UA. Ukraina / Україна

[railman]

Taigi vykstame į Podolės Kamenecą su sustojimu Chotine (Хотин) nutolusiame nuo Černovicų apie 70 kilometrų. Kurį laiką kelias buvo visai neblogas, bet tai supratau vėliau, pavažiavęs toliau.

Pamatau miestelio riboženklį su datomis 1002 – 2002 ir „Septynių Ukrainos stebuklų“ logotipą. O buvo taip: artėjant miestelio tūkstantmečiui buvo sumanyta prikelti iš numirusiųjų Chotino tvirtovę (Хотинська фортеця) kurią vietiniai griovė ir plytas tempė, jaunimėlis alų gėrė, o Černovicų universiteto archeologai kasinėjo, na ir dar kartas nuo karto čia viduramžiškas filmų scenas filmuodavo. Kaip sakė, taip ir padarė... Šiandien Chotino tvirtovė – vienas iš septynių Ukrainos architektūrinių - istorinių stebuklų.

Išlipame autobusų stotyje, iš čia apie 3,5 km reikia važiuoti taksi. Jau žinojau, kad įprastinė kaina – 5 Lt, o „šventinė“ – beveik 7. Stoties berniukai veža tik už „šventinę kainą“, turistai jiems visada šventė. Prie tvirtovės įrengtas didelis mokamas parkingas. Aikštelę prižiūrinti ir įėjimo bilietus pardavinėjanti moteriškė mus įtikino paprašyti čia esančių suvenyrų parduotuvėlių ar kavinės personalo pasaugoti mūsų kuprines, nes su jomis mums tvirtovėje bus laaabai blogai. Vėliau supratau, kad drąsiai galėjom kuprines tiesiog kur nors pasidėti tvirtovės kieme, tuo labiau, kad buvo tik penki lankytojai (įskaitant mus) tuo metu.
Ėjome pagal nuorodas, o tvirtovės vis nesimatė, net nerimauti ėmiau. Mat tvirtovė ne ant kalno pastatyta, priešingai kalvų apsupta, ant Dniestro upės kranto...




Ekskursija po pilį kainuoja apie 17Lt grupei, nepriklausomai nuo žmonių kiekio. Prie mūsų prisijungia dar trys ir susidaro tie jau minėti penki.




Chotinas buvo labai visų geidžimas. Sakoma, kad ir vietovardžio pavadinimas nuo to kilo. Kovų čia netrūko. Šioje tvirtovėje nuo sužeidimų patirtų Chotino mūšyje(1621) mirė LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.
Šiandieniniai tvirtovės gynėjai (viršuje)


Tvirtovės ištakos siekia X amžių. Tačiau rimta tvirtovė su aukštomis sienomis ir gynybiniais grioviais pradėta statyti XIII amžiuje. Vėliau, keletą amžių buvo beveik nuolatos stiprinama ir buvo sukurtas visas karinių gynybinių statinių kompleksas.




Patingėjau palypėti į šią kalvą, nuo kurios atsiveria pats įspūdingiausias tvirtovės vaizdas


Įsidienojus atvyksta daugiau lankytojų.


Gidė pasakojo, pasakojo legendas ir teorijas apie drėgną sieną, bet taip išvados ir nepadarė. Manau, kad senovinis drenažas ten prakiuręs...


Tris versijas ornamentų reikšmių girdėjau, nežinau kuri teisinga, tad nerašysiu...


Aleksandro Neviškio cerkvė (церква св. Олександра Невського). Ją pastatė rusai XIX amžiaus pirmoje pusėje, kai šios teritorijos atiteko carinei Rusijai ir tvirtovėje šeimininkavo rusų kariai.


Pasiimame kuprines, duodu už saugojimą “ant alaus” 5 Lt… Kodėl tiek daug, o todėl, kad čia alaus butelis tiek kainuoja Nes čia daug turistų atvažiuoja. Mums tikrai pasisekė, kad neteko vaikščioti minioje.

Mums reikia taksi. Tam reikalui yra laidinis telefonas “su ratuku” ir keletas telefono numerių. Kažkaip nepavyksta prisiskambinti, tvirtovės darbuotoja paima iš manęs ragelį, mikliai susuka numerį, duoda velnių operatorei, už trijų minučių mes jau sėdime taksi. Taksistas pasiūlo nuvežti tiesiai Podolės Kamenecą (apie 30 km). Žinau, kad keliaujantys keturiese, iš Chotino tvirtovės rekomenduoja vykti taksi Podolės Kamenecą, bet mums dviems per brangu. Taksisitui pasakau, kad mūsų kelionės biudžete išlaidų tarpmiestiniam taksi nenumatyta. Tada paiškėja, kad jis ir taip važiuoja į Podolės Kamenecą ir mus nuvežtų už 40 grivnų (13lt)… Visai neblogai


Chotino tvirtovės vaizdai kino filme Taras Bulba: https://www.youtube.com/watch?v=hfUpSRDZXyU

[index]

Ornamentai gali būti per rumunus atėjusi Bizantijos ytaka. Jie labai mėgdavo apskritai visus pastatus plytų ornamentais puošti.

[oranger]

Ornamentai gali būti per rumunus atėjusi Bizantijos ytaka. Jie labai mėgdavo apskritai visus pastatus plytų ornamentais puošti.

Manau, labiau tikėtina versija, kad tai tam tikra religinė simbolika, skirta saugoti pilį nuo užkariautojų.

[railman]

Podolės Kamenecas (Кам'янець-Подільський).
Gausiai turistų lankomas miestas, kurio senamiestis - vienas iš septynių Ukrainos istorinių - architektūrinių stebuklų. Paskaitinėję turistų atsiliepimus, šiam miestui skyrėme pusantros dienos ir užsisakėme gidą (sako, čia jis labai reikalingas). Taipogi nusiteikėme dviems negerovėms: blogam aptarnavimui ir blogam kvapui…

Tiltas virš Smotryčiaus upės jungiantis senamiestį su naujamiesčiu arba kaip XIX a. buvo pavadinta „naujuoju planu“ . Iš to ir kilo pavadinimas „Naujojo plano“ tiltas (Новопланівський міст).


Už tilto - senamiestis…


Rotušė, dešiniau Armėnų šulinys, tolėliau Domininkonų vienuolyno varpinė...


Labai norėjosi apsistoti nebrangiai, bet senamiestyje. Spjoviau per petį ir nekreipdamas dėmesio į neigiamus atsiliepimus pasirinkau šį viešbutį. Likau patenkintas: puiki lokacija, aptarnavimas malonus, interjeras prabangus, na viskas buvo gerai, kol neatsidariau kamabario durų
Tiesa, viešbučio restorano padavėjų veidai nebuvo toki mieli, bet užtai labai išraiškingi, joms tarsi ant kaktų buvo užrašyta – užeisi, pasigailėsi…


Laisvoji programa






Staiga pradeda kažkas smirdėti. Žiūrim, gretimai kanalizaciją atkimšinėja. Einam toliau, kvapas nedingsta. Kvapas stiprėja. Kvapas darosi žiaurus. Bandau kvėpuoti negiliais įkvėpimais, bet nai nepadeda. Kvapas visur. Jei pūsteli vėjas, tai atneša dar daugiau ir stipresnio blogo kvapo. Smirda žiauriai, niekas nebeįdomu… Visa tai truko apie valandą...
Tą kvapelį kasdien paleidžia spirito varykla, o vėjas nebuvo mums palankus abi dienas
Pokaryje, buvo ruošiamasi nugriauti vien iš miesto cerkvių, bet spirito varyklai labai trūko sandėlio. Taip buvo išgelebėta švento Jurgio cerkvė.








Vakarėja, ieškome kur užkąsti…


Prisėdome neištaigingoje lauko kavinukėje-šašlykinėje. Aptarnavimas arbatpinigių nebuvo vertas, bet maistas patiko, o ir vaizdai neblogi.
Vaizdelis šalimais - Трінітарський костел.

[enigma]

Koks maistas ten? Labai blogas ar aptarnavimas blogesnis?

[railman]

Koks maistas ten? Labai blogas ar aptarnavimas blogesnis?

Internete suradau nemažai pasisakymų apie blogą aptarnavimą tai viename, tai kitame Podolės Kameneco restorane ar viešbutyje. Dažniausiai rašo ukrainiečiai, kurie ir padarė išvadą - kad blogas aptarnavimas yra bendras šio miesto bruožas.
Pusryčiams viešbučio restorane gavome geros kavos ir du karštuosius patiekalus. Deja, blyneliai buvo visiškai šalti. Ar to niekas nežinojo? Galėjau pareikalauti iškepti naujus, bet pabijojau, kad prispjaudys į juos, tad paprašiau tik pašildyti...
Maistas - visgi geresnis už aptarnavimą.
Per visą kelionę nebuvo jokių virškinimo problemų, vadinasi maistas buvo geras

[railman]

Jau matytas tiltas per Smotryčių (Смотрич). Vaizdas link naujamiesčio.


Pasakyti, kad tai tiltas per upę – per maža, tai 38 metrų aukščio tiltas per Smotryčiaus upės konjoną. Nuo tilto atsiveria įspūdingi vaizdai...




Smotryčiaus upė yra 10 – 15 metrų pločio, tačiau jos konjono plotis šioje vietoje beveik 140 metrų, o kalkakmenio sienų aukštis beveik 40 metrų (vietomis siekia 50 metrų).




Konjoną galima įveikti greičiau ir įdomiau... Mano nusivylimui "berniukai" kitą dieną darbe nepasirodė...


Vietovardis Kamenecas kildinamas nuo žodžio „камінь“, reiškiančio akmenį... Šiuose kraštuose tokių vietovardžių būta daugiau, tad nenuostabu, kad vėliau vietovardžio pavadinime randasi antras žodis ir miestas tampa Podolės Kamenecu (Кам'янець-Подільський).

[railman]

Kitą rytą, po pusryčių susikraunam kuprines, priduodam saugojimui geležinkelio stotyje ir prie rotušės susitinkim su gidu. Gido ieškojau internetu 2-3 mėnesius, bet tik likus kelioms dienoms iki išvykimo suradau man tinkamą. Neapsirikau, tai buvo "ne vadovėlinis" gidas.
Susitikimo vietoje:


O štai ir aš


Šalimais - suvenyrų paviljonai...


Ekskursiją pradėjom nuo katedros.
Įspūdinga Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo, Romos katalikų katedra su unikaliu turkų valdymo laikų artefaktu. XVII amžiuje, turkų valdymo metais, katedra paversta pagrindine musulmonų mečete ir pristatytas 36 metrų aukščio minaretas. XVIII amžiuje, kai turkai buvo išvyti iš miesto, ant minareto iškilo Madonos skulptūra, tapusi išsilaisvinimo iš turkų simboliu…








Labai greitai su gidu suradome bendrą kalbą ir bendravome kaip seni draugai. Užklupus lietui, pasikeitėm telefono numeriais (nuvykęs į UA iškart įsigijau vietinę GSM kortelę) ir sutarėm, kad susiskambinsim kai išsigiedrins. Pietums, mūsų gidas rekomendavo kavinę atokiau nuo senamiesčio. Pastebėjimas: vietinių lankomos kavinės personalas neišsidirbinėjo!

[railman]

Štai Podolės Kameneco (Kamenec-Podilsko), labiausiai į pietryčius nutolusios LDK pilies istorija: į Podolę, kuria tarsi vieškeliu į Europą verždavosi stepių tautos, atvyksta keturi Karijotaičiai, Gedimino anūkai. Apsidairo, ir pasirenka vietą, idealią piliai statyti – Smotričiaus upės vingį, aukštais uolėtais skardžiais, pasagos formos. Per trumpą laiką pastato galingą pilį ir dar dvi pilis netoliese, tuo būdu sukurdami užkardą totorių, o vėliau turkų invazijai. Pagrindinė Kameneco miesto gatvė įkūrėjų garbei yra pavadinta Karijotaičių vardu. Geriausiai išliko įspūdingoji Podolės Kameneco pilis, nes niekada nebuvo sugriauta. Tiesa, ją trumpam buvo užėmę turkai, bet nesugriovė ir vėliau taikingai išsinešdino.

Citata: http://www.lrytas.lt/-12580455491256...i-skiriama.htm







Mūsų gidas pasakojo, kad 2012-taisiais buvo lietuvių grupė (vedė ekskursiją?) iš Lietuvos ambasados Kijeve ir pridūrė, kad būta labai specifinės publikos, t.y. lietuviai sukūrę šeimas Ukrainoje. Liepos mėnesį, LRT rodė trijų dalių dokumentinį filmą (premjera), kurį pristatė ambasada Kijeve - "Tarp Nemuno ir Dniepro", kurio pagrindiniai veikėjai - lietuviai "nutekėję" į Ukrainą. Dabar suprantu iš kur ta specifinė kompanija radosi Beje, filmą lietuvių kalba galima pažiūrėti youtube.com, ukrainietiškai dar neradau...
Oranger, gali ką pridurti?

[oranger]

Mūsų gidas pasakojo, kad 2012-taisiais buvo lietuvių grupė (vedė ekskursiją?) iš Lietuvos ambasados Kijeve ir pridūrė, kad būta labai specifinės publikos, t.y. lietuviai sukūrę šeimas Ukrainoje. Liepos mėnesį, LRT rodė trijų dalių dokumentinį filmą (premjera), kurį pristatė ambasada Kijeve - "Tarp Nemuno ir Dniepro", kurio pagrindiniai veikėjai - lietuviai "nutekėję" į Ukrainą. Dabar suprantu iš kur ta specifinė kompanija radosi Beje, filmą lietuvių kalba galima pažiūrėti youtube.com, ukrainietiškai dar neradau...
Oranger, gali ką pridurti?

Galiu tik pridurti, kad ukrainietiška versija tuoj pasirodys, o už mėnesio Kijeve bus didelė filmo prezentacija ir jis bus parodytas per vieną iš pagrindinių Ukrainos televizijų

[Civis]

Galiu tik pridurti, kad ukrainietiška versija tuoj pasirodys, o už mėnesio Kijeve bus didelė filmo prezentacija ir jis bus parodytas per vieną iš pagrindinių Ukrainos televizijų

Puikus filmas. Negaliu nepaminėti, kad pralinksmino egzotinis intarpas: 18:17 (iki 19:00)

[railman]

Vakarop tęsėme ekskursiją. Šioje dalyje dėmesys buvo skirtas fortifikacijai. Taigi, dar keletas tvirtovės nuotraukų.










Tvirtovė ir vienintelės išlikusios medinės cerkvės fragmentas.


Cerkvę (Хрестовоздвиженська церква) sudegino turkai, bet identiška cerkvė buvo atsatyta XVIII-XIX amžių sandūroje ir išliko iki mūsų dienų.


Visa Podolės Kameneco senoji dalis pilna fortifikacinių statinių. Juos apžiūrėti reik jegų ir laiko...


Beje, tvirtovėje veikia superinė suvenyrų parduotuvė, po kurios į jau matytus suvenyrų paviljonus senamiestyje užsukti nesinorėjo.

[railman]

Čia už gido paslaugas sumokėjome daugiausiai: 3 -3,5 val. trukmės ekskursija – beveik 80 Lt. Pasirodė daugoka, bet valanda gido darbo kainuoja nuo/apie 25 Lt, tačiau programos trumpinti nesinorėjo, o prisijungti prie „kažko“ nepavyko. Mūsų ekskursija užsitęsė ilgiau ir aprodė daugiau nei planuota. Apžiūrėjome ne turistinio Podolės Kameneco senamiesčio dalį, kuri pasirodė menkai apgyvendinta, tačiau nenuvandalinta, o panaši į sustojusio laiko zoną.


Vakarėjant atsisveikinom su gidu. Pamatėm, išgirdom daugiau nei tikėjomės. Gerai, kad dėl lietaus mūsų eksursija buvo padalinta į dvi dalis.
Trumpam užsukam į parkelį kitoje upės pusėje (naujamiesty)...
Kartu su tilto statyba XVII amžiuje, ant konjono kranto buvo kuriamas parkas. Čia pat radosi ir pirmasis naujamiesčio pastatas - valstybinio banko rūmai (Державний банк).


Holodomoro aukų atminimui (čia kitoje, šiuolaikinėje parkelio pusėje).


Amžinoji ugnis...




Virš parkelio kyšojo apžvalgos ratas, tad ten ir patraukėme.
Pratęsimas netrukus…

[railman]

Paskutinės Podolės Kameneco nuotraukos, darytos iš “velnio rato”…

Pirmame plane “Puodžių bokštas” (Гончарна вежа) statytas antroje XVI amžiaus pusėje puodžių cecho lėšomis…










Pabaigai pereiname visai padoriu pėsčiųjų bulvaru, pavakarieniaujam ir traukiam į geležinkelio stotį. Iki traukinio išvykimo likus beveik trejoms valandoms įsitaisome geležinkelio stoties laukimo salėje. 00:52 traukiniu išvykstame į Vinicą (Ві́нниця), o iš ten autobusu į Umanę (Умань) – beveik 400 kilometrų. Apie kelionės dalį iki Vinicos jau esu aprašęs temoje “Ukrainos geleležinkeliai”: http://www.miestai.net/forumas/showp...&postcount=185, na o apie likusią galiu pasakyti, kad autobuso bilietus Vinica – Umanė buvau nusipirkęs internetu, kasoje reikėjo pateikti ID ir vaučerius iškeisti į bilietus. Išvykome 06:35 ir 161 kilometrų atstumą įveikėme per 3 valandas ir 15 minučių, per kurias stebėjau Ukrainą be grimo Tiesa, autobuso būta žiauriai nepatogaus - "Etalon", kaip suprantu vietinės gamybos. Visoje Vinicos autobusų stotyje kitokių autobusų nemačiau. Bilieto kaina 19,30 Lt.
Ir dar: prieš vykdamas į Podolės Kamenecą buvau skaitęs, kad prie autobusų stoties yra kioskas - kepyklėlė, kur kepa "nerealias" bandeles. Tik atvykę į Kamenecą ir išlipę iš taksi netyčia pataikėme į minėtą bandelinę. Tai du kioskai - kepyklėlės: ukrainietiški ir gruziniški patiekalai (dirba patys šeimininkai - gruzinai, su jais iškart susibičiuliavom). Šviežia, skanu, pigu. Vat šias ukrainietiškas bandeles įdarytas bulvių koše ir gruziniškus chačapurius valgiau pusryčiams ilgame kelyje į Umanę

[railman]

Umanė (Умань) - apie 90 tūkstančių gyventojų turintis miestas, tačiau šio miesto įžymybę - parką "Sofijivka", vikipedijos duomenimis aplanko pusė milijono, o pasak parko darbuotojos - visas milijonas lankytojų kasmet
Važiuojant per Umanę autobusu nebuvo panašu, kad čia kažkur visai šalia - dar vienas Ukrainos stebuklas - nacionalinis dendrologinis parkas (Національний дендрологічний парк "Софіївка").




Iš stoties matosi žali parko statinių stogai, tarp jų ir mūsų viešbutis "Sofijivski". Čia ir naujasis įėjimas į parką.


Viešbutis buvo rezervuotas telefonu, kitokios galimybės nėra. Sąsiuvinuke mūsų nerado, bet laisvų vietų buvo ir mus apgyvendino iškart - 10 valandą ryto, net prašyti nereikėjo. Dvivietis be pusryčių - 100 Lt. Kambarys neblogas, tačiau, tai, kad viešbutis priklauso parkui, greitai supratau, kad jis niekam nepriklauso... Kai viskas suluš, skirs pinigų ir padarys remontą...


Bilietas plius ekskursija kainuoja apie 13-14 litų. Vos tik susirinkus 6-8 žmonių grupei išvedama nauja ekskursija, jokių prastovų Ekskursiją galima pradėti ir ties senaisiais parko vartais, ant kurių viršaus agavos auga...


Parką galima ir taip apžiūrėti:

[railman]

Parkas "Sofijivka" įspūdžio nepaliko, gal net pasirodė nuobodus ir banalus. Tačiau iškart skubu paneigti tai ką pasakiau: pavalgę, pailsėję, atslūgus karščiui dar kartą apsilankėme parke ir jis pasirodė nuostabus Pirmąjį įspūdį sumenkino ir tai, kad pradėję ekskursiją nuo naujojo įėjimo, kokias 20 minučių ėjome parko pakraščiu kol pasiekėme senąjį, istorinį įėjimą į parką.


Parką 1796 metais įkūrė Stanislovas Feliksas Potockis, savo žmonos Sofijos garbei ir 1802-taisiais jai padovanojo.








Natūraliai atrodantis parkas yra dirbtinis. Parkas įkurtas beveik plyname lauke.




Kaip ką tik minėjau, parkas yra dirbtinis: krioklio gali ir netekti pamatyti, jei viršutiniame ežere nebus pakankamai vandens.


Fotografuoti žiauriai nesisekė, pavyko padaryti viso labo tik keletą kokybiškų nuotraukų.
Dar keletas vaizdelių:








Po 8-tos valandos vakaro parko lankymas yra nemokamas, deja apšvietimo parke nėra jokio.
Vakarop į parką plūdo jaunimas su pilnais maišais „gėrybių“, parko kvartalas esantis arčiausiai miesto, tiesiog ošė

[railman]

Internete buvau radęs patarimų vengti kavinių esančių parke ar šalia jo. Ieškodami kur papietauti apėjome "garbės ratą" per Umanės centrą. Foto aparatu nelabai kur buvo spragsėti.
Lenino gatvėje, Leninas gyvas...




Visai nenuostabu, kad Umanėje veikia valstybinis sodininkystės universitetas. Mes atsitiktinai prisėdome prie Umanės valstybinio pedagoginio universiteto.


Kitą rytą, iškart po pusryčių išvykom autobusu į Kijevą.


Iki Kijevo - daugiau nei 200 kilometrų...

[railman]

Užkarpatė (Закарпаття), labiausiai i vakarus nutolęs Ukrainos regionas atrodė tolima ir sunkiai pasiekiama šalies dalis ir vis nepapuldavo i kelionės programą. Visgi šiemetinio turo po Ukrainą metu Užkarpatę pasiekėme ir skyrėme jai didžiumą kelionės laiko.

Užgorodas, didžiausias Užkarpatės miestas, šalia Ukrainos ir Slovakijos sienos.


Atvykome vidurdienį, dušas, pietūs, vynas (čia vyno kraštas) ir ekskursija užsakyta iš anksto internetu, kuri prasidejo Užkarpatės liaudies buities ir architektūros muziejuje. Nedidukas, kompaktiškas ir gyvas muziejus po atviru dangumi pačiame miesto centre.










Šalimais pilis (apie ją vėliau) ir Užgorodo graikų katalikų (unitų) katedra. Ужгородський Хрестовоздвиженський кафедральний греко-католицький собор.




Pagrindinėse senamiesčio gatvelėse.




























Paminklas fanarščikui dėdei Koliai...


...tik vėliau pamačiau jo portfelį...




Užas, pėsčiųjų tiltas, Užo krantinė, ilgiausia Europoje tituluojamos liepų alėjos fragmentai…








Paminklas liepų alėjoje žymiam šių kraštų veikėjui Augustinui Vološinui, Karpatų Ukrainos valstybės, gyvavusios vieną dieną, prezidentui ir Valstybinis muzikinis – dramos teatras kitoje Užo pusėjė.


Visai šalia tilto, Užgorodo Vaikų geležinkelis. Buvęs kurį laiką uždarytas, šiuo metu renovuojamas.


Užkarpatės srities (mažiausios srities šalyje) administracija. Beje, Užgorodas, mažiausias srities centras - 115 000 tūkstancių gyventojų.


…

[railman]

Kitos dienos rytui - Užgorodo pilis (joje įsikūręs kraštotyros muziejus).


Perkame bilietus ir ekskursijos vadovo paslaugas. Deja, ekskursijos rusų kalba nebus, tik ukrainiečių. Bandau aiškinti, kad ukrainietiškai ne viską suprasiu ir t.t. Tada, kasininkė paklausia iš kur mes ir viskas viskas susitvarko, netrukus mes - jau pilies kieme ir mus pasitinka ekskursijos vadovė...
















Užgorodas save laiko tikriausiu kavos miestu. Muziejuje yta tam skirta ekspozicija, gidai mieste veda "kavos ekskursijas".




Pagal pilies ekskursijų vadovės rekomendaciją aplankėmė šalimais buvusią kavinę "Shtefanyo". Tiek ši, tiek, prieš tai aplankytos specializuotos kavinės (kava ir desertai) buvo tikrai auškto lygio ir gerų kainų...


Beje, vynas čia irgi aukštumoje. Apsilankyti vyno vyno degustacijoje, galėjome čia pat Užgorode arba bet kuriame Užkarpatės miestelyje mūsų kelyje, tačiau mes pasirinkome 20 kilometrų nuo Užgorodo nutolusią vyno gamyklą "Leanka" (tai vynuogių rūšies pavadinimas), Середнє kaimelyje.


Gamykla valstybinė, keletą metų jau dirba nuostolingai ir yra privatizuojamų objektų sąraše. Gamykla neįstengia nusipirkti licenzijos prekiauti savo produkcija prekybos tinkluose. Produkcijos realizacija vyksta gamyklos parduotuvėje ir išvežiojama pagal užsakymus.


Degustacija vyksta XVI amžiaus rūsiuose.
Kai į vyno degustaciją atvyko vienas SSRS kosmonautų, jis paklausė, iš kur jie sužinojo, gavo ir pasiūlė jam "jo" vyno. Iki tol nei kosmonautas žinojo, kas gamina "kosmonautų" vyną, nei šios vyno gamyklos personalas žinojo, kad jų vynas yra kosmonautų maisto raciono dalis.


Nors rūsyje temperatūra +12, lengvai apšilę traukiame atgal į Užgorodą

[Eimantas]

Kaip panos Užgorode ir apskritai Užkarpatėje?