Priešais Kudirkos Naumiestį, kitame Šešupės ir Širvintos upių krante, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos būta nedidelio ir gražaus miesto, kurį lietuviai vadino Širvinta, o vokiečiai - Schirwindt.
Šiandien daugelyje žemėlapių jo nerasime: vietovė, kurioje tėra keli pastatai, priklausantys Rusijos kariuomenei, yra vadinama Kutuzovu. Visiškai sunaikintas miestas tapo karinio poligono dalimi. Kudirkos Naumiestyje priėjus prie jau daug metų nenaudojamo tilto,kadaise jungusio du miestus, tegalima liūdnai pažvelgti į žemę, kurią vadiname Mažąja Lietuva.
Prūsų, nadruvių, skalvių genčių gyventas kraštas, viduramžiais patekęs į Vokiečių ordino (kryžiuočių) rankas, nukariautas ir pradėtas kolonizuoti, dar labai ilgai išliko lietuviškas. Iki pat XVIII a., kai siautęs maras itin praretino šio krašto gyventojų gretas, ne tik šiapus, bet ir anapus Širvintos ir Šešupės dažniausiai skambėjo lietuvių kalba. Dar 1422 m. Melno taika nustatyta siena skyrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Prūsijos ir katalikus lietuvius nuo liuteronų mažlietuvių. Ši siena skyrė ir Rusijos imperijos užimtą Lietuvą nuo Prūsijos, tapusios Vokietija, ir tarpukario Lietuvos Respubliką nuo Vokietijos, ir dabartinę Lietuvą nuo rusų karo trofėjumi tapusios Mažosios Lietuvos, dabar vadinamos Kaliningrado sritimi.
Kadaise Širvinta buvo vienas iš daugelio nedidelių, gražių ir tvarkingų Mažosios Lietuvos miestų. 1546-1549 m. Širvintoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. XVI a. Širvintos bažnyčią kurį laiką administravo Ragainės klebonas Martynas Mažvydas. Kitas Širvintos ganytojas - Tonias Gedkantas - sukūrė giesmių Mažvydo giesmynui.
Ilgus amžius buvusios lietuviškos Širvintos apylinkės ilgainiui suvokietėjo. Ypač daug vokiečių čia atsikėlė po 1710-1711 m. maro, kai išmirė daugelis senųjų gyventojų. 1725-aisiais Širvinta Prūsijos karaliaus Vilhelmo I dekretu gavo miesto teises. Vėliau dėkingi širvintiškiai valdovui mieste pastatė paminklą.
Paskutinis taisė Romas; 2019.02.19, 21:41.
Priežastis: Kas per mada visą tekstą rašyti pariebintu šriftu...
Miestas pirmą kartą Scherwint vardu paminėtas 1516 m.
Nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės, 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos Pilkalnio apskrities miestas Mažojoje Lietuvoje. Nuo 1946 m. priklauso Krasnoznamensko rajonui (Kaliningrado sritis).
1549 m. greičiausiai Ragainės klebono M. Mažvydo iniciatyva Širvintoje pradėta bažnyčios statyba, 1725 m. suteiktos miesto ir turgaus teisės. 1856 m. pastatyta Emanuelio bažnyčia. Nuo 1735 m. mieste dislokuotos Pirmojo armijos korpuso daliniai. Pagrindinis gyventojų verslas buvo pasienio prekyba ir kontrabanda. Per Širvintą ėjo vienas svarbiausių draudžiamos spaudos lietuvių kalba kelių. Širvintoje stovėjo dviaukščiai-triaukščiai raudonų plytų gyvenamieji namai, didžiulis prekybos centras, driekėsi akmenimis grįstos gatvės. Tai buvo tipiškas Mažosios Lietuvos miestas, palaikęs itin glaudžius ryšius su vos už kelių šimtų metrų – kitapus Šešupės ir Širvintos santakos esančiu Kudirkos Naumiesčiu.
1914 m. miestą sugriovė Rusijos imperijos kariuomenė, jis buvo atstatytas, bet 1945 m. jį vėl sugriovė Raudonoji armija, po karo neatstatytas. 2011 m. balandžio 28 d. Kudirkos Naumiestyje, S.Dariaus ir S.Girėno g. 26 Antanas Spranaitis atidarė Širvintos muziejų „Schirwindter Stube“ (Širvintos kampelis). (iš https://schirwindt.weebly.com/istorija.html# )
Comment