Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

UA. Ukraina / Україна

Collapse
X
 
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Parašė Eimantas Rodyti pranešimą
    Kaip panos Užgorode ir apskritai Užkarpatėje?
    Ir panos geros, ir meilės priesaikos įspūdingos...
    Meilės niekada nebus per daug arba Užkarpatės "liaudies meistrų" kūriniai ant Užgorodo pėsčiųjų tilto.
















    Comment


      Trečioji diena. Nors viešbutyje pusryčiai patiekiami tik nuo 8-tos valandos, mūsų prašymu jie buvo paruošti anksčiau, nes pusę devintos mes jau turėjome išvykti traukiniu iš Užgorodo. Pakeliui į stotį užsukame į dar vieną mielą Užgorodo kavinukę...


      Geležinkelio stotis, labai stilinga ir tvarkinga. Kasoje pirkdami bilietus sužinojome, kad traukinys išvyksta už dviejų minučių. Išgaravo paskutiniai miegai.


      Medinukas...


      Čopas – nepelnytai vadinamas vakariausiu Ukrainos tašku, mat į vakarus nuo šio miestelio yra Solomonovo kaimas.


      Čope, liaudiškai šnekant, keičiami traukinių vykstančių į Vengriją ir Slovakiją ratai (dėl skirtingų geležinkelio vėžės pločių).


      Už lango Užkarpatės lygumos ir saulėgąžų laukai.


      Kai planavau šią kelionę, priemiestinių traukinių buvo gerokai daugiau. Susirašinėjau su Lvovo geležinkelių valdyba, tikėjausi daugiau traukinių turistinio sezono metu. Deja. Po geros valandos kelio, tenka keisti traukinį. Beje, tarpas tarp jų – valanda. Planavau per tą laiką išbandyti laimę tranzuojant, bet pasisekė surasti taksistą be atpažinimo ženklų, su visai kultūringa mašina. Greitai ir patogiai pasiekėme pirmąjį tos dienos kelionės tikslą, terminių vandenų gydymo ir sveikatos kompleksą Kosino.


      „Centrinis korpusas“ – persirengimo patalpos, pirtys...


      Vandens temperatūra +36. Vanduo labai aukštos mineralizacijos. Rekomenduojamas maudynių laikas juose naujokams 3*20 min. Plaukimo ir „baro“ baseinuose +25, tyras vanduo.






      Už 20-ties kilometrų nuo čia esančiame Berehovės miestelyje yra dar du terminių vandenų baseinai: vienas nuo papuoštas olimpiniais žiedais, žinote kada ir nuo to laiko nieko nedaryta, kitas – šiuolaikinis, bet komentatoriai rašo, kad šeimininkai daugiau taupo, ne rūpinasi juo. Šio komplekso vientelis minusas – per daug lankytojų, todėl mes stengėmis (ir mums pavyko) atvykti 10-11 ryto.


      Iš čia, pusiau krovininiu mikroautobusu išvykome į Berehovės miestelį, ukrainietiškai Берегове (arba Берегово), o vengriškai Beregszasz ir miestelio pavadinimas abiejomis kalbomis puikuojasi riboženklyje. Kai 2012-tais metais, vengrų kalbai buvo suteiktas regioninės kalbos statusas, abi kalbos tapo oficialiomis. Visas iškabas, gatvių lenteles rasite abiejomis kalbomis. Beje, atkreipkite dėmėsį į parduotuvės darbo laiką, rinkitės Jums tinkamą, Kijevo arba Budapešto

      Ilgai čia neužsibuvome, pietūs, pasivaikčiojimas po senamiestį…
      Buvę Teisingumo Rūmai, dabar čia įsikūrusi aukštoji mokykla.






      Reformatų bažnyčios bokštas.


      Buvęs kazino.


      Prabangos liekanos.











      Sienos kirtimo punktai: artimesni du veda į Vengriją, tolimesnis - į Rumuniją.
      Paskutinis taisė railman; 2016.11.13, 15:37.

      Comment


        Ačiū už labai domų pasakojimą.

        Comment


          Vakarop atvykome į Vynohradivą. Nors vengriškų afišų čia nemačiau, bet visur, kur teko klausti laiko, atsakant buvo priduriama ar tai pagal Kijevą, ar laikas vietinis ar „pagal mus“, suprask pagal Budapeštą.


          Iki 1946 miestas vadinosi Sevliušu...


          Iš viešbučio balkono. Draustinis „Juodasis kalnas“.


          Į Vynohradivą (Виноградів) atvykau dėl Boržavos siauruko - vieno iš trijų Ukrainoje veikiančių siaurųjų geležinkelių. Ne kartą uždarytas ir vėl atgaivintas Boržavos siaurukas, ir vėl rieda Užkarpatės lygumomis, ir veža keleivius reguliariais reisais. Tiesa, ne kasdien, tris dienas per savaitę.
          Dar viena įdomybė susijusi su siauruku - turgus ant bėgių. Prekeivis, iš kurio pirkome agurkus, prašė nepublikuoti nuotraukų internete, nes pora dešimtmečių gyvuojantis turgus ant bėgių “neegzistuoja” ir viešai publikuojamos nuotraukos erzina valdininkus, kurie kartas nuo karto grasina išvaikyti šį turgų. Skaičiau netgi vietinio žurnalisto straipsnį, neva turgus baigiasi su lig pirmojo traukinio atvykimu. Deja tiesa kitokia…

          Ankstyvas rytas, 07:40 atvyksta pirmasis traukinys.


          Prekeiviai nesitraukia, žino kur sustos ir kada vėl pajudės…


          Šilumvežis manevruoja.



























          11:10 grįžtame siauruku į Vynohradivą, turgus – pačiame įkarštyje...


          Vakarop, lyg nieko ir nebūta...
          Paskutinis taisė railman; 2016.11.19, 02:11.

          Comment


            Tokie vaizdeliai budingi Indijai.

            Comment


              Ačiū railman už įdomias nuotraukas ir išsamius pasakojimus.

              Labai netikėta buvo pamatyti tailandietišką egzotiką Užkarpatėje.

              Maeklong market railway: https://www.youtube.com/watch?v=z2AHwBCmm8Q

              Įdomu būtų sužinoti (gal vietiniai papasakojo), kodėl prekiaujama ant bėgių šalia traukinių.

              Comment


                Parašė Romas Rodyti pranešimą
                Įdomu būtų sužinoti (gal vietiniai papasakojo), kodėl prekiaujama ant bėgių šalia traukinių.
                Vietiniai teigia kad nereikia mokėti už vietą (kaip oficialiame turguje), todėl ir kainas galima laikyti žemesnes. Taip pat tokia egzotika ir turistus privilioja.
                Найбільше продавців приваблює те, що не треба сплачувати оренду за місце, тому й крам віддають дешевше.
                Окрім місцевих мешканців, сюди приходять і закордонні туристи. Кажуть, що для них це унікальна можливість потрапити в минуле століття
                http://vynohradivnews.in.ua/novini/6...o-potyaga.html

                Comment


                  Parašė railman Rodyti pranešimą
                  kur teko klausti laiko, atsakant buvo priduriama ar tai pagal Kijevą, ar laikas vietinis ar „pagal mus“, suprask pagal Budapeštą.
                  Vieni žmonės gyvena vienu, kiti kitu laiku skirtingai nusistatę laikrodžius?
                  Būtų visiškai nepatogu. O jei visi vienodai nusitatę tai kodėl sakyt tą kitą laiką?

                  Comment


                    Iki paskutinio laikino uždarymo, traukinukas vieną kart per dieną važiuodavo iki miestelio Iršava, iš kur būdavo patogu tęsti kelionę. Dabar norint pasivažinėti Boržavos siauruku tenka važiuoti pirmyn ir atgal. Traukinukas važiuoja per kaimelius, iki stoties Chmilnik (Хмільник), kuri yra miške ir net googlemapsas kelio iki jos neranda. Ilgą laiką svarsčiau, ar nevertėtų važiuojant atgal išlipti viename iš kaimų ir tranzuoti, bet dundant siauruku per kaimus, įvertinau situciją ir nusprendžiau nerizikuoti


                    Ech, Боржавська вузькоколійка. Rodos važiuoji ne bėgiais, o per pievas, laukus ir krūmus...




                    Boržavos siaurukas - vienas iš trijų Ukrainoje veikiančių Ukrainos siaurųjų geležinkelių, kuriuo vežami keleiviai reguliariais reisais. Tiesa, šis – pats trumpiausias maršrutas – 20 kilometrų į vieną pusę ir tam atstumui įveikti reikia 1 valandos ir 20 minučių.


                    Iršavos miestelio apylinkės apsižymi ypatingu klimatu. Šiltanamių čia tiek, kad sunku įsivaizduoti, o pirmąjį derlių nuima tuomet, kai pas mus agurkai dar ant palangės auga...


                    Sugrįžę atgal į Vynohradivą, autobusu išvykome į Mukačevę (Мука́чеве) antrąjį pagal dydį Užkarpatės miestą, kuriame iškart aplankėme įspūdingiausią regione pilį „Palanok“, kurią nuo 1396–1414 (iki mirties) valdė Gedimino anūkas Teodoras Karijotaitis.










                    Senamiesty...






                    Kitą rytą anskti išvykstame į kalnus. Pakeliui užsukame į Sent Mikloš pilį, kurios istorija siekia vidurmažius, iki 18-to amžiaus pradžios pilis tarnavo kaip gynybinis objektas, o paskutinis Šenbornų dinastijos atstovas išvyko 1944-taisiais… Po antro pasaulinio “patobulino” sovietų kariai, o jiems pasitraukus vietiniai pavertė ją milžiniška šiukšliadėže ir pilis imė griūti. Savo lėšomis ėmėsi gelbėti menininkai. Šiandien, kai pilis yra tapusi turistų traukos objektu, joje dirba tik savanoriai, o iš aukų atstatinėjamas jau ir pilies parkelis.


                    Belaukiant autobuso užkalbino to kaimo senjoras, pagyrė tėvą ir sūnų Kaune grojančius varpais (Kuprevičius), o kai sužinojo, kad vykstame iki kitame kaime esančios sanatorijos “Karpaty”, pasiūlė tiesiai eiti į vyr. gydytojo kabinetą, perduoti nuo jo linkėjimus ir laisvas kambarys atsiras


                    Tačiau sanatorijoje apsisitoti neketinome. Šenbornų rūmuose sanatorija įkurta 1946 ir veikia lig šiol…


                    Apie šiuos rūmus sužinojau iš “Auksinio proto”… Rūmai su 365 langais, plius dar vienas užmūrytas… 52 dūmtraukiai, 12 laiptinių, 4 bokštai…


                    Geležinkelio stotelės pastatas to paties stliliaus.


                    Įspūdinga.


                    Malonus kelionės etapas iki miestelio Volovets.




                    Volovets’e norint pagauti tranzitinį autobusą reikia eiti į miestelio pakraštyje esančią stotį Nr. 2 - stotelę kurioje yra kasa, WC, pavėsinė. Belaukiant padarėm su taksistu gerą sandėrį ir išlėkėm su “Golf’u” per kalnus į slidinėjimo kurortą Pilipets.


                    Kelias nekoks, o kairėje esantis ženklas rodo, kad atvykome į vargingiausią tų kraštų rajoną - Міжгірський район.


                    Pilipetse šokame į keltuvą ir kylame į kalną Gimba.


                    Ech, toliai…


                    Nevalia išvykti iš Pilipetso nepamačius krioklio Šipit. Pakeliui link krioklio...




                    Tikėjausi ramiai pasėdėt ir pasvajot…




                    Kertam kampą, reikia pasiekti gretimo kaimo autobusų stotelę.


                    Ramuma.




                    Prie elektros stulpo pritvirtintas kitas stulpas su autobusų stotelės ženklu žymi abiejų krypčių sustojimą. Grafikų nėra. Ir taip visoje Užkarpatėje. Autobusas neatvažiavo tada, kaip rodė grafikai internete ir tvarkaraščiuose autobusų stotyse. Tikslų atvykimą numatė uogautojai


                    Міжгіря. Nakvynė.
                    Paskutinis taisė railman; 2017.01.15, 12:10.

                    Comment


                      Ačiū už įdomų reportažą

                      Comment


                        Pirmuoju autobusu išvykstame, per kalnus iki miestelio Vyhoda (Вигода). Kelio, viso labo 70 kilometrų, tačiau kelionė trunka daugiau nei dvi valandas. Kelio būklė tragiška, kokias kringeliais bevažiuotum, duobių vistiek neišvengsi. Maždaug pusiaukelėje, persiritome per daugiau nei 900 metrų aukščio То́рунський перева́л ir įvažiavome į Ivano-Frankivsko sritį. Tik paskutiniai keli kilometrai kelio buvo pakenčiamos kokybės.

                        Vyhodos pramoga – Vyhodos siaurojo geležinkelio bėgiais turistus vežantis “Karpatų tramvajus”. Išlipę iš autobuso, iškart pastebime nuorodą…


                        Muzikantai ne tik išlydi, bet su linksmomis melodijomis lydi visą kelią.


                        Penkias dienas per savaitę veža medieną, savaitgaliais turistus...




                        Sustojame išgerti mineralinio vandens, šūvis, pritupiu, žiūriu, savo akimis netikiu, banderovcas, traukinys juk pramoginis


                        Kai kas sunerimo...


                        ...






                        Antrasis sustojimas - Мізунські водоспади. Ramų polsiautojų poilsį prie krioklių sutrukdė pilnas traukinys žioplių




                        ...




                        Suvenyrai, gėrimai, karšti užkandžiai. Čia sutikome tautietį iš Jonavos, to paties traukinuko keleivį, labai netikėta ir nuostabu...








                        Manevrai, Vyhodos "stotyje"...


                        "Perekūras" ir kitą reisą...
                        Paskutinis taisė railman; 2017.04.15, 23:51.

                        Comment


                          Pavyko gana greitai pagauti autubusą į Ivano-Frankivską (70 km). Miestui skyrėmė paskutines savo kelionės valandas. Ivano-Frankivskas atminty liko kaip nuostabių gatvės muzikantų, nuostabių restoranėlių, europietiškas ir gyvas miestas. labai norėjosi ten pasilikti ilgiau. Jokių komentarų, tik nuotraukos...






























                          21:55 naktiniu traukiniu išvykome į Kijevą...
                          Paskutinis taisė railman; 2017.04.16, 16:20.

                          Comment


                            Grįžtant į Kijevo Boryspolio oro uostą, Bolt‘o vairuotojas (tarsi) papriekaištavo, kad paskutinius trejetą metų, lietuviai Kijeve yra dažni svečiai. Galbūt jį suprantu, keletas mano matytų tautiečių Ukrainoje elgėsi kaip atvykę į trečiojo pasaulio šalį. Kai pasakiau, kad Ukrainoje lankausi nuo pat 2004, kuomet buvo atšauktas vizų režimas Lietuvos piliečiams, tonas pasiekeitė. Taigi, taip pasibaigė 10 dienų kelionė į Ukrainą. O dabar į pradžią...

                            Atvykome į Kijevo Boryspolio oro uostą MAU (МАУ) lėktuvu. Miestą pasiekėmė oro uosto traukiniu. Labai ramus, sklandus būdas pasiekti miesto centrą. Atvykę, turėjome keletą valandų iki traukinio išvykimo. Ketinome šen bei ten apsilankyti, tačiau ir vėl suklydau planuodamas laiką Kijevo didmiestyje, rodos viskas arti, o laikas tirpsta akyse. 14:28 traukiniu išvykome į Karpatus. Kai traukinys kitą rytą po 17 valandų kelionės sustojo Tatariv‘o stotelėje ir per atviras vagono duris pamačiau pievą, šovė į galvą kvaila mintis - pravažiavome ir teks špalais pėdinti atgal.


                            Viskas buvo OK, išlipome perone, tačiau toliau buvusių vagonų keleiviams tikrai tektų išlipti į pievą, peronas trumpas. Stotis jau seniai yra uždaryta, o apžėlęs takas rodo, kad susisiekimas traukiniais su Bukovel‘io slidinėjimo kurortu nėra populiarus. Už kokių 100 metrų pagauname maršrutinį autobusą ir pasiekiame Bukovel‘io centrą apie 09:30 ryte. Pažintį su kurortu pradedame pakilimu į kalną keltuvu.




                            Ant kalno veikia tikrai gera pramoga, „Bukovelio kalneliai“ (Буковельські гірки http://foto.terpe.lt/inkelti/2019091...0%BA%D0%B8.png), nieko ekstremalaus, tačiau organizmą nuresetina. Žiemos pramogų kurorte, pramogų netrūksta ir vasarą, kainos – lietuviškos.




                            Visi anksčiau sutikti ukrainiečiai žavėjosi Bukovel‘io kurortu, tai ir buvo viena priežasčių čia apsilankyti. Man, Bukovel‘is – paminklas laukiniam kapitalizmui, už Vilniaus Perkūnkiemį pranašesnis tik tuo, kad yra pastatytos daugiaaukštės automobilių parkavimo aikštelės ir nėra parkavimo problemų. Mašinų pastatytų ant šaligatvio čia nepamatysi ir dar dėl vienos priežasties, čia beveik nėra šaligatvių.

                            Nemažai statybų, vykstančių ir užšaldytų, atrodo panašiai. Daugelyje vietų civilizija baigiasi už viešbučio vartų. Yra mielų akiai vaizdelių...






                            Kitos dienos ankstų rytą prasidėjusi liūtis ir trukusi beveik šešias valandas pakoregavo planus, atsisakėme žygio per kalnus. Apie vidurdienį pagavome „piratinį mikriuką“ ir taip pasiekeme Ivano-Frankivską. Sunku patikėti, kad esu atpratęs nuo važinėjimo vikriaisias Vilniaus mikriukais ir nuo šio „pirato“ važiavimo manierų man buvo bloga.


                            Jei kada keliaudamas po šiuos kraštus dar užsuksiu į Bukovel, tai tikrai neisiu valgyti į jokią kurorto kavinę ir neliksiu nakvoti. Yra gražesnių vietų, yra geresnio aptarnavimo, yra skanesnio maisto Karpatuose
                            Paskutinis taisė railman; 2020.03.13, 19:34.

                            Comment


                              Įdomu, kas ten taip žavėjosi Bukoveliu... Nes mano aplinkoje vyrauja nuomonė, kad tai yra turtuolių be skonio centriukas

                              Comment


                                Ačiū už pasakojimus apie pažįstamas vietas.
                                Laukiu tęsinio.

                                P.S. Galvoju, gal reikėtų išsamesnės atskiros temos Ukrainos Karpatams, o gal net vien Bukoveliui.

                                Comment


                                  Parašė railman Rodyti pranešimą
                                  Ivano-Frankivskas atminty liko kaip nuostabių gatvės muzikantų, nuostabių restoranėlių, europietiškas ir gyvas miestas. labai norėjosi ten pasilikti ilgiau. Jokių komentarų, tik nuotraukos...
                                  Sugrįžome...

                                  Dėl liūties kalnuose, keitėsi planai ir į Ivano-Frankivską atvykome anksčiau, "piratas" išleido šalia senamiesčio ir tiesiu taikymu šovėme į prieš trejus metus mus sužavėjusį restoranėlį. Apsistojome bute šalia rotušės, tad pirmiausia užsikabarojome į rotušės bokštą.








                                  Laimės pinigėliai apžvalgos aikštelėje. Metu monetą, jaučiu, kad norėsiu ir dar kartą sugrįžti.


                                  Pasikartosiu, Ivano-Frankivskas - nuostabių gatvės muzikantų, nuostabių restoranėlių, europietiškas ir gyvas miestas. Turistų labai mažai, kainos žemos, servisas aukšto lygio. Vakarą praleidome alaus bare - alaus bravore anglišku pavadinimun"Cooper head" - absoliutus dešimtukas už viską.








                                  Kitą rytą, 07:30 jau judėjome link geležinkelio stoties.


                                  Pusryčiavome Lvove...


                                  Lvovas pasitiko šurmuliu: statybų darbais stoties aikštėje, dundančiais pilnais žmonių tramvajais ir šimtais turistų:


                                  Lvovas nebe tas ramus miestas, kokį mačiau 2007-tais...


                                  Iškart nusprendžiau užsiropšti į kavinės "Дім легенд" terasą, Trabant'e pasėdėti, bokalą išlenkti, į senojo miesto stogus pažiopsoti.


                                  Deja, kavinė neveikė, tačiau terasą vis dar galima lankyti (mažas bufetėlis veikia). Šioje kelionėje, padariau labai mažai nuotraukų, net Trabant'as nepapuolė į kadrą (nuotrauka paimta iš Дім легенд FB puslapio).


                                  Mieste gausu kavinių, kavinėlių, kepyklėlių, siūlančių ekskursijas ar pamokėles. Ir mes užsibuvome vienojs kepyklėlės edukacinėje-kulinarinėje programoje..


                                  Skanumynų dekoruotoja.


                                  Apsistojome name, kuriame kadaise gyveno pats Ivanas Franko. Beje, šioje kelionėje, priešingai nei ankstesnių kelionių į UA metu, visur (išskyrus Bukovelį) nuomojome butus per booking'ą. Šeimai nuomotis butą centre kainavo daug mažiau nei kambarį viešbutyje tolokai nuo centro.


                                  Ar reikia komentarų?:)


                                  Kiemo-muziejaus eksponatas (Двір-музей).


                                  Pamestų žaislų muziejaus fragmentas (Mузей загублених іграшок).


                                  Kitos dienos programoje: Lvovo štrudeliai ir Lvovo alus. Štrudelius suvalgėmė ir nuskubėjome į alaus daryklos muziejų. Norėjome papulti į ekskursiją "pagal grafiką", tačiau per mažai mūsų buvo Muziejus šiuolaikiškas, tinkamas lankytis visai šeimai. Vaikams - bilietai su nuolaida. Mūsų politikai išgrūdę iš parduotuvių lentynų "vaikišką šampaną", pamatę "vaikiškus bilietus" į alaus muziejų, žagsėtų tris dienas...








                                  Pagaliau degustacija




                                  Penktą po pietų, išvykome iš Lvovo...
                                  Paskutinis taisė railman; 2020.03.13, 19:11.

                                  Comment


                                    railman, kurie čia metai?

                                    Comment


                                      Oranger, veiksmas vyko 2019-ųjų liepą. Na, o kalbant apie Bukovelį, visi, kurie gyrė, sakė, kad dar nebuvo

                                      Comment


                                        Taigi, atvykome į Rivnę. Kaip rašė viena anglakalbė blogerė - It’s a Bit Strange to Visit Rivne, Ukraine. Ir tai yra tiesa. Rivnė - mano akimis, miestas – nususipratimas. Mūsų sustojimo šiame mieste tikslas - “logistinis”. Atvykome vakare, apsistojome prie stoties, kitą rytą išvykome priemiestiniu traukiniu vakarų kryptimi iki Klevanės (Клевань).


                                        Klevanė traukia turistus vienu iš Ukrainos stebuklų – Meilės tuneliu (Тунель кохання). Stoties budėtoja pasakė kaip tiesiausiu keliu pasiekti “Meilės tunelį“, tačiau už šimto metrų suabejojau kur pasukti, tačiau du šunys pasitikę mus išlipančius iš traukinio buvo tikri kur mums reikia ir nuvedė iki tunelio


                                        Meilės tunelis – tai vis dar retsykiais naudojama geležinkelio atšaka, kažkada nutiesta į karinį dalinį ir apsodinta medžiais, siekant paversti jį nematomu priešams iš oro.


                                        Prie “Meilės tunelio” lankytojus pasitinka suvenyrų pardavėjos (!), papasakoja apie šį gamtos stebuklą, įspėja apie galimus pavojus, pasaugo kuprines ir tuo pačiu verbuoja pirkėjus


                                        Medžiai susodinti visiškai šalia geležinkelio, suaugo ir sukuria tunelio efektą. Fotografuoti buvo be galo sunku: vešli augmenija, pavėsis, saulės spinduliai ir lietus... ir milijonas uodų (tam buvome pasiruošę)…


                                        Kartas nuo karto prapūškuojantis šilumvežiukas palaiko puikią tunelio formą: http://foto.terpe.lt/inkelti/20191012/i100_MT.jpg

                                        Sakoma, kad meilės tunelį išpopuliarino netoliese pas gimines viešėjęs fotografas. Dabar “Meilės tunelis” gausiai lankomas objektas, o tarp daugybės turistų, labai dažni yra japonai. Ant tų žodžių, atriedėjo pilnas japonų turistų autobusas. Be suvenyrų pardavėjų čia rasite kavinę, viešbutį ir sutuoktuvių aikštelę…


                                        Rivnės krašto įžymybės.


                                        Tądien dar reikėjo pasiekti Lucką. Traukinys ta kryptimi buvo tik po keleto valandų. Pėsčiomis patraukėmė į kaimelį, ieškoti autobuso stotelės.


                                        Kaimelis pasirodo visai ne kaimelis, daugiau 7,5 tūkstančio gyventojų (daugiau nei Šalčininkuose ar Kupiškyje). Pradžiai reikėjo pagauti mikriuką, kuris pavežės iki “trasos”: 4 kilometrai su 10 sustojimų, ant vienos kojos Pasiekę kelią vedantį į Lucką, pagavome labai padorų autobusiuką ir geru keliu, net sunku buvo patikėti, pasiekėme Lucką.


                                        Skubame aplankyti Liubarto pilį.


                                        Įspūdinga. Gaila, kad pilies prieigos tokios varganos. Geriau kad net į kadrą nepapultų


                                        Keistas miestas, tačiau už Rivnę geriau, linksmiau


                                        Lucke praleidome keletą valandų…


                                        Apie Liubarto pilį ir Lucko miesta yra aprašęs Romas: https://www.miestai.net/forumas/foru...BA-luc-k/page2
                                        Paskutinis taisė railman; 2020.03.13, 21:02.

                                        Comment


                                          Ačiū už pasakojimą.
                                          Būtų gerai papildyti nuotraukomis ir Lucko temą.

                                          Comment

                                          Working...
                                          X