Nors aprasomi įvykiai vyko jau čiut daugiau nei prieš metus, bet pamatęs temą apie Kirgistana, nutariau pasidalinti ilgos kelionės namo įspūdžiais...
Taigi prieš metus, atidirbęs 3-ią savo komandiruotę Afganistane, po beveik 4 menesių ne namie, susiruošiau i gimtinę.
Kelionės planas turėjo būti iš Afganistano į Slovakiją, ten išsikrauti krovinį, o iš Slovakijos jau keleiviniais lektuvais per Praha, sugryžti i Vilnių.
Planas pasikeitė, kai pašnekejau su Il-76 ekipažu - Poprado aerouostas jų nepriėmė tos dienos antroje pusėje, Kabule nakvoti jiems pasirodė pavojinga, todel iš Kabulo nuskridome į Turkmėnistaną - nusipirkti saldžių melionų, gerai išsimiegoti, o kita ankstų rytą išskristi į Slovakijos Poprado aerouosta.
Kol ekipažas iškrovė krovinį, aš beveik bėgom pasiemiau savo 4 mėnesių bagažą ir išokus į šitokį lėktuvą:
po kelių akimirkų visam laikui palikau jau taip pamėgtą Afganistaną...
Pasinaudodami tokia proga, apsilankome įdomesnėse lektuvo vietose:
Nufotografuojame paskutinius kalnus, per tuos 4 mėnesius tapusius tokiais įprastais:
Ir neužilgo nusileidžiame Turkmėnistane - šalyje, kurią tada dar valdė Turkmėnbašis - prezidentas, kuris vaizdavosi ęsantis labiau kiekvieno šalies gyventojo tėvas, nei šalies prezidentas...
Tik nusileidus, prisipilame kuro rytojaus skrydžiui, nuriedame į aikštelę ir sulaukiame muitinės. Atitinkama suma visada žaliuojančių labai padeda sklandžiai ir greitai praeiti visas muitinės procedūras, aš tampu ekipažo nariu. Visame pasaulyje lėktuvų ekipažams nereikia vizų, kad ir į kokią šalį nukeliautų.
Išėjus iš aerouosto, mūsų jau laukia mikroautobusas, kuris mus nuveš į viešbutį. Pakeliui mikrobo vairuotojas paima kažkokią moterėlę (gal savo žmoną). Kažkas iš ekipažo paklausia, koks dolerio kursas. 24,5 - atsako moterėlė. Kad ji kažko nedasakė, paaiškėjo, kai panorusiam iškeisti 10USD, moterėlė atskaičiavo pora centimetrų vietinių tugrikų. Pasirodo 1USD tuo metu buvo vertas 24500 vietinių pinigų.
NUvažiavus į viešbutį, sutariame vakare eiti į miestą suvalgyti šašlyko.
Vakare susirandame šašlykinę miesto skvere, žmonių pilna, vos randame kur atsisėsti. Pašnekesiai aišku apie Turkmėnbašio norą visur matyti savo atvaizdus. Todėl nenustembame, kai padavėjai atnešus kažkokios degtinės, ant jos etiketės atspausta paauksuota Turkmėnbašio galva....
Iš pradžių užsisakome (tiksliau užsako įgulos vadas) visiems po 2 porcijas šašlyko. Kai pralaukėme gal 30min, nusprendžiame uzsakyti dar po viena porciją, nes jei bus mažai, niekas nenorėjo laukti dar 30 min savo porcijos..
Galų gale, prisikirtę šašlykų, vietoje keptos duonos, dar nesusitentų pomidorų ir agurkų, atsigaivinę vietiniais stipresniais gėrimais, sužinome savo puotos kaina - 1 100 000 vietinių tugrikų. Iš pradžių pasirodė gąsdinančiai, bet kai pavertėme i USD, gavosi, kad 11 ar 12 žmonių grupė visa vakarą praleido už ~53 USD. Nusijuokiame ir patenkinti keliaujame į viešbutį, kur mūsų jau laukia vietinis žmogus, kuris mus visą vakarą vežiojo ir aprodė įžymiausias Ašchabado (tiksliau Turkmėnbašio) vietas.
Gaila, bet nuotraukos bus laaabai nekokios kokybės, nes savo veidrodinį fotoaparatą pabijojau imti, todėl fotografavau vieno iš ekipažo nario muiline.
Viešbutis, kuriame savo apartamentus turėjo Turkmėnbašis. Ant sienos kabo jo portretas. Kai paprašiau sustoti, kad galėčiau nufotografuoti - žmogelis man pasake: "Aš lėtai važiuosiu, o tu pro pravertą langą fotografuok. Geriau nestokim, nes turėsim problemų."
Aplink Ašchabadą ęsančiuose kalnuose TUrkmėnbašis nutiesė "Sveikatos taką" - jis susideda iš kelių atkarpų, kurių ilgiausia ar tik ne 25km... Jam valdant, situacija būdavo iki tiek absurdiška, kad žmones iš valstybinių įstaigų veždavo autobusais, ir liepdavo bėgti šiuo taku.
Tako pabaigoje stovi postamentas Turkmėnbašiui, kuriame jis pavaizduotas su Nike sportinais bateliais. Sportas - sveikata, kai saka....
Tas pats takas naktį apšviestas:
Dirbtinis krioklys
Parkai:
Taip, Jūs nesuklydote - ten Turkmėnbašio paauksuota galva:
O čia jau jis visas paauksuotas:
Kai aš lankiausi Turkmėnistane, kaip tik tomis dienomis jie minėjo 10 metų nepriklausomybės šventę. 3,5,8 metų Nepriklausomybės sukakties proga
Ašchabade pastatyti didžiuliai monumentai - kaip patys gyventojai vadina - "трехножка, пятиножка, восьменожка".
Tрехножка. Viršuje stovi pats vadas, ir rodo pirštu i saulę. Kai saulė dienos metu pasisuka, pasisuka į ją ir vadas.
Rachnama - gyvenimo tiesų knyga, kuria aišku parašė Vadas. Valstybinių įstaigų darbuotojai, priimami į darbą, laiko šio dalyko egzaminą. Per televiziją pastoviai rodomi klipukai, kur paprasti gyventojai aiškina gyvenimo pagal Rachnamos taisykles privalumus.
Statomi gyvenamieji daugiabučiai. 2 kambarių butas - ~10 000USD. Gera alga - 100USD.
Pratesimas bus.
Taigi prieš metus, atidirbęs 3-ią savo komandiruotę Afganistane, po beveik 4 menesių ne namie, susiruošiau i gimtinę.
Kelionės planas turėjo būti iš Afganistano į Slovakiją, ten išsikrauti krovinį, o iš Slovakijos jau keleiviniais lektuvais per Praha, sugryžti i Vilnių.
Planas pasikeitė, kai pašnekejau su Il-76 ekipažu - Poprado aerouostas jų nepriėmė tos dienos antroje pusėje, Kabule nakvoti jiems pasirodė pavojinga, todel iš Kabulo nuskridome į Turkmėnistaną - nusipirkti saldžių melionų, gerai išsimiegoti, o kita ankstų rytą išskristi į Slovakijos Poprado aerouosta.
Kol ekipažas iškrovė krovinį, aš beveik bėgom pasiemiau savo 4 mėnesių bagažą ir išokus į šitokį lėktuvą:
po kelių akimirkų visam laikui palikau jau taip pamėgtą Afganistaną...
Pasinaudodami tokia proga, apsilankome įdomesnėse lektuvo vietose:
Nufotografuojame paskutinius kalnus, per tuos 4 mėnesius tapusius tokiais įprastais:
Ir neužilgo nusileidžiame Turkmėnistane - šalyje, kurią tada dar valdė Turkmėnbašis - prezidentas, kuris vaizdavosi ęsantis labiau kiekvieno šalies gyventojo tėvas, nei šalies prezidentas...
Tik nusileidus, prisipilame kuro rytojaus skrydžiui, nuriedame į aikštelę ir sulaukiame muitinės. Atitinkama suma visada žaliuojančių labai padeda sklandžiai ir greitai praeiti visas muitinės procedūras, aš tampu ekipažo nariu. Visame pasaulyje lėktuvų ekipažams nereikia vizų, kad ir į kokią šalį nukeliautų.
Išėjus iš aerouosto, mūsų jau laukia mikroautobusas, kuris mus nuveš į viešbutį. Pakeliui mikrobo vairuotojas paima kažkokią moterėlę (gal savo žmoną). Kažkas iš ekipažo paklausia, koks dolerio kursas. 24,5 - atsako moterėlė. Kad ji kažko nedasakė, paaiškėjo, kai panorusiam iškeisti 10USD, moterėlė atskaičiavo pora centimetrų vietinių tugrikų. Pasirodo 1USD tuo metu buvo vertas 24500 vietinių pinigų.
NUvažiavus į viešbutį, sutariame vakare eiti į miestą suvalgyti šašlyko.
Vakare susirandame šašlykinę miesto skvere, žmonių pilna, vos randame kur atsisėsti. Pašnekesiai aišku apie Turkmėnbašio norą visur matyti savo atvaizdus. Todėl nenustembame, kai padavėjai atnešus kažkokios degtinės, ant jos etiketės atspausta paauksuota Turkmėnbašio galva....
Iš pradžių užsisakome (tiksliau užsako įgulos vadas) visiems po 2 porcijas šašlyko. Kai pralaukėme gal 30min, nusprendžiame uzsakyti dar po viena porciją, nes jei bus mažai, niekas nenorėjo laukti dar 30 min savo porcijos..
Galų gale, prisikirtę šašlykų, vietoje keptos duonos, dar nesusitentų pomidorų ir agurkų, atsigaivinę vietiniais stipresniais gėrimais, sužinome savo puotos kaina - 1 100 000 vietinių tugrikų. Iš pradžių pasirodė gąsdinančiai, bet kai pavertėme i USD, gavosi, kad 11 ar 12 žmonių grupė visa vakarą praleido už ~53 USD. Nusijuokiame ir patenkinti keliaujame į viešbutį, kur mūsų jau laukia vietinis žmogus, kuris mus visą vakarą vežiojo ir aprodė įžymiausias Ašchabado (tiksliau Turkmėnbašio) vietas.
Gaila, bet nuotraukos bus laaabai nekokios kokybės, nes savo veidrodinį fotoaparatą pabijojau imti, todėl fotografavau vieno iš ekipažo nario muiline.
Viešbutis, kuriame savo apartamentus turėjo Turkmėnbašis. Ant sienos kabo jo portretas. Kai paprašiau sustoti, kad galėčiau nufotografuoti - žmogelis man pasake: "Aš lėtai važiuosiu, o tu pro pravertą langą fotografuok. Geriau nestokim, nes turėsim problemų."
Aplink Ašchabadą ęsančiuose kalnuose TUrkmėnbašis nutiesė "Sveikatos taką" - jis susideda iš kelių atkarpų, kurių ilgiausia ar tik ne 25km... Jam valdant, situacija būdavo iki tiek absurdiška, kad žmones iš valstybinių įstaigų veždavo autobusais, ir liepdavo bėgti šiuo taku.
Tako pabaigoje stovi postamentas Turkmėnbašiui, kuriame jis pavaizduotas su Nike sportinais bateliais. Sportas - sveikata, kai saka....
Tas pats takas naktį apšviestas:
Dirbtinis krioklys
Parkai:
Taip, Jūs nesuklydote - ten Turkmėnbašio paauksuota galva:
O čia jau jis visas paauksuotas:
Kai aš lankiausi Turkmėnistane, kaip tik tomis dienomis jie minėjo 10 metų nepriklausomybės šventę. 3,5,8 metų Nepriklausomybės sukakties proga
Ašchabade pastatyti didžiuliai monumentai - kaip patys gyventojai vadina - "трехножка, пятиножка, восьменожка".
Tрехножка. Viršuje stovi pats vadas, ir rodo pirštu i saulę. Kai saulė dienos metu pasisuka, pasisuka į ją ir vadas.
Rachnama - gyvenimo tiesų knyga, kuria aišku parašė Vadas. Valstybinių įstaigų darbuotojai, priimami į darbą, laiko šio dalyko egzaminą. Per televiziją pastoviai rodomi klipukai, kur paprasti gyventojai aiškina gyvenimo pagal Rachnamos taisykles privalumus.
Statomi gyvenamieji daugiabučiai. 2 kambarių butas - ~10 000USD. Gera alga - 100USD.
Pratesimas bus.
Comment