Tą iš anksto žinojo administracija ir labai apgailestavo dėl tokio jo sprendimo. Tai kuo ypatingas tas trečiadienis? Nelabai kuo, gal tik parodo, kaip reikia vertinti tas akimirkas, kad ir kas nemalonaus ten beįvyktų. Taigi baigiasi paskutinė, 7-oji pamoka - istorija. Visi pernelyg nelaukdami skuodžia iš klasės, o Vaitiekus kažkaip keistai lieka. Ir nuleidęs galvą. Nežinau, ar mokytoja pastebi, kad lyg tai jam norisi verkti. Ir jis pradeda pasakoti apie tuos „Žygimanto pinigus“. Mokytoja patarė ką daryti ir palinkėjus sėkmės, Vaitiekus išeina namo. Mama lyg pusiau juokais sakė, kad jei negrąžins pinigų tą dieną, turės eiti ir gaudyti jį tol, kol atiduos. Namo, aišku, įleido, bet toliau -panašiai ir įvyko. 2016 birželio 3 -ioji. Mokslo metų užbaigimo šventė. Direktorės padėkos mokiniams, mokinių nominacijos mokytojams, koncertas, kurio pabaigoje visiems išeinant iš salės, skamba melodija... Tiksliai neaišku kodėl, bet Vaitiekus Rimša nesulaiko ašarų. Na tai kas, kad tiek daug kentėti teko, bet kai viskas baigėsi, į praeitį pradedi žiūrėti kitaip. Vertinti viską... Ir iš salės visi patraukia į klases, auklėtoja gan greitai atiduoda 9 klasės baigimo pažymėjimus ir štai ta akimirka. Vaitiekus prieina prie Žygimanto atkišęs vokelį ir taria:
-Čia tau!
Ir viskas, Vaitiekus iškart po to patraukia namo, o Žygimantas nesėkmingai bando atplėšti vokelį. Kad ir kaip tai atrodo nerealu, tuos pačius žodžius Vaitiekus ištars už 3 metų. Kitam žmogui, kitomis aplinkybėmis. Ir kaip tai paveiks jo gyvenimą. Kaip baigėsi ta istorija, domėtis neteko. Ir neįdomu. Vieneri sunkūs, bet daug patirties davę mokslo metai - baigti. Užsklanda nusileido... Tačiau nė pats Rimša nenutuokia, kaip susiklostys gyvenimas ir laisvalaikis po mažiau nei pusės metų ir kur link tai jį nublokš...


5. Vasaros rūpesčiai bei atradimai


Nepraėjus nė dviems savaitėms po tos mokyklos baigimo, V. Rimšai prasiseda nauji rūpesčiai. Kadangi jis gyvena su mama dviese, bet butas užrašytas močiutės, gyvenančios kitapus gatvės, vardu, tai močiutė yra gana aktyvi - mėgsta pasidarbuoti - tai ką nors padažyti, pasiurbliuoti, pavalyti. Ir ji sugalvojo, kad prieškambaryje reikia išdažyti lubas, naujai ištapetuoti sienas. Tai pasikvietė meistrą ir prasidėjo. Tiek Vaitiekus, tiek jo mama vis labiau jautėsi užspausti - be reikalo iš savo kambarių geriau neiti, nes grindys išklotos kartono plokštėmis - apsaugai nuo varvančių dažų. Nebeįmanoma normaliai pamiegoti - nuo 7 val. ryto žadina meistro skambutis į duris. Mama pagaliau nutaria tai, ką norėjo padaryti jau seniai - išsikraustyti gyventi atskirai. Nes jau per ilgai, pagalvojus - 40 metų moteriai gyventi tėvų bute, kur jie (ypač mama, Vaitiekaus močiutė), mėgsta viską kontroliuoti ir aiškinti, kaip reikia gyventi. Bėgant paskutinėms dienoms tuose namuose, Vaitiekus dar spėja išvažiuoti į kelionę po miestą. Stotelėje pamato lyg ir savo buvusį klasioką iš 8 klasės Edviną. Bet nėra tikras, ar ten tikrai jis. Grįžęs atgal, randa jį stovintį ir galvoja, kad jei pamatys, tai nebėgsiu, o jei ne – irgi gerai. Bet Vaitiekui kurį laiką stovint nuleista galva, jis pakelia ją ir čia tikrai jis - Edvinas. Jis irgi mėgdavo pasišaipyti, tačiau Vaitiekus nė kiek nebepyko ir visai draugiškai pasišnekėjo dviese kokias 15 minučių.
Ir neilgai trukus, susiranda nuomojamą butą, ir nuo liepos pradžios ten įsikuria dviese - motina ir sūnus. Pirmosios dienos - ypatingai sunkios, ypač Vaitiekui - aname bute daug ką už jį darydavo ir spręsdavo mama, o štai naujuose namuose - vis daugiau pareigų tekdavo ir jam pačiam. Iš pradžių atrodė nepakeliama, kai kone kasdien yra kritikuojamas, kad nepadaro to ar ano, nors visa tai - daugiausia iš baimės, kad ko nors nesulaužyti netyčia, visgi butas - kaip ir ne tavo, tu jį tik nuomojiesi.
Toliau visą vasarą tęsėsi kelionės dar miesto ribose, nors lyg ir norėjosi jau kažko daugiau. Vaitiekus prisiminė, kaip kažkur kažkada skaitė apie tai, jog vilniuje 2011 m. spalio 10-11 dienomis buvo remontuojama geležinkelio pervaža Pramonės gatvėje ir eismas buvo kreipiamas pro Grigaičius, Juoduoju keliu, pro Skaisterių kaimą link Mickūnų. Kelias savaites jis derino, žiūrėjo maršrutus, per kiek laiko pražygiuotų atkarpą tarp Sadūniškių ir Mickūnų.
Vasarai greitai bėgant į pabaigą, jis neatsitiktinai atsidūrė netoliese Vilniaus autobusų stoties. Tai buvo rugpjūčio 17-oji. Vatiekus Rimša įžygiuoja į stotį. Per 16 jo gyvenimo metų - tai pirmas apsilankymas objekte, kuriame nebuvusio vilniečio, vargiai sutiksi. Kadangi gerai nežinojo stoties plano, jis į stotį įžygiavo pro įvažiavimą skirtą autobusams. Nors pėstieji ten, kaip vėliau sužinojo pats V. Rimša, vaikšto ir pro tą siaurą praėjimą. Tagi jis susiranda autobusą, važinėjantį tuo maršrutu bei priėjęs prie vairuotojo, užduoda keletą bendrų klausimų, mat pats V. Rimša, visą gyvenimą keliavęs tik miesto autobusais, dar nė karto nėra savarankiškai keliavęs priemiestiniu autobusu. Trmpai pašnekėjus su vairuotoju išsiaiškina 2 svarbiausius dalykus: bilieto įsigijimo tvarką ir apytikslę kainą. Sužino, jog to vežėjo autobusuose bilietus parduoda ne pats vairuotojas, bet konduktorė. O kaina iki paskutinės stotelės - 2 eurai, 10 centų. Nudžiunga Vaitiekus, galvoja, neblogai. Juk jam ne iki pat galo reikia. Tik iki Sadūniškių. Tiktai tiek. Toliau jis pėsčias nueis 8 kilometrus iki Mickūnų, o nuo ten jau parvyks į Vilnių su miesto autobusu. Tagi lietingas 17 dienos pavakarys, V. Rimša jau netoliese namų ir tikisi rytoj išvažiuoti į minėtą kelionę.
Rugpjūčio 18 - oji. Vaitiekus Rimša vos nubudęs žino, kokia šiandien diena. Ta, kuriai jis ruošėsi gerus 2 mėnesius. Belieka tik pavalgyti ir susiruošti į stotį. Lieka 2 valandos ir jau reiks eiti iš namų. Jis pavalgo, tačiau jautėsi kiek neįprastai. Akyse kažkoks keistas, nenusakomas jausmas. Tačiau ne tas, kuriuo prasideda migrena, ką beje Vaitiekus nemažai kentėjo. Nežinia dėl ko. Gal kad tai kelionė į kraštą, iš kurio taip lengvai ir greitai negrįši atgal. Autobusai ten važiuoja kas kelias valandas, skirtingai nei mieste, kur jų tokia gausybė, kad nelabai ir kreipi dėmesį, kas, kur, kada ir kaip važiuoja.
Ir ateina tas momentas - paskutinį kartą pasiktikrinęs tvrkaraščius, jis apsimauna šortais, marškinėliais trumpomis rankovėmis ir liemene. Tiesa jis pats nesuprato, kodėl taip daro, ir labai pasigailėjo, žinant jo ėjimo greitį, tai nieko keisto. Gal kaip tik reikėtų apsimauti ilgas kelnes - juk nežinai, kur koks palaidas šuo užpuls, žinant, kad toje 8 kilometrų atkarpoje yra vienkiemių... Taigi jis išeina iš namų, pakankamai ramiai nueina į stotelę, ir įsėda į autobusą, vežantį į stotį. Aišku jis tradiciškai perpildytas - kaip ir kiti ta kryptimi vykstantys. Kelios minutės išlipus, ir štai jis jau stotyje. Gan greitai sulaukia autobuso bei įlipa į jį. Iki išvykimo dar geros 10 minučių, tačiau jis dairosi kam paduoti pinigus. Žino, jog yra konduktorė, bet vistiek... jam rūpi išsiaiškinti ar čia tikrai tas autobusas... Žinant, jog priemiestiniai pagal patikimumą tikrai nusileidžia miesto autobusams. Ir štai prie jo prieina konduktorė ir V. Rimšai vos ištarus pavadinimą Sadūniškės, ji iškart atspausdina bilietą ir pasako kainą - 1,50 eur. Viskas - sumokėta, važiuoja Vaitiekus ir dairosi po autobusą - jį stebina viskas aplinkui. Visa informacija autobuse dviem kalbomis - lietuvių ir lenkų. Miesto autobusuose, jo manymu, greitai kiltų skandalas, nes daugiau pastabesnių žmonių, „skundikų“ ir kitokių padarų. Praėjus 2 mėniams nuo šios kelionės, pats V. Rimša savo naujojoje mokykloje taps tokiu. O čia - privati įmonė, nelabai kas juos tikrina tai ir leidžia sau tokią savivalę vardan keleivių patogumo. Staiga, kažkur pravažiavus Šatrininkus, autobusas pradeda lėtėti ties kažkokiu posūkiu į žvyruotą kaimo keliuką. Rimša išsigąsta. Pamano, jog autobusas nusuks į tą keliuką, taip patvirtindamas faktą apie priemiesčio autobusų patikimumą. Tačiau viskas kur kas paprasčiau. Autobusas stabteli ties minėtu posūkiu ir išleidžia vos bepaeinantį senuką. Miesto autobuse tai būtų neįsivaizduojama, kad išleisti žmogų kažkur ne stotelėje, o prie kokio nors Dievo užmiršto keliuko. Tai dar vienas faktas parodantis, kaip skiriasi miesto ir priemiesčio transportas. Keistas jausmas. Turbūt panašiai jaučiasi europiečiai, nuvykę į kokios nors Afrikos šalies kaimą, kur viskas daroma kitaip nei civilizuotose šalyse. Primityviau, gal sudėtingiau. Tik su daugiau paprasto, žmogiško žmogiškumo. Pats Vaitiekus nė nenutuokia, kad likimas jį nublokš būtent ten, kur dabar jis nė nemato savęs. Tai nutiks po dar 3 metų. Ir štai, praėjus vos pusvalandžiui nuo išvykimo iš stoties, Vaitiekus jau atsistoja prie priekinių durų, pasiruošia išlipimui. Ir štai - autobusas sustoja, Vaitiekus išlipa, padėkoja vairuotojui. Štai jis jau Šumsko plente. Autobusas nuvažiuoja. Viskas. Aplinkui tyla ir ramybė. Tik retkarčiais pralekia kokia mašina. Štai dabar Vaitiekus pirmąkart pajuto tą nenusakomą didybę... net neaišku, kieno tiksliai... gal tų atstumų. Suvokimas, jog atstumai rajone tarp stotelių daug didesni nei mieste. Iki tol jam, keliavusiam tik po miestą, tie atstumai atrodė kažkas nerealaus. Taigi keli šimtai metrų Šumsko plentu ir jis pasisuka link Sadūniškių-Špokinės geležinkelio pervažos. Tuo metu ten vyko kažkokie remonto darbai, buvo pilna oranžinėmis liemenėmis vilkinčių darbininkų. Vaitiekus vienu metu pagalvojo, ar jie nieko jam nesakys. Bet viskas praėjo ramiai - nieks į jį nekreipia dėmesio ir jis traukia toliau. Ir eina jis per naujai paklotą asfaltą. Prieš kelis metus jo čia dar nebuvo. Tas jį ir sudomino - bene vienintelis atvejis, kai Vilniaus miesto autobusas važiavo neasfaltuotu keliu. Einant pro vieną vienkiemį pradėjo loti šunys. Ačiū Dievui, jie pririšti, pagalvojo. Skaisterių kaime - dar keli lojantys šunys, vėlgi gerai, jog visi pririšti, arba atitverti tvora nuo gatvės. Tuo metu jis dar negalėjo net sapnuoti, jog už mažiau nei poros metų jis žygiuos daug ilgesnį kelią, bei susidurs su tikru, palaidu šunimi. Taigi ėjo jis tą atkarpą lygiai vieną valandą ir septynias minutes. Pasiekęs Mickūnus buvo visas sušlapęs, tačiau laimingas jog spėjo. Spėjo ateiti iki autobuso. Greta stotelės būriavosi vietinė „mafija“. Nors į Vaitiekų jie visiškai nekreipė jokio dėmesio, jis į juos žiūrėjo vos nekaip savo draugus. Kai esi pavargęs, į viską žiūri nuolankiau - pagalvojo jis. Jei būčiau gerai pailsėjęs, neberandantis prie ko prikibti, tai man ta „mafija“ tikrai būtų trukdžiusi - toliau mąstė jis. Ir nepamąstė, kaip greitai viskas apsivers aukštyn kojomis po dviejų metų. Kaip visa aplinka jam taps didžiausiu priešu...
...

6. Virsmo pradžia. Vaitiekus Rimša 10 klasėje.



Prasidėjo 2016-2017 mokslo metai. Vaitiekus Rimša - jau dešimtokas. Tai paskutiniai metai, kuomet visa klasė nuo pirmos iki paskutinės pamokos eina kartu į tas pačias pamokas. Nuo kitų metų - jau individualūs udgymo planai. Visi bus išmėtyti po skirtingas grupes, pagal pasirintas pamokas, jų lygius ir panašiai. Kaip bebūtų keista, šį dalyką mūsų herojus sužinos tik sausio pabaigoje - besibaigiant antram pusmečiui, pokalbio su klasės auklėtoja metu.
Taigi jis, persikėlus į naują butą jis tapo žymiai savarankiškesniu. Žinoma, ne iškart. Tai ilgas procesas, truksiantis dar mažiausiai 2 metus. Tam įtakos turėjo tai, jog naujajame bute, pirmiausia mama tapo visiškai nepriklausoma nuo tėvų įtakos, taigi ir sūnus Vaitiekus atitinkamai tai perėmė. Pats nunešė prašymą į Senvagės gimnaziją - mokyklą, kurioje praleis 3 paskutiniuosius savo mokslo metus. Būtent ši gimnazija - jos tvarka, mokytojai, klasės draugai, aptarnaujantis personalas ir santykiai su juo turės didelę įtaką svarbiausiems jo gyvenimo pasirinkimams. Dar daugiau svarbesni jam bus žmonės, galutinai suformavę jo asmenybę ir padėję geriau pažinti, pamatyti save iš šalies. Beveik nekyla abejonių, jog jei ne ši ugdymo įstaiga, Vaitiekus nebūtų sutikęs tų dviejų žmonių.
Taigi išaušta apniukusi, bet dar vasariškai šilta 2016 rugsėjo 1-oji. Su gėle būsimai klasės auklėtojai Vaitiekus Rimša iš namų žengia pasitikėdamas, bet giliai širdyje jausdamas šiokį tokį nerimą. Ar nepasikartos anos mokyklos scenarijus? Dūzgiantis miestas, jaučiasi, jog skirtingai nei diena prieš tai, mašinų gatvėje gerokai padaugėję. Ir štai jis jau mokyklos kieme prie pagrindinio įėjimo. Gan greit suranda savo klasę ir visi puola spauti jam ranką, pasakydami savo vardus. Vaitiekus maloniai nustebintas. Bet vėlgi, nerimstantis, ar nepasikartos ankstesnis scenarijus, juk anoje mokykloje irgi visi draugiškai sveikinosi...
Praėjimo kontrolės sistema... ir auklėtojos priminimas apie tai esantiems ir naujokams. Šį dalyką bus galima laikyti Vaitiekaus Rimšos naujo kelio pradžia. Auklėtoja pasakė, kad į mokyklą įeinama naudojant Vilniečio korteles. O Vaitiekus jos neturėjo. Ironiška, tačiau 2 metus jis neprotingai švaistė mamos pinigus, kaskart pirkdamas vienkartinius bilietėlius. Dabar kelio atgal praktiškai nėra, pagalvoja jis. Teks įsigyti tą kortelę. Taigi grįžęs namo, parašė žinutę tuo metu mieste su reikalais buvusiai mamai ir štai:
Kadangi kortelė jau yra, nuo šiol Vaitiekus miesto viešuoju transportu važinės besinaudodamas ja, papildydamas ją kas mėnesį. Neribotas persėdimų skaičius, gan patraukli, 6 eurų nesiekianti kaina. Ir taip jau gavosi, jog vieną dieną po pamokų jis nusprendė pasivažinėti. Tąkart orai jau darėsi šaltesni, rudenėjo. Taigi Vaitiekus į striukės kišenes įsikišo pirštines ir išvažiavo. Vienu metu, jį prispyrė reikalas, tad jis išlipo iš autobuso miške Paneriuose, nusimovė pirštines ir nepastebėjęs, kaip jas numetė ant žemės, pajudėjo link namų. Vienu metu, būdamas Savanorių prospekte apsižiūri, jog neturi pirštinių. Kadangi jis dar buvo gan daug priklausomas nuo mamos, jis parašė jai žinutę, klausdamas, ką daryti. Šiai atsakius, jog ieškoti dabar, Vaitiekus suprato, jog nebegrįš atgal, tad nutarė, jog važiuos sekančią dieną jų ieškoti. Taip ir nutiko. Jis jas rado gulinčias savo vietoje, nė kiek nepajudintas. Kaip kokioje Saudo Arabijoje, pagalvojo jis. Pameti daiktą, o kitą dieną randi savo vietoje. Tik skirtumas tas, kad čia jų nieks nepaėmė, nes paprasčiausiai mažai kas užklysta ton vieton.
Vaitiekus nuo praėjusių mokslo metų, vardan savo saugumo buvo įpratęs pertraukų ir jei tai leidžia galimybė, pamokų metu susirašinėti telefonu su mama. Pasakoti, kas vyksta klasėje, gauti naujienas ar naudingą informaciją iš mamos. Ir štai vieną niūrią spalio dieną, gauna žinutę, jog dingo karštas vanduo. Matyt tai susiję su šalimais vykstančiomis ir jau besibaigiančiomis statybomis. Vaitiekus nė nenutuokė, jog praėjus 2 metams, karštas vanduo taps vienu nemėgiamiausių jo dalykų. Jis pradės grūdintis naudodamas prausimuisi tik šaltą vandenį. Jam būdavo nemalonu suprakaitavusiam sėdėti šiltuose namuose, tad šią dieną jis vėl nutarė skirti pasivažinėjimui. Jis labiausiai mėgdavo važinėti į jau minėto, Savanorių prospekto prieigas ir nuo jo ne per daugiausiai nutolusias vietas - Graičiūno gatvė, Vaidotai, Trakų Vokė. Jį žavėjo tų vietų gamta. Miškai, skardžiai, krūmokšniai ir šalia jų derančios magistralinės gatvės, kuriomis per dieną zuja šimtai vilkikų. Gamta jam buvo artima dar nuo pat vaikystės, kai buvus dar geresniems jo ir jo mamos santykiams su močiute, jis vasaras leisdavo jos kaime. Taigi jis, stovi Vaduvos stotelėje jau važiuoti link namų ir atsitiktinai atsisukęs, pamato beveik sau už nugaros pamato išlaipinti keleivių sustojusį tarpmiestinį autobusą Marijampolė - Vilnius. Užrašas ant trafareto smulkesnėmis raidėmis skelbia: Simnas - Alytus - Daugai. Nė pats Vaitiekus nemanė, kad šis maršrutas ir po to seksiantys, su juo susiję nutikimai, pažintys nuties jam kelią į gyvenimą.
Tą pačią dieną, grįžęs namo, Vaitiekus internete susiranda šį, jį sudominusį maršrutą. Labiausiai jį „užkabino“ Simnas. Vienas iš svarbiausių sustojimų, nurodytų maršruto trafarete po pavadinimu. Jis virtualiuose žemėlapiuose pasižiūrėjo, kaip atrodo minėtas miestelis (oficialiai Simnas - miestas). Ir pagalvoja:
-Va, šis autobusas 15 valandos pabaigoje dar važiuoja šiuo siauru tilteliu per Spernios upelį, o 18 valandos pradžioje kartu su dideliu, nenutrūkstančiu automobilių srautu jau įvažiuoja į Vilnių Galvės gatve, tada įsilieją į Savanorių prospektą ir gana dažnas atvejis, sustoja Vaduvos stotelėje, jei yra išlipančių. Taigi Vaitiekus, besimokąs mokykloje, kur namų darbų užduodama tiek nedaug, kad spėja juos atlikti per mažiau nei pusvalandį, arba jų išvis neužduodama, arba jis pats nesistengdavo mokytis, gilintis į tuos namų darbus. Darydavo tik tiek, kad negautų minusų, kuriuos dalis mokytojų rašydavo už namų darbų neatlikimą. 3 minusas - vienetas į elektroninį dienyną. Kuo vyresnis darėsi, tuo mažiau jam mokslai rūpėjo. Gerai ir praktiškai idealiai jis mokėsi tik pirmoje ir antroje klasėse. Buvo gavęs padėkas už gerus mokymosi rezultatus. Tiesa, visi šie prisiminimai jam prieš akis iškils po beveik trejų metų, būnant ištremtam už 6 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos.
Pasinaudodamas šia proga, jis nuo spalio vidurio, kiekvieną darbo dieną, po pamokų parėjęs namo ir pavalgęs, iškart išlėkdavo į Savanorių prospektą ir laukdavo autobuso, nuvešiančio jį į Graičiūno gatvės galą arba Vaidotus. Grįžus iš šių vietų atgal jis tęsdavo kelionę į Pašilaičius, Antakalnį arba Žirmūnus. Tiesa, šie atsiras vėliau, gal tik nuo 2017 sausio - vasario mėnesių sandūros. Dažnai grįžtant iš tų vietų į Savanorių prospektą, jis užsinorėdavo atlikti gamtinius reikalus. Gal iš to susijaudinimo, jog teks stovėti kamščiuose miesto centre, kur vairuotojas ne stotelėje atsisakys išleisti, o nusilengvinti paprasčiausiai nebus atokesnės vietos. Parasčiausia psichologija, pamanė Vatiekus Rimša. Taigi jis dažniausiai prispirtas reikalo, išlipdavo Galvės-Vilijos gatvių sankryžoje, Vilijos stotelėje. Nueidavo gilyn į mišką ir grįždavo atgal į stotelę. Vieną kartą, jis nukrypo kelis metrus nuo įprasto takelio. Taip tamsu ir baugu - vienu metu net ėmė vaidentis, jog tiesiai į jo pusę ateina vilkas ar koks nors šuo. Nors visai šalia, gal už kokio šimto metrų - itin judri Galvės gatvė. Ja važiuoja daug lengvųjų, krovininių mašinų, taip pat - vairavimo praktikos egzaminus „Regitroje“ laikantys pradedantieji vairuotojai, tuomet už Vaitiekų vyresni 2 metais. Vienas jų - vardu Robertas. Vaitiekus tą ir dar kitą rudenį apie jo egzistavimą nieko nežino, susidarius tam tikroms aplinkybėms, jie susitiks po mažiau nei 2 metų. Tas susitikimas bus viena V. Rimšos tragedijų, kaip įrodymas apie nepaprastą šio jaunuolio charakterį. Kaip tik tuo metu, jam beeinant į miškelį ar iš jo, pro minėtą sankryžą ir prašvilpdavo tas pats autobusas, vykstantis iš Marijampolės į Vilnių. Kaip kada. Kartais stovint Vilijos gatvėje, kartais Savanorių prospekte, Vaduvos stotelėje. Vienas iš tokių kartų buvo, kai Vaitiekus žvelgia į nuo Savanorių pr. kalno atvažiuojančias transporto priemones. Atvažiuoja tas autobusas, jau rodo dešinyjį posūkio signalą. Sustoja, atsidaro durys, išlipa viena mergina. Vairuotojas - kaukazietiškų veido bruožų, rusiškai kalba telefonu. Tiek suprato Vaitiekus - kad šis vairuotojas kone kasdien važinėja tuo pačiu maršrutu su tuo pačiu autobusu. Ir su juo pats V. Rimša važiuos, tai įvyks tik balandį, kol pagaliau jam pavyks susikrapštyti beveik 20 eurų kelionei į abi puses. Tokių akimirkų tą 2016 metų rudenį (ypač - lapkričio mėnesį) Vatiekus patyrė šimtus.
Lapkričio 17 - Vaitiekus po eilinės kelionės grįžta namo ir valgo koldūnus. Po to padaręs namų darbus, eina maudytis. Roberto - tuomečio abituriento namuose - ypatinga šventė. Vos jam grįžus namo, jį iškart apkabina mama Natalija. Laiko gal dvi minutes. Tėvas Kęstutis tvirtai paspaudžia jam ranką. Robertas išsilaikė teises. Su mechanine pavarų dėže, iš pirmo karto. Jam įteikia dovanų - šokolado dėžę bei palinki saugiai ir atsakingai vairuoti. Tėvai nė nenutuokia į kokius susitikimus jis pradės važinėti. Mašiną, beje jis nusipirks savarankiškai, už savo uždirbtus pinigus, nė vieno cento iš tėvų neprašys. Tik kurui.
Taip slinko 10 klasė Vaitiekui, štai pavasarį, 2017 metais, jis jau susidomėjo tarpmiestiniais maršrutais. Pradėjo važinėti ne tik Savanorių pr. bet ir pro Gariūnus. Tai vieta, per kurią iš Vilniaus juda daugiausiai tarpmiestinio transporto.
Tais metais, pirmaisiais šioje gimnazijoje, Vaitiekus buvo gan įžūlokas klasiokų atžvilgiu - skųsdavo juos dėl visokiausių menkniekių - tai kas iš pamokos pabėgo ar elektroninę cigaretę patraukė berniukų persirengimo rūbinėje. Skundimą argumentuodavo tuo, kad jis netri būti priverstas kvėpuoti tos nuodingos smarvės. Skųsdavo, nors žinojo, kad po to vis savaitę bus ujamas, pravardžiuojamas „kaziolu“ ir panašiai. Po 2 metų jis pats nesupras ko taip su jais kovojo. Gal dėl to, jog tuomet visiems jau bus 18 metų...
Pagaliau atėjo ilgai lauktos Velykų atostogos. Pagaliau Vaitiekus susitaupė pinigų ir pasirengęs kelionei. Tai balandžio 10 - oji. Jis planavo į Marijampolę nuvykti su ekspresu įdienojus, o į Vilnių grįžti su tuo tiek daug matytu autobusu per Alytų. Todėl, kad keltis anksti jis nebuvo pratęs. Ir štai, jis stotyje, bilieto sąmoningai nepirko. Mato reikiamą autobusą, bet įlipti nesiryžta. Jis išvažiuoja, viskas. Viena diena jau nuplaukė. Neužteko jam drąsos, turėjo jis tenkintis važinėjimu po miestą. Tąkart, grįžęs namo vakare, jis atsigulė į lovą ir verkė. Buvo supykęs ant savęs, dėl savo neryžtingumo, jog neišvažiavo. Tad kitą rytą jau pasiryžęs rimtai, sėdo ir išvažiavo. Nuvykus į Marijampolę, buvo kątik po lietaus. Ir štai, jis stotyje jau regi autobusą, parvešiantį jį į Vilnių. Kadangi Vaitiekus vaikščiojo autobusų atstovos aikštelėje, kur paprasti keleiviai nelabai užklysta, tad vienas iš vietinių vairuotojų klausia:
-Ką ieškai?
Vaitiekus rodydamas į norimą autobusą, klausia:
-Jūs ne šito vairuotojas?
-Ne, šitas arba kažkur išėjęs arba miega...
Deja, prieš reisą Vaitiekui nepavyko detaliau pakalbėti su vairuotoju. Atėjus laikui, Vaitiekus atsistoja į reikiamą aikštelę ir sulaukia... Vos atsidarius durims, jis veržte įsiveržia į autobusą pats pirmas, nesuprasdamas, kad pirmiau reikia leisti įlipti tiems, kurie jau turi nusipirkę bilietus. Tačiau vairuotojas, tas pats kurį tų pačių mokslo metų rudenį Vaitiekus dar tik iš tolo galėdavo stebėti išleidžiantį keleivius Vaduvos stotelėje, tas, kuris pastoviai kalba telefonu, nė kiek dėl to nesupyksta. Parduoda bilietą, yra informuojamas Vaitiekaus, jog bus norima lipti Vaduvos stotelėje. Ir štai, autobusas pajuda. Netoli Alytaus, Vatiekui užeina noras šlapintis. Pats jis supranta, kad čia gal net kiek natūrali, psichologinė bėda. Juk pirmą kartą jis keliauja tokį atstumą. Sustojus Alytaus stotyje, Vatiekus prieina pasitikslinti, ar tikrai bus stovima 10 minučių. Vairuotojas tai patvirtina. Ačiū Dievui, spėjau, galvoja V. Rimša, nors iki išvykimo buvo likę dar 4 minutės. Toliau viskas vyko sklandžiai, Valkininkuose išlipus vienai keleivei, jis grįžta į vietą, kurioje sėdėjo prieš tai. Ir štai jau netoli Vilniaus, ir važiuojant ties Vilijos - Galvės gatvių sankryža, Vaitiekus pažvelgia į tą sankryžą ir mišką galvodamas:
-Kiek aš dienų čia galėjau tik stovėti ir žiūrėti į šį autobusą, dabar pagaliau pats jame sėdžiu! Tai tarsi sapnas, pamanė jis. Ir štai, kartu su dar viena moterimi jis išlipa Vaduvos stotelėje. Ir troleibusu pasiekia Antakalnį, o iš jo - namus. Artėjant prie jų užklumpa lietus ir visi jo drabužiai kiaurai permirksta. Pagaliau jis pasiekia namus sušlapęs, tačiau laimingas. Pusę metų stebėtas autobuso maršrutas pagaliau pravažiuotas.
Vis sparčiau bundant pavasariui, Vaitiekus dairosi naujų maršrutų. Jų - apstu. Jis praktiškai niekur po savo gimtą šalį nekeliavęs. Tik iš kur gauti pinigų? Atsakymas ateina gegužės mėnesio gale - nors 2017 liepą jau bus gyvenimo naujame bute metinės, Vaitiekaus mama dar baigia persivežti paskutinius daiktus iš seno buvo. Ten sutinka savo mamą (Vaitiekaus močiutę), kuri informuoja, jog jos vyras nori anūkui pervesti pinigų. Tuo pagrindu, Vaitiekus mamos pagalba atsidaro sąskaitą, bet pinigų dar negauna. Ir negaus į pačią sąskaitą. Gaus grynaisiais tik liepos vidury. O tada tai pasipils kelionės tarpmiestiniais autobusais po visą Lietuvą bent po kelis kartus į savaitę. Sulig matematikos „egzaminu“ (Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimu) baigiasi 10 klasė. Vasaros atostogos.
Taigi liepos viduryje jis nuvykęs pas senelį gauna pinigus ir tuomet prasidėjo... Tą 2017 vasarą ir pirmą rudens pusę V. Rimša skersai išilgai išmaišė visą Lietuvą.
Rugpjūčio antroje pusėje jis pradėjo kartoti tuos pačius maršrutus ir nutarė, kad reikia imtis kažko naujo. Neaišku iš kur, bet jis prisiminė tragediją, kurią pamena visi tuomet gyvenę žmonės. Tai Jonaičių šeimos tragedija, įvykusi 2007 metų kovo 20 dieną Petrališkės kaime, Kelmės rajone. Tiesa, maršrutų į šią vietą paieškos rezultatai jį nuvylė. Tektų ilgai laukti važiuojant su persėdimais arba eiti pėsčiomis. Tačiau nepraėjus metams, jis taip ir padarys.


7. Auksu tamsoje spindintys 2017-2018 mokslo metai. 11 klasė.

Štai rugsėjo 1-ąją jis jau vienuoliktoje klasėje. Kaip ir įprastai, nauji mokslo metai atneša kažkokių pokyčių. Bet trumpai tariant - nieko super ypatingo. Dar tą pačią dieną jis spėjo ekspresu Vilnius - Palanga nuvykti iki Vėjukų. Tai automagistralės Vilnius - Klaipėda 187 kilometras. Iš ten jis 2 kilometrus ėjo pėsčias iki Viduklės, o iš ten - atgal į Vilnių. Tiek pirmyn, tiek atgal vyko kelio darbai ties Rumšiškėmis, tad vykstant į priekį jis pergyveno, ar spės atvykti iki Vėjukų laiku ir nueiti tuos 2 kilometrus. Na o po 15 dienų įvyko tai, ko pats V. Rimša negali paaiškinti. Ar tai buvo Dievo duota, ar likimo siųsta diena. Net neaišku kaip tai pavadinti. Ar diena, ar žmogumi ar tiesiog, susitikimu...
2017 rugsėjo 16 diena, šeštadienis. Vaitiekus Rimša pakeliamas žadintuvo. Įprastas rytas. Jis ruošiasi važiuoti savo per vasarą pamėgtu maršrutu Vilnius - Marijampolė. Tuo, kur važiuoja per Alytų. Tuo, kuriuo jis susižavėjo tamsiais, žvarbiais 2016 lapkričio vakarais stovėdamas Panerių miškuose krapnojant lietui Galvės gatvėje arba Savanorių prospekte ties Vaduvos stotele.
Taigi jis mėgaujasi įprastu, kaip rugsėjui dar šiltu ir saulėtu rytu. Nuėjęs į stoties kasą nusiperka bilietus. Atsistojęs prie reikiamos aikštelės laukia. Ir štai. Pasirodo autobusas. Vairuotojas Romualdas. Tas, kuris prieš daugiau nei 20 metų patyrė nepamirštamą nuotykį Kinšasoje ir daugelyje kitų pasaulio jūrų uostų. Autobusas be trafaretų. Tačiau Vaitiekus jau susigaudo koks čia autobusas ir kur važiuoja. Ir atsidarius durims jis pasitikslina:
-Va, čia mano bilietas į Marijampolę.
Vairuotojas atsakė teigiamai ir jis įlipa. Po gerų dešimties minučių vairuotojas grįžta be trafaretų, taigi visi tądien norintys važiuoti keleiviai turės bandyti susigaudyti patys arba klausti vairuotojo. Ir štai, išvažiuojame iš Vilniaus. Kol kas nieko ypatingo Vaitiekui nežadanti kelionė. Nežadanti iki Naujųjų Valkininkų. Ties šia gyvenviete, vairuotojas, pamatęs, jog Vatiekus, skirtingai nei dauguma jo bendraamžių, važiuodamas nesinaudoja telefonu, nutraukia tylą:
-Tai į Marijampolę važiuojat?
Vaitiekus atsakė, kad taip ir jie pradėjo kalbėtis. Šis važiavimas - dar smulkmena. Bet nuo šio važiavimo ir prasidėjo judviejų pažintis. Tą pirmą kartą nė vienas iš jų to nesitikėjo. Telefonų numerais jie apsikeitė tik lapkričio viduryje, bet jei ne ši rugsėjo diena, tai nežinia, kaip būtų pasisukęs V. Rimšos gyvenimas - pasaulėžiūra, svajonės, savęs pažinimas. Ju bendravimas nenutrūkstamai tęsis daugiau nei metus. Per šį laiką, ponas Romualdas taps tuo vairuotoju, su kuriuo Vaitiekus važinės daugiausiai laiko. Apie Vaitiekų šis vairuotojas sužinos daugiausiai. Nes jiedu kalbėsis apie viską - gyvenimą, politiką, laisvalaikį, apkalbinės kitus kolegas vairuotojus. Apie tai, kad šis vairuotojas - buvęs jūrininkas, Vaitiekus sužinos beveik už pusmečio. Kad kraunant laivą ilgesnį laiką, jam nebuvo baisu eiti pasidairyti po miestus, tokių šalių, kaip Venesuela, Nigerija, Pietų Afrikos Respublika. Tik Somalyje neužteko drąsos tam.
2018 metai, Vaitiekui toliau eina 11 klasė ir štai, ties kovo viduriu jis pradeda jausti, kad pinigai po truputį senka. Ir jau seniai planavo aplankyti Petrališkę. Noras savu kailiu pajausti nelaimės ištiktą kaimą, kuriame jei ne buvo, tai bent jau girdėjo. Vaitiekų dominanti sritis - kriminalai, nusikaltimai, nelaimės. Tie dalykai, apie kuriuos skaitant jautresniems žmonėms gali pasidaryti negera. Arba tiesiog tai nedomina ir tiek.
Balandžio 5 - ąją Vaitiekus susiskambina su vairuotoju Romualdu. Išsiaiškina, jog šis rytoj važiuoja „sportinį Skuodą“ (šis maršrutas taip vadinamas todėl, kad tvarkaraštis sudarytas taip, jog reikia lėkti, net tarpinėse stotyse nelabai yra kada stovėti). Taigi, tą vakarą Vaitiekus negalėjo užmigti bent 2 valandas. Tai nieko keisto, jis beveik 10 metų turi problemų su miegu. Tačiau užmigimą tą vakarą paaštrino nerimas dėl kelionės. Ar neatsitiks atvarija? Ar prie vienkiemių nebus palaidų šunų? Tačiau jis užmigo, bet štai 4 ryto jau keliasi. Ir iš parko važiuodamas vairuotojas jį paima stotelėje ir tik įlipus išsikalba su vairuotoju, ir pastarasis supranta, jog Vaitiekus Skuodo nesieks. Išlips Junkiluose, o nuo ten - beveik 12 kilometrų pėsčiomis iki Petrališkės ir atgal. Taigi jis kasoje perka bilietą. Kadangi lyg tyčia tuo metu dirbo vienintelė kasininkė, kuri jo nepažįsta, taigi nepasidomėjo kelionės tikslu. Bet štai 20 po 6 ryto ir autobusas jau juda iš Vilniaus. Vis labiau artėjant prie kelionės tikslo, Vaitiekaus širdis plaka vis stipriau. Ir štai, jis jau išlipa Junkiluose, kartu su dar dviem žmonėmis ir pradeda eiti. Pradžia gana sklandi - praėjęs gyvenvietę, kurioje išlipo, praeina tvenkinį, balą... net neaišku, kaip pavadinti tą darinį - ar čia prilyta duobė, ar tikras vandens telkinys. Gan ramiai praeina ir Pabutkalnio kaimą. Taip, keli lojantys šunys yra, bet visi jie pririšti. Toliau - vienkiemis, kurio namas stovi įstrižai kelio. Aplink - tyla. Ir tik staiga, atlėkia palaidas, lojantis šuo. Vaitiekus Rimša, net ir matydamas jog tas šuo gal ir nėra toks pavojingas, nusprendžia imitis atsargumo priemonių. Jis nužengė nuo kelio ir ėjo pro nuganytą pievą, krūmus ir... atsirėmė į elektrinį piemenį. Tik patyręs tą jausmą, suprato į ką. Bet gerai, šis vienkiemis (kaip vėliau pasidomėjo - jis vadinasi Žukaičiai) įveiktas ir jis žygiuoja toliau. Toliau - Pagių kaimas. Jis praeitas ramiausiai. Ir štai tolumoje jau ženklas, skelbiantis jog tai - Petrališkė. V. Rimša ten praleidžia apie pusvalandį. Pirmiausia, nuėjo į miškelį, nuo kaimo atskirtą kloniu. Ten suvalgė savo turėtą „maistą“ - batonėlį su gėrimu. Mokausi badauti - pamanė jis. Tada nusileido prie Kražantės upės, ir apėjo aikštelę prie parduotuvės. Ir ką, laikas judėti atgal, nors jei viskas laiku, Junkiluose dar bus valanda laiko. Grįžtant atgal, pro Žukaičių kaimą, namas matosi kitaip, o vaizdas nuo namo į kelią - taip pat. Taigi Vaitiekus nusprendžia surizikuoti ir praeiti ne pro krūmus, bet keliu, pro sodybą. Ir praktiškai ją praėjus, atlekia šuo, bet vijęsis kokius 50 metrų, apsisuko ir grįžo atgal. Toliau viskas vyko sklandžiai. Vaitiekus, kartu su vairuotoju Romualdu sėkmingai pasiekė Vilnių.
Praėjus 2 savaitėms po šio važiavimo, jis sulaukia to paties vairuotojo skambučio. Pasakė, jog važiuoja į Skuodą, šįkart – „naktinį“, su vienu, Vaitiekui gerai pažįstamu vairuotoju. Vaitiekus, kadangi jam pinigai buvo besibaigią, paskutinę 50 eurų kupiūrą buvo pasilikusi mama. Jis mamai papasakojo, su kuo kalbėjo, o ši jam pasakė, kad tų paskutinių pinigų nebeduos. Taigi pavasaris bunda, o Vaitiekui, daugiau gyvenime apart mokyklos nelabai ką veikiančiam, tenka susitaikyti su mintimi, jog šiuo gražiu metų periodu teks sėdėti namie.
Taip ir slinko pačios gražiausios pavasario dienos. Mokslo metams einant į pabaigą, jis ėmėsi vieno, iš vairuotojo išmokto dalyko - taros rinkimo. Nors tuos 2 mėnesius Vaitiekaus mamai pinigų trūko katastrofiškai, jam neatėjo į galvą taros priduoti pačiam ir taip palengvinti gyyvenimą sau ir jai. Jis pradėjo eiti į autobusų stotį ir pasitikęs grįžtantį vairuotoją, tuos butelius atiduoti jam.



8. Įstabiai graudi 2018 - ųjų vasara




Birželio pradžioje Vaitiekaus mamą pasiekia gera žinia - jos tėvai pardavė anksčiau jų ir jos su sūnumi Vaitiekumi gyventą būtą bei dalį pinigų perveda būtent jiems. Tačiau nepaisant to, Vaitiekaus mama buvo gan kategoriška:
-Vis tiek eisi ieškot darbo vasarai, nesvarbu, kad mes dabar turtingi!
Tačiau to darbo jis taip ir nesurado. Visą vasarą mama jam periodiškai duodavo pinigų važinėjimams. Tą pačią savaitę kai baigėsi 11-i jo mokslo metai, jis vis labiau ėmė jausti lytinį potraukį vyrams. Savo bendraamžiams, daug vyresni jo nedomino. Dar tos pačios savaitės gale jis parašė į vieną skelbimą, bet nieko nesigavo. Dar kitą savaitę buvo Joninės. Nors Vaitiekus iš šeimos nėra perėmęs tradicijų švęsti visas tas šventes, tačiau jautė, kad ta diena kažkuo kitokia. Tą jaukiai ramų birželio 23-iosios vakarą lijo. Vaitiekus susirašo su dar vienu žmogumi. Jų pažintis tetruks tik iki tos pačios vasaros galo, tačiau jis duos dar keletą vertingų patarimų pažinčių klausimais. Visą vasarą jis toliau keliavo po Lietuvą tarpmiestiniais autobusais (tik dabar jau su saiku, nes pinigus koontroliavo nebe jis, o jo mama), ir nesėkmingai atrašinėjo į skelbimus, bandydamas rasti tai, ko nori.
Vienas kertinių lūžių jo pažinčių srityje - rugpjūčio 15-oji, šventinė diena. Jis susirašo su Robertu. Tuo, kuris tą niūrią 2016 lapkričio 17-ąją išsilaikė teises. Susitaria susitikti savanorių prospekte, aiškstelėje už „Hesburger“ greito maisto užkandinės. Vatiekus kaip žinia tesių laikytis neplanuoja, jam patinka keliauti autobusais. Tad į šį susitikimą važiuoja būtent šia transporto priemone. Kuo labiau autobusas artėja prie stotelės, kurioje reiks išlipti, tuo labiau jis jaudinasi. Stotelė „Baldai“. Durys užsidaro ir štai viskas - kelio atgal nebėra. Sekančios stotelės prieigose jis jau matys jo laukiančią mašiną. Ir štai - kryptelėjęs galvą kairėn, jis pamato tamsios spalvos automobilį. Išlipęs iš autobuso pereiną į kitą gatvės pusę. Vis labiau artėjant prie mašinos, širdis ima beprotiškai kalti. Vos jį pamatęs, Robertas privažiuoja arčiau ir klausia:
-Čia tu?
Vaitiekus žvilgterėjęs į jį porą sekundžių, numoja ranka, sakydamas „ne, ne“, ir galima sakyti pabėga. Jam mašinoje sėdintis žmogus visiškai neatrodė panašus į tą, kuris buvo prieš susitikimą atsiųstoje nuotraukoje. Ir Robertas, nesupratęs tokio Vaitiekaus poelgio, gan greitai palieka aikštelę. Tik tuomet jam išvažiavus, Vaitiekus iškart ima suprasti pasielgęs blogai ir pritūpęs sustingsta vietoje. Vėliau nuėjęs į šalimais esančią degalinę, kelis kartus stipriai delnu pliaukšteli į asfaltą. Šį žemė - Savanorių prospektas, Paneriai - jį brandino visos 10 klasės metu, ir dabar, šioje žemėje jis taip pasielgia. Tada gan greit paskambina autobuso vairuotojui Romualdui. Vaitiekus žinojo, kad Romualdas tądien turėjo važiuoti į Šilutę. O grįžimo iš Šilutės laikas sutapo su Vaitiekaus buvimu nepavykusio susitikimo vietoje ir atvykimu į autobusų stotį. Ir gan greit atsitiesęs po šoko, kurį jis sukėlė pats sau, Vaitiekus sėdo į troleibusą ir pusę kelio važiavo, likusią dalį - ėjo.
Stotyje sutikti tądien pavyko daug pažįstamų vairuotojų. Vytautas, Jurijus, Alvydas, tas pats Romualdas - nė vienas jų nežino, iš kokios vietos ir kokiu tikslu Vaitiekus buvo atgintas čia. Dar tą pačią dieną jis susirašo su kitu vaikinu - 20 metų amžiaus, taip pat iš Vilniaus. Susirašinėjimas truko 2 savaites. Vaitiekaus laiškuose periodiškai vis pratrūkdavo nepasitenkinimas, ilgai negaunant atsakymo ir to pasekoje parašomos neapgalvotos nesąmonės. Vaitiekui vis labiau demonstruojant norą susitikti, jo virtualus „draugas“ ėmė išsisukinėti. Kai jis galutinai pasakė, jog tikrai ne, Vaitiekus vieną rugpjūčio pabaigos dieną sėdėjo apsiašarojęs 20 minučių. Nejaugi viskas baigta? - pagalvojo jis. Štai paskutinė vasaros diena - rugpjūčio 31-oji. Vaitiekus nusprendžia pasivažinėti po miestą, aplankant tą nesėkmingo susitikimo vietą. Joje susiskambina su vairuotoju Romualdu. Tas tądien turįs grįžti iš Biržų, ir iš stoties jį pavešiąs namų link. Vaitiekus eina į stotį, jį aplenkia kitas vairuotojas, vardu Zenonas. Jie per vieną dieną tapo gerais pažįstamais, kadangi liepos pradžioje Vaitiekus rodė kelią į Marijampolę vairuotojui Zenonui, kadangi jis ten važiavo pirmą kartą. Atėjus į stotį, jo autobusas dar tebestovėjo, Vaitiekus pasisveikina, Zenonas taria:
-Tokioj vietoj stabdei, kad...
Nors realiai jis nestabdė jo, tik pamojo ranka norėdamas pasisveikinti. Gan greit pasirodo autobusas iš Biržų, su vairuotoju Romualdu priešakyje. Vakaras, pusė dešimtos vakaro, darosi vėsoka. Išleisdamas Vaitiekų, Romualdas palinki gerų mokslo metų, nors šventė bus tik pirmadienį - rugsėjo 3-iąją. Jis žino, kad paskutinę laisvą dieną jis važiuos į Tauragę. Taigi, rugsėjo 2-osios vakarą, Vaitiekus pajuda iš namų į autobusų stotį pėsčiomis. Pasiekia ją. Stovi jau 20 minučių. Kol kas ramu - nespėjo prisikabinti joks pinigų prašinėjantis benamis, jokių pagalbos ar informacijos prašančių žmonių, kalbinančių rusiškai (kaip žinia, Vaitiekus šios kalbos visiškai nesupranta). Jį apima toks geras jausmas - net neaišku, kaip jį apibūdint. Jis prisiminė prieš pusantrų metų lietuvių kalbos mokytojos žodžius apie Kalėdų naktį. Kad jos metu vyksta tarsi kažkoks virsmas. Kažkokia ypatinga naktis, žymiai besiskirianti nuo kitų. Kažkas žmogui nepažinaus... Žinoma, gal Vaitiekus kiek perdėtai romantizavo šią, pagal kitus „niekuo neišskirtinę, tik jam vienam svarbią“ naktį, bet jautė, kad kažkas iš tikrųjų vyksta. Jo galvoje. Jo širdyje. Neaišku kas - ar mintys apie naujokus mokykloje, kurių kaip iš anksto buvo žinoma, kad atvyks nemažai, gal suvokimas apie tai, jog šie mokslo metai bus paskutiniai - kad šią dieną, lygiai po metų jis jau turės būti nusprendęs, ką gyvenime veiks toliau. Slampinėja jis, laukdamas autobuso iš Tauragės. Štai autobusas į Kauną - pilnut pilnutėlis. Dauguma keleivių - studentai. Vaitiekus prisimena vienos pažįstamos žodžius apie medicinos studentus. Jau pačią pirmą dieną rimtai kimbama į mokslus, jokių pasidalinimų vasaros atostogų įspūdžiais ir pan. „Gal šiame autobuse irgi yra įsėdę šios srities būsimų studentų, kurie kada nors gelbės man gyvybę?“ - pamano jis. Tiesa, tai jis suvokė ne iškart. Tik grįžęs namo, nes būnant autobusų stotyje, ypač - vienoje vietoje, nuolatos neapleidžia baimė, kad prieiš koks valkata ar net vagis. Tiesa, Vaitiekui nė karto nenutiko nieko blogo. Pagaliau sulaukęs savo vairuotojo, po visų formalumų, jie pajuda link parko. Išleidęs Vatiekų, Romualdas vėl palinki gerų mokslo metų. Šis vakaras - jau tikrai paskutinis prieš naujuosius, ir tuo pačiu paskutinius mokslo metus.

[Kristupas0220]

9. 12 klasė. Vaitikaus Rimšos asmenybės galutinis formavimasis



Rugsėjo 3-ioji, pirmadienis. Po visų formalumų mokykloje - nuobodžių savivaldybės atstovų kalbų, auklėtojos palinkėjimų, vos grįžusiam namo Vaitiekui paskambina Romualdas, informuodamas, kad tądien važiuoja į Troškūnus. Tąkart jis neturėjo pinigų, tad planavo nuvykti į stotį, o iš jos - kur nors su miesto autobusais arba 5 valandas prasitrinti stotyje. Tiesa, tąkart niekur jis taip ir neišvažiavo - tas 5 valandas taip ir prasitrynė stotyje. Sutiko 2 savo buvusias klasiokes iš mokyklos, kurioje praleido 9 klasę. Jis papasakojo joms, kad mėgsta važinėti autobusais. „Negaila juk“ - pamanė jis - vistiek mokytis kartu su jomis jau nebeteks, tad nebėra ko slėpti. Po 5 valandų Į stotį įvažiuoja raudonas autobusas, tas pats, kuris jį atvežė, su ponu Romualdu. Važiuojant į parką, jis paleidžia Vaitiekų ir šis parkulniuoja namo. Ach, tas dar pakankamai šiltas ir šviesus rugsėjo vakaras. Vakare jau nebe taip tvanku. Apie 21 valandą jau darosi vėsoka. Tarsi per visą vasarą kaitusi žemė dabar garuoja. Greit tokių vakarų nebebus, dienos ims nenumaldomai trumpėti. Jis kiek susierzinęs kraunasi lagaminą rytojaus dienai. „Prasidėjo vėl mokykliniai rūpesčiai, vėl mažiau dėmesio autobusams“ - pamanė jis. Tačiau nėra ko pykti - šis rugsėjis - paskutinis toks. O kas nutiks toliau - nežino niekas... Atsakymai ims rastis mokslo metams besirintant į antrąją pusę. Bet užuomazgos buvo matyti nuo pat pradžių. Jau už dviejų savaičių, rugsėjo 15 -ąją Vaitiekus susiskambina su geriausiu savo vairuotoju Romualdu:
- Kur važiuoji?
- „Sportinį Skuodą“
- Ko nepaskambinai, gal būčiau norėjęs, beje, su kuom važiuoji?
- Tuoj pažiūrėsiu kelionės lape, kaip čia jo pavardė... Šimaitis, Adomas Šimaitis, naujas vairuotojas, dirba dar tik apie metus. Toliau šį naujoką Vaitiekus vadins tiesiog Šimaičiu, nes jo gyvenime atsiras dar vienas žmogus, vardu Adomas. Tai bus jo bendraklasis.
Tą pačią dieną jis nusigauna į stotį susitikti su vairuotoju ir parvažiuoti namo, taip pat - pamatyti tą naują vairuotoją. Atėjęs stotin jis pasisveikina su abiem ir ponas Šimaitis išeina. Jis į parką nevažiuos. Iš Romualdo Vaitiekus sužino, kad ryt jis važiuos į Šilutę su tuo pačiu ponu Šimaičiu. Vaitiekus grįžęs namo pasako mamai, kad ryt planuoja vykti iš ryto ir vakare grįžti. Mama abejoja, sako, jog nepavalgysi, nepailsėsi ir taip toliau ir panašiai. Bet tąnakt įvyksta neįtikėtinas dalykas. Pirmą kartą per 18 gyvenimo metų į Vaitiekų kreipiasi...balsas iš dangaus. Jis pasakė, kad Vaitiekus tądien toje kelionėje sutiks žmogų, kuris pakeis jo gyvenimą.
Ir štai išaušta ta rugsėjo 16-oji, sekmadienis. Romualdas stabteli stotelėje, paima Vaitiekų ir šie nuvyksta į stotį. Gan greit sutinka poną Šimaitį. Kol kas neįvyksta nieko ypatingo, ir štai 10 ryto jie jau lekia per mišką Panemunės keliu, jau pravažiavę Pagėgius. Įtampa kaista, ir jie jau Šilutėje. Nuėję visi tryse pavalgyti, tačiau Vaitiekus pasiėmęs maistą išsinešimui, grįžta į autobusą pirmas. Tada grįžta ponas Šimaitis. Ir jie pradeda kalbėtis. Apie mokslus, apie gyvenimą. Vaitiekus trumpam išlipa iš autobuso ir ištraukęs butelį iš šiukšliadėžės, padeda jį prie vairuotojo Romualdo daiktų. Šis į autobusą dar negrįžo. Mėgsta vaikščioti, kaip visur ir visada. Pamatęs tai, Šimaitis retoriškai klausia:
- Ką, jis durnas gal? Savo išgertus priduoti - taip, bet gal ne iš šiukšliadėžių rankioti...
Dar už 6 valandų jie jau grįžo į Vilnių. Neįvyko nieko, kas Vaitiekui būtų įsimintina. Tačiau viskas dar prieš akis... Visi mokslo metai... Visos pažintys, visos situacijos. Balsas iš dangaus buvo truputėlį netikslus. Žmogų, pakeisiantį jo gyvenimą, jis sutiks lygiai už poros mėnesių - maždaug lapkričio 16 dieną. Tiksliau - sutiks ne iškart. Pradžiai - susipažins. Tuo metu reiks nueiti ilgą vidinio apsisprendimo kelią, kupiną prieštaravimų, svarstymų, nesveikų norų, kuriems didelę įtaką padarys per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas skaityti kūriniai. Jų autorių biografija, bendros temos, išgyvenimai.
Toliau slenka mokslo metai. Paskutiniai. Vaitiekus mokyklos koridoriuose ir kabinetuose iš šiukšliadėžių rankioja butelius. Taip rimtai - nuo spalio mėnesio. Jau antrą jo savaitę, tai pastebi kitas dvyliktokas, vardu Deividas. Kažką įtaręs, pasiteirauja:
- Ką jau ten slepi, skarbonkę?
Vaitiekui beliko prisipažinti. Žinia apie bendraklasį renkantį butelius iš lūpų į lūpas sparčiai plito. Per likusius 8 mėnesius apie tai sužinos ne tik dvyliktokai, bet ir didžioji dali mokyklos personalo.

Taip prasidėjo ruduo - vienas mėgstamiausių laikų metuose. Kai viskas temsta anksčiau. Viena tokių dienų - kažkur spalio viduryje. Vaitiekus eidamas iš mokyklos priduodavo butelius, o pinigus išsigrynindavo vakare. Tai buvo spalio 18 - oji, ketvirtadienis. Išeina jis iš namų šiek tiek po 6 valndos vakaro. Sausas oras, jame tvyro smogas, jau šiek tiek žvarboka, saulė leidžiasi, dalindama paskutinius spindulius tąvakar. Eidamas išsigryninti pinigų, nusprendžia apeiti sankryžą. Iš stotelėse esančių šiukšliadėžių ištraukia kelis butelius. Priduoda. Dar apeina šalimais esančius kioskelius. Ten - dar keli buteliai. Kodėl gi ne? - pamano Vaitiekus. Gal reiks kas vakarą čia apeiti? Jam buvo įdomu, kokia suma susidarys mokslo metų gale. Nuo spalio vidurio iki sausio galo jis kasdien vakarais eidavo išsisgryninti depozito kvitų plius prisirinkti ir priduoti dar. Nors tai jam buvo tapę įprasta rutina, praėjus vos mėnesiui nuo tam tikro įvykio, dienos ar padaryto veiksmo - jis tai prisimins su nostalgija, romantizuos tą įvykį, lyg jis būtų įvykęs prieš pusę amžiaus. Viename savo laiškų draugui, Vaitiekus Rimša save apibūdino kaip „romantišką svajoklį, su nostalgija žvelgiantį į vakar dieną“.
Dar rugsėjo gale jis per pažinčių svetainės skelbimą susirasė su vienu žmogumi. Jų pažintis tetruko gerą valandą. Vaitiekus buvo kiek nedrąsus, kad pasakoti apie savo nešvankiausius norus, tad internetinis draugas pažintį nutraukė, motyvuodamas tuo, kad jam nusibodo Vaitiekų „traukti už liežuvio“. Believe! - taip sau pasakė Vaitiekus. Nereikia prarasti vilties, kad įvyks kažkas neįsivaizduojamo. Taip slinko ruduo vis gilyn.
Spalio 21-oji, sekmadienis. Kitą dieną, dvyliktokai teiks prašymus gimnazijos direktorei dėl brandos egzaminų laikymo. Vaitiekus važiuoja su Romualdu. Romualdas papasakoja apie savo, kaip buvusio jūreivio, praeitį. Daugiausiai apie nuotykius Afrikos šalyse. Korumpuotas muitininkas Mauritanijoje, reketininkai Nigerijoje, tas nuotykis su laiminga pabaiga Kinšasoje 1996 metais, pasakojimas apie tai, kaip Senegalo sostinėje Dakare, į juos, jūreivius, uosto apsauga per daug nekreipė dėmesio, tai jie ir išsmukę pasidairyti į miestą. Šio pokalbio užteko, kad Vaitiekus susidomėtų Afrika. Tai bus vienas kertinių jo gyvenimo momentų. Atsidaręs virtualius žemėlapius, pradėjo tyrinėti valstybes, iki tol jam buvusias neįdomiomis. Travail, Liberté, Patrie - tai pirmosios valstybės - Togo, devizas. Ši Vakarų Afrikos valstybė įsikūrusi prie Gvinėjos įlankos, sostinė - Lomė (kurioje buvęs vairuotojas Romualdas greičiausiai yra buvęs), valstybinė kalba - prancūzų (kurios Vaitiekus nemoka). Didžiąją dalį lapkričio ir visą gruodį Togas jam buvo valstybė numeris vienas. Žinant, kad viską nuosekliai apgalvoti - ne Vaitiekaus protui, tai nieko nuostabaus.
Mokyklinės rudens atostogos. Vėlinės. Tai mėgstamiausia mūsų herojaus šventė. Tyla gatvėse. Rimtis. Susikaupimas. Štai paskutinę atostogų dieną jis važiuoja į Alytų drauge su vairuotoju Jurijumi. Jis - mažiau pažįstamas, daug griežtesnis už Romualdą. Vilniaus autobusų stotyje Vaitiekui panorus įlipti į autobusą dar prieš jam atsistojant į išvykimo aikštelę jis sako:
- Negaliu tavęs čia paimti, matai, yra kameros, eik į 30 aikštelę ir lauk ten!
Taigi jie jau priartėja prie Alytaus ir įvažiavus į miestą, vienas pensijinio amžiaus keleivis paprašė jį išleisti stotelėje mieste. Jurijus taip ir padaro, prieš tau pasakęs, jog „daugiau sustojimų čia nebus“. Nes stotelėse, kurių nėra parašyta autobuso tvarkaraštyje, sustoti draudžiama. Bevažiuojant atgal, Vaitiekus susitaria, kad išlips stotelėje Savanorių prospekte, nusileidus nuo kalno. Vienintelėje oficialioje išlaipinimo stotelėje Vilniaus mieste, atvykstant nuo tos pusės. Taip ir įvyksta. Kadangi jam kyla daug nenuoseklių, tarpusavyje nesusijusių minčių, kurios be perstojo šokinėja, išlipęs jis pirmiausiai pagalvoja apie tai, kad maždaug už mėnesio, Toge nuo Sacharos dykumos pradės pūsti visai Gvinėjos įlankos pakrantei būdingas vėjas -harmatanas . Jo metu pernešama daug smulkių smėlio dulkių, kurios sukelia kvėpavimo takų problemas net vietos gyventojams. Vaitiekui tai nė motais. Jis toliau žavisi šia šalimi, nepaisant to, jog ten skurdas didelis, maistas labai ne koks, o kur dar skiepai nuo maliarijos. Vienu metu jis netgi pradėjo galvoti, kad reikia vykti ten dirbti. Tačiau ką? Nedarbo lygis gan aukštas, jis kėlė sau klausimą ar tai dėl vietinių tinginystės, ar dėl darbo vietų nebuvimo. Ir neprošal bent minimaliai išmokti prancūzų kalbą, net jeigu ir darbas nebūtų susijęs su bendravimu su vietiniais gyventojais. Paprastas, nekvalifikuotas darbas. Tačiau kažin, ar ten tokio esama...
2018 lapkritis - įprasta Vaitiekaus Rimšos diena:
eina į mokyklą, kartais prisirenka tiek butelių, kad per „langus“ tenka eiti priduoti, antraip - netilps, o juk dar mažiausiai 4 valandos mokykloje. Pridavęs, paskubomis lekia į mokyklą, per saulėtą, tačiau gana žvarbų orą. Pasiekia mokyklą visas šlapias, o per lietuvių kalbos pamokas laukia eilinis katastrofų literatūros kūrinių nagrinėjimas. Nors jau tuo metu jam tai atrodė romantiška, dar romantiškiau tai atrodys vis labiau tolstant nuo to laiko. Kad ir po dviejų savaičių, o po kelių mėnesių tai prisiminus, Vaitiekui akyse pradės kauptis ašaros. Lapkričio viduryje darkart susirašo, su žmogumi, kuris savo iniciatyva buvo nutraukęs bendravimą su Vaitiekumi. Nors apsižodžiavimai tęsėsi toliau, šįkart jau buvo aišku, kad su šiuo žmogumi bus kažkas rimto. Jie susirašinės ilgai, reikės nueiti ilgą kelią iki susitikimo ir gaivinti santykius po jo. Tada Vaitiekus ir nugrims į gilią recesiją.
Na ir štai ateina „lapkričio paskutinioji“ - 30 diena, penktadienis. Lietuvių kalbos mokytoja pirmąkart prakalbo, galima sakyti, pradėjo ruošti pavasarį vyksiančiai lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo įskaitai. Tuomet jis sumąstė važiuoti į Kauną. Tiesa ne su Romualdu, bet su Ivanu - vienu griežčiausiai su keleiviais bendraujančiu vairuotoju. Autobusas tradiciškai - pilnas, tačiau Vaitiekus išvengia keleivio atsisėdimo šalia. Atgal - grįžo praktiškai tušti, Vaitiekus išlipa Vaduvos stotelėje. Ir šįkart vėl pagalvoja , kad „va ten, už 5 tūkstančių kilometrų, Vakarų Afrikoje, prie Gvinėjos įlankos, jau prasideda harmatanas“. Jo sezonas truks maždaug iki kovo vidurio.
Toliau eina gruodis - jau jo pradžioje smarkiai snigo, vėliau darėsi slidu. Gruodžio 3-ąją atrašęs į vieną pažinčių svetainėje rastą skelbimą, nuvyko į Savanorių prospekto galą susitikti su žmogumi. Jo vardo jis nežinojo, bet pavadinkime jį Jonu. Kai Vaitiekus atvyko į aikštelę, Jono jau nebebuvo, jis prieš tai siuntė nuotrauką. Iš jos buvo galima konstatuoti faktą, kad Jonas tikrai buvo atvykęs į aikštelę. Jonas pasiaiškino, kad nesulaukė Vaitiekaus, todėl išvažiavo namo. „Ech, kokia neviltis“ - pamanė Vaitiekus. Važiavau, o vėl nieko nesigavo... Toje pačioje vietoje, kur su Robertu dar tų pačių metų rugpjūtį. Stovėjo jis priblokštas dar porą valandų. Nuo kalno nusileidžia autobusas Marijampolė-Vilnius, vairuojamas... neįžiūrėjo jis, bet tikriausiai tai buvo J. Lapševič. Vėliau troleibusu parvažiavo namo, ir guodėsi bent tuo, kad prisirinko butelių. Nors tiek naudos. Toliau ėjo įprastos dienos mokykloje, nieko ypatingo nevyko. Gruodžio 23 dieną Vatiekus su Vairuotoju Romualdu važiavo. Šįkart - į užsakymą. Tušti nuvažiavo į Ignaliną, ten prie geležinkelio stoties paėmė žmones, kuriuos nuvežė iki Mielagėnų bažnyčios. Prie jos stabtelėjo pusvalandį. Tie žmonės, kaip vėliau paaiškėjo, buvo šeima. Pasimeldus už šeimą, toliau buvo vykoma į Paliesiaus dvarą, kur vyko tikra puota. Į ją kvietė vairuotoją, taip pat ir Vaitiekų, bet šis nėjo. Pasirinko sėdėjimą autobuse keturias valandas. Vėliau visi sėkmingai grįžo į Vilnių.
Gruodžio 26-oji, antra Kalėdų diena. Toks baisiai tamsus vakaras. Net tokiam gamtos mylėtojui kaip jis, tas vakaras buvo kažkuo svetimas. Vaitiekus vėl susirašė dėl susitikimo su Jonu - vos metais už jį vyresniu vaikinu. Susitikti toje pačioje vietoje. Tačiau jis taip ir nepasirodė. Prisigalvoja visokių būdų, kad tik nereiktų atvažiuoti. Sakė, kad sesę nuvežė į Žirmūnus, tada su tėvais į koncertą, tada dar kažko... Labiausiai Vaitiekus pamena, kaip išlipus Vaduvos stotelėje, kitapus gatvės sustojo autobusas-ekspresas iš Alytaus į Vilnių. Išlipo 3 žmonės. Už vairo - J. Ževžikovas.Buvo pradėjęs dirbti su naujausio modelio autobusais, tačiau gruodį jis „pažemintas“ pareigose už tai, kad vieną rytą į darbą atėjo neblaivus. V. Rimša susiskambina su Romualdu, kad įsitikintų, jog šis ryt vyksta į Tauragę. Sulaukia teigiamo atsakymo. Tačiau po šio pokalbio Vaitiekus ilgam nutils - 3 mėnesiams. Tai bus ilgas periodas. Kaip jį pramins pats Vaitiekus - recesija. Tai bus lemtingų apmąstymų, nerealių norų ir depresijos kupinas laikas, kurį sukėlė tiek jis pats, tiek tam tikri asmenys. Žinoma, net ir tuo metu jis nepamirš, apie Vakarų Afrikoje įsibėgėjusį harmataną.
Galiausiai, paskutinę metų dieną - gruodžio 31-ąją, jis vyko į dar vieną susitikimą. Ilgai planuotas, lauktas, derintas, tačiau kaip paaiškėjo - nieko neišėjo. Žmogus nustojo rašyt ir į susitikimą neatėjo, o Vaitiekus stovėjo it sustingęs dar 2 valandas beveik vienoje vietoje. Šiurpumo pridėjo dar ir tai, kad jį apuostė palaidas šuo... Vaitiekus bijo šunų, nes šuo jam buvo įkandęs būnant mažam, vasarą, kaime pas močiutę. Ko gero, ta trauma išliks visą gyvenimą.
Taigi, išaušo 2019 metai - tai metai, kurių antroje pusėje jau bus aišku, ką veiks (o gal neveiks) V. Rimša. Šiais metais jis baigs mokyklą. Čia baigsis formuotis jo amenybė. Jau pirmą dieną grįžus po atostogų - nemalonumai. Vienas mokinys pasakė Vaitiekui, kad susitarė su anglų kalbos mokytoju, kad paleistų juos iš anglų kalbos, kaip paskutinės pamokos. Vaitiekui tai pasirodė įtartina, tad jis nuėjo ir viską pasakė pavaduotojai. Po minutės ji įsiveržia į lietuvių kalbos pamoką ir taria:
- Informacija dvyliktokams: Per penktą pamoką visi einate į anglų! Nedalyvavimas pamokoje bus vertinamas nepatenkinamu pažymiu!

Tada klasiokai iškart suprato, kas čia informavo pavaduotoją, ir aišku, užsipuolė Vaitiekų. Pabambėjo ant jo kelias dienas ir pamiršo. Toliau viskas ėjosi ramiai.
Sausio gale, jo klasiokas Adomas, sužinojęs apie Vaitiekaus užsiėmimą - butelių rinkimą, iš savo mašinos bagažinės atnešė pilną maišą butelių. „O, yra pretekstas užmegzti su juo „diplomatinius santykius“, pamanė jis“ . Turima omenyje, pradėti sveikintis, nes iki tol jis pirmas beveik niekam nespausdavo rankos. Pradėjo su juo sveikintis, persimesti keliais sakiniais. Adomas atrodė vienas iš normaliausių klasiokų - nors tam tikras mokinio taisykles pažeisdavo nuolat (telefono naudojimas, vėlavimas į pamokas), tačiau jis Vaitiekui atrodė labai suprantamas. Kelis kartus jie sėdėjo viename suole, tad buvo proga artimiau su juo pabendrauti. Tačiau pokalbiai su juo ir apsiribojo tik tuo, ir kartais, atšilus orams per pertraukas, prie mokyklos kampo. Nors visi aplinkui rūkydavo, Adomas pabrėžtinai nuo to susilaikydavo. Jo įvaizdis Vaitiekaus akyse kilo.
Vaitiekus susirašinėja su Tuo Žmogumi. Jis Vaitiekų laiko kvailiu ir kategoriškai atsisako susitikti. Tačiau Dievas išgirdo jo maldas. Užsiminus apie pinigus, Tam Žmogui pasidarė smalsu. Ir sutarė jiedu - susitinka vasario 1 dieną, penktadienį, šalia Vaitiekaus namų. Išeina jis iš namų ir dairosi aikštelėje nurodyto automobilio. Pamato pro atidarą langą ranką iškišusį žmogų ir prieina arčiau. Tas iššoka iš mašinos ir taria:
- Labas, Vaitiekau, aš vardu Matas.
Ir jie išvažiuoja iš aikštelės. Važiuoja į Žirmūnus, prie Neries upės. Sėdėjo ir šnekėjo gal 2 valandas. Apie gyvenimą, mokslus, intymesnius dalykus, kol Matui neatsirado kitų reikalų. Tada parvežė Vaitiekų atgal, atsisveikinant buvo apsikeista telefono numeriais bei pasiteirauta Mato, ar jis norės susitikti dar. Atsakymas buvo lyg ir teigiamas. Deja, bet daugiau jie nebesusitiko. Tačiau Matas yra tas žmogus, kuris suformavo Vaitikų kaip asmenybę. Ne kiek formavo (tai daugiau darė autobuso vairuotojas Romualdas), kiek padėjo geriau pažinti save, savo charakterį, trūkumus. Jis buvo tas, kuris pakėlė jį į kovą už save. Už kovą su savo problemomis, už tai, kad reikia keistis. Tačiau tai įvyks tik pasibaigus mokslo metams
Artėjo vasario 8 diena - išvykų diena. Tokių per metus būna kelios. Per pastarąją jo klasė turėjo vykti į parodą apie karjeros planavimą bei studijas. Nors mama nevertė jo vykti į išvykas, šįkart tikrai skaitno nuvykti ten, nes juk jau tų pačių metų rudenį reiks eiti kur nors mokytis arba dirbti. Vaitiekus niekaip nerodė, kad jį domina ir kodėl. Jis klausė visiškai kitokią muziką, nei jo bendraamžiai. Ir štai, jį sužavėjo Pakistano himnas. Tuo pačiu domėjosi homoseksualų teisėmis pasaulyje. Sužinojo kad Ugandoje ir Pakistane už tai gresia įkalinimas iki gyvos galvos, o jo praėjusių metų pabaigos svajonių šalyje Toge - kalėjimas nuo 1iki 3 metų ir bauda. Tačiau pastarojoje ir daugelyje kitų, šis įstatymas galioja veikiau formaliai. Jei per daug niekam nesirodysi, nieko ir nebus. Tad jis pradėjo galvoti apie tai, kad reikia rašyti į Ugandos ambasadą, užsienio reikalų ministeriją ar net tiesiai į kalėjimų tarnybą. Suvokė, jog tai ėjimas prieš Dievą ir žmogaus prigimtį, tad reikia už tai atsakyti. Nors homoseksualiu seksu jam taip ir neteko užsiimti. Yra išlikę nerašytinių įrodymų, kad Vaitiekus Rimša norėjo atsiversti į islamą. Ir dar, kaip žinia, Vasario 8-oji - lygiai savaitė nuo susitikimo su Matu. Vaitiekus suprato, kad Matas kartais būna užsivertęs darbais, tačiau žūtbūt norėjo susitikti. To neįvyko. Prasidėjo recesija.


10. Recesija. Vaitiekaus savęs suvokimas, žvilgsnis į ateitį
Vaitiekus guli lovoje apsikabinęs pagalvę ir jam tiesiog norisi šaukti iš ilgesio. Kad nėra su kuo pašnekėti, o autobusais važinėti dabar ypač neparankus metas, kadangi pats gripo epidemijos pikas. Užsidaręs namie, bijantis net išeiti iš namų į gatvę - kas ten žino, gal ir būtų užkrėtęs koks kosėjantis...
Taigi vasario pirmoji pusė, o Vaitiekus eina namo palei Kalvarijų gatvę. Ne visai palei gatvę, bet labiau pro daugiabučius. Properšoje tarp namų jis pamato iš parko į stotį važiuojantį autobusą. „Čia aiškiai į Kauną bus, už vairo - ponas Jakimavičius“ - pamanė Vaitiekus. Šis autobuso pravažiavimas jo atminy išliks ilgai, nors tai dar vienas, iš pažiūros, niekuo neypatingas epizodas. Gal išliks todėl, kad tęsiasi jau antras 2019 metų mėnuo, o Vaitiekus dar nevyko į jokią tarpmiestinę kelionę šiais metais ir nesisikambino su Romualdu - labiausiai pažįstamu vairuotoju. Juk 2018 pavasarį telefonu kalbėdavosi kone kasdien.
Vasario vidurys. Atostogos. Paskutinė jų darbo diena - 22. Šįkart jo akys krypsta į Pakistaną - pasak himno, šventą žemę, tikėjimo tvirtovę. Mąstė rašyti jiems... tačiau pabijojo. Išėjo iš namų norėdamas mirti, bet nieko neįvyko. Pasivažinėjo miesto autobusais ir tiek... Taip pat sužinojo, kad Togo, kaip ir kaimyninių šalių, kalėjimų padėtis tragiška - jie perpildyti. Vienas įsimintiniausių epizodų - Lazdynų mikrorajono pravažiavimas. Vaitiekus jau buvo spėjęs sužinoti, kad jo „vedlys į gyvenimą“ vardu Matas kažkur šio mikrorajono gale ir užaugo. Čia jis baigė mokyklą. Kadangi jis buvo užsivertęs darbais, Vaitiekui visą vasario mėnesį nerašė. Stojo beveik mėnesio tyla. Šį žiaurų, ampąstymų bei keistų norų laikotarpį jis ir praminė - recesija. Būtent šiuo laikotarpiu jį apims depresija, neviltis, kurios metu jis sumąstys norįs būti įkalintas už savo seksualinę orientaciją. Nors jis skaitė šia tema nemažai, jis vis tiek negalėjo taikytis su šiuo faktu. Ne dėl aplinkinių (ypač - daugumos pažįstamų autobusų vairuotojų) nuomonės. Greičiausiai dėl Vaitiekaus žavėjimosi Afrika - žemynu, kurio daugelyje valstybių už homoseksualumą taikoma baudžiamoji atsakomybė. O jo susidomėjimą šiuo žemynu paskatino būtent vairuotojas Romualdas, pasakodamas apie savo gražiausius jaunystės metus, praleistus dirbant jūreiviu. Jei žaviesi kokia šalimi, nori ten turistauti ar net dirbti - turi priimti jų įstatymus ir sus jais taikytis. Net jei jie būtų beprotiškai keisti. Esi Romoje - elkis kaip romietis. Paprasta, ar ne? Dar tų pačių atostogų metu buvo vakaras. Kelias dienas iš namų nėjusiam Vaitiekui buvo viskas kaip nauja. Sniegas jau aptirpęs, sausa, nebe taip šalta. Ėjo jis į taromatą priduoti butelių, gatvėje radęs dar kelis. Tai vienas geriausių jo vakarų. Jo paties metu tos romantikos nebuvo įmanoma pajausti taip, kaip ji užplūsdavo jį kad ir savaitei praėjus.
Grįžus po atostogų į mokyklą jam buvo vis sunkiau grįžti į mokyklinį miego ritmą. Užmigdavo kokią 2 valandą nakties, o žiūrėk šiek tiek po šeštos jau reikia keltis. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ši problema paaštrėjo jau nuo Kalėdų atostogų. O vasarį prieš dar vienas atostogas - ypač. Jis prisimena, akip grįžęs namo pavalgydavo ir eidavo gulti. Pabunda vos ne 10 valandą vakaro ir vėl žvalus - ir vėl naktinėja iki kokių 2.
Štai jau pasiekiame kovą - pirmąjį pavasario mėnesį. Matas po labai ilgos pertraukos parašo Vaitiekui. Prasidėjo lėtas budimas iš recesijos. Nėra net žodžių, kaip apibūtdinti Matą. Angliškai apie jį Vaitiekus galėjo pasakyti kažką panašaus į „He guide me“. Jis „rodė man kelius“, supažindino mane su pačiu manimi, mano ydomis. Recesija baigsis su trenksmu. Tačiau ne gera gaida, bet dar vienu žiauriu nutikimu, sukrėsiančiu jį patį, nors tai Vaitiekus bereikalingai sukels pats sau. Kovo pradžioje jis vėl grįžta prie Ugandos. Ieško informacijos apie šios šalies kalėjimus, situaciją juose, patekimo į pačią šalį tvarka. Tačiau visa informacija tik anglų kalba. Nedidelės apimties tekstus Vatiekus dar perskaitydavo, tačiau kai tekstas ilgas - jį apima neviltis. Juk norisi save kažkaip nubausti. Ateina kovo 20 - oji. Dar viena netradicinio ugdymo diena. Visi dvyliktokai buvo sukviesti į kabinetą, kur buvo paaiškinta, kokį projektą reikės parengti. Grįžta namo Vaitiekus, gauna iš mamos 20 eurų. Pavalgęs galvoja apie kelionę tarpmiestiniu autobusu. Į Kauną. Laukia autobuso prie sankryžos. Pabando spėti, kad važiuos ponas Jakimavičius. Ir atspėja. Nuo kalno pasirodo autobusas važiuojantis antra juosta, tačiau pataroji užsikimšusi, tad vairuotojas staigiai neria į pirmą juostą ir spėja prašvilpti sankryžą, kol dar degė žalias šviesoforo signalas. Pereina Vaitiekus gatvę. Pavažiuoja porą stotelių ir štai jis jau prie savo mokyklos. Su vienu tikslu. Šiandien jis pasiėmęs iš rūbinės striukę, pamiršo pakabinti numerėlį. Pakabina. Tada pavažiuoja dar vieną stotelę. Dabar jis jau prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“. Užeina į sodo, statybos ir panašių reikmenų parduotuvę „Ermitažas“. Eina dairydamasis pro lentyną ir štai. Paima virvę. Eina prie kasos smarkiai plakančia širdimi. O kas, jei kasininkė pasiteirautų, kam jam ta virvė? Tačiau viskas praeina ramiai. Neturi jis maišelio, tad važiuoja per miestą užsislėpęs ją po striuke. Su persėdimais pasiekia miškelį. Visaip užmetinėja tą virvę ant šakos, bet niekaip nesigauna. Pabando užveržti pats sau. Tačiau mato, kad nieko nebus. Ir meta šį bergždžią nuosprendį sau, sėda į autobusą ir vėl pavažinėja po miestą. Grįžta namo lyg niekur nieko, tačiau mama atkreipia dėmesį į gal kiek pritilusį jo balsą. Greičiausiai savaime taip gavosi, bet... jau geriau pastebi šitai, o ne žymes ant kaklo, kurių gal ten nė nebuvo. Jau kovo 23 -ioji, ir net pačiam Vaitiekui keista, kad jis atsikėlė ir suspėjo pavalgyti taip, kad jau popietę išėjo iš namų. Laukia prie sankryžos, kas gi važiuos iš parko. Ir pamato poną Vladimirą - buvusį barmeną, kuris kaip vairuotojas, turi ne pačią geriausią reputaciją. Vis ką nors užkabina, sudaužo ar panašiai. Ir suvažinėja su juo maršrutą sėkmingai, paklausdamas jo, ar Romualdas, su kuriuo tęsiasi jau trijų mėnesių tyla, dar tebedirba. Sulaukia teigiamo atsakymo.


11. Gera. Ar nebūtų dar geriau, jei pavyktų susidraugauti su žmogumi, kuris patinka?


Artėja lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo įskaita, iki kovo 25 mokytojai visi turėjo pateikti planus. Tą pačią savaitę Vaitiekus sulaukia pono Romualdo skambučio. Sako, kad viena kasininkė jau susidomėjo, kurgi tas Vaitiekus dingęs. Anksčiau buvęs jis vos ne kasdienis svečias, nuolatinis lankytojas. Susiskambinę susitaria, kad jau penktadienį jie susitiks. Taip ir įvyksta. Dar kitą savaitę jau kalbėjimas. Vaitiekus Rimša eis atsakinėti penktadienį, tačiau sujudimo nuotaikas jaučia jau ketvirtadienį. Jis mašinų stovėjimo aikštelėje laukia klasioko Adomo, kaip sako Vaitiekus, vienintelio normalaus žmogaus dvyliktokų tarpe. Kiti taip pat nėra blogi žmonės, tačiau jie slepia tikrąjį save, o štai Adomas - ne. Nors pabendravus su tais kitais, gal nuomonė pasikeistų. Jie kartu nužygiuoja iki mokyklos, o Vaitiekui - anglų kalbos pamoka. Atėjus paaiškėja, kad jis - vienintelis mokinys toje pamokoje, tad geranoriškai nusiteikęs mokytojas jį išleidžia. Kaip tik tokiu metu savo atsakinėjimą turi baigti Adomas. Ir išeina jis, o Vaitiekus jį pasitikęs kalbina, klausinėja. Pašnekėti spėja tik tiek, kiek užtrunka nueiti iki aikštelės, kur stovi jo mašina. Adomas pirmas nutraukia pokalbį ir jie išsiskiria. Vaitiekus neskuba eiti namo ir ieško kompanijos, su kuo čia dar bepašnekėjus. Ir suranda grupelę, pakalba su jais ir pamažu, neskubėdamas - traukia namo. Ir štai balandžio viduryje - nesekmė. Jau po pirmos pamokos Vaitiekui aptemo akyse ir jis iškulniavo namo. „Tikraiusiai nuo neišsimiegojimo čia“ - pamanė jis. Juk aną dieną jau 6 valandą ryto lėkė pėsčias į autobusų stotį, iš kur su Ivanu vyko į Marijampolę per Alytų, Marijampolėje stovint net 3 valandas. Vairuotojas Ivanas - eina paraleliai su „gyvenimo gidu“ Matu. Kai Vaitiekus pradėjo bendrauti su Matu, jis važiavo su Ivanu į Kauną, o štai prieš savaitę Matas nustojo su juo bendraut už nesąmonių rašymą, ir tai sutapo su Vaitiekaus kelione su tuo pačiu vairuotoju. O prieš Velykų atostogas viskas ėjosi ramiai, tačiau Vaitiekus vis labiau su nerimu laukė gegužės 24 - osios - dienos, kai reiks pakilti. Ir jis galvoja, kad tokiu pat laikotrpiu praėjusiais metais jis buvo ramesnis - prieš jį „stovėjo“ dar visa 12 klasė - o dabar kas? Po šios dienos nutrūks visi įgaliojimai ir visi bus laisvi. Vaitiekų Rimšą mama vis labiau spaudė, primindama, kad neišvengiamai teks eiti dirbti arba mokytis. Jis tą žinojo, tad norėjo, kad likęs mėnuo kuo ilgiau užsitęstų.
Tačiau ilgai laukti netruko. Atrodo dar visai neseniai gegužės 1 - oji buvo, o čia žiūrėk jau paskutinė savaitė lekia. Ir tuoj mes visi išlėksim į platųjį pasaulį. Ir štai išaušo ta paskutinioji. Gegužės 24. Ateina Vaitiekus Rimša mokyklon. Su švarku, bet su kitu. Ne tuo 3 metus nunešiotu ir jau seniai tapusiu gerokai per trumpu, bet su nauju. Ateina jis į mokyklos vidų. Blaškosi. Auklėtoja vakar juk sakė, kad renkamės klasėje, bet vos įėjus ir pasiteiravus pas budinčiąją, ši atsakė, jog auklėtoja dar nepasirodė. Jau būriuojasi vis daugiau besiblaškančių klasiokų. Ir štai ta akimirka: į aikštę prie mokyklos pagrindinio įėjimo jau važiuoja mašinos, papuoštos balionais ir dar kaži kokiu šlamštu. Čia pačiu laiku sureaguoja chemijos mokytoja, tarianti:
- Vaitiekau, tu stovi ten, lauke!
Ir Vaitiekus greit išbėga laukan. Prie įėjimo vienuoliktokai sudaro gyvą grandinę - koridorių ir dvyliktokų kolona pajuda, lydima vienuoliktokų aplodismentų, ir įžygiuoja į vidų. Pirmiausia - į klases. Ten auklėtoja jiem veda paskutinę savo pamoką. Ji - apie pusvalandžio trukmės. Tada klasėn įžengia mokyklos mažiausieji - taip, pirmokėliai. Tie, kuriuos taip, atrodo, neseniai, rugsėjo pradžioje dvyliktokai palydėjo į mokyklos suolą, į atradimų kupiną 12 metų kelionę, dabar jau pirmokai mus išveda. Pirmiausia - aktų salėn. Ten vyko valandos trukmės koncertas. Vaitiekus neverkė, sėdėjo ramiai, nes išsiverkęs jis buvo jau seniau, suvokimas jam buvo atėjęs dar nuo vasario mėnesio. Vaitiekus mintyse viena koja jau Liberijos sostinėje Monrovijoje. Direktorės, klasės auklėtojų, tėvų kalbos ir sveikinimai. Viskam pasibaigus, pirmokėliai vėl paima dvyliktokus už rankų ir jau išžygiuoja laukan. Apveda garbės ratą aplink mokyklą, ir pabaigoje, sustoja visi bendrai nuotraukai. Pamojavę objektyvui, išsiskirsto. Vaitiekus grįžta namo. Vakare planuoja eiti į stotį, iš kurios turėjo parvažiuoti namo su vairuotoju Romualdu. Tik prieš tai jis užsuka ten, kur seniai turėjo. Į savo polikliniką, pas šeimos gydytoją. Gauti tolimesnį siuntimą pas specialistą, tiriantį psichines problemas. Tada viskas toliau einasi ramiai. Kitą rytą laukia važiavimas su Romualdu. Į Tauragę. Keturios su puse valandos ir jie jau ten. Romualdas tradiciškai išeina pasivaikščioti, o Vaitiekus lieka autobuse. Ir lakia tam tikru metu pasirodančio autobuso, vykstančio maršrutu Šilalė - Vilnius. Ir sulaukia - ogi kas už vairo? O gi ponas Adomas Šimaitis. Dar vienas paralelus ženklas - šiuo atveju jis sutampa su mokslo metų ciklu. Juk važiavimą su šiuo vairuotoju į Šilutę rugsėjo pradžioje galima tapatinti su mokslo metų pradžia, o štai vos kitą dieną po paskutinio skambučio jis sutinka tą patį vairuotoją. Pakalba su juo. Vaitiekus šį tik 12 metų vyresnį vairuotoją laikė tarsi savu, savo kartos. Visi žmonės gimę 1983 metais ir vėliau - jam kone bendraamžiai. Ponas Šimaitis papasakoja, jog iškart po vidurinės baigimo, jis stojo į karo mokyklą, dalyvavęs misijose Afganistane ir kitur. Papasakoja, esą sužlugdęs vieną atlyginimus vengiančią mokėti įmonę. Tuo pokalbis ir užsibaigia.



12. Pasibaigus mokslo metams. Egzaminai



Išaušta neeilinė diena - birželio 1 -oji. Pirmasis išbandymas Vaitiekui - lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Jis gan greit nulekia į paskirtą egzamino centrą - savo buvusią mokyklą, kurioje prasimokė 9 klasėje. Gan greit patikrinus dokumentus, visi suleidžiami vidun. Nepraėjus nė valandai, Vaitiekus parašęs gerokai daugiau nei reikalaujama žodžių, išeina. Vykdytojai - pažįstami. Tai 2 - matematikos mokytojos. Išėjusį jį sustabdo mokyklos direktorė ir taria:
- Kur? Kur eini?
- Aš jau parašiau ir išeinu, manęs neišvarė, viskas gerai, - atsako Vaitiekus.
Tada jis nukulniuoja prie savo mokyklos. Greta jos yra kita mokykla, kur dauguma jo klasės draugų laikė sudėtingesnį - valstybinį egzaminą. Jam skubėti namo būtų nuobodu, tad jam norisi kompanijos, kad su kuo nors pašnekėti. Ir pašneka su dvejomis klasiokėmis, tada dar su pavieniais asmenimis, na ir kulminacija - susitikimas su dviem klasiokais - Adomu ir Edvardu. Juos Vaitiekus Rimša vertino labiausiai. Tiesą sakant, su jais bendravo beveik tiek pat, kiek ir su likusiais. Bet šiems dviems jis jautė kažkokią ypatingą trauką. Biolaukai sutampa, galvojo jis. Pirmasis iš valstybinio egzamino išėjo Edvardas. Su juo Vaitiekus ir kalbėjo daugiausiai. Apie mokslus, merginas, įstatymus, apie viską. Tada atėjo Adomas. Su juo persimetė keliais sakiniais ir gan greit atsisveikino. Jiems abiems liko po 2 egzaminus - matematikos bei istorijos. Pastarasis laukė ir Vaitiekaus. Už dviejų savaičių.
Tos 2 savaitės teka ramiai, tik kuo toliau, tuo labiau Vaitiekų slegia ta našta. Ta nežinia. Ta neviltis. Tas suvokimas, kad oficiali mokslo metų dalis baigėsi ir jie daugiau niekada nebesėdės vienoje klasėje, nesiklausys tos pačios mokytojos, nebeatsiskaitinės iš tų pačių temų. Tai vertė jį susimąstyti. Jis jautrus žmogus. Jį sukrečia paprasti gyvenimiški dalykai.

Dar viena draugo netektis jį sukrečia birželio 5-ąją. Vaitiekus savo iniciatyva nutraukia ryšius su Matu. Žmogumi, iš kurio naudos gavo neabejotinai daug. Paprasčiausiai, anot Vaitiekaus, baigėsi laikas, kuomet Matas jam buvo reikalingas. Viską iš jo gavo ko reikėjo ir tiek.

Išaušta birželio 14-oji, matematikos egzamino diena, viena paskutinių progų perduoti vokelį Adomui. Paskutinę akimirką jį pagriebęs Vaitiekus drąsiai žygiuoja link gimnazijos, kurioje vyksta šis egzaminas. Atsisėda ant suoliuko. Per tokius karščius išdžiūti baigia visa veja, tad aplink mokyklą ji laistoma su sodo žarnele. „Jauku“ - pagalvoja Vaitiekus. Oras šiomis dienomis toks permainingas kaip prie pusiaujo įsikūrusioje Ugandoje. Šalyje, kur Vaitiekus norįs praleist likusį gyvenimą ar jį užbaigti už įgimtą dalyką. Oras tuose kraštuose keičiasi taip staigiai, kaip Vaitiekaus nuotaika. Dieną kepina apie 30 laipsnių karštis, tada nušniokščia visa nuplaunantis lietus, o naktį atvėsta, tačiau patekėjus saulei, čia šviečiančiai 12 valandų per parą, vėl nereali tvankuma. Taip ir Vaitiekui. Supyksta ant ko nors, pasikarščiuoja ir po kiek laiko vėl „atsileidžia“. Štai iš egzamino išeina vienas pažįstamas, kitas, ir galiausiai po pačios egzamino pabaigos - ir Adomas. Vaitiekus iš savo rankinės ištraukia vokelį ir taria:
- Čia tau!
- Už ką? - pasiteirauja Adomas
- Susipykau su vienu žmogumi, kuriam planavau jį įteikti, tad nusprendžiau duoti jį tau!
Realiai Vaitiekus dar nuo žiemos galo planavo jį įteikti būtent jam, o ne kam kitam, ką dabar ir padarė.



13. Lemtingi susitikimai ir apsikeitimai



Kitos savaitės antradienis, birželio 18-oji. Tai istorijos egzamino diena. Absoliučią daugumą klasės draugų jis šiądien išvys paskutinįkart. Po egzamino Vaitiekus vėl išeina vienas pirmųjų, maždaug už valandos. Laukia, vaikšto po mokyklos kiemą, žodžiu, dykinėja. Labiausiai, aišku, laukia Adomo su Edvardu. Šis išeina prmesnis. Persimeta keliais sakiniais, bet jau nebe taip sklandžiai, kaip anąkart, po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Išeina dar keli. Visi susėda prie kieme stovinčio staliuko, po pavėsinės stogu. Vaizdelis iš šono - kaip kokiam alubaryje. Susėdę kalbasi, dėmesio epicentre - žinoma, Vaitiekus. Kaipgi be jo. Ir kažkuris iš tos grupelės lyderių prasitaria žinąs, apie Vaitiekaus įteiktą vokelį Adomui. Pradėjo klausinėti ar tai padėka tik už Adomo jam atneštus butelius. Vaitiekui pasakius, jog ir už kai ką daugiau, beveik nekilo abejonių už ką gi:
- Patinka tau jis ar ne, Vaitiekau? Gražus, be žalingų įpročių, pasportavęs, turi automobilį, gyvena vienas nuosavame bute, kurį jam nupirko tėvai...
Vaitiekus pabandė keliskart išsisukti, bet sukosi taip, kad per artimiausias dvi dienas jo pscihika ir protas galutinai susisuko. Dar jie pasiūlė Vaitiekui „pakabinti“ Adomą, nes tai - kone paskutinė galimybė. To neįvyko, neužteko tam drąsos Vaitiekui, o grupelės, kuri it susitarusi tikino, kad Adomas įsimylėjęs Vaitiekų iki širdies gelmių, pasakos ir atrodė pasakomis. Neva pats Adomas yra tokio drovumo, kad bijo tiesiogiai prisipažinti meilėje Vaitiekui, tad naudojasi klasiokais, kaip tarpininkais. Per šią ir kitą dienas Vaitiekus per mokyklos dienyną bei elektroninius paštus išsiuntė informaciją pasitikslinimui tiek Adomui, tiek geriausiam jo bendražygiui Edvardui.
Kita diena - birželio 20-oji - geografijos egzaminas. Paskutinė diena. Klasiokai, kurie atėjo laikyti egzamino kartu su juo, paklausė Vaitiekaus, ar šiam dar nebandė skambinti Adomas. Vaitiekui patikinus jog ne, jie sudiktavo jo telefono numerį. Vaitiekus po egzamino gulėjo atgaudamas jėgas, ir staiga sulaukia žinutės iš „Adomo“. Iš pradžių Vaitiekus per savo naivumą beveik negalvojo, kad tai ne jis. Pirmiausia - numeris, iš kurio gautas prsipažinimas meilėje - ne tas. Teisintasi, kad pagrindinis telefonas - taisykloje. Realybė ir buvo ta, kad Vaitiekų būdavo įmanoma laisvai užkabinti emociniame lygyje ir įtikinti kone bet kokiomis pramanytomis istorijomis. Grįžtant namo jį iš vėžių išmuša dar vienas vaizdas - netoliese jo namų kertami medžiai. Sveiki medžiai. Kam juos kirsti - težino Dievas. Taip gera buvo pastaruoju metu eiti pro ten, kai virš galvos šnara medžiai - tikra ramybės užuovėja greta judrios gatvės. Tai dar labiau paskatino Vaitiekų Rimšą jaustis susvetimėjusiu su pasauliu, su aplinka.
Kitą rytą Vaitiekus prabunda, ir nesulaukęs pažadėtosios žinutės iš „Adomo“, jis atsidaro dienyną, o ten kaip tik mirgėte mirga neskaitytas pranešimas. Tai atsakymas į užklausimą. Jis gautas iš tikrojo Adomo. Jis parašė vieną sakinį, bet jo užteko, kad Vaitiekui smarkiai suplaktų ir vos nesustotų širdis. Tan buvo parašyta tik tiek, kad klasės draugai Vaitiekui melavo, o pats Adomas turįs merginą. To užteko, kad gan greit jo sąjungininką Edvardą pasiektų žinutė, kurioje Vaitiekus grasina teismais. Tiesa, realiai jis niekur nebūtų kreipęsis, tik norėjo viską sukelti, kad jie susivoktų blogai besielgią. Tikras karštakošis tas Vaitiekus Rimša. Gan greit sulaukė Edvardo pasiaiškinimo. Tas pasakė, esą nieko blogo nenorėjęs. O teismu jis pagrąsino, nes kitas jo pažįstamas Adomas, pavarde Šimaitis - autobuso vairuotojas, kuris kaip žinia sužlugdė vieną atlyginimus nesąžiningai skaičiuodavusią įmonę. Ponas Šimaitis - vienas autoritetų Vaitiekui.
Septinta valanda vakaro. Norėdamas nusiraminti, Vaitiekus išeina pasivaikščioti gatve, besidriekiančia abipus jo namų. Pagal planą, jis turėtų nusiraminti, užsimiršti po nesėkmingos pažinties (realiai viso labo čia - klasta). Tačiau jam nesigauna nuo pat pradžių. Ore dar tvyro karštis (kaip jis tvers karštį Afrikoje - nė pats nežino), gatvėse pilna šunų, kurių Vaitiekus bijo nuo tada, kai jį, dviejų metų vaiką, sukandžiojo šuo, nežiūrint į tai, kad jis pats tą šunį erzino. Parduotuvės aikštelėje sustojusio automobilio vairuotojas panaudoja garso signalą, kviesdamas žioplinėjantį pažįstamą sėsti į jo mašiną (lyg tai Afrikos šalyse, galima pagalvoti, kad signalinimo mažiau. Ten vien apie vairavimo kultūrą nėr ką ir diskutuoti). Galiausiai, išėjęs iš taros supirtuvės, jis sutinka jos operatorių. Tas pusamžis darbuotojas pradeda vardinti savo panašumus su Vaitiekumi, pamini, jog nėra sukūręs šeimos. Šis faktas Vaitiekų suglumina. Jam darosi įtartina ir kai jis kalbėdamas vis atsistodavo į kitą vietą ir kviesdavo Vaitikų stovėti kone šalia. Sužinojęs, kad šis jaunuolis baigė mokyklą, darbuotojas pasiūlo užeiti į visų ir parodo, kaip dirba minėtas įrenginys. Vaitiekui darosi negera. Šiaip ne taip jį paleidžia, palinkėjęs sėkmės. Vos orientuodamasis aplinkoje jis nukėblina iki aikštelės krašto ir prisėda ant bordiūro. Rankomis užsidengia veidą. Prie jo prieina vienas iš šalimais stovinčių besikalbančių žmonių. Teiraujasi, kas atsitiko, nes atrodė labai nusiminęs. Vaitiekus dar sureaguoja. Prasitaria, jog vis leidžiasi apgaunamas. Iš pradžių klasės draugų paskutinę dieną, tada - taros supirktuvės darbuotojo, kuris savo veiksmais rodo galimą polinkį į jaunus vaikinus. Supratęs, kad jis nepasiklydo, žmogus atstoja nuo liūdnojo veido riterio Vaitiekaus. Tiesa, jo veido išraišką retai pamatysi linksmą. Jam pasidaro tai negera iš nesusipratimo, kas ir kodėl šiomis dienomis jo gyvenime vyksta ir jis atsijungia nuo šio pasaulio. Jis už daugiau nei šešių tūkstančių kilometrų nuo dabartinės vietos. Jis - savo svajonių šalies - Togo sostinėje Lomėje. Gruodžio pradžia. Kol Lietuvoje iškrenta čia pat ištirpstantis sniegas, jo aukštai iškeltą galvą glosto harmatanas, pūsiantis dar bent iki kovo mėnesio. Jis drąsiai eina ir jam vienodai, kad į plaučius patenka daug smulkių smėlio dalelių, neigiamai paveikiančių kvėpavimo sistemą. Jis keliauja per miestą su lagaminu. Iš vieno verslo centrų šioje besivystančioje šalyje, kur jis dirba valytoju. Retai kur Afrikos šalyje gausi tokį darbą, turtingas turi būti darbdavys, kad apsimokėtų mokėti atlygį valytojui. Eina jis su tuo pačiu, kurį nešiodavosi mokyklon. Eina į pietinę miesto dalį. Į paplūdimį prie Gvinėjos įlankos. Jis vos šneka prancūziškai. Jis savo darbe - tikras pastumdėlis. Visi vietiniai jam kone specialiai mėto šiukšles, spjaudo ir kitaip teršia. Tačiau jis nesiskundžia. Supranta tikrąją valytojo dalią. Pats pamena, kaip karštligiškai mokykloje iš šiukšliadėžių ištraukinėdavo butelius, taip atimdamas iš valytojų savotišką priedą prie algos. Jam gera. Ar nebūtų dar geriau, jei šiuo metu prie jo šalia būtų du draugai, paskutiniais momentais mokykloje turėję skirtingus, tačiau lemiamus vaidmenis - Adomas ir Edvardas. Kaip jie laikosi? Kas pasikeitė jų gyvenime? Ką jie veikia?
...
Galiausiai jis kitąryt atsibunda. Ligoninėje. Dėkoja medikams, išgelbėjusiems jį nuo išprotėjimo ir išvežimo į psichiatrijos ligoninę. Sėkmingai grįžta namo.

14. Galutinis spendimas ir nušvitimas

Birželio 22 diena, šeštadienis. Jaukus vakaras, vaitiekus išeina dar vienam nusiraminimui - pasivaikščiojimui. Tačiau baisus nelemtas sutapimas. Eina Vaitiekus netolies tos parduotuvės, kaip vakar - ir vėl sutinką tą patį darbuotoją. Šis vėl jį užkalbina. „Ach, tas nelemtas sutapimas, nuo likimo nepabėgsi“ - pamano Vaitiekus. Tik šįkart jie kalbasi perpus trumpiau. Tada neatlaikęs paskambina Romualdui, savo geriausiai pažįstamam vairuotojui ir trumpai nupasakoja situaciją. Šis pataria tik tiek, kad „geriau saugotis tokių žmonių“. Tada mamai. Ši užduoda jam kelis klausimus ir jis gan greit pareina namo. Grįžus nėra ko daugiau ir klausinėti - mama gerai jaučia žmones, tad viską kuo puikiausiai perpranta. Iškart pasako, jog tas dėdė aiškiai turi polinkį į pedofiliją ar homoseksualumą, tad ir domisi jaunu vaikinu. Vaitiekaus kaip žinia, vyresni nedomina. Beklausant mamos poklabio, Vaitiekui pradeda darytis silpna iš nusivylimo savimi, iš pasimetimo toje situacijoje. Ir jis galiausiai nutaria skambinti į Ugandos užsienio reikalų ministeriją, nes nesulaukia jokio atsako elektroniniu paštu. Po visų formalumų, tokių kaip vizos, lėktuvo bilietai, visokios kopijos, pažymos, išrašai ir kita biurokratija, jis jau laiko rankoje lėktuvo bilietus. Skrydis truks beveik dvi dienas. Iš Vilnius į Varšuvą, iš jos - į Dubajų, iš ten - į Entebę.
Jis atskrenta į tarptautinį Entebės oro uostą. Beveik prieš 43 metus čia įvyko garsioji „Entebės operacija“. Čia jį apažinęs iškart pasitinka ir užsegęs antrankius, išsiveda vienas kaip pirštas, pareigūnas. Keista, jog tik vienas. Uždaro į specialų kambariuką. Jis skirtas sulaikytiems ir deportuotiniems asmenims. Kampe sėdi vienas vietinis. Kažką užkandžiauja, šneka su savimi. Vaitiekus sėdi ramiai, nekeldamas triukšmo. Po valandos ateina tas pats pareigūnas. Iš pradžių be priežasties aprėkia ir apkumščiuoja tą vietinį. Pareigūnas su krūva popierių ir jį nusiveda į jaukiai įrengtą, bet kiek apšnerkštą kambarėlį. Duoda pasirašyti už viską ir visur. Visiems gyvenimo atvejams. Tada viską užantspaudavęs išveda laukan. Varge, kaip tvanku. Įsodina į sausakimšą savivarčio priekabą. Jis - vienintelis baltasis žmogus. Vietiniai kažką šūkauja, bet jo nepuola. Ant stogo, tiesiai virš vairuotojo galvos stovi du automatais ginkluoti kareiviai. Įvažiuojama į gana tvarkingą poligoną, apsuptą betoninių sienų. Ten kareiviai pasako kažkokį vieną žodelį vietine kalba vairuotojui, ir netrukus priekaba pradeda kilti, kol galiausiai visi „keleiviai“ išverčiami į specialią duobę. Tada visi už pakarpos ištempiami po vieną. Patalpa, kur nuvedamas Vaitiekus - įtartina. Nė vieno vietinio. Jam ant galvos užmaunamas šiukšlių maišas. Jis kopėčiomis paskraidinamas į viršų. Tada pajaučia kažką aplink kaklą ir staigiai stumiamas žemyn. Pakritus pirmus 10 metrų jis pajaučia keistą jausmą ant kaklo ir pradeda klykti nesavu balsu. Tačiau virvė „netyčia“ nutrūksta nuo ją laikančio objekto ir kareiviai juokiasi kartu su Vaitiekumi. Tačiau perspėja, kad žaidimai baigėsi. Tuoj įmeta jį į karcerį. Ten - baisiai nejauku. Dabar Vaitiekus pirmąkart gyvenime paragaus kalinio duonos. Pirma šiurpioji naktis - kameroje driežas ir kiti, pusiaujiniam klimatui būdingi gyviai. Vaitikus pradeda šauktis pagalbos, tačiau vietiniams tai taip įprasta, kad jie vienas jų griežtu tonu svečiui iš Lietuvos įsakė nuostoti rėkti. Sunki ta pirmoji naktis, bet jis jau įsivažiavo. Ko gero pirmasis pasaulyje žmogus, sėdęs į kalėjimą savo noru ir dar svetimoje šaly. Už dalyką, kurį jis laiko liga. Kuris šioje Vidurio-Rytų Afrikos šalyje laikomas liga. Niekas jam nepranešė, kokiam laikotarpiui jis čia. Nevyko joks teismo posėdis. Tik kažkokie dokumentėliai anglų kalba, kurią jis moka pradedančio vartotojo lygiu, buvo pakišti pasirašyti. Bet jis nesuka sau dėl to galvos. Bent jau galės vadinti save žodžio žmogumi - laikėsi klasės draugams duoto pažado savo noru vykti kalėjiman. Maistas čia - ne koks. Ko norėti. Svabu niekas neskriaudžia. Dieną galima bastytis po kalėjimo teritoriją. Kaip bebūtų keista, vieniinteliu baltu žmogumi kiti likimo broliai ir seserys, nesusidomi. Tik vienas kartą paklausė, kaip jam čia. Gerai Vaitiekui čia. Tačiau jis pradeda jausti ilgesį. Žiūrint į čia pat už grotuoto „langelio“ rusvos žemės žaidžiančius vaikus, jam prieš akis prabėga visa vaikystė. Žiūrėdamas į laimingus vaikus, jis prisimena, laikus, kai dar neidavo į darželį. Kai mama išeidavo į darbą, jį namuose prižiūrėdavo vienas iš senelių. Jis prisimena, kaip būdamas senelio kambario balkono septintame aukšte, žiūrėdavo į lakstančius vaikus. Pamena kaip pro atvirą, neįstiklintą balkoną jis išmetė kone visus senelio daiktus. Kaip vėliau jis ėjo jų rinkti, O neklaužada Vaitiekus juos mėtė toliau, nekreipdamas dėmesio į praeinančios moters raginimą to nebedaryti. Kaip močiutei jį bevedant namo buvo tam tikras metų laikas... pats Vatiekus nepamena koks. Gal kokia ketvirta valanda popiet, o pažvelgęs į vakarėjantį dangų ten pamatė menulį. Tiksliau - pusmėnulį. Pasvirusį tokiu pat kampu, kaip Pakistano vėliavoje. Trūko tik žvaigždės. Kaip jis drebėjo paliktas vienas namie, nors dabar pagalvojęs, jis nesuvokia, ko ten reikdavo taip bijoti. Kaip iš ryto jį prižiūrėdavo senelis, o popiet iš darbo grįždavo močiutė ir senelis vos sulaukęs tos akimirkos išskubėdavo meškerioti, o tuomet jie su močiute eidavo į kitapus gatvės esantį mišką pasivaikščioti. Kaip jis laidiniu telefonu susiskambindavo su mama iš jos darbovietės. Kaip kartą atėjus vasarai močiutė jam pranešė, kad kitą savaitę važiuosime į kaimą ir jis buvo laimingiausias vaikas pasaulyje. Dar jis pasiilgo mokyklos. Nes būtent joje susiformavo jo asmenybė, čia jis sutiko 2 savo geriausius draugus, nors jie jo nelaikė net geru pažįstamu. Per ambasadas, informaciją apie Vaitiekų pasiekė jo gimtąją šalį ir tuo pačiu - televizijos laidą, kuri rodo svetur gyenančius ir laimę kuriančius tautiečius. Jie per kalėjimo administaciją pasiteiravo, ar Vaitiekus sutiktų duoti inerviu. Po šio paklausimo, jis vos nenualpo. Lyg ir norisi, kad klasės draugams įrodyti, kad kalbos apie kalėjimą nebuvo su realybe prasilenkiančios pasakos, bet lyg ir baisu, kad šio reportažo nepamatytų apie tai nieko nenutuokiantys tėvai ar mokytojai, kurie Vaitiekų prisimena kaip ramų, pareigingą mokinį. Gal jie sukels triukšmą, kuris išjudins jo grąžinimą Lietuvon? Juk jis čia lyg ir niekuo nesiskundžia... Bekraščiuose betoniuose laukuose, vadinamuose koridoriuose, stovi keturi laidiniai telefonai. Jais galima susisiekti su bet kuriuo pasaulio kraštu. Su bet kuriuo. Vienas telefonas neveikia, kitas šiaip sugedęs, trečias sulūžo, na o ketvirtas veikia kuo puikiausiai. Lydimas kaip visada ginkluoto apsauginio, jis paskambina dviems savo buvusiems klasės draugams. Iš pradžių vienam, tada kitam. Galiausiai bebaigiant kalbėti, jie pareiškia norintys aplankyti Vaitiekų. Dar nepadėjus ragelio, Vaitiekus paklausia apsauginio. Šis pasakė turįs atsiklausti vyr. prižiūrėtojo, leidžia Vaitiekui palaikyti pokalbį telefonu toliau. Atėjęs už pusantros valandos, (čia tiek vėluoti - nieko nuostabaus) jis paprašo leisti pakalbėti su tuo klasioku. Taip, jis vardu Adomas. Prižiūrėtojas pakalbėjęs su Adomu ir pasitaręs su kolega tarpusavyje, nusprendžia leisti atvykti aplankyti. Per tas pusantros valandos, Adomas su Edvardu apie Vaitiekų sužinojo turbūt daugiau, nei per visus mokslo metus, praleistus kartu. Bebaigiant pokalbį Vaitiekus apsiašarojo pirmąkart šioje įstaigoje ir apskritai šioje šalyje. Net rūstieji prižiūrėtojai nusisuko ir savo kalba pasakė kažką panašaus, kas išvertus reikštų maždaug „na suprantate, kaip būna gyvenime, leiskime emocijoms išsilieti“. Dar po 3 dienų jam buvo pranešta, kad tie Vaitiekaus draugai jau pradėjo skrydį link Ugandos. Išaušta dar viena diena. Kasdien nerimo vis daugiau. Ar Adomas su Edvardu tikrai atvyks? Ar čia ne kokia klasta? Apie 10 valandą ryto kameron įeina dar niekad nematyta moteris.Graži ugandietė, kaip ir visos kitos. Liepia jam užsimerkti. Jam ant akių užmauna raištį, skirtą miego metui. Veda už rankos, kažkokiais laiptais, kuriais dar nė karto nebuvo lipta. Užkopus į viršų ji stumteli ir paleidžia Vaitiekų. Jis nevalingai pabėga ir jį iškart apkabina iškart čia 2 žmonės. Vienas jų plėše nuplėšia jam nuo akių minėtą raištį ir pamatytas vaizdas Vaitiekų pravirkdo iš džiaugsmo. Čia tikrai tie 2 klasiokai. Reikia laiko susivokti. O prieš akis - visa miesto panorama. Jie ant kalėjimo stogo. Visa tai iš galo stebi apsaugos darbuotojai ir pasibaigus pokalbiui jie paprašo Vaitiekaus prieiti, o tų dviejų draugų - palaukti. Apsauginiai, prižiūrėtojai, kariškiai paklausia jo, ar jis nori grįžti į tėvynę. Jie prasitaria, kad tie draugai siūlo grįžus, apsigyventi pas juos. Vaitiekus atsako teigiamai. Dar pasiteirauja jų. Šie tikrai patikina, kad taip, rodė įvairias nuotraukas, popierius ir panašiai. Galiausiai visi 3 susodinami į mikroautobusėlį ir pervežami į Entebę. Ten nuvedami į tą patį kambariuką, kur Vaitiekus buvo sučiuptas vos jam atvykus. Baigus pildyti visus protokolus, jie palydimi į lėktuvą, kuris parskraidinsiąs jį ir jo draugus namo. Kokie geri žmonės tie ugandiečiai. Net lėktuvą specialų užsakė, kad saugiai parskraidinti juos namo. Siekiant išvengti neabejotinai viską sužinosiančių paparacų, skrydis planuojamas taip, kad į Lietuvą būtų parskrista naktį, o grįžimui pasinktas mažiausiai populiarus Palangos oro uostas. Dabar Lietuvoje - pavasario pradžia. Kovo mėnesio galas. Vaitiekus Rimša čia, visai prie pusiaujo, išbuvo apie pusmetį. Tą popietę jie įsėda į lėktuvą ir pajuda. Skrendant juos lydi apsauga, kuri vos nusileidus ir parskreaidinamiems žmonėms išlipus, apsisuks ir grįš atgal, neužsibuvę čia nė minutės ilgiau, nei būtina. Skrendant, jie tryse dar kartą pašneka apie gyvenimą, jo prasmę, kitus klausimus. Tariasi dėl gyvenimo kartu. Kažkur apie minutės prieš antrą valandą nakties ir štai jaučiasi, kad lėktuvas lėtėja, skrenda žemiau ir štai jie jau nusileidę Palangos oro uoste. Asmens dokumentai patikrinami vos išlipus jiems iš lainerio ir greitai įsodinami į tamsų mikroautobusą. Vaitiekaus Rimšos akyse švyti nesuprantama ugnis. Gal tai naujai užgimusi viltis dėl gyvenimo kartu, kuri prieš kiek mažiau nei 10 mėnesių, pasirodo buvo tik nevykęs bendraklasių pokštas? Nors buvo stengiamasi laikytis griežto kurso, kad nepritraukti nereikalingo dėmesio, padaroma išimtis: ties Kryžkalniu išsukus iš autostrados, nuvažiuojama iki Kražių miestelio. Juos aplankyti buvo sena neįgyvendinta Vaitiekaus svajonė. Jis iki šiol yra buvęs tik už 4 kilometrų esančioje Petrališkėje. Pavaikščiojus ten apie dvidešimti minučių, tamsusis mikroautobusas tiesiu taikymu skuodžia į Vilnių - Lietuvos sostinę. Jokių fotoaparatų blyksčių ar smalsuolių - nė kvapo. Dar liko kiek daugiau nei pora valandų kelio ir Vaitiekus užsnūsta kapitaliai...
Kelios minutės po 6 ryto. Vaitiekus Rimša nubunda. Jis sėdi apsisiautęs chalatu ir geria kavą. Jo veide švyti ramybė. Jis išsimiegojęs, tačiau dar prireiks laiko susivokti, kur jis buvo dar prieš mažiau nei parą ir kur yra dabar. Jie čia tik tryse. Bute. Visi tyli. Kalbėtis kelias artimiausias valandas nebus nei jėgų, nei noro. Prisiminimų, tiek neišsakytų žodžių. Paskutinis rimtesnis jų pokalbis buvęs po istorijos egzamino. Viskas. Jokių kalašnikovais ginkluotų apsauginių, jokių autobusiukų tamsintais stiklais. Jie sėdi. Tokiu metu Vaitiekus prieš metus dar keldavosi į mokyklą. Dabar jau nebereikia. Švinta. Dar vienas įprastas rytas. Gatves vėl užplūs šimtai, tūkstančiai automobilių. V. Rimšai jauku, nes jo pažintis su šiais draugais - dar mokyklos baigimo atgarsyje...

[liutass]

truputi padrikai, bet linksmai

[Kristupas0220]

truputi padrikai, bet linksmai

Na taip, nežinau kas ten padrikai, man rodos pasakojau nuosekliai, bet įkėliau, nukopijavau užsimerkęs, nes net gėda prisiminti, ką tuomet rašiau, kaip tuomet įsivaizdavau save po mokyklos. Beje, šitą kūrinį esu siuntęs net leidyklai, kad išspausdintų kaip knygą, dėl šito GĖDA sakau sau triskart, kad pervertinau savo galimybes. Čia tas pats kas koks nors Juraitis į prezidentus. Neadekvatu ir tiek.

[Gator]

Nepaaiškinta kodėl reikėjo grąžinti apsikeitimo dovanomis dovaną. Nepaaiškinta kodėl buvo taip sunku ją grąžinti iškart, kai taip paprastai grąžinti pavyko vėliau.