Skurdas

[GNU]

Sužavėjo reportažas apie Kouluną . Kažkaip man tas senasis labiau patiko, nei naujieji pastatai. Nors ten daug skurdo, nusikaltimų ir pan. tačiau atrodo, kad tas miestas tartum pats būtų gyvas organizmas ir turėtų savo dvasią. Kažkokios savotiškos šilumos jame yra, kurios taip trūksta dabartiniams dangoraižiams.

[Gator]

ispudingos senojo koluno nuotraukos, as apakes, vien ziurint i tas foto issiskiria adrenalinas isivaizuojant kaip as stoviu tenai kaip turistas...

[alonso]

1993m. pradzia. Viskas paruosta miesto nugriovimui. Nugriauto miesto-tvirtoves vietoje ikuriamas parkas ir atstatomi kai kurie statiniai: senoviniai kinijos valdininku namai. Parka pavadino Koulunas. Tokiame aptvarkytame pavidale si vieta Kinijai atiteko 1997m., kai Didzioji Britanija jai grazino Honkongo valdymo teises.

Taip iseina, to unikaliojo Kouluno nebelike?

[Kema]

Mianmaro Sąjunga (Mianmaras; iki 1989 metų – Birma) – didžiausia valstybė žemyninėje Pietryčių Azijoje. Po 1962 m. generolo Bo Ne Wino karinio perversmo, šalis yra valdoma karinės chuntos. Nors, po 1988 m. generolo Saw Maungo perversmo, Bo Ne Winas pasitraukė iš valdžios, šaliai ėmė vadovauti kita chunta. Nuo 1992 m. šalies vadovas yra generolas Tanas Šve. Mianmaro valdžia kaltinama daugybe žmogaus teisių pažeidimų, bei piliečių laisvės suvaržymų, ir opozicijos persekiojimu.
Mianmaras, kurio plotas - 678 500 km², yra didžiausia valstybė žemyninėje Pietryčių Azijoje, ir yra 40 pagal dydį valstybė pasaulyje. Mianmare gyvena apie 50 mln. žmonių. Dauguma Mianmaro žmonių praktikuoja budizmo Theravados atšaką,
susimaišiusią su vietiniais tikėjimais (pvz., Natų dvasios). Pasak Mianmaro valdžios, budizmą praktikuoja 89% šalies gyventojų.
Mianmaras stokoja pakankamos infrastruktūros. Prekės, šalį dažniausiai pasiekiančios per Mianmaro-Tailando sieną, vėliau yra plukdomos Ajejarvadžio upe. Šiuo keliu eina didelis narkotikų ir kitos kontrabandos tinklas. Geležinkeliai seni ir neapjungia visų taškų. Greitkeliai paprastai negrįsti (išskyrus didžiuosius miestus). Šaliai stinga elektros energijos ir kuro. Didelė infliacija. Beveik nėra užsienio investicijų. Svarbiausia ekonomikos šaka - žemės ūkis. Mianmare daugiausia auginami ryžiai, citrusai, daržovės, kaučiukmedžiai ir tabakas.
Jangonas – didžiausias Mianmaro miestas, Jangono provincijos centras. 4,48 mln. gyventojų (2005). Didelis jūrų ir upių uostas, išsidėstęs prie Ajejarvadžio (Iravadžio) žiočių. Yra tarptautinis oro uostas. Išvystyta maisto, lengvoji, medienos, laivų remonto, naftos apdirbimo ir kt. pramonė. Klesti amatai.
Yra universitetas, muziejai.

Taigi, pasižvalgykime po skurdžių rajonus ir priemiesčius (kurių čia toli ieškoti nereikia) :

































Visuomeninis transportas. Nebrangus, bet nelabai ir patogus (o mes dar skundžiamės savuoju ). Ar ne laikas būtų pagalvoti apie metro ?









"Mikriukai"



















Vietinės reikšmės uosteliai/prieplaukėlės:













Azijiečių mėgstamiausia vieta - gatvė ir turgus. Čia neįprasta nuo kažko slėptis, viskas atvira ir visiems prieinama:





"Visų galų meistrelių" gatvelė



"Come to Paris"









Kulinarės



Štai ir prigamino skanėstų. Niam niam





Nepamirštamas "Nescafe" aromatas



Pietūs neatsitraukus "nuo kasos"







Kur žiūri "Maisto ir veterinarijos" tarnybos ir visokie higienistai?











Škac musės







Man prašom šitą žuvelę





Jaunasis verslininkas



Ką čia važinėsi dešimt kartų, kojos juk nevaldiškos %)



Aš jau bent ramus dėl to, kad nepažeidinėjamos vyrų ir moterų lygių galimybių teisės





Pramonė. Cigarečių fabrikėlis. Kol gamybos modernizavimo projektas klaidžioja po biurokratų kabinetus, dirbama rankomis



O štai ir rūkaliai. Šiai merginai jau 18 metų ( juokauju aišku )



Kažkas panašaus i cigarą, tik turinys susuktas į kukurūzo lapą. Gali tik pavydėti tokiame amžiuje tokios sveikatos. Patirtis savo daro











Ilgiausių metų ilgiausiųųųų





Vaikai, vaikai. Nelabai turbūt čia kas ir supranta, kaip ir kodėl jie atsiranda. Logika maždaug tokia: "Davė Dievas burną, duos ir pavalgyti".

Naujas džiaugsmas











"Kraujo ryšys" arba likimo broliai ir sesės









Užaugsiu - atsidėkosiu!



Ar matai?



Turiu svajonę...



O toje stebuklų šalyje, pieno upės teko ir va tokios šokoladinės pilys ....







Švietimo įstaiga. Uniformos neprivalomos



Nori sotesnio/geresnio gyvenimo? Išeitis yra - vienuolynai. Čia jų apstu. Vienuolio "karjera" pradedama nuo mažens. Vis viena burna mažiau namie.



Vienu šūviu - trys zuikiai: pavalgęs, apsirengęs ir apsišvietęs.



Bent jau ryžiai - tai garantuotai







Na ir pabaigai, bendra foto. Cheeezzz....




Ačiū peržiūrėjusiems už sugaištą laiką ir kantrybę

[liutass]

[sauls]

[B
Taigi, pasižvalgykime po skurdžių rajonus ir priemiesčius (kurių čia toli ieškoti nereikia) :

Hm, bet kaip tokiai skurdziai saliai satelitkiu ne per daug?

O siaip tai nerealios nuotraukos, ypac meniskos paskutines. Panasu kad ten zmones laimingi vis tik. Prisiminau kazkada Kazicko pasakyta minti.. jo paklause ar jis gyvenime buvo laimingas, jis atsake "Ne. Bet as maciau laime. Paklausite kur? Ogi lusnu rajone Indijoje, kur motina glaude prie krutines savo kudiki".

[Kema]

Indija: milžiniška šalis parblokšta ryžių ir kviečių kainų

Ryžių ir kviečių kainos – vienas didžiausių šalies skaudulių. Jis – visuose laikraščiuose, ir visų politikų lūpose. Neseniai pasakyti JAV prezidento G.W.Busho žodžiai, kad pasaulinės maisto kainos auga dar ir dėl didėjančios gerovės Trečiojo pasaulio šalyse, Indijoje buvo užsipulti be gailesčio.

Spaudos ir politikų įniršis liudijo, kad užgauta skausminga tema. Indijai tai nelinksmas priminimas apie tai, kad, nepaisant svaiginančio ekonomikos augimo, ji vis dar yra be galo skurdi didžiulė šalis, kurios daugelis gyventojų maistui išleidžia labai didelę dalį pajamų.

Kai kyla pačių pagrindinių produktų kainos, turtingų šalių gyventojai gal kiek ir paniurzga dėl brangstančių įprastų prekių, bet dažniausiai apskritai tų pakitimų nepastebi. Jų perkamuose produktuose didžiausią kainos dalį sudaro ne žaliava, bet įpakavimas, reklama ir mažmeninės prekybos sąnaudos bei pelnas.

Skurdžiose šalyse kylančios maisto kainos muša staigiai. O Indija, nežiūrint fantastiškos pažangos, yra daugiau kaip milijardą gyventojų turinti labai neturtinga šalis. Net sostinėje Delyje akis bado Trečiasis pasaulis: nuo Indiros Gandi tarptautinio oro uosto, pelnytai laikomo blogiausiu stambiu oro uostu pasaulyje, iki srutų dvoko ir žmonių, miegančių gatvėje, bei elgetų, puldinėjančių automobilius kryžkelėse.

Nors ir ne pirmą kartą važiavau į Indiją, bet vėl tikėjausi nors akies krašteliu pamatyti tos pašėlusiai augančios ekonomikos, apie kurią trimituoja ne tik Indijos, bet ir pasaulio spauda, požymius.

Tikrovė nuvilia. Tviskantys telefonų operatorių centrai, kur tūkstančiai žmonių telefonu aptarnauja draudimo bendrovių ir bankų klientus, gyvenančius nuo Škotijos iki Floridos, ir informacijų technologijų bendrovės yra tik maži lašeliai bekraščiame skurde. Modernių ekonominių salelių augimas, anksčiau atrodęs nesustabdomas, dabar stringa dėl prastos infrastruktūros, nepatikimo elektros tiekimo, atsilikusio transporto ir gniuždančios biurokratijos.

Nors prabangių viešbučių kambariuose išdėlioti blizgūs žurnalai, kuriuose vienos ant kitų lipa tviskančių vakarietiškų prekių reklamos ir prie savo asmeninių lėktuvų nusifotografavę naujieji milijardieriai, ši prabanga tik liūdnai pabrėžia bendrą šalies vaizdą, kuris daug kur – ypač kaime – nuteikia beviltiškai.

Parduotuvių kompleksai miesto pakraščiuose atrodo keistai, kai pirkėjai prie jų gatvėmis braunasi tarp senų traktorių, motorolerių ir sunkvežimių, kurių kai kurie mena dar kolonijinius laikus.

JAV prezidento pastaba apie tai, kad maisto kainos kyla ir dėl kintančių Trečiojo pasaulio mitybos įpročių, sukėlė šalyje tokią vėtrą, kad net dalis Indijos spaudos puolė gėdinti politikus ir kolegas žurnalistus už tokią nebrandžią reakciją. „Mes norime būti „supervalstybe“, didžiuoju žaidėju pasaulinėje arenoje, tačiau didieji žaidėjai neturėtų įsižeisti kaip vaikai ir kiekvieną akimirką jaustis nuskriausti“, – rašė Indijos spauda. Juo labiau kad JAV prezidentas Indijos ir kitų šalių nekaltino, o tik kalbėjo, kad pasaulines maisto kainas lemia daugybė faktorių.

Indijos politikai griebėsi kritikuoti G.W.Bushą ir šaipytis iš pačių amerikiečių, kurie „patys turėtų pasirūpinti savo nutukimu, prieš mus (indus) mokydami“, nes patys kenčia nuo žmonių nepasitenkinimo, į kurį niekaip negali atsakyti: valstybės poveikio ir pagalbos mechanizmai milijardinėje šalyje, kurioje primityvi mokesčių rinkimo ir socialinės saugos sistema net nepaliečia didžiosios dalies gyventojų, yra labai riboti.

lrytas.lt

[a_p]

Maisto pasaulyje yra gerokai daugiau, nei jo reikia, bet visvien kyla maisto krize?

Gal ne tiek tikroji krize kiek pabrangi(-ni-)mas issikelus "krizes" veliava. Maistas yra butino reikalingumo preke, todel norint islaikyti zema kaina pasiula privalo buti gerokai didesne uz paklausa. Kitaip rinkos dalyviams tampa paprasta kelti kainas, nes tai juk ne koks televizorius, "kuri laika nevalgyt" neiseina. Na o stambus spekuliantai cia veikia kaip katalizatorius nes kokio nors CBOT tickerius seka visas pasaulis ir pagal juos kuria savo lukescius.

Kita vertus, JAV pastangomis pasaulis tiesiog uzsivertes doleriais, o tai savo ruoztu reiskia infliacija, t.y. kylancias kainas.

[alonso]

Ir nors kasdien tukstanciai tonu nepanaudoto maisto tiesiog ismetama i siukslyna, maisto pasiula nvisvien "nepakankamai didele", kad numustu kainas.

Mano ziniomis, productivity surplus egzistuoja tik Europos Sajungoje. Ir ne del to, jog Europa stebuklingai is sh spaustu varske, o del Common Agricultural Policy. Lazda turi du galus: jos deka del uzkeltu importo kainu netik apginami vietiniai ukininkai, bet ir visas vietiniu gamintoju produkcijos likutis superkamas. Ukininkai yra linke plesti savo gamyba iki ∞. Is cia ir atsirado vaizdingi posakiai: butter & beef mountains, wine lakes etc.

Sia perprodukcija ES linkusi ne naikinti, o eksportuoti i pasauli mazesnemis kainomis. Taip tarsi mazinti sios nepelningos politikos nuostolius.

Deja tokia ES pozicija vargiai padeda vystytis Treciojo Pasaulio salims. Budama didziausia pasaulio importuotoja ir dedama aukstus importo tarifus ji numusa vieninteli neissivysciusiu saliu konkurencingumo pozymi - piguma.

[a_p]

Deja tokia ES pozicija vargiai padeda vystytis Treciojo Pasaulio salims. Budama didziausia pasaulio importuotoja ir dedama aukstus importo tarifus ji numusa vieninteli neissivysciusiu saliu konkurencingumo pozymi - piguma.

Sioje vietoje bent jau man kazkaip nesueina logika.

Jei tiket siuo teiginiu, tai gautume, kad europos sajunga dovanodama maista treciojo pasaulio salims trukdo joms vystytis. Ir todel jos prastai gyvena, t.y. grubiai tariant, neturi ka valgyt.

Bent jau man cia kazkaip nesueina galai.

[alonso]

Sioje vietoje bent jau man kazkaip nesueina logika.

Jei tiket siuo teiginiu, tai gautume, kad europos sajunga dovanodama maista treciojo pasaulio salims trukdo joms vystytis. Ir todel jos prastai gyvena, t.y. grubiai tariant, neturi ka valgyt.

Bent jau man cia kazkaip nesueina galai.

Gal nelabai supratai esme, arba as neaiskiai parasiau. ES uz dyka savo perprodukcijos nera linkusi dalinti, ji tiesiog paleidzia prekes uz rinkos (ar mazesne kaina). Bet pagrindine problema tame, jog ES yra supama tokiu neissivysciusiu krastu kaip Afrika ar Azija, kuriu visa gamyba yra orientuota i ES rinka. Sie galedami pasiulyti mazesne pardavimo kaina nesunkiai plestu savo gamyba ir taip keltu savo ekonomikos augima. Taciau naturalu, jog ES prioritetas apsaugoti savus tarifu (o anksciau ir kvotu) pagalba.

Idomu butu suzinoti, ar taip nepazeidziamos konkurencijos taisykles. Nes bent delto WTO kelia nemaza surmuli ir spaudima Europos parliamentui. Reformu CAP'e tikrai bus ir neuzilgo.

[a_p]

Gal nelabai supratai esme, arba as neaiskiai parasiau. ES uz dyka savo perprodukcijos nera linkusi dalinti, ji tiesiog paleidzia prekes uz rinkos (ar mazesne kaina).

Sita tai as puikiai supratau. Tiesiog jei kazka paleidi uz mazesne nei rinkos kaina, tai ekvivalentu dalies produkcijos padovanojimui.

Bet pagrindine problema tame, jog ES yra supama tokiu neissivysciusiu krastu kaip Afrika ar Azija, kuriu visa gamyba yra orientuota i ES rinka. Sie galedami pasiulyti mazesne pardavimo kaina nesunkiai plestu savo gamyba ir taip keltu savo ekonomikos augima.

Butent cia as kazkodel turiu labai dideliu abejoniu. As teigciau, kad afrikos ir azijos problema tikrai ne europos zemes ukio politikoje.

Afrika yra didelis zemynas, turi ne tik derlingos zemes ir klimatines salygas, bet ir pakankamai naudingu iskasenu. Jei tik noretu uzsiimti, tai puikiai laikytusi ir be EU. Bent jau tikrai nebadautu, nes kaip sakai, yra pajegus pigiai uzsiauginti daug maisto.

Bet nieko panasaus deja nevyksta. Netgi atvirksciai. Pvz kad ir tokia Nigerija - tiesiog maudosi naftos piniguose, bet salies ekonomika ir jos gyventojai sedi visiskam uzpakalyje. Taigis, tikrosios problemos kitur.

As netgi teigciau, kad jei EU staiga atsisakytu zemes ukio subsidijavimo ir panaikintu importo apribojimus, tai rezultatas butu priesingas: maisto kainos afrikoje pakiltu, is to pelnytusi tik keletas fermeriu, o like gyventojai apskritai butu pasmerkti badui.

Sukeltas efektas butu praktiskai identiskas dabartinei maisto krizei.

[Kema]

Man sunku suprasti dabartine padeti del maisto. Maistas is tiesu brangsta visur (tai pastebejau tiek Vilniuje, tiek Londone, tiek Bankoke).

Panasu, kad dabartine kapitalizmo forma nera labai efektyvi maisto produktu poziuriu.

Kodėl maistas brango?

Pasaulyje maisto kainos ėmė kilti po 30 metų, kai žemės ūkio produkcija nuolat pigo, o valstybės buvo priverstos įvesti ūkininkų skatinimo priemones, kad tik šie nesitrauktų iš žemdirbystės.

Ieškant priežasčių, kodėl brangsta žemės ūkio produkcija, išryškėjo kelios svarbiausios, nulėmusios maisto kainų bumą būtent praėjusiais metais. Tai subsidijuojama biodegalų gamyba, prastos oro sąlygos didžiausiose šalyse, eksportuojančiose žemės ūkio produkciją, sumažėjusios atsargos, JAV dolerio nuvertėjimas, brangstanti elektros energija, nafta ir kai kurių šalių įvesti žemės ūkio produkcijos eksporto apribojimai.

Dėl šių priežasčių pasaulio rinkoje kukurūzų kaina nuo 2007-ųjų kovo iki šių metų kovo išaugo 31 proc., ryžių – 74 proc., sojų – 87 proc., kviečių – 130 proc.

Kainos pakilo ir dėl kitų aplinkybių: didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus, mažėjančių žemdirbystei skirtų plotų, kaip ant mielių augančio besivystančių pasaulio šalių gyventojų vartojimo, besikeičiančių žmonijos mitybos įpročių.

Visa tai reiškia, kad mažos maisto produktų kainos, ko gero, jau visam laikui liks tik istorija.

Visas tekstas: http://www.delfi.lt/news/economy/bus...hp?id=17114722

[c2h5oh]

Panasu, kad dabartine kapitalizmo forma nera labai efektyvi maisto produktu poziuriu.

Žemės ūkyje kapitalizmo turbūt mažiau, nei bet kurioje kitoje ūkio šakoje. Vien ES Bendroji žū politika (pašalpų, subsidijų, draudimų ir reguliavimo mišinys) ir JAV subsidijos ko vertos.

p.s.: pralinksmino per TV matyta žinutė, kad ryžių kainos padidėjo tiek, kad jų auginimas pietų Prancūzijoje (Camargue pelkėse) tapo pelningas.