Kaukazas (gruzinų k. კავკასია, rusų k. Кавказ) – regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų. Šį regioną sudaro Kaukazo kalnai ir gretimos žemumos. Aukščiausia regiono vieta – Elbruso kalnas (5 642 m).
Kaukaze yra keturios nepriklausomos valstybės: Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas ir Rusija. Dar trys šio regiono teritorijos – Abchazija, Kalnų Karabachas ir Pietų Osetija yra paskelbusios savo nepriklausomybę, tačiau tai nepripažįstama tarptautiniu mastu. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis dažnai priskiriamas Europai.
Graikų mitologijoje Kaukazas (Caucasus arba Kaukasos) buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.
(imta iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaukazas)
Žemėlapį galite pasižiūrėti čia.
Šią temą sukūriau iš nostalgijos Kaukazo kalnams, kuriais palaipiojau prieš 22 metus - 1985 m. rugpjūtį. Nors tada buvau 10 klasių pabaigęs mokinukas, kaip suaugęs keliavau su studentais iš tuometinio VISI (dabar VGTU) turistų klubo.
Ne tas žodis, kad kelionė patiko. Šituos kalnus iki šiol susapnuoju. Civilizacijos ten maža (o šiais konfliktų laikais, atrodo, dar mažiau), laikas neina į priekį, bet daug grožio ir kažkokios mistikos. Aišku, senose skaidrėse ir fotografijose, kurias neseniai įskanavau, to nesimatys, nes to užfiksuoti neįmanoma. O ir skaidrių kokybė per prasta. Bet parodyti galiu, ir netgi su šiokiais tokiais istoriniais prisiminimais. Taigi pirmyn!
Sovietų sąjunga, 1985 m. Gorbačiovas jau komunistų generalinis sekretorius, Černobylis dar nesprogęs, apie tai, kad
šitos žemės, kuriomis keliavau, po 6 metų taps valstybėmis, nė giliausiuose sapnuose niekas nesapnavo.
Kelias dienas važiuojame pro Baltarusiją, Ukrainą (kažkur visai netoli Černobylio) į Charkovą. Paskui persėdam į Sočio traukinį, kuris veža pro Donecko šachtų rajoną. Čia viskas dūmuose. Atsimenu, pro traukinio tualeto langą iškišau galvą į tuos dūmus, žvilgt į veidrodį - veidas juodas.
Įvažiuojam į Rusiją. Stotyse vaikščioja moterys, traukinių keleiviams parduoda obuolius, pomidorus, arbūzus. Esu giliai įsitikinęs, kad jos ir dabar vaikščioja, ir taip darys visada.
Kitos dienos vakarą privažiuojam Juodąją jūrą. Kadangi čia geležinkelis vienpusis, traukinys sustoja kiekvienoje tarpustotėje, kad praleistų priešpriešiais važiuojantįjį.
Laiko daug, galima išlipti, pasigrožėti, nusimaudyti šiltoje jūroje (gilu iškart), pasliūkinėti po akmenuotą pakrantę. Kiti nespėja į pajudėjusį traukinį, bet nesijaudina, nes žino, kad Sočį pasieks kitu traukiniu.
Žiūrinčiųjų į jūrą veiduose optimizmas bei pasigėrėjimas. Šią nuotrauką galima dėti į bet kurį tarybinį plakatą.
Sočis. Gražus miestas. Tarybinių pensininkų svajonė. Pasivaikščiojam mozaikomis grįstais šaligatviais, palmėmis apsodintomis gatvėmis, dar kartą nusimaudom šiltoje jūroje. Taupydamas brangius Orwochrom kadrus nupyškinu tik dainuojantį fontaną.
Stotyje nėra vietos, pasitiesę miegmaišius pernakvojam po atviru dangumi priešais stoties tualetus.
Kaukaze yra keturios nepriklausomos valstybės: Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas ir Rusija. Dar trys šio regiono teritorijos – Abchazija, Kalnų Karabachas ir Pietų Osetija yra paskelbusios savo nepriklausomybę, tačiau tai nepripažįstama tarptautiniu mastu. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis dažnai priskiriamas Europai.
Graikų mitologijoje Kaukazas (Caucasus arba Kaukasos) buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.
(imta iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaukazas)
Žemėlapį galite pasižiūrėti čia.
Šią temą sukūriau iš nostalgijos Kaukazo kalnams, kuriais palaipiojau prieš 22 metus - 1985 m. rugpjūtį. Nors tada buvau 10 klasių pabaigęs mokinukas, kaip suaugęs keliavau su studentais iš tuometinio VISI (dabar VGTU) turistų klubo.
Ne tas žodis, kad kelionė patiko. Šituos kalnus iki šiol susapnuoju. Civilizacijos ten maža (o šiais konfliktų laikais, atrodo, dar mažiau), laikas neina į priekį, bet daug grožio ir kažkokios mistikos. Aišku, senose skaidrėse ir fotografijose, kurias neseniai įskanavau, to nesimatys, nes to užfiksuoti neįmanoma. O ir skaidrių kokybė per prasta. Bet parodyti galiu, ir netgi su šiokiais tokiais istoriniais prisiminimais. Taigi pirmyn!
Sovietų sąjunga, 1985 m. Gorbačiovas jau komunistų generalinis sekretorius, Černobylis dar nesprogęs, apie tai, kad
šitos žemės, kuriomis keliavau, po 6 metų taps valstybėmis, nė giliausiuose sapnuose niekas nesapnavo.
Kelias dienas važiuojame pro Baltarusiją, Ukrainą (kažkur visai netoli Černobylio) į Charkovą. Paskui persėdam į Sočio traukinį, kuris veža pro Donecko šachtų rajoną. Čia viskas dūmuose. Atsimenu, pro traukinio tualeto langą iškišau galvą į tuos dūmus, žvilgt į veidrodį - veidas juodas.
Įvažiuojam į Rusiją. Stotyse vaikščioja moterys, traukinių keleiviams parduoda obuolius, pomidorus, arbūzus. Esu giliai įsitikinęs, kad jos ir dabar vaikščioja, ir taip darys visada.
Kitos dienos vakarą privažiuojam Juodąją jūrą. Kadangi čia geležinkelis vienpusis, traukinys sustoja kiekvienoje tarpustotėje, kad praleistų priešpriešiais važiuojantįjį.
Laiko daug, galima išlipti, pasigrožėti, nusimaudyti šiltoje jūroje (gilu iškart), pasliūkinėti po akmenuotą pakrantę. Kiti nespėja į pajudėjusį traukinį, bet nesijaudina, nes žino, kad Sočį pasieks kitu traukiniu.
Žiūrinčiųjų į jūrą veiduose optimizmas bei pasigėrėjimas. Šią nuotrauką galima dėti į bet kurį tarybinį plakatą.
Sočis. Gražus miestas. Tarybinių pensininkų svajonė. Pasivaikščiojam mozaikomis grįstais šaligatviais, palmėmis apsodintomis gatvėmis, dar kartą nusimaudom šiltoje jūroje. Taupydamas brangius Orwochrom kadrus nupyškinu tik dainuojantį fontaną.
Stotyje nėra vietos, pasitiesę miegmaišius pernakvojam po atviru dangumi priešais stoties tualetus.
Jei tada turėčiau skaitmeninį aparatą...
Comment