Our deepest fear is not that we are inadequate. It is that we are powerful beyond measure. Who are we to be brilliant, gorgeous, talented ? Actually, who are you not to be? As we let our own light shine, we unconsciously give other people permission to do the same.
Siandien:
2019 m. „Saltoniškių 7“ verslo biurų centrą papildys dar vienas pastatas, kuriame taip pat įsikurs „Danske Bank“. Jame planuojama turėti 1.100 darbo vietų. Dabar bankas Vilniuje nuomojasi apie 40.000 kv. m. biurų patalpų ploto.
Iš arti Danske ofisas atrodo labai solidžiai ir švariai. Ir ta balta spalva visai smagiai atrodo. Vidinė pusė gana įspūdinga ten būnant, padarytas vandens baseinas.
Tik pats grindinys abejotinas - paliktas tiesiog betonas, be to jis ne visai lygus, tai atrodo, jog nebaigtos statybos. Labai trūksta kokių žalumos vazonų iki pilno skandinaviško efekto, bet gal padės juos, nes kol kas trūksta jaukumo.
Nera cia ko piktintis. Jis nemelavo. Pasaulyje dabar yra grazu tai kas naturalu - betonas, rudyjanti gelezis, neapdoroti akmenys, sena naudota mediena, nutrupejes ranku darbo emalis, senai atrodantys dazai(sulieti, besilupantys). Tokie spredimai ir medziagos daznai buna brangesni nei pilnai "sutvarkyta" aplinka. Nesakau kad taip yra siuo Vilniaus atveju, reik palaukt pabaigos ir daugiau nuotrauku.
Nžn, ar tyčinė estetika, ar ne , bet situacija Lietuvoje su betonu:
Eglė Grėbliauskaitė: Pirmą kartą Titaniko parodų salėje apsilankiau dar prieš renovaciją, būdama pirmo kurso tapybos studentė. Tada atėjau pasižiūrėti Henriko Čerapo tapybos. Salė buvo didžiulė, tiesiog neaprėpiama, kartu su tapytojo darbais paliko neišdildomą įspūdį. Kitą kartą apie Titaniko grindis pagalvojau jau po renovacijos, kai tvarkant savo ekspozicijos “Titanike” nuotraukas kilo mintis photoshop‘u jas šiek tiek neutralizuoti, nes grindys veržėsi į meno kūrinius. Tik tuomet supratau, kad tai ta pati ekspozicijų salė, neatpažįstamai pakeista pakabinamų lubų, gipskartoniu apsiūtų kolonų ir ochros spalvos plytelėmis išklotų grindų. Sunku buvo suprasti, kaip šiais laikais dailės akademijos renovuotas pastatas galėjo įgauti būtent tokį pavidalą? Kodėl taip atsitiko? Šitas klausimas paskatino mane pradėti tyrimą. Susiradau architektūrinį aprašą, kuriame buvo vienintelis sakinys, apibūdinantis planuojamas įrengti grindis. Jis skambėjo taip: „vidaus apdailoje numatomos geros grindys“. Kadangi nebuvo aišku, kas yra geros grindys ir kaip tai nustatyti, tai turbūt apriori visos Titaniko grindys, kurios buvo, yra ir bus, yra geros? Tyrimo metu paaiškėjo, kad ant originalių grindų renovacijos metu buvo paklotas 10 cm putų polisterolio sluoksnis, o tada jis buvo užlietas išlyginamuoju sluoksniu, uždėta mineralinė hidroizoliacija ir galiausiai ant cementinio sluoksnio užklijuotos keramikinės (nors vėliau paaiškėjo, kad akmens masės) plytelės. Originali pastato danga – betonas – buvo saugiai palaidota po 18 cm sluoksniu (vėliau paaiškėjo, kad tik 13 cm). Taigi, ištyrus istorinę medžiagą, geros grindys Titanikui turėtų būti iš betono, nes jis ten visada ir buvo.
...
Bet tuo metu dar laukė statybos ir griovimo darbai. Ieškojau, kas gali išlieti santykinai ploną betono sluoksnį. Pasirodo, jei susitarti dėl technologinio rezultato dar įmanoma, tai dėl estetinio – ne taip paprasta. Statybininkai man negalėjo pasakyti, koks bus galutinis dangos vaizdas. Sakė, kad betonas yra natūrali medžiaga (iš dalies tiesa), ir jos negalima prognozuoti (netiesa). Neprognozuojamo rezultato dailės akademijai pasiūlyti negalėjau, nes susitarime buvo įtvirtintas pageidavimas turėti kuo lygesnę (mažiau dėmėtą), neutraliai pilką dangą, be technologinių siūlių (technologiškai rimtas reikalavimas). Dabar jau sunku pasakyti, ar man pasisekė ar ne, bet pavyko rasti stebuklingus statybininkus, kurie pažadėjo visa tai įgyvendinti! Maža to, net apžiūrėjome analogiškas jau įrengtas grindis kitame objekte. „Mes jums padarysime grindis be siūlių, turime specialių medžiagų. Jokių problemų“. Dėl viso pikto dar kreipiausi pagalbos į tarptautinę statybų bendrovę, kad jie prižiūrėtų darbus, nes nesu statybininkė. Jau atrodė, kad sunkiausia – praeity, dabar jau viskas specialistų rankose. Nulupus visas plyteles (kurios, beje, atsiklijavo labai lengvai, beveik visos liko sveikos) ir išliejus naują dangą, ši pasirodė tokios pat spalvos kaip ir ką tik nuluptos plytelės ir net nepriminė betono. Nežinojau, kaip man reikės derėtis dėl spalvos, nes, rodos, jau girdėjau sakančius: „jūs, menininkai, per jautrūs spalvoms. Viskas čia yra gerai“. Po dviejų dienų tas specialus betonas suskilo ryškiais voratinklio rėžiais per visą salę.
...
Dar trumpai apie betoną. Pasirodo, jis statybininkams yra mistinis darinys. Niekas negali pasakyti tiksliai, kokios spalvos ir kokio stiprumo jis bus. Statybininkai sako: „kai mes atvažiuojame į betono centrą, mums įpila betono mišinio ir mes jį išliejame“. Be sudėtingos betono formulės, apibrėžiančios ingredientus, rezultatui reikšminga liejimo ir lyginimo mechanika, laikas bei proceso metu naudojamos cheminės medžiagos. Pasirodo, kad betono danga, kaip estetinis grindų paviršius, yra mažai naudojama Lietuvoje, todėl visi klausimai, susiję su estetika, statybininkams atrodė visiškai nauji („niekas mūsų neklausia, kaip atrodys, klausia, už kiek ir kada“), todėl teko susidraugauti su Vilniaus betono centro laboratorija, kurioje aiškinausi, kas lemia betono spalvą ir kaip pasiekti norimo rezultato (paprastai jie maišo ingredientus pagal principą ką turi iš eilės). Po visos savaitės betono studijų kartu su darbų vykdytoju mes vis dėlto surinkome reikalingus betono formulės ženklus ir išsirinkome reikalingą „chemiją“. Skrupulingai aptarėme, koks turi būti mechaninis procesas.
Tą rytą, valandos su puse intervalais, atvažiavo ir buvo išpiltos 3 betonvežės mašinos. Dvi iš jų buvo tinkamos konsistencijos, trečioje – daugiau vandens, o tai jau užsakymo neatitikimas. Betonas stingsta labai greitai ir nėra jokios galimybės laiku pakeisti vieną mašina kita, kai procesai įsibėgėję. Į klausimą, kaip žinoti, ar nesuklydo ir dėl kitų formulės ingredientų, darbininkai kietai juokavo, kad tai pamatysime betonui išdžiuvus…
Vienas iš geresnių realizuotų pastatų paskutiniu metu.
Ne pats blogiausias, bet ypatingai geru jo nepavadinčiau. Tokios chaotiškos juostos yra klasika jau nuo 2003 metų, forma niekuo neypatinga. Baltic Hearts šalia stovintys yra nesulyginamai geresni, mano kuklia nuomone.
Kai Vilniuje iškilo Green Hall 2, tai tokie pastatai kaip šis jau nesukelia tokio kaifo, kokį sukeldavo prieš 10 metų.
Ne pats blogiausias, bet ypatingai geru jo nepavadinčiau. Tokios chaotiškos juostos yra klasika jau nuo 2003 metų, forma niekuo neypatinga. Baltic Hearts šalia stovintys yra nesulyginamai geresni, mano kuklia nuomone.
Kai Vilniuje iškilo Green Hall 2, tai tokie pastatai kaip šis jau nesukelia tokio kaifo, kokį sukeldavo prieš 10 metų.
Pritariu, Baltic heart yra etalonas iki dabar, nors jau senokai stovi, o dar seniau suprojektuotas. Bet vertinant medžiagų kokybę ir kad tai tam tikras pakraštys jau, tai tikrai geras skandinaviško įvaizdžio pastatas. Tokie turėtų dygti visame mieste, jis paprastas bet geras, o ne eilinė piguva
Pora foto pro automobilio langą. Greitai pradės montuoti antro aukšto perdangas. Greitis maždaug 1 aukštas į dvi savaites, manau karkasas turėtų būti užbaigtas iki balandžio vidurio.
Gyvai esant prie naujojo Danske pastato su arka, apima prieštaringi pojūčiai. Iš vienos pusės - taip, gražu, kokybiška, gerai padaryta, arka įspūdinga, bet iš kitos pusės... Kažko trūksta. Trūksta, nors tu ką - kažkokių išraiškingesnių detalių, spalvingumo. Toks pojūtis neapima prie Swedbanko, Quadrum, Europos, kosminių formų Baltic Hearts, senesnio lenkto trispalvio Danske pastato, bet čia - kažkodėl apima. Kažkada panašiai pasijutau vaikščiodamas Ikea - kur patalynė su spalvotais rombeliais? Kur indai su gėlių ar kvadratėlių ornamentais? Žiūrėdamas į netoliese esančią Panoramos sieną su įvairaus geltonumo ir juodumo atspalvių juostomis, kažkaip jaučiu, kad tai žymiai artimiau ir įprasčiau, nei tiesios baltos linijos.
Matyt, ne visiems, užaugusiems ant katalikiškai kultūrai būdingo išraiškingumo (paauksuotos bažnyčios, dideli paminklai kapinėse, kosminių formų kalėdų eglės, ryškiai geltoni, žali ar oranžiniai provincijos namai, moderni architektūra su išlankstytomis ar išlaužytomis formomis, spalvų nevengimu) yra paprasta priimti skandinavams būdingą protestantišką kuklumą ir minimalizmą (kuklios bažnyčios, mažai puošiamos kapinės, kuklios kalėdų eglės, medžio spalvos kaimo trobos Latvijoje, neįmantrūs sprendimai architektūroje).
Aišku, tai gali būti tik mano subjektyvus pastebėjimas, kuris nebūtinai sutampa su kitų.
Nekalbu apie tokius pastatus, kaip Link ar Narbuto 5 - apie juos aš turiu tam tikrą atitinkamą nuomonę, kurios gal nereikšiu, nes kažko gero nelabai galiu pasakyti...
Gyvai esant prie naujojo Danske pastato su arka, apima prieštaringi pojūčiai. Iš vienos pusės - taip, gražu, kokybiška, gerai padaryta, arka įspūdinga, bet iš kitos pusės... Kažko trūksta. Trūksta, nors tu ką - kažkokių išraiškingesnių detalių, spalvingumo. Toks pojūtis neapima prie Swedbanko, Quadrum, Europos, kosminių formų Baltic Hearts, senesnio lenkto trispalvio Danske pastato, bet čia - kažkodėl apima. Kažkada panašiai pasijutau vaikščiodamas Ikea - kur patalynė su spalvotais rombeliais? Kur indai su gėlių ar kvadratėlių ornamentais? Žiūrėdamas į netoliese esančią Panoramos sieną su įvairaus geltonumo ir juodumo atspalvių juostomis, kažkaip jaučiu, kad tai žymiai artimiau ir įprasčiau, nei tiesios baltos linijos.
Matyt, ne visiems, užaugusiems ant katalikiškai kultūrai būdingo išraiškingumo (paauksuotos bažnyčios, dideli paminklai kapinėse, kosminių formų kalėdų eglės, ryškiai geltoni, žali ar oranžiniai provincijos namai, moderni architektūra su išlankstytomis ar išlaužytomis formomis, spalvų nevengimu) yra paprasta priimti skandinavams būdingą protestantišką kuklumą ir minimalizmą (kuklios bažnyčios, mažai puošiamos kapinės, kuklios kalėdų eglės, medžio spalvos kaimo trobos Latvijoje, neįmantrūs sprendimai architektūroje).
Aišku, tai gali būti tik mano subjektyvus pastebėjimas, kuris nebūtinai sutampa su kitų.
Nekalbu apie tokius pastatus, kaip Link ar Narbuto 5 - apie juos aš turiu tam tikrą atitinkamą nuomonę, kurios gal nereikšiu, nes kažko gero nelabai galiu pasakyti...
Stovint prie Mercedes mane irgi apima prieštaringi pajūčiai: per didelis, per storas, žvaigždė ant kapoto užstoja kelią, atrodo kaip senjorų mašina ir pan. Nekalbu apie tokias mašinas kaip Dačija ar Lada, nes kažko gero nelabai galiu pasakyti...
Stovint prie Mercedes mane irgi apima prieštaringi pajūčiai: per didelis, per storas, žvaigždė ant kapoto užstoja kelią, atrodo kaip senjorų mašina ir pan. Nekalbu apie tokias mašinas kaip Dačija ar Lada, nes kažko gero nelabai galiu pasakyti...
Su Mercedes galima lyginti Swedbanką ar Quadrum. Kai bus pastatytas Libeskindo K18B - ten jau bus visas Lamborghini.
Tiesiog, ne visai pagavai mintį. Kalba ėjo ne apie kokybę (šiuo atveju ji tikrai nėra bloga, nieko dėl jos ir nesakau), bet apie minimalistišką išorinę išvaizdą. Tokią protestantiškai kuklią.
Šiaip nepasakyčiau, kad tas Danske/Telia kvartalas kuklus labai, Asgaard keys kuklus, Link, Liepyno ofisas, Radisson priestatas - šitie gana kuklūs. Bet Danske pastatas nelabai toks ir kuklus. Ten toj arkos apačioj stovint atrodo viskas labai masyviai, stiklas viduj ir apšvietimas atrodo sakyčiau gan prabangiai bet švariai, pačios tos baltos sienos yra gan masyvios kai esi šalia. Tas pastatas iš vis labiausiai išsiskiria iš aplinkui esančių ir net NMC, pažiūrėkit mano foto aukščiau, net baltoj apsnigtoj aplinkoj tas pastatas išsišoka ir atkreipia dėmesį.
Nu atrodo nerealus kvartaliukas gausis. Jei ne tas pilkas beprasmis shoodas prie Panoramos, iš viso galima būtų pritarti visiems urbanistiniams / architektūriniams sprendimams Saltoniškėse. Dabar svarbu kuo greičiau užstatyti buvusį ABB pastatą ir panaikinti Lukoilą bei tą geltonų plytų garažą prie Danskes.
Comment