SI. Slovėnija

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Kaip jau minėjau temoje apie Triestą, iš šio miesto patraukiau į kaimyninę Slovėniją. Pagal pirminį planą lyg ir maniau pirmiausia vykti į Pirano miestelį prie Adrijos jūros, o jau po to traukti į šiaurę Liublijanos link, tačiau po nedidelio nesusipratimo su itališku autobusų tvarkaraščiu tos minties atsisakiau ir patraukiau tiesiai link Škocjano urvų (Škocjanske jame). Šiaip gal ir gerai: techniškai per dieną suvažinėti maršrutu Triestas - Piranas - Škocjano urvai - Liublijana įmanoma, bet nuo kojų toks bandymas būtų nuvaręs kaip reikiant.

Taigi, pirmasis sustojimas Divačoje, greta geležinkelio stoties. Tiesia linija nuo čia iki Triesto centro maždaug 16 kilometrų, tik tai menkai tegelbsti. Daugiau mažiau racionalūs būdai nukeliauti iš Triesto į Divačą viešuoju transportu yra du: pro Sežaną arba pro Koperą. Pro Sežaną arčiau ir matyt pigiau, bet tvarkaraščiai persėdimui yra klaikiai nepatogūs, tad teko pasirinkti važiavimą ratais pro Koperą. Dėl to ši kelionė truko maždaug pusantros valandos ir kainavo virš 7 eurų.





Nuo Divačos iki Škocjano urvų maždaug 4 km. Galima eiti pėsčiomis, tačiau kryptis bent stoties prieigose neatrodė labai aiški, tad nerizikavau ir važiavau nemokamu prie traukinių į Liublijaną priderintu mikroautobusu.

Gegužę dar ne sezonas ir per dieną į pagrindinius urvus įleidžiamos tik trys grupės, tačiau laukiant galima pasivaikščioti pažintiniu taku.



Upė Reka (kas išvertus ir reiškia upę), kuri požemiais teka pro urvus, o šioje vietoje išlenda į paviršių.









Sulaukus pirmos popiet einame į urvus. Deja, juose fotografuoti uždrausta (o fotografavimui iš rankos būtų ir per tamsu, po teisybei). Prie įėjimo gidas liepė susipakuoti fotoaparatus, tad parodyti kaip viskas atrodo viduje galiu nebent pateikdamas nuorodą į oficialiame urvų puslapyje patalpintą galeriją:

http://www.park-skocjanske-jame.si/e...allery_1.shtml

Įėjimas į urvus:

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Vėl fotografuoti galima tik prie išėjimo iš urvų, kur patenka natūrali šviesa.





Atgal į viršų dalį kelio užveža toks funikulierius.



Mikroautobusas į Divačą atveža kai prie perono jau lūkuriuoja traukinys į Liublijaną. Stotis pro traukinio langą.



Slovėniški peizažai važiuojant link Liublijanos.





Pivkos stotis. Nuo čia atsišakoja ir linija į Rijekos uostamiestį Kroatijoje.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Postojnos stotis. Išlipus čia būtų galima keliauti prie didžiausių Slovėnijoje Postojnos urvų. Bet gal kitą kartą.



Logatecas.



Nors atstumai Slovėnijoje nedideli, dėl kalnų traukinys turi vingiuoti ir kelionė nėra itin sparti.



Kertame autostradą.



Čia į vagonus krauna skaldą.







Pavakare pasiekiame Liublijaną.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Bledas (Bled) - nedidelis, maždaug 5000 gyventojų turintis miestas Alpių priekalnėse, už maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Liublijanos. Miestas įsikūręs prie to paties pavadinimo ežero ir jau nuo XIX a. yra populiarus kurortas.

Nuo Bledo iki Austrijos sienos arčiausioje vietoje maždaug 8 km, iki aukščiausio Slovėnijoje Triglavo kalno - maždaug 20 km.

Didžiausia įžymybė - viduramžiais ant kalno šalia ežero pastatyta Bledo pilis.



Nuo pilies atsiveria gražūs vaizdai į apačioje telkšantį ežerą.





Pati pilis gal ir nėra išskirtinai įspūdinga, bet tą atperka jos vieta.







Tolumoje matytis vienintelė visoje Slovėnijoje sala.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Pilyje įrengtas muziejus.





Vaškinis senovės slovėnas.



Dar keli pilies kiemo vaizdai.







Vaizdas nuo vartų, kurie įrengti kiek žemiau nei pati pilis. Nuotraukos kairėje matosi ežeras bei paties Bledo kampas.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Nusileidus žemyn prie ežero.



Ežeras nėra itin didelis (ilgis kiek daugiau nei 2 km). Čia jau priešingas (žiūrint nuo miesto) ežero galas.



Nuo čia per kalnų kaimelius patraukiau link už keletos kilometrų esančio Vintgaro tarpeklio. Kelias nenužymėtas, bet paklausinėjus vietinių pavyko nepasiklysti.







Šitą tarpeklį išsigraužė Radovnos upė. Dar XIX a. pabaigoje buvo įrengti mediniai takai ir tarpeklis atvertas plačiajai publikai, dėl to dabar žodis "vintgar" tapo praktiškai bendriniu kiekvienam turistams pritaikytam tarpekliui.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Šitas tarpeklis paliko bene labiausiai teigiamą įspūdį per visą kelionę. Stačios uolos, įvairi upė (yra tiek slenksčių, tiek ir gerokai gilesnių ir ramesnių baseinų, kur gali pažiopsoti į beplaukiojančius upėtakius) ir galimybė geram kadrui praktiškai kiekviename metre.









Be tų medinių takų paprastam turistui į tarpeklį neįeit.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Kai kur uolos pakimba tiesiog virš tako.





Vienoje vietoje įrengta užtvanka.





Maršrutas baigiasi 13 m aukščio kriokliu, kuris vadinamas Triukšminguoju (Šum).



Bandžiau jį fotografuoti iš apačios, tačiau nuo vandens purslų ten labai šlapia ir objektyvo nuo lašų nėra kaip apsaugoti, tai teko apsiriboti vienu staigiai pykštelėtu kadru.



Rami upė žemiau krioklio.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Atgal į Bledą. Kaip tik jis ten slėnyje ir matosi.



Kalnų peizažai.









Grįžus į Bledą. Pats miestas nepasirodė kažkuom ypatingas: kažkiek privačių namų ir gana nemažai didelių viešbučių, kurie matyt liko dar nuo Jugoslavijos laikų.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Bledo ežeras vakarėjant.









Šalia ežero yra ir nedidelis parkas.



Lentelė slovėnų, švedų, vokiečių ir anglų kalbomis skelbia, kad parką 1890 m. suprojektavo švedų architektas Carlas Gustavas Svenssonas.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Pakrantė.



Daugmaž atsitiktinis miesto centro vaizdas.



Pabaigai keletas nuotraukų iš kitos dienos, kai važiavau traukiniu iš Liublijanos į Rijeką Kroatijoje. Didelę kelio dalį, tiesa, pramiegojau.





Ilirska Bistrica stotis netoli sienos. Čia pažadino uniformuotas veikėjas ir liepė parodyti pasą.



Kažkur pasienyje.



Tiek tad bendrų Slovėnijos vaizdų, Liublijanos nuotraukas vėliau sukelsiu jau į jos atskirą temą.

[Vaidas]

Praėjusią savaitę pavyko porai dienų apsilankyti Slovėnijoje. Vaizdai tikrai sužavėjo, norėtųsi sugrįžti dar kartą, tik galbūt rudenį, o ne turistinio sezono įkarštyje

Pirmoji stotelė buvo Logaro slėnis šalies šiaurėje. Ši vieta nėra tokia žinoma, kaip, pvz, Triglavo nacionalinis parkas, taigi turistų čia taip pat nėra taip gausu, nors vaizdai tikrai pritrenkiantys.




Kalnais virš slėnio vinguriuoja panoraminis kelias. Turbūt geriausias vaizdas - Klemenšek sodyba. Nenuostabu, kad tai yra vienas dažniausiai fotografuojamų vaizdų Slovėnijoje (nors populiariausiuose fotografijos puslapiuose kaip flickr ar 500px vaizdų iš šios vietos beveik nėra).




Slėnyje ganosi fotogeniški ilgaplaukiai galvijai





Kaip visada, pasinaudojau proga pasigrožėti naktiniu dangumi. Gaila, oras buvo truputėlį miglotas, kitu atveju Paukščių takas šviestų dar ryškiau.





Prie Klemenšek sodybos grįžome ir kitą rytą. Deja, saulėtekis be debesų buvo šiek tiek nuobodokas, tačiau vaizdas buvo vistiek pribloškiantis.

[Vaidas]

Kita stotelė - Vintgaro tarpeklis, jau matytas Petrozilijaus nuotraukose. Pirmą kartą čia apsilankėme į pavakarę, tačiau dėl didelio žmonių skaičiaus fotografuoti buvo tikrai nelengva

Užtvanka bei viadukas, kuriuo tarpeklį kerta Bohinj geležinkelis.




"Triukšmingasis" krioklys. Vidurvasarį jis nebuvo toks jau ir triukšmingas




Kadangi vakare ant takelių pastatyti trikojo nebuvo jokių šansų, nusprendėme čia apsilankyti 7-ą ryto, tik atsidarius pažintiniam takui. Vaizdai buvo dar geresni.

[Vaidas]

Visgi, pagrindinis kelionės į šias vietas tikslas buvo Bled ežeras ir jo sala. Beje, šis miestelis, panašu, yra tapęs ypač garsus JK - turbūt kas antras gatvėse matytas žmogus kalbėjo su britišku akcentu.