Modernaus meno muziejus Mo

[John]

Kas čia ir apie ką?

[Lettered]

Beje tai veikia nuo 1997 m., tai kažkur labai po akmenim reikia gyventi, kad nežinoti. Jonas akivaizdžiai nelabai domisi menu iš tikro, jis tik trolina ta tema.

Lietuviai labai mėgsta aiškinti apie tai, ko nelabai išmano.

[John]

Beje tai veikia nuo 1997 m., tai kažkur labai po akmenim reikia gyventi, kad nežinoti. Jonas akivaizdžiai nelabai domisi menu iš tikro, jis tik trolina ta tema.

Kalbu ne apie mažą kambarėlį, o apie didelę Mačiūno kolekciją, kuri dabar tūnija kažkur susandėliuota. ŠMC kambarėlis nėra aktualus.

[Eikantas X]

Fluxus su daugeliu užuomazgų: nacionalinės priedermės ir kosmopolitiniai nuotykiai


2015 m. rugsėjo 3 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Skaidra Trilupaitytė

...

2007 m. Vilniaus miestui įsigijus garsiąją Jono Meko kolekciją, ne tik svetur, bet ir Lietuvoje jau galima pradėti rimtesnius fluxus tyrimus. Tačiau vargu ar paradoksalių istorinių nuorodų, partitūrų, instrukcijų ir kitokių apčiuopiamų bei mažiau apčiuopiamų detalių autentika yra būtent tai, kas daugeliui naujųjų fluxus strategų nuoširdžiai rūpi. Jono Meko vizualiųjų menų centro (JMVMC) atstovai nuolat pabrėžė, jog svarbiausia, kad lietuviškasis fluxus centras taptų pasauliniu avangardo ir gyvųjų menininkų traukos tašku. Todėl ir kelių dešimtmečių senumo popierių pluoštai, kaip ir brangiai įkainotos kolekcijos tikroviškumas, nėra fluxus gyvybingumo įrodymas. Formaliomis smulkmenomis rūpinasi nebent vaizduotės polėkiu nepasižyminčios meno istorikės, charizmatiškųjų politinių fluxus gerbėjų šiandien nurašomos į bereikalingus klausimus keliančių nesusipratėlių gretas. Kaip teigė NDG parodą ir jos svarbiausius akcentus pristatantis Rūtos Mikšionienės teksto pavadinimas – „pasaulyje pagal „Fluxus“ nėra vietos meno davatkoms“ [i]. Kritinės refleksijos iš tiesų neretai priešinamos spontaniškoms ir džiaugsmingoms reakcijoms, mat fluxus mylėtojai sudėtingų klausimų apie šį judėjimą nekelia – jiems neretai užtenka to, jog tradicinę meno sampratą išdykėliškai aukštyn kojomis apvertęs Mačiūnas buvo kilęs iš Lietuvos. Taigi ir menininko sukauptos, t.y. sistemiškiau nesutvarkytos, kolekcijos sisteminimas (paradoksaliai) paliktas ateities specialistams. Tokiame kontekste ir vietinį fluxus suvokimą galime permąstyti kaip du beveik lygiagrečius, tačiau dažniau vienas kitą užgožiančius, labiau nei papildančius, naratyvus.

Vienas meno istorijos pasakojimas byloja nuoširdžią fluxus pagavą posovietiniame jaunojo meno lauke. Egzotiškai atrodęs reiškinys uždaroje visuomenėje provokavo į eksperimentus linkstančius kūrėjus plačiau domėtis „lietuviško kraujo“ turinčiais vakarietiško avangardo žaidimais. Šio susižavėjimo įspaudą jaučiame nuo pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos muzikinių akcijų, Anykščių hepeningų laikų; minėtini ir vėlesni festivaliai arba sąmoningų fluxistinių įtakų suaktyvėjimas Lietuvos muzikoje ir dailėje (kone legenda čia tapo garsieji Vytauto Landsbergio ir Mačiūno laiškai). Fluxus stimuliavo tarptautinius ryšius individualiai mezgusius Kęstutį Grigaliūną, Saulių Valių, ar antikapitalistinę mačiūniškąją leksiką savo veiksmuose pasitelkusį Alytaus radikalą Redą Diržį. Šis konceptualus judėjimas tapo svarbus ne tik pavieniams ekscentrikams, bet ir didžiosioms institucijoms. 1996 m. plačiai nuskambėjo Jono Hendrikso į Vilnių atgabentos Silvermanų kolekcijos pasirodymas ŠMC (paroda „Jurgis Mačiūnas. Fluxus menas – pokštas“, tuo pat metu atidaryta ir aukščiau minėtoji ekspozicija „Ilga istorija su daugeliu užuomazgų“), 1997 m. ŠMC įsteigtas Mačiūno kabinetas Silvermano dovanotos kolekcijos pagrindu (kabinetas sudarytas iš maždaug 100 leidinių, publikacijų bei dėžučių). Būtent tada, kai Lietuvos publika minėtų dviejų parodų dėka pirmą sykį buvo plačiau supažindinta su Mačiūno inspiruotu judėjimu, ŠMC „galinėjosi“ su institucijai aršiai oponavusiais veikėjais, o centro simbolinę pergalę vietinėje kultūros politikoje lėmė tai, jog tuo metu jau buvo užsiauginta nauja auditorija, sustiprintas „stuburas“ tarp ministerijos klerkų, įsisiūbavo tarptautinė veikla. Anuometinėse ekspozicijose (neregėtas įžūlumas!) meno kūrimas buvo prilygintas masinių daiktų gamybai (kaip to reikalavo Mačiūnas). Taigi ir nauja progresyviųjų žiūrovų karta buvo ne tik linksminama, bet ir provokuojama permąstyti fluxistinius pianinų, mandolinų, violončelių ir lagaminų betikslio preparavimo veiksmus. Parodas taip pat lydėjo gausi informacinė (verstinė) literatūra. Individualiuose prisiminimuose kalbama ir apie tai, jog XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje fluxus muziejų siekta įkurti Kaune. Ir iš tiesų, ilgainiui M.K. Čiurlionio muziejuje (netoli tos vietos, kur prabėgo Mačiūno vaikystė) buvo įkurtas fluxus kūrybai skirtas kabinetas, kuriame eksponuojama su fluxus susijusių menininkų darbų, čia vyko ir fluxus populiarinimui skirta veikla.

Kitas pasakojimas apie fluxus Lietuvoje prasidėjo maždaug 2006 m., nubrėžus skirtį nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio lokalinių iniciatyvų. 2007 m. Vilniaus miestas nusipirko politiniais skandalais netrukus aplipusią kolekciją, tais pat metais buvo įkurtas ir JMVMC. Deja, pats fluxus visuomenės akyse tuo metu susietas su šešėliniais politikų (ne menininkų!) susitarimais, neviešinamomis tarptautinėmis sutartimis ir globalios Ermitažo-Guggenheimo muziejaus plėtros užmojais. Paradoksalioje (fluxus meno interpretacijos požiūriu) savivaldybės avangardo politikoje nepageidaujami tapo ir „davatkų“ keliami klausimai. Todėl tie, kas kritikavo anuometinius ne visuomet skaidrius sprendimus buvo krikštijami modernizacijos procesuose nesigaudančiais fluxus priešais. Biurokratiniais oponentais, žinoma, kur kas sunkiau buvo pavadinti fluxus dvasią tiesiogiai eksploatavusius anarchistus, kurie toli gražu ne iš retrogradinių paskatų apraudojo fluxus „nužudymą“ prabangiame „Vilniaus vartų“ verslo centre [ii]. Aktyviai „iš viršaus“ diegta vizionieriška miesto kultūros politika (mėginimai įpiršti Lietuvos sostinei brangų kosmopolitinį muziejų) paradoksaliai koreliavo su kone mistiniu istoriniu „teisingumu“ ir neva lietuviškojo(!) meno „teisėtu atgavimu“; tuo pat metu nuolat pasisakyta ir prieš tradicines bei sustabarėjusias vietos kultūros institucijas. Vadovaujantis nacionaliniais sentimentais aibę sykių kartota, jog be minėtojo muziejaus fluxus ateitis mūsų šalyje vargiai įmanoma. Taip teigta nepaisant to, jog pats Mačiūnas (skirtingai nei kiti kultūrinės išeivijos atstovai) tautiniu fluxus atstovavimu pabrėžtinai nesirūpino, taigi ir Vilniaus politikų kalbose natūraliai ignoruoti plačiai žinomi faktai, jog itin svarbi fluxus užuomazgų dalis glūdi Azijos, JAV ir Vakarų Europos konceptualizme. Kitaip tariant, buvo „primirštas“ būtent kosmopolitinis aptariamojo judėjimo charakteris, kaip ir tai, jog į pasaulinio populiarumo viršūnes iškopę fluxus menininkai, tokie, kaip Nam June Paik, yra kilę iš Azijos. Fluxus sąsajas su šiuo žemynu byloja Yoko Ono kūrinių reprezentacija NDG (pastarosios žvaigždės ekstravagantiška gyvenimo istorija ne taip seniai buvo pikantiškai aprašyta ir lietuviškame „Cosmopolitan“ žurnale; deja, nė žodžiu neužsimenant apie fluxus reikšmę Ono veikloje [iii]).
...

https://artnews.lt/fluxus-su-daugeli...uotykiai-30724

[Eikantas X]

Kas čia ir apie ką?

apie krepšelius Lidle

[John]

apie krepšelius Lidle

Tai tada neįdomu. Neverta žiūrėti.

[Eikantas X]

Tai tada neįdomu. Neverta žiūrėti.

[Milwaukee]

Ivairesniais rakursais. Nuotrauku autorius: Norbert Tukaj

[Muzungus]

Pilna nuobodi deze

[Creatium]

Super. Neseniai apvažiavau gyvai pažiūrėt, tai realybėje visiškai kitoks mastas šio pastato. Nuotraukose atrodo mažesnis, o realybėje yra laaaabai masyvus. Bet atrodo gerai.

[MindaugasR]

Labai gerai atrodo, labai geras kontrastas su aplinka. Taip nuomone subjektyvi.

[myusername]

Balta dėžė, beveik be langų, kuri visiškai netinka šioje vietoje.

[googleLT]

Blogiausia, jog realybėje ji atrodo žymiai masyviau nei nuotraukose. Visiškai milžiniška balta dėžė ne savo mastelio istorinėje aplinkoje, sudaranti nejaukų kontrastą. Tai vos ne paskatinimas aplinkiniams namams statyti dviaukštes palėpes :/

[Darius_]

Blogiausia, jog realybėje ji atrodo žymiai masyviau nei nuotraukose. Visiškai milžiniška balta dėžė ne savo mastelio istorinėje aplinkoje, sudaranti nejaukų kontrastą. Tai vos ne paskatinimas aplinkiniams namams statyti dviaukštes palėpes :/

Pritariu, palėpės ten labai tiktų!

[googleLT]

Pritariu, palėpės ten labai tiktų!

Štai kur šio naujojo įterpinio įkvėpimas bjauroti senuosius pastatus!

[justinas adam]

Nesuprantu, čia tokia tendencija visiems tą patį rašyt?
Gerai, didelė nuobodi dėžė, supratom.
Ir tuo pačiu geriausiai atrodantis pastatas kilometro atstumu.
Kaip tokiam užkampiui net per gerai, prisiminkit koks GROŽIS ten prieš tai stovėjo

[Mr. Vilnius]

Balta įdomi dėžė.
Mano nuomonė labai vertinga šiai diskusijai. Nes mano. Ir nuomonė.

čia ironizuoju kai kuriuos iš tamstų, bo dar kas nors nesupras

[evvt]

Blogiausia, jog realybėje ji atrodo žymiai masyviau nei nuotraukose. Visiškai milžiniška balta dėžė ne savo mastelio istorinėje aplinkoje, sudaranti nejaukų kontrastą. Tai vos ne paskatinimas aplinkiniams namams statyti dviaukštes palėpes :/

Prie prosofobijos dar ir batofobija?

[googleLT]

Ir tuo pačiu geriausiai atrodantis pastatas kilometro atstumu.

Gal norėjot pasakyti, jog 90% istorinių pastatų kilometro spinduliu geriau atrodo? Nes į kilometro spindulį įeina rotušė, katedra ir dar daugybė kitų įspūdingų statinių.

[evvt]

Gal norėjot pasakyti, jog 90% istorinių pastatų kilometro spinduliu geriau atrodo? Nes į kilometro spindulį įeina rotušė, katedra ir dar daugybė kitų įspūdingų statinių.

Ar yra bent vienas šiuolaikinis pastatas tamstai įspūdinas?