Pačioje šių metų pradžioje, šaltą ir giedrą sausio dieną teko apsilankyti Černobylio zonoje. Tai uždara, griežtai reguliuojama ir menkai gyvenama teritorija šiaurės Ukrainoje, Kijevo srityje, prie pat sienos su Baltarusija, sudaryta po avarijos atominėje elektrinėje. Apie avariją bent bendrais bruožais girdėjęs turbūt yra kiekvienas, bet smulkiai nesiplečiant galima priminti pagrindinius faktus: 1986 m. balandžio 26 naktį vykdant saugumo bandymą sprogo Černobylio atominės elektrinės ketvirtasis reaktorius ir į aplinką pateko labai didelis kiekis radioaktyviųjų teršalų, dėl ko aplinkines teritorijas teko evakuati. Po šią evakuatą zoną šiandien ir pasidairysime.
Patekti į ten iš principo nėra sudėtinga: po visų dezaktyvacijos procedūrų radiacijos lygis zonoje nėra itin didelis ir daugelyje vietų net neviršija normalaus. Dėl to pastarąjį maždaug dešimtmetį į ten yra organizuojamos ekskursijos. Dėl specialaus zonos statuso į jas reikia užsiregistruoti kiek anksčiau (kad būtų laiko sutvarkyti leidimus), bet tik tiek.
Nuo Kijevo iki zonos yra maždaug 100 km. Įvažiuojant į zoną kontrolės punkte pareigūnai patikrino dokumentus, o netrukus pasiekėme patį Černobylį. Kaip ir mūsų Ignalina, Černobylis su atomine elektrine apart vardo neturėjo nieko bendro - tai senas (žinomas nuo 1193 m.) ir gan nuošalus Polesės miestas, iki avarijos buvęs eiliniu menkai žinomu Kijevo srities rajono centru.
Černobylis, priešingai ir populiariai nuomonei, nėra ir miręs miestas. Jei darytume analogiją su žmogumi, galėtume sakyti, kad tai sunkus ligonis, prijungtas prie aparatų, bet vis dėlto dar gyvas. Nuo Černobylio iki AE yra 16 km ir radiacijos lygis šiame mieste neviršija normų (populiarus tarp gidų faktas yra tas, kad Černobylio centrinėje aikštėje radiacinis fonas yra mažesnis nei Kijevo centrinėje aikštėje - taip yra todėl, kad Maidane yra natūraliai šiek tiek spinduliuojančio granito).
Černobylis dabar yra zonos centras - čia gyvena jos darbuotojai (kaip taisyklė dirbama pamaininiu principu - dvi savaitės zonoje, dvi už jos ribų), taip pat įsikūrusios įvairios šitą teritoriją administruojančios žynybos. Tiesa, naujametinių švenčių metu personalo buvo minimumas, tad ir miestas buvo beveik visiškai tuščias.
Iki avarijos miestas turėjo daugiau nei 10 000 gyventojų. Iš principo galima manyti, kad Černobylis ir aplinkiniai kaimai ne itin tolimoje ateityje galėtų būti vėl apgyvendinti - tik ar daug kas norėtų kraustytis gyventi į miestą su tokia istorija?
Nuoroda į kavinę ir viešbutį.
Miesto centre įrengtas memorialas avarijai atminti, kurio svarbiausia dalis - šita eilė ženklų su po katastrofos evakuotų kaimų pavadinimais.
Angelo skulptūra - taip pat vienas šiandieninio Černobylio simbolių.
Patekti į ten iš principo nėra sudėtinga: po visų dezaktyvacijos procedūrų radiacijos lygis zonoje nėra itin didelis ir daugelyje vietų net neviršija normalaus. Dėl to pastarąjį maždaug dešimtmetį į ten yra organizuojamos ekskursijos. Dėl specialaus zonos statuso į jas reikia užsiregistruoti kiek anksčiau (kad būtų laiko sutvarkyti leidimus), bet tik tiek.
Nuo Kijevo iki zonos yra maždaug 100 km. Įvažiuojant į zoną kontrolės punkte pareigūnai patikrino dokumentus, o netrukus pasiekėme patį Černobylį. Kaip ir mūsų Ignalina, Černobylis su atomine elektrine apart vardo neturėjo nieko bendro - tai senas (žinomas nuo 1193 m.) ir gan nuošalus Polesės miestas, iki avarijos buvęs eiliniu menkai žinomu Kijevo srities rajono centru.
Černobylis, priešingai ir populiariai nuomonei, nėra ir miręs miestas. Jei darytume analogiją su žmogumi, galėtume sakyti, kad tai sunkus ligonis, prijungtas prie aparatų, bet vis dėlto dar gyvas. Nuo Černobylio iki AE yra 16 km ir radiacijos lygis šiame mieste neviršija normų (populiarus tarp gidų faktas yra tas, kad Černobylio centrinėje aikštėje radiacinis fonas yra mažesnis nei Kijevo centrinėje aikštėje - taip yra todėl, kad Maidane yra natūraliai šiek tiek spinduliuojančio granito).
Černobylis dabar yra zonos centras - čia gyvena jos darbuotojai (kaip taisyklė dirbama pamaininiu principu - dvi savaitės zonoje, dvi už jos ribų), taip pat įsikūrusios įvairios šitą teritoriją administruojančios žynybos. Tiesa, naujametinių švenčių metu personalo buvo minimumas, tad ir miestas buvo beveik visiškai tuščias.
Iki avarijos miestas turėjo daugiau nei 10 000 gyventojų. Iš principo galima manyti, kad Černobylis ir aplinkiniai kaimai ne itin tolimoje ateityje galėtų būti vėl apgyvendinti - tik ar daug kas norėtų kraustytis gyventi į miestą su tokia istorija?
Nuoroda į kavinę ir viešbutį.
Miesto centre įrengtas memorialas avarijai atminti, kurio svarbiausia dalis - šita eilė ženklų su po katastrofos evakuotų kaimų pavadinimais.
Angelo skulptūra - taip pat vienas šiandieninio Černobylio simbolių.
Narai ir pan...
Comment