Porą dienų teko ten pakeliauti ir šiek tiek pafotografuoti.
Pradžiai įdėsiu informacijos apie pačią Latgalą (iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Latgala, žemėlapis iš kitur)
Latgala (latviškai Latgale, latgališkai Latgola) - vienas iš Latvijos regionų (šalia Vidžemės, Kuršo ir Žiemgalos). Didesni centrai - Daugpilis ir Rėzeknė, katalikybės centras - Agluona (spėjama Mindaugo žūties vieta).
Latgalos kaip istorinio-kultūrinio regiono formavimosi pradžia sietina su latgalių genties apgyventom teritorijom, tačiau Latgalos savitumui didelės įtakos turėjo vėlesni istoriniai įvykiai. Subyrėjus Livonijai 1561 m., Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija pateko į LDK (nuo 1569 m. - Abiejų Tautų Respublikos) sudėtį. Po 1600-1629 m. karo su Švedija ir Altmarko paliaubų Lenkijai-Lietuvai likusi dalis imta vadinti lenkų Livonija, arba Infliantais (lenkiškai Inflanty Polskie); Švedijai atitekusi senosios Livonijos dalis dar buvo vadinta Švedijos Livonija (švediškai Livland). Latgalos gyventojai, skirtingai nuo kitų latvių gyvenamų žemių, dėl Abiejų Tautų Respublikos remiamos kontrreformacijos išliko katalikais, o nemažą dalį krašto dvarų perėmė Lenkijos-Lietuvos bajorai, kalbantys lenkiškai. Lenkų kalba tapo viso krašto socialinio elito kalba, t.y., ją perėmė ir vokiečių kilmės bajorai. Latgaloje susiformavo savita latvių kalbos augšzemniekų tarmė, išlaikiusi savo rašto tradiciją iki mūsų dienų. 1772 m. Latgala buvo prijungta prie Rusijos imperijos (iš pradžių Pskovo, vėliau Polocko, o nuo 1796 m. buvo Vitebsko gubernijos sudėtyje), bet čia ir toliau dominavo lenkiškoji kultūra ir priklausomybės ATR tradicijos. Latgalos gyventojai dalyvavo tiek 1830-1831 m., tiek 1863-1864 m. sukilimuose. Nuo 1864 iki 1904 m. Latgaloje, kaip ir Lietuvoje galiojo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Baudžiava Latgaloje panaikinta gerokai vėliau (1861) nei Kurše (1817) ar Vidžemėje (1819), dėl ko ji ekonomiškai ir kultūriškai atsiliko nuo kitų etninių latvių žemių. Be to, ilgai būdama atskirta nuo jų, Latgala labai apslavėjo. 1919 m. Latgala buvo atskirta nuo Rusijos ir įėjo į susikūrusios Latvijos Respublikos sudėtį. Dėl skirtingų kultūrinių ir krašto tradicijų bei savitos kalbos latgaliečių politikai siekė autonomijos Latvijos Respublikos sudėtyje, bet šie jų siekiai nebuvo realizuoti.
Galiu tik pridurti, kad jie pareiškė norą prisijungti prie Latvijos 1917 m. Rėzeknės kongreso metu (o buvo ir kitų variantų: Rusija, Lenkija(!)). Jų tarmė - tarsi savotiškas žemaičių varniškių ir aukštaičių kupiškėnų mišinys.
Tai toliausiai į šiaurę ir rytus išsikišęs katalikiškų žemių pusiasalis.
Pradžiai įdėsiu informacijos apie pačią Latgalą (iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Latgala, žemėlapis iš kitur)
Latgala (latviškai Latgale, latgališkai Latgola) - vienas iš Latvijos regionų (šalia Vidžemės, Kuršo ir Žiemgalos). Didesni centrai - Daugpilis ir Rėzeknė, katalikybės centras - Agluona (spėjama Mindaugo žūties vieta).
Latgalos kaip istorinio-kultūrinio regiono formavimosi pradžia sietina su latgalių genties apgyventom teritorijom, tačiau Latgalos savitumui didelės įtakos turėjo vėlesni istoriniai įvykiai. Subyrėjus Livonijai 1561 m., Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija pateko į LDK (nuo 1569 m. - Abiejų Tautų Respublikos) sudėtį. Po 1600-1629 m. karo su Švedija ir Altmarko paliaubų Lenkijai-Lietuvai likusi dalis imta vadinti lenkų Livonija, arba Infliantais (lenkiškai Inflanty Polskie); Švedijai atitekusi senosios Livonijos dalis dar buvo vadinta Švedijos Livonija (švediškai Livland). Latgalos gyventojai, skirtingai nuo kitų latvių gyvenamų žemių, dėl Abiejų Tautų Respublikos remiamos kontrreformacijos išliko katalikais, o nemažą dalį krašto dvarų perėmė Lenkijos-Lietuvos bajorai, kalbantys lenkiškai. Lenkų kalba tapo viso krašto socialinio elito kalba, t.y., ją perėmė ir vokiečių kilmės bajorai. Latgaloje susiformavo savita latvių kalbos augšzemniekų tarmė, išlaikiusi savo rašto tradiciją iki mūsų dienų. 1772 m. Latgala buvo prijungta prie Rusijos imperijos (iš pradžių Pskovo, vėliau Polocko, o nuo 1796 m. buvo Vitebsko gubernijos sudėtyje), bet čia ir toliau dominavo lenkiškoji kultūra ir priklausomybės ATR tradicijos. Latgalos gyventojai dalyvavo tiek 1830-1831 m., tiek 1863-1864 m. sukilimuose. Nuo 1864 iki 1904 m. Latgaloje, kaip ir Lietuvoje galiojo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Baudžiava Latgaloje panaikinta gerokai vėliau (1861) nei Kurše (1817) ar Vidžemėje (1819), dėl ko ji ekonomiškai ir kultūriškai atsiliko nuo kitų etninių latvių žemių. Be to, ilgai būdama atskirta nuo jų, Latgala labai apslavėjo. 1919 m. Latgala buvo atskirta nuo Rusijos ir įėjo į susikūrusios Latvijos Respublikos sudėtį. Dėl skirtingų kultūrinių ir krašto tradicijų bei savitos kalbos latgaliečių politikai siekė autonomijos Latvijos Respublikos sudėtyje, bet šie jų siekiai nebuvo realizuoti.
Galiu tik pridurti, kad jie pareiškė norą prisijungti prie Latvijos 1917 m. Rėzeknės kongreso metu (o buvo ir kitų variantų: Rusija, Lenkija(!)). Jų tarmė - tarsi savotiškas žemaičių varniškių ir aukštaičių kupiškėnų mišinys.
Tai toliausiai į šiaurę ir rytus išsikišęs katalikiškų žemių pusiasalis.
.
taigi, musu miesteliai ne ka grazesni, tik maniau gal latviai geriau pasitvarke.
Comment