RU. Irkutsko sritis / Иркутская область

[Silber418]

Labai įdomus fototuras. Ačiū autoriui.

P.S. Baikalo ežeras yra tikras perlas. Gaila, kad upės, tekančios į ežerą (pvz. Selenga), užterštos metalais dėl kalnakasybos ir pramonės veiklos Rusijoje bei Mongolijoje.

[digital]

Kodėl gaila? Kiek žinau, Baikalas yra vos ne švariausias ežeras pasaulyje?

[Silber418]

Gaila dėl vandens telkinių taršos. Teoriškai gal ir vienas švariausių, bet esama ekologinė situacija nesumažina grėsmės biologinei įvairovei Baikalo sistemoje.

[digital]

Kad matyt tos taršos ir grėsmės nelabai yra, nebent kažko nežinau. Negirdėjau apie jokią grėsmę biologinei įvairovei.

[Silber418]

Aš pats nemažai detalių sužinojau atlikdamas teorinį dabartinės situacijos ir prognozės, paremtos IPCC klimato kaitos scenarijais, vertinimą. Internete taip pat yra nemažai mokslinių straipsnių ta tema.
Situacija gal nėra kritiška, bet taršos mastus mažinti reikėtų.

[Sula]

Super reportažas. Visada galvojau, kad ten ištisinė taiga, bet pasirodo, kad stepės kažkokios.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Maždaug pusiaukelėje tarp Irkutsko ir Listviankos yra Talcų etnografinis ir medinės architektūros muziejus. Pagal savo pobūdį muziejus gana panašus į mūsų Rumšiškes, tik truputį labiau aprėpiamų mastelių. Pristatyti įvairių Sibiro gyventojų buitį ir mažesnėje teritorijoje vis dėlto galima. Klajoklių jurta.



Tokiuose iškeltose špokinyčiose medžiotojai saugodavo savo atsargas nuo meškų ir kitų alkanų taigos gyventojų.



Medžiotojų trobelė.



Kaip ir Rumšiškėse, taip ir Talcuose ekspozicijos centrą sudaro miestelis.



Sibirietiškas kiemas.



XVII a. fortas, atvežtas į muziejų iš Ilimsko. Nuo panašaus forto įkūrimo prasidėjo ir Irkutsko istorija.



Senųjų gyventojų buitis.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Durų ir lovų išmatavimai leidžia spėti, kad senovės sibiriakai dideliu ūgiu nepasižymėdavo.



Caro laikų valdininko kabinetas.



Miestelyje. Žmonių tądien, muziejuje lankėsi nedaug, bet šiaip, kiek teko girdėti, tai gana populiarus objektas.



XVII a. cerkvė. Kaip suprantu, iš principo veikia ir dabar.



Cerkvė, antrame plane traktierius - visa, ko žmogui reikia.



Muziejus įsikūręs pačioje Angaros pakrantėje.



Smėlėtame Angaros krante džiūsta tinklai ir valtys.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Grįžkime į Irkutską. Dar viena jo lankytina vieta, ypač transporto mėgėjams - ledlaužis "Angara". Tai seniausias išlikęs ledlaužis pasaulyje - į vandenį jis nuleistas 1900 m. Gamintas ledlaužis Anglijoje, Niukasle, vėliau dalimis atvežtas į Sibirą ir čia surinktas. Iki 1906 m. (kai buvo baigtas geležinkelis aplink Baikalą - apie jį vėliau), ledlaužis tarnavo kaip geležinkelio keltas, vėliau plaukiojo po Baikalą iki 1962 m.



Dabar "Angara" paversta muziejumi. Įdomu, kad ją nuo supjaustymo į metalo laužą išgelbėjo atsitiktinumas - tempiamas į uostą laivas užplaukė ant seklumos ir buvo ten paliktas dvylikai metų, kol jau perestroikos laikais paveldosaugininkų iniciatyva buvo pakeltas, suremontuotas ir paverstas muziejumi.

Ginkluotė (dvi patrankos ir keturi kulkosvaidžiai) ledlaužyje atsirado Pilietinio karo metais.



Kapitono tiltelyje.



Prišvartuotas ledlaužis Irkutsko vandens saugykloje, kiek aukščiau hidroelektrinės užtvankos. Pati Irkutsko HE - pirmoji pagal upės tėkmę ir pati seniausia (1959 m.) iš Angaros hidroelektrinių.



Dar kiek paslampinėkime po miestą. Pagrindinė prekybinė gatvė.



Eifelio bokšto maketas.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Turėdamas laiko užėjau į miesto muziejų. Mamuto kaulas (turbūt jo muliažas, bet koks skirtumas - dydžiui įvertinti pakanka).



Tradiciniai buriatų apdarai.



Nors vitražas šiaip jau nėra sovietiniam menui būdinga technika, kai kada būdavo nespjaunama ir į ją. Rezultatas... įdomus.



Angaros pakrantėje - paminklas nerpai.



Angaros užutėkis.



Krestovozdviženskaja cerkvė, statyta XVIII a. viduryje - geras "sibirietiškojo baroko" pavyzdys.



Muzikinis teatras.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Centrinis parkas yra kiek apleistas ir jame nereti tokie vaizdai.



Parkas yra ant kalvos ir gali pasitarnauti kaip šioks toks panoraminis taškas.



Viešpaties Žengimo Jeruzalėn cerkvė (1835 m.) centriniame parke.



Tokių skurdžiai atrodančių gatvėlių su pavargusiais medinukais Irkutske gana daug.



Vakaras virš Angaros.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Na štai, po truputį ir priėjome iki paskutinio reportažo apie Irkutsko sritį. Finaliniu kelionės po ją akordu tapo ekskursija į taip vadinamą Aplinkbaikalo geležinkelį (Кругобайкальская железная дорога / Krugobaikalskaja železnaja doroga arba tiesiog Krugobaikalka).

Pradedant reiktų trumpai paaiškinti kas tai per geležinkelis ir kodėl į jį organizuojamos ekskursijos. Tam reikia sugrįžti daugiau nei šimtmetį atgal, kai buvo tiesiama Transsibiro magistralė. Paskutiniu tos 9000 km ilgio dėlionės dalimi ir tapo geležinkelis aplink Baikalo pietinę pakrantę, kur darbus stipriai apsunkino sudėtinga topografinė ir geologinė situacija, ypač vakarinėje pusėje.

Krugobaikalka buvo baigta 1905 m. (darbus labai paspartino rusų - japonų karas, kai pabaigti geležinkelį į Tolimuosius rytus tapo gyvybiškai svarbiu dalyku) ir pusę amžiaus buvo Transsibo dalimi. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo šita situacija pasikeitė - Irkutską ir Sliudianką sujungė naujas, tiesesnis geležinkelis, o senojo geležinkelio dalis palei Angaros upę buvo užtvindyta statant Irkutsko HE. Likusi linija palei vakarinį Baikalo krantą tapo menkai naudojamu aklikeliu. Paskutiniu metu kaip inžinerinis paminklas ji tapo ir mielai turistų lankomu objektu.

O prasideda šitas geležinkelietiškas nuotykis kelione autobusu į Listvianką ir po to kėlimusi keltu į kitą Angaros krantą - kitaip patekti į prie Angaros įsikūrusią Baikalo stotį nėra galimybių, nes kelio į ten nėra.



Praskrenda vietinių kateris.



Kažkuris iš rusų kanalų šios ekskursijos metu suko pažintinį filmą apie Krugobaikalką.



Pasiekiame Baikalo uostą (jis taip ir vadinasi - Port Baikal) kairiajame Angaros ištakų krante.



Štai ir pati Krugobaikalka. Šiandien Baikalo stotis yra galinė, toliau važiuoti nebėra kur. Kiek tolėliau matosi mūsų traukinys - ED9MK serijos elektrinis traukinys su manevriniu TEM-2 lokomotyvu.



Stoties pastatas.



Vagone. Pats traukinys yra specialiai pritaikytas turistų vežiojimui šituo maršrutu.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Važiuojam. Kairėje tiesiog po ratais prasideda Baikalas.



Dešinėje, tuo tarpu, stati uolėta siena.



Kas kelis ar keliolika kilometrų traukinys kuriam laikui sustoja ir keleiviai turi galimybe apžiūrėti įvairius geležinkelinius objektus. Vandens kėlimo stotis.



Dabar Krugobaikalka turi vieną kelią (ir tas pats beveik nenaudojamas), tačiau nutiesta buvo dvikelė.



Beje, ten gaunasi labai įdomus geografinis paradoksas: jei žiūrėtume pagal Transsibo kryptis, tai nuo Baikalo link Sliudiankos važiavome link Vladivostoko, t. y. rytų kryptimi, jei žiūrėtume pagal Baikalą, tai važiavome link jo pietinio galo, o štai realiai važiavome beveik tiesiai į vakarus.



Iš antrojo kelio tilto likusi tik santvara.



Vadinamoji "Itališkoji siena" prie vieno iš trumpų tuneliukų. Pavadinimo versijos dvi - viena vertus, tos arkos primena itališkojo renesanso formas, kita vertus, prie Krugobaikalos dirbo nemažai italų inžinierių, kurie tuo metu buvo kur kas geriau įgudę statyti geležinkelius kalnuotose teritorijose nei kad rusai.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Ilgiausią sustojimą traukinys daro maždaug kelionės viduryje, stotyje, kuri taip ir vadinasi - Polovinnaja. Ten stovėjome gal porą valandų.



Šalimais tos stoties - ilgiausias Krugobaikalkos tunelis (apie 900 m). Jis vadinamas "apgaviku", nes yra tiesus, stovint viename gale nesunkiai matosi kitas, ir dėl to tunelis atrodo visai neilgas.



Prasiėjau per visą jo ilgį. Šviesa tunelio gale.



Šalia kaip paminklas pastatytas ir senas garvežys. Galima ant jo ir užsilipti pasidairyti po apylinkes.



Gražus senas tiltas.



Kaimelis prie stoties. Jo gyventojams šis geležinkelis gyvybiškai svarbus. Viena vertus, reguliarusis susisiekimas, kad ir labai retas (lyg vienas traukinys per dieną, lyg vienas kas antrą - nepamenu), ir labai lėtas (vidutinis greitis ne daugiau 20 km/h), bet yra kone vienintelis būdas kažkur nuvažiuoti (kitas variantas nebent plaukti ežeru). Antra, turistiniai traukiniai yra geras būdas šiame atokiame kaime užsidirbti bent kiek pinigų paradvinėjant žuvį ar suvenyrus.



Kito sustojimo metu pavyko pamatyti ir ruonius. Laisvėje jie atsargūs, bet su teleobjektyvu bent jau šiek tiek ruonio prisitraukti pavyko.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Šlaitų sutvirtinimai.



Baikalo peizažas.



Artėjant prie tikrojo Transsibo atsiranda vis daugiau gyvenviečių, o galiausiai lėkštėjančiame krante pasirodo uosto kranai. Tau Kultukas - nedidelis miestas Baikalo pietvakariniame gale.



Pravažiuojame Krugobaikalkos ženklą.



Su šiandieniniu Transsibu senoji Krugobaikalka susitinka Sliudiankos stotyje dar už keletos kilometrų.



Sliudiankos stotis garsi dar ir tuo, kad tai vienintelė iš marmuro pastatyta stotis pasaulyje.



Mūsų traukinys jau atsisveikino su šilumvežiu, pakėlė pantografus ir toliau į Irkutską mus veš savarankiškai. Kelias į ten, beje, irgi nepasirodė labai spartus - reljefas gana sudėtingas, kelio posūkių daug ir traukinys didelio greičio neišvystė.