Nesuprantu kokias čia sensacijas sugalvojote ir kuriate 
Pirmoji Žemutinė pilis buvo medinė, 1282 m.
Daug įdomesni ne tie rūmai, o varpinės kvadratinė dalis, kuri dabar yra po žeme.
Romanikos stiliaus Lietuvoje nebuvo iš iš principo būt nelabai galėjo, į Lietuvą tik priėmus krikštą įžengė gotika. Ikikrikštinės pilys stiliaus požymių neturi, tik vietinės architektūros bruožų.
Truputį apie to laikotarpio statybas šioje vietoje.
Pirmoji Žemutinė pilis buvo medinė, 1282 m.
Daug įdomesni ne tie rūmai, o varpinės kvadratinė dalis, kuri dabar yra po žeme.
Romanikos stiliaus Lietuvoje nebuvo iš iš principo būt nelabai galėjo, į Lietuvą tik priėmus krikštą įžengė gotika. Ikikrikštinės pilys stiliaus požymių neturi, tik vietinės architektūros bruožų.
Truputį apie to laikotarpio statybas šioje vietoje.
Medines, vėliau mūrines pilis-tvirtoves statė kunigaikščių statybininkai, amatininkai, papilių (prie pilių įsikūrusios gyvenvietės) gyventojai. Kaip atrodė medinės romaninio laikotarpio Lietuvos pilys, galima įsivaizduoti pažiūrėjus į Dapštiį pilies rekonstrukciją.
Perėjimą nuo medinių prie mūrinių pilių geriausiai rodo Vilniaus Žemutinė pilis. XIII a. viduryje prieš pilį esantis medinis aptvaras buvo pakeistas mūrine siena iš akmenų, vėliau ir iš plytų. Gynybiniai Žemutinės pilies įrenginiai jungėsi su Aukštutinės pilies įtvirtinimais. Po apvaliuoju bokštu (katedros varpinė) aptiktos Žemutinės pilies mūro sienos ir keturkampio gynybinio bokšto liekanos, niša su pusapvale sąrama. Sienos mūrytos iš didelių plytų ir akmenų kiautiniu būdu (dvi lygiagrečios sienos mūrijamos iš plytų ar apylygių akmenų, o tarpas tarp jų užpildomas smulkiais akmenimis, skalda ir kalkių skiediniu). Plytos dėtos dar nesilaikant ritmo. Lietuvoje iki XII-XIII a. sienos krautos tik iš nesurištų lauko akmenų ar riedulių. Toks mūras vadinamas krūsniniu (krautiniu). Jis aptinkamas kai kuriuose X-XIII a. gynybiniuose įrenginiuose Nemenčinėje, Kaune, Vilniuje ir kitur. Pažymėtina, kad ir vėliau, net iki XX a., iš nesurištų akmenų būdavo kraunamos šventorių, kapinių, kiemų tvoros, kartais pastatų pamatai, pirčių krosnys, rūmų sienos.
Nuo XIII a. paplito kalkių skiediniu surištas akmens mūras.
Iki XIII a. pabaigos didieji akmenys paprastai nebuvo skaldomi, o tik guldomi lygesniu šonu į išorę. Būtent iš tokio mūro išsirutuliojo kiautinė sienos konstrukcija.
XIII a. Lietuvoje atsirado plytos. Iš pradžių plonosios, vadinamos bizantinėmis, o vėliau storosios – bruselinės, pargabentos iš Vidurio Europos. Seniausios Lietuvoje gamintos plytos taip pat siekia XIII a. Joms prigijo lietuviškųjų plytų vardas. Lietuviškosios plytos – raudonos, pailgos formos, daug storesnės už to paties laikotarpio bizantiškąsias ir rusiškąsias plytas. Vienoje kloto pusėje, dažniausiai išilginėje, lietuviškosios plytos turėjo keletą griovelių, padarytų braukiant pirštais ar kokiu nors įrankiu. Gamybos būdas, naudojant pailgas brauktines plytas (jos dar vadinamos bruselinėmis) ir rišamąją medžiagą – kalkes, į Lietuvą atėjo iš Vidurio Europos šalių apie XIII a. vidurį. Ankstyvuosiuose statiniuose plytų kaitos ritmo nepaisyta, ilgainių ir trumpainių plytų eilėje vyravo ilgainės. Nuo XIII a. pabaigos pradėta rišti baltiškuoju (vendiniu, markiškuoju) būdu. Plytos daugiausia naudotos pilims statyti.
Perėjimą nuo medinių prie mūrinių pilių geriausiai rodo Vilniaus Žemutinė pilis. XIII a. viduryje prieš pilį esantis medinis aptvaras buvo pakeistas mūrine siena iš akmenų, vėliau ir iš plytų. Gynybiniai Žemutinės pilies įrenginiai jungėsi su Aukštutinės pilies įtvirtinimais. Po apvaliuoju bokštu (katedros varpinė) aptiktos Žemutinės pilies mūro sienos ir keturkampio gynybinio bokšto liekanos, niša su pusapvale sąrama. Sienos mūrytos iš didelių plytų ir akmenų kiautiniu būdu (dvi lygiagrečios sienos mūrijamos iš plytų ar apylygių akmenų, o tarpas tarp jų užpildomas smulkiais akmenimis, skalda ir kalkių skiediniu). Plytos dėtos dar nesilaikant ritmo. Lietuvoje iki XII-XIII a. sienos krautos tik iš nesurištų lauko akmenų ar riedulių. Toks mūras vadinamas krūsniniu (krautiniu). Jis aptinkamas kai kuriuose X-XIII a. gynybiniuose įrenginiuose Nemenčinėje, Kaune, Vilniuje ir kitur. Pažymėtina, kad ir vėliau, net iki XX a., iš nesurištų akmenų būdavo kraunamos šventorių, kapinių, kiemų tvoros, kartais pastatų pamatai, pirčių krosnys, rūmų sienos.
Nuo XIII a. paplito kalkių skiediniu surištas akmens mūras.
Iki XIII a. pabaigos didieji akmenys paprastai nebuvo skaldomi, o tik guldomi lygesniu šonu į išorę. Būtent iš tokio mūro išsirutuliojo kiautinė sienos konstrukcija.
XIII a. Lietuvoje atsirado plytos. Iš pradžių plonosios, vadinamos bizantinėmis, o vėliau storosios – bruselinės, pargabentos iš Vidurio Europos. Seniausios Lietuvoje gamintos plytos taip pat siekia XIII a. Joms prigijo lietuviškųjų plytų vardas. Lietuviškosios plytos – raudonos, pailgos formos, daug storesnės už to paties laikotarpio bizantiškąsias ir rusiškąsias plytas. Vienoje kloto pusėje, dažniausiai išilginėje, lietuviškosios plytos turėjo keletą griovelių, padarytų braukiant pirštais ar kokiu nors įrankiu. Gamybos būdas, naudojant pailgas brauktines plytas (jos dar vadinamos bruselinėmis) ir rišamąją medžiagą – kalkes, į Lietuvą atėjo iš Vidurio Europos šalių apie XIII a. vidurį. Ankstyvuosiuose statiniuose plytų kaitos ritmo nepaisyta, ilgainių ir trumpainių plytų eilėje vyravo ilgainės. Nuo XIII a. pabaigos pradėta rišti baltiškuoju (vendiniu, markiškuoju) būdu. Plytos daugiausia naudotos pilims statyti.
Comment