Būtų užtekę pakeisti suoliukus, patvarkyti takelius, apšvietimą ir palaukti to kūrybinio įkvėpimo, jeigu jo nėra. O dabar mėginama per jėgą išlaužti kažką modernaus. Kainuos brangiai, truks ilgai, daugeliui nepatiks, bet vis tiek bus padaryta.
Būtų užtekę pakeisti suoliukus, patvarkyti takelius, apšvietimą ir palaukti to kūrybinio įkvėpimo, jeigu jo nėra. O dabar mėginama per jėgą išlaužti kažką modernaus. Kainuos brangiai, truks ilgai, daugeliui nepatiks, bet vis tiek bus padaryta.
Apie ką tu? Aikštės rekonstrukcija nesusijusi su tuo, kas čia pavaizduota. Ji jau į pabaigą eina. Paminklas atskira dalis.
Man gana įdomus pasirodė tas šviečiantis Vyčio kryžius. Bet jis reikalauja gana didelio paaiškinimo tiems, kurie nieko apie istoriją nežino (pvz., užsieniečiams).
Galvojau, kad Šimašiaus liberalais specialiai sugalvojo primesti kovą Vyčiui, kad jį išstumti kitais projektais ir dar įkalė elektroninį balsavimą, kuris daugeliui vyresnių žmonių bus barjeras. Bet su tokiais konkurso variantais geriau nejuokintų.
Paaiškinkite, kas darosi? Negi visi projektuotojai yra įbelsti į kampą su pistoletu i smilkinį su pasižadėjimu paruošti kažką crazy? Negi kažkas jiems reguliuoja? O gal pusės milijono eurų suma jiems yra per maža? Manau, kad aš sugebėčiau suprojektuoti geriau.
Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė sako, kad jau kitą savaitę Šiuolaikiniame meno centre bus pristatytos dar liepos pabaigoje atrinktų penkių Lukiškių aikštės memorialo projektų vizualizacijos – su jomis bus galima susipažinti pačioje aikštėje, t.y. čia bus pastatyti plakatai. Geriausią variantą atrinks ekspertų komisija ir visuomenė. G.Žemaitytė sako, lygias sprendimo teises turės tiek ekspertai, tiek piliečiai – jiems bus suteikta teisė balsuoti internetu, prisijungiant per elektroninę bankininkystę.
Taip, su Lukiškių aukšte daugiausia bendro turi kartuvės.
V. Sinica. Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu
Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems prasimanymams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų). Kitas populiarus prasimanymas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.
Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.
Akivaizdu, kad norintys statyti Vytį galvoja apie mitologinę, pasakišką Lietuvą, netgi apie LDK, o ne apie šiuolaikinę, modernią respubliką. Nemanau, kad tai blogai, bet, šiaip ar taip, gal jau galėtume apsispręsti, ar norime gyventi maitinami mitais ir pasakomis, ar vis dėlto realiu laiku. Žiūrėdamas į raitelį, mosuojantį kardu, negaliu galvoti apie tautos didybę, man tai labiau primena kompleksuotos tautos ambicijas būti didelei mito sąskaita. Gyventi reikėtų dabar. Vytautas Didysis neišvalys pridergto lifto ir nesutvarkys šaligatvių. Labai bijome rusų, bet elgiamės lygiai taip pat – juk šis šarvuotas riteris yra ne kas kita, o rusiškas tankas, kitaip tariant, jo atitikmuo mūsų atminties panoptikume. Pavasarį klaidžiodamas po Leipcigą užėjau vietą, kur prieš karą stovėta didžiosios sinagogos. Ją naciai sudegino 1938 metais, ko gero, Krištolinės nakties tamsoje. Ir dabar toje vietoje stovi daugybė kėdžių. Šimtas keturiasdešimt – keturiolika eilių po dešimt kėdžių. Jokių tragiškų mostų, teatrališkų gestų, tiesiog tuščios kėdės. Ir kažkodėl jų keliamas įspūdis be galo stiprus. Tokį įspūdį palieka mirusio žmogaus drabužiai, batai, kurie niekada nebepajus šeimininko kūno šilumos.
<...>
Netvirtinu, kad Lukiškių aikštėje būtinai turi būti kas nors panašaus, bet raitelis su geležiniais šarvais ir kardu – tiesiog seniena. Be to, jis agresyvus, karingas, ir tai niekaip nesusiję su gyvąja ir skausmingąja mūsų istorija. Atmintis neturėtų būti siejama su agresija. Pagaliau ne apie didybę, ne apie narsą turėtų būti žinia, juk kalbame apie tragizmą, žmogaus būties trapumą, gležnumą, apie šimtų tūkstančių mūsų piliečių patirtas kančias ir netektis. Paradoksas, bet šiuolaikinis paminklas turėtų kalbėti apie atmintį, kuri žvelgia į dabartį ir į ateitį, o ne į praeitį, ir jau tikrai ne į miglotus viduramžius.
Comment