RU. Aukso žiedas / Золотое кольцо

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Žvilgsnis į Nero ežerą. Tolumoje boluoja Jakovo Rostoviečio vienuolynas, iki kurio maždaug du kilometrai.



Nusileidžiame žemyn. Žvilgsnis į bokštą, iš kurio dairėmės po apylinkes.



Vietoj plačiakampio objektyvo užsidėjau standartinį, tad keli vaizdai, kur jau matyti objektai šiek tiek mažiau ištampyti.







Odigitrij cerkvės svogūniukas.



Pačiame Kremliaus kiemo viduryje iškastas štai toks tvenkinys.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Išėjus už Kremliaus sienų. Šalimais kažką stato/griauna/remontuoja, todėl ne visada patogu fotografuoti.



Pagrindiniai vartai į Kremlių.



Virš vartų kyšo Apaštalo Jono cerkvės kupolai.





Kremliaus siena žvelgiant nuo gatvės.



Uspenskij soboras ir vienas Kremliaus bokštų.



Paskutinėse poroje nuotraukų - tas pats Uspenskij soboras, nuo kurio ir pradėjome Kremliaus apžvalgą.





Iš Kremliaus tiek, kitas reportažas bus iš Jakovo Rostoviečio vienuolyno.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Už poros kilometrų nuo Rostovo kremliaus - dar 1389 m. Rostovo vyskupo Jakovo įkurtas vienuolynas (Спасо-Яковлевский монастырь / Spaso-Jakovlevskij monastir). Iš XIV a. vienuolyno ansamblyje pastatų, tiesa, neliko, o seniausi išlikę pastatai datuojami XVII a. pabaiga.

Atėjus prie vienuolyno ežero pakrante. Vaizdai iš šitos pusės toli gražu ne reprezentaciniai.



Rytiniai vartai su XVIII a. pabaigos varpine.



Palei vienuolyno sieną. Jos išlikusios taip pat iš XVIII a.



Dabar pagrindiniai vienuolyno vartai yra šiauriniai. Šalia jų vyksta smulki prekyba įvairiomis religinėmis prekėmis.



Pats vienuolynas neseniai suremontuotas. Jame dominuoja dvi cerkvės - nuotraukos pirmame plane matoma klasicistinė Dimitrijaus cerkvė (1802 m.) ir Šv. Onos Prasidėjimo soboras (1686 m., tai seniausias išlikęs pastatas vienuolyne).



Dimitrijaus cerkvė ir varpinė tolėliau. Dimitrijaus cerkvės projektas ją statant buvo ne kartą koreguojamas, todėl pati cerkvė gavosi kiek eklektiška.



Šv. Onos prasidėjimo soboras.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Palei vienuolyno sienas. Pats vienuolynas yra veikiantis, cerkvei grąžintas 1991 m.





Vienuolyno cerkvės kartu.





Dimitrijaus cerkvė ir šiauriniai vartai antrajame plane.





Šiauriniai vartai.



Jau išėjus pro vartus. Tame vagonėlyje pardavinėjami "vienuolyno produktai" - duona, gira, medus, sūris, pienas.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Šias nuotraukas pagal tematiką būtų galima dėti ne tik čia, bet ir į temą "Rusijos provincija". Apžiūrėję pagrindines turistus traukiančias įžymybes pasidairykime po patį Rostovo miestą. Nuotraukas dėsiu chronologiškai - t. y. pirmiausia darytas einant nuo stoties į centrą, vėliau ežero pakrantė tarp Kremliaus ir vienuolyno, gatve atgal į centrą ir vėliau vėl į stotį.

Rostovo stotis, tiek geležinkelio, tiek ir autobusų. Stoties pastatas pastatytas 1975 m. Geležinkelio linija pro Rostovą nutiesta dar 1870 m.



Pirmasis įspūdis, sakykim taip, neįkvepia. Lariokai, duobės, purvas, nepjauta žolė...



Lunačarskio gatvė, vedanti nuo stoties į miesto centrą. Iš esmės irgi gana nyki ir purvina, bet artėjant prie centro (gatvės ilgis geras kilometras) vaizdas po truputį gerėja.









Monumentalus Aleksejaus Leontjevičiaus Kekino gimnazijos pastatas (1907 m.). Pats Kekinas buvo XIX a. pirklys ir visuomenės veikėjas, labai daug prisidėjęs keliant miesto gerovę. Didele dalimi jo pastangų dėka Kremliuje buvo įsteigtas muziejus, gimnazija taipogi pastatyta už jo miestui po mirties paliktus pinigus.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Senosios miesto dalies pakraštyje - štai tokia plati aikštė/sankryža. Kartu tai, kaip supratau, ir miesto visuomeninio transporto mazgas.





Nuo aikštės link centrinės miesto dalies. Rusijos Imperijos laikais Rostovas buvo apskrities (ujezdo) centru ir centrinė miesto dalis gerai išsaugojo tokiems miestams būdingą išplanavimą ir architektūrą.



Jei Lunačarskio gatvė atrodė gana apmirusi, tai miesto centras atvirkščiai - gyvas. Parduotuvės, užeigos, pardavinėjami kažkokie suvenyrai, pyragėliai ar gira iš bačkos, o ir šiaip žmonių gatvėje tikrai yra.







Yra ir nelabai kontekstualių "inkliuzų" (kaip tas lariokas antrame plane), bet kai kurios vietos beveik galėtų eiti kaip dekoracijos filmui apie XIX a. antros pusės Rusijos miesto gyvenimą.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Uspenskij soboro kupolas bei paties Kremliaus bokšteliai tolėliau. Kremlius gal ir netikras, tačiau kaip ir dera atsidūręs pačiame miesto centre.



Dar keli mažaaukščio centro užstatymo vaizdai.





Viena iš ilgų prekyvečių, vadinamųjų "prekybos eilių" (торговый ряд). Kiek teko skaityti, tokios kolektyvinės prekyvietės buvo populiaresnės Vidurio Rusijoje, o štai Urale ar Sibire pirkliai savo krautuves dažniausiai laikydavo pirmuosiuose savo namų aukštuose.



Dar kelios nuotraukos iš Kremliaus bokšto. Jose gerai matosi, kad miestas nedidelis ir viskas ranka pasiekiama. Dešiniau matosi dar vienos "prekybos eilės" arkos.



Miestas, žinoma, provincialus, tačiau tuo pačiu žalias (išskyrus senąją centrinę dalį).



Vaizdas į Nero ežerą. Jis gana didelis (52 kv. km., tai daugiau nei Drūkšiai), tačiau labai seklus: didžiausias gylis vos 3,6 metro.



Cerkvių mieste išties nemažai, tame tarpe ir gana naujų.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Pakeliui iš Kremliaus į ežero pakrantę. Apskritai Rostovą poilsiui yra pamėgę maskviečiai, todėl čia nemažai sutvarkytų viešbučių ar svečių namų. Tai, žinoma, gerai, bet sutvarkymo autentiškumas kartais neišlaikomas - štai raudono namo šeimininkas ten pataupė ir sudėjo plastikinius langus (gerai dar, kad ne berėmius).



Nero ežero pakrantė. Ant tos lentos - būtinas rusiškų paplūdimių atributas - užrašas "Maudytis draudžiama".



Tarp Kremliaus ir vienuolyno pakrante einanti gatvė neasfaltuota, pavaryta tik skaldos.



Vaizdas į ežerą.



Vienas įdomesnių dalykų Rusijos gilumoje - medinė architektūra. Ypač ten mėgstamos štai tokios "nėriniuotos" langinės. Galima kažko panašaus rasti ir Lietuvoje (vėlgi tos pačios Rusijos įtaka), tačiau mastelis ten visiškai kitoks. Pora egzempliorių netoli Jakovo vienuolyno.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Atgal į centrą einame pagrindine mieste Lenino gatve.





Čia viskas ganėtinai tvarkinga. Tiksliai datuoti pastatų laikotarpio nesiimu, bet lyg ir daugumoj į tarpukarį bei ankstyvąjį pokarį panašu.







Užsiglaudusi dar viena cerkvė.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Tarp stalininių mūrinukų įsiterpia ir senesni medinukai.



Gatvės perspektyva ir Kremliaus kupolai tolumoje.



Grįžtame į miesto centrinę dalį.



Iš Kremliaus bokšto darytose nuotraukose gerai matytos prekybos eilių arkos.



Centro erdvės.





Joks Rusijos miestas iki šiol neapsieina be savo Lenino.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Kažkur čia pietavau. Kainos kavinėje čia žymiai mažesnės nei Maskvoje ir dienos pietūs (kažkokia sriuba, plovas ir arbata) kainavo 120 rublių (apie 10 litų).





Apskritai imant, nors ne viskas ten blizga, pats miesto centras atrodo gana neblogai. Tiesą pasakius, pats pirmasis įspūdis apie miestą, išėjus iš geležinkelio stoties, ir buvo prasčiausias.







Lunačerskio gatve atgal link stoties.



Gatvė, einanti pro geležinkelio stotį, kartu yra ir federalinės magistralės M8 (Maskva - Severodvinskas) dalis.



Stotyje pavyko iš karto pasigauti į Jaroslavlį važiuojantį autobusą (90 rublių už maždaug 55 km, taigi, pigiau nei Lietuvoje), tad su Rostovu atsisveikiname.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Jaroslavlis (Ярославль) šiaip jau būtų vertas atskiros temos. Tai stambus srities centras (~600 tūkstančių gyventojų), turintis ilgą istoriją ir krūvą įdomių objektų. Vis dėlto šios kelionės metu būtent Jaroslavliui apžiūrėti laiko pritrūko labiausiai (tai yra visko apžiūrėti nesuspėjau ir Maskvoj, ir Peterburge, tačiau būtent iš Jaroslavlio išvažiavau su mintimi, kad miestas liko dar labai menkai pažįstamas ir iki galo neperkąstas). Tai buvo iš dalies susiję su tuo, kad laiko iš tiesų neturėjau daug (vienos dienos popietė nuo kokių keturių ir kitos dienos rytas iki gal pirmos), iš dalies su banaliu nuovargiu ir per didelio tempo Maskvoje užmuštomis kojomis. Dėl to turimas nuotraukas dedu į šią temą.

Miesto istorijos pradžia laikomi 1010 m., miesto įkūrėju - Kijevo Rusios kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis, tuo metu valdęs Rostovo kunigaikštystę. Jaroslavlis buvo pirmiausia įkurtas kaip gynybinis šios kunigaikštystės forpostas, gynęs Kotoroslio upės, ištekančios iš Nero ežero, žiotis, tačiau vėliau dėl palankios geografinės padėties išaugo ir pranoko Rostovą. Miestui augti padėjo tai, kad jis yra įsikūręs prie Volgos upės ir kartu prie pagrindinio kelio, jungiančio Maskvą su Baltosios jūros Archangelsko uostu, t. y. svarbių prekybos kelių kryžkelėje. XVII a. Jaroslavlis buvo antras pagal dydį Rusijos miestas.

Po to, kai Petras I iš Nevos žiočių išmušė švedus ir ten įkūrė Sankt Peterburgą, sumenko Archangelsko, o kartu ir Jaroslavlio reikšmė. XVIII a. iš prekybinio Jaroslavlis tapo industriniu ir buvo vienas svarbiausių Rusijos tekstilės pramonės centrų. Kaip ir daug kur Rusijoje, miestas ilgą laiką buvo išimtinai medinis, tad dabartinį centrinio Jaroslavlio veidą formuoja pirmiausia ne senesni kaip XVIII a. pastatai.

Pirmieji miesto vaizdai ne atvirukiniai - užfiksuoti šalia autobusų stoties, kokie 4 km į pietvakarius nuo miesto centro. Be autobusų stoties Jaroslavlyje yra ir dvi geležinkelio stotys - senesnė ir mažesnė Maskvos (Московский / Moskovskij) netoli autobusų stoties ir naujesnė bei didesnė Pagrindinė (Главный / Glavnij) miesto vakaruose. Tam, kad viskas nebūtų per daug paprasta, traukiniai į Maskvą važiuoja ne iš Maskvos, o iš Pagrindinės stoties.



Štai toks dengtas pėsčiųjų viadukas.





Iki miesto centro patogu nuvažiuoti troleibusu. Tai ir nebrangu - vienkartinis bilietas iš konduktorės kainuoja 16 rublių (mažiau nei pusantro lito). Mano hostelis buvo už kokio kilometro nuo centrinės miesto aikštės, Spalio prospekte (Проспект Октября / Prospekt Oktiabria).



Jaroslavlyje yra ir sava Raudonoji aikštė. Tiesa, lyginant su Raudonaja aikšte Maskvoje, pavadinimo etimologija jau visiškai kita: jei Maskvos aikštė "Raudonaja" iš "Gražiosios" tapo labiau dėl žodžių žaismo (ir galbūt Kremliaus sienų spalvos), tai Jaroslavlyje aikštės raudonis purvinai tarybinis - Raudonaja aikštė iš Semiono dėl ideologinių priežasčių buvo pervadinta 1924 m.





Šis bulvaras nuo Raudonosios aikštės mus išves prie didžiausios Europos upės.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Štai mes ir prie Volgos. Aukštame dešiniajame krante įrengta štai tokia apžvalgos aikštelė.



Vaizdas prieš srovę. Čia pat upių uostas, tolėliau matosi Spalio tiltas (1966 m.) ir už jo kyšančios Jaroslavlio geležinkelio tilto (1913 m.) santvaros.



Vaizdas į upę. Volgos plotis jau čia siekia daugiau nei pusę kilometro.



Volgos krantinė (Волжская набережная / Volžskaja naberežnaja) dešiniajame upės krante. Kaipo tokia ji įrengta dar XIX a. pirmoje pusėje, paskutinį kartą rekonstruota Jaroslavlio 1000 metų jubiliejui 2010 m.



Krantine einame pasroviui.



Klasicistinė Iljinsko-Tichonovskaja cerkvė, krantinės bendraamžė (1831 m.).



Bene įspūdingiausia Jaroslavlio vieta - vadinamoji Strėlė (Стрелка / Strelka), Volgos ir Kotoroslio upių santaka. Istoriškai tai pati seniausia miesto dalis, ir nors dabar miesto centras pasislinko ant kalvos, toliau nuo santakos, Strelkoje Jaroslavlio tūkstantmečio proga įrengtas puikus parkas. Po Jaroslavlio herbu matosi iš gėlių suformuotas miesto amžių nurodantis skaičius 1003, o didžiausią įspūdį čia visgi daro šokantys fontanai ir jų muzika. Ji realiai labai garsi ir stovint ant kalvos girdisi kuo puikiausiai, o ir įrašų pasirinkimas ausies nepjauna - pradedant kažkokiomis matyt miesto tūkstantmečiui skirtomis dainomis ir baigiant Queen gabalais. Pavargusiam keliautojui labai geras ir jaukus vaizdas čia: aplink jokių mašinų, taikiai slampinėja žmonės, tik sėdėk, klausykis muzikos ir grožėkis ar tai Volgos platybėmis, ar fontanų žaismu.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Leidžiamės žemyn į Strelką.



Vaizdas atgal. Ant kalvos kyšo 2010 m. atstatyto Uspenskij soboro kupolai.



Nuotraukomis parodyti šokančius fontanus sudėtinga, bet juk bendram įspūdžiui galima pasinaudoti vaizdais, patalpintais Youtube.





Pačiame Strelkos gale - štai toks paminklas miesto įkūrėjui Jaroslavui Išmintingajam (o gal miesto tūkstantmečiui, nesu įsitikinęs, bet tai ir ne taip svarbus, viena nuo kito vistiek neatsiejama).



Čia Kotoroslio vandenys įsilieja į Volgą.



Dar vienas žvilgsnis atgal. Nuotraukos kairėje - Kotoroslis, ar tiksliau senoji jo vaga, dabar juosianti Damanskij salą, kurioje įsikūręs kultūros ir poilsio parkas.

[Aleksio]

Be autobusų stoties Jaroslavlyje yra ir dvi geležinkelio stotys - senesnė ir mažesnė Maskvos (Московский / Moskovskij) netoli autobusų stoties ir naujesnė bei didesnė Pagrindinė (Главный / Glavnij) miesto vakaruose. Tam, kad viskas nebūtų per daug paprasta, traukiniai į Maskvą važiuoja ne iš Maskvos, o iš Pagrindinės stoties.

Dauguma, bet ne visi. Traukiniai iš Kostromos pusės (2 kartus į parą) atvyksta į Maskvos stotį.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Tęsiame ekskursiją po Jaroslavlį. Uspenskij soboras, kurio kupolai matėsi ir iš pačios Strelkos. Šioje vietoje soboras stovėjo nuo XIII a. pradžios, buvo keletą kartų perstatytas, bet komunistų valdymo jam pergyventi nepavyko: iš pradžių šventovė buvo paversta grūdų sandėliu, o 1937 m. ir apskritai nugriautas. Atstatytas soboras buvo 2010 m., vėlgi, tą paskatino neeilinė proga - miesto tūkstantmečio jubiliejus.





Krantinė, kuria atėjome iki Strelkos, daro posūkį ir toliau eina Kotoroslio pakrante. Kiek paėjus - Šv. Nikolajaus cerkvė (1695 m.).



Šalimais įtalpintas ir sporto aikštynas su teniso kortais.



Kiek toliau - dar viena cerkvė - Spas na gorodu, Išganymas ant miesto (Церковь Спаса на Городу). Dabartiniame variante pastatytas 1672 m., nors šiaip cerkvės šioje vietoje būta dar keliais šimtmečiais seniau.



Archangelo Mykolo cerkvė (1682 m.).



Šalimais - Spaso-Preobraženskij vienuolynas. Jį aplankiau kitos dienos ryte, o kol kas tik viena nuotrauka iš išorės.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Tarp vienuolyno ir Kotoroslio upės - Kazanės Dievo Motinos koplytėlė.



Kotoroslio pakrantė.



Apeiname vienuolyno sienas ir patenkame į pietinį miesto centro pakraštį. Senoji miesto dalis išlikusi iš Rusijos Imperijos laikų, kai Jaroslavlis buvo gubernijos centru.







Maždaug už pusantro kilometro į vakarus nuo centro. Neturistinis tarybinių laikų Jaroslavlis šalia "Šinniko" stadiono. Besidomintys galite įvertinti tramvajaus infrastruktūrą.





Įspūdžiai ir nuotraukos iš stadiono ir "Šinnik" rungtynių čia:

http://groundhopping-lt.blogspot.com...o-ritulio.html

Po rungtynių (jos baigėsi apie devynias) jau nieko nebefotografavau. Noro nueiti kad ir iki Strelkos dar buvo, bet buvau per daug nusivaręs nuo kojų ir ėmė lenkti miegas (naktį prieš tai miegojęs buvau gal 4 valandas), tad nuo tos minties atsisakiau.

[Aleksio]

Kiek toliau - dar viena cerkvė - Spas na gorodu, Išganymas ant miesto (Церковь Спаса на Городу). Dabartiniame variante pastatytas 1672 m., nors šiaip cerkvės šioje vietoje būta dar keliais šimtmečiais seniau.

Išganytojo.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Kitos dienos ryte. Raudonoji aikštė.



Nuo Raudonosios aikštės einame Tarybų gatve, kuri eina lygiagrečiai Volgai ir baigiasi Tarybų aikštėje, teoriškai - pačioje centrinėje mieste.



Gatvė apstatyta XX a. pirmos pusės pastatais, tiek caro epochos pabaigos, tiek stalininiais.







Pagrindinis Tarybų aikštės akcentas - Pranašo Elijo cerkvė (1650 m.).



Pati aikštė, nors geografiškai ir yra pačiame miesto centre, yra juntamai tylesnė už aplinkines gatves, joje beveik nėra nei žmonių, nei automobilių.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Pranašo Elijo cerkvė. Ji laikoma vienu Jaroslavlio simbolių.



Nuo Tarybų aikštės iki Strelkos tęsiasi štai toks bulvaras.



Paminklas kovojusiems už komunizmą Rusijos pilietiniame kare.



Šalimais tuo tarpu - Kirilo-Afanasevskij vienuolynas. Tokių šalimais sugyvenančių skirtingų epochų palikimų Rusijoje galima rasti dažnai.



Paminklas mokslininkui Pavelui Demidovui, XIX a. pradžioje įkūrusiam Jaroslavlio akademiją, dabartinio universiteto pirmtakę.



Bulvare.



Paminklas pergalei Antrajame pasauliniame kare.