[VLN] Vilniaus miesto kapinės

[Evilangel]

Boleslovo Mykolo Rusecko (lenk. Rusiecki, 1824 m. lapkričio 23 Romoje - 1913 m. sausio 31 Vilniuje) kapas – dailininkas, tapytojas.
Kanuto Rusecko sūnus. Mokėsi pas tėvą Vilniuje bajorų institute, Peterburgo universitete, o 1843 m.–1850 m. Peterburgo Dailės akademijoje pas dailininkus K. Briulovą ir F. Brunį. Vėliau tobulinosi Romoje. 1850 m. už nutapytą iš gamtos portretą jam suteiktas laisvo dailininko vardas. Grįžęs gyveno ir dirbo Vilniuje, dėstė piešimą Vilniaus gimnazijoje. Tapė aliejiniais dažais, akvarele, pastele portretus, peizažus, buitines ir religines kompozicijas. Kūriniai realistiniai, neretai peraugantys į natūralizmą.
Iš darbų žinomi (laikomi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose): „Vilnius, Bernardinų kapinės“, „Autoportretas“ (1852), „Žmonos portretas“ (1850), „Žmonos bažnyčioje portretas“, „Vyro aktas“, „Dailininko žmona einanti į bažnyčią“, „Dailininko žmonos portretinė studija“, „Dailininko žmonos portretas“, „Moters portretinė studija paveikslui „Atnašaujantis Kristus“, „Moteris žalia suknele“, „Senosios moters portretas“, „Moteris vienuolyno celėje“, „Senio galvos studija“, „Kanuto Rusecko portretas“ (tėvo), „Trijų mergaičių portretas“, „Moteris su vėduokle“ (1840), peizažus – „Valstiečio sodyba Pavieniškio kaime, Dysnos apskrityje“ (1873), „Totoriškių dvarelis“ (1874) ir kt. Sukūrė religinių paveikslų Gardino Šv. Kazimiero bažnyčiai, Vilniaus katedrai.
Rinko meno kūrinius, archeologinius radinius, medžiagą Vilniaus dailės istorijai. Priklausė 1897 m. pramoninko Z. Nagrodskio įsteigtam komitetui A. Mickevičiaus paminklui Vilniuje sukurti. Vilniaus mokslo bičiulių draugijai testamentu paliko savo biblioteką, archyvą, surinktus meno kūrinius, paaukojo 10 tūkst. rublių jos namų Vilniuje statybai. Dalis palikimo saugoma Lietuvos dailės muziejuje.
Palaidotas šalia tėvo – Kanuto Rusecko. Paminklą pastatė anūkas Algirdas Kucharskis (įrašas antkapyje). Šeimos kapavietėje palaidota žmona Stefanija (Karpovič, 1829-1866) ir kiti giminės.

Kanutas Ruseckas (1800 m. vasario 22 d. Radviliškio valsčiuje, Stebėkių kaime (dab. Panevėžio raj.) - 1860 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje) - vienas ryškiausių Vilniuje kūrusių XIX a. lietuvių dailininkų, nutapęs daug religinių ir istorinių kompozicijų, portretų peizažų, buitinio bei animalistinio žanrų paveikslų.
Gimė smulkių Lietuvos bajorų Jono Rusecko ir Teresės Romanavičiūtės-Ruseckienės šeimoje, kurie valdė arba nuomojo įvairių didikų dvarus. 1809-1815 metais mokėsi Troškūnų mokykloje, išlaikomoje vienuolių bernardinų. Nuo 1816-1818 studijavo VU Teisės fakultete, vėliau Fizikos ir matematikos fakultete matematiką. 1818 perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, kur tapybos ir piešimo mokėsi pas Joną Rustemą (1762-1835), grafikos pas Juozapą Saundersą (1773-1845), skulptūros pas Kazimierą Jelskį (1782-1867). 1820-1821 m. lankė litografijos dirbtuvę. Priklausė Spindulingųjų draugijai, manoma, jog 1820-1821 m. buvo priimtas į Filomatų draugiją. Vilniaus universitete, Jono Rustemo vadovaujamoje tapybos studijoje, formavosi Kanuto Rusecko kūrybinės nuostatos, perėmusios geriausius Vilniaus meno mokyklos meninės programos principus, jos demokratiškumą, aiškias realistines tendencijas.
1821 m. vasarą, gavęs Vilniaus universiteto rekomendacinius laiškus, iš tėvo - pinigų, išvyko studijuoti Paryžiaus ir Romos dailės akademijose, pakeliui aplankydamas Varšuvą, Drezdeną, Leipcigą. Paryžiuje mokėsi pas tapytoją Gijomą Letjė ( Guillaume Guillono Lethiere, 1760-1832). 1822 rudenį persikėlė gyventi į Romą. Tobulinosi Šv. Luko akademijoje - tapybą studijavo pas akademijos profesorių Vinčenco Kamučinį
( Vincenzo Camuccini, 1771-1844), o skulptūrą pas Bertelį Torvaldseną (Bertel Thorvaldsen, 1768-1844) bei Prancūzų akademijoje pas Antuaną Žaną Grosą (Antoine Jean Gros, 1771-1835). Domėjosi Fransua Žeraro (Francois Gerard, 1770-1837), Pjetro Narciso Guerino ( Pietre Narcisse Guerino, 1774-1833), Ano Lui Žirodė-Triason (Anne Louis Girodet-Triosson, 1767-1824). Tačiau ir atsidūręs didžiuosiuose kultūros centruose, klasicizmo ir romantizmo srovių sąveikos sūkury, jis liko ištikimas sau ir savo pirmajai mokyklai. Nesižavėjo nei klasicizmo, nei romantizmo kraštutinumais, su pavydėtinu atkalumu studijavo klasikinį palikimą, pagrindiniu savo mokytoju rinkosi gamtą - svarbiausią estetinių išgyvenimų ir kūrybinio įkvėpimo šaltinį. 1831 m. grįžo į Vilnių.
Nuo 1826 gavo Vilniaus universiteto stipendiją studijuoti Italijoje. Gyvendamas Romoje subūrė dailininkus, parengė nacionalinio romantizmo programą. 1831 sugrįžo su gausia šeima į Vilnių ir gyveno iki mirties. Nuo 1834 dėstė piešimą ir tapybą Vilniaus bajorų pensione, nuo 1839 Bajorų institute K. Ruseckas įsteigė piešimo studiją, kur iki gyvenimo pabaigos mokė piešimo ir tapybos. Vertėsi privačiomis pamokomis, nuo 1848 nuomojo dvarus.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu K.Ruseckas sukūrė akademistinių kompozicijų mitologiniais ir religiniais siužetais, Romos apylinkių peizažų. Portretai K. Rusecko tapyboje yra pati ryškiausia jo kūrybos dalis. Dailininkas sukūrė romantiškų Lietuvos kaimo buities vaizdų, animalistinio žanro paveikslų, Vilniaus ir jo apylinkių peizažų.
K. Rusecko, pasiekusio didelio meistriškumo piešimo, tapybos ir kompozicijos srityje, kūryba vertinama kaip viena ryškiausių romantizmo dailės apraiškų Lietuvos dailėje.
Išliko daugybė Romoje pieštų gamtos studijų, eskizų, brandžių peizažų. Juose dailininkas įamžino Romos architektūros paminklus ir jų ansamblius, siauras senamiesčio gatveles, egzotišką parkų augmeniją, Romos ir Italijos provincijos kraštovaizdžius. Vieni šių darbų yra grynai pažintiniai, kiti, nuspalvinti subjektyviais išgyvenimais, verčia susimąstyti apie panteistinę gamtos didybę: “Melsvas Apeninų kraštovaizdis”, “Italijos kraštovaizdis su krioliu”), “Campania Romana”), “Romos miesto parkas”. Gamta domino dailininką visais aspektais - ar tai būtų saulės nutvieksti amžinojo miesto mūrai, ar didinga kalnų panorama, ar mažas pakelės augalėlis (“Tabako augalo studija”, “Agava”), kiekviename motyve jis ieškojo savitumo, individualumo. Gėrėjosi gamtos formų turtingumu, studijavo praeities paminklus (“Koliziejaus arkos”, “Koliziejaus griuvėsiai iš vidaus”, “Rotondinis bokštas ant kalvos”). Šie jausmingi, jaunatviškai temperamentingi darbai savo stilistika bene labiausiai artimi romantizmo dailei. Vėliau K. Ruseckas ėmė tapyti kiek kitaip - Vilniaus laikotarpio peizažai jau kiek kuklesnio kolorito, santūresni, lyriški, nors vaizduojami motyvai išliko konkretūs, ikonografiškai tikslūs. Anot Vlado Drėmos, “tai realybės romantika”. Vilniuje dailininkas tapė ne tik kalvotas Lietuvos kraštovaizdžio panoramas (“Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia”, “Vilniaus vaizdas nuo Paplaujos”, “Vilniaus Bernardinų sodas”), ramybe dvelkiančius nuošalius kampelius (“Tiškevičių malūnas Paplaujoje”, “Potockių malūnas Paplaujoje”), bet ir gūdžias Lietuvos girias. Bene vienintelis lietuvių dailėje jis ėmėsi animalistinių kompozicijų: įkvėptas Baltvydžių girios įspūdžių, nutapė didžiulio formato drobę “Stumbro medžioklė”, o tapydamas kompoziciją “Meškų urve”, net įsigijo mažą meškiuką, kad galėtų jį stebėti ir piešti iš natūros.
K. Ruseckas buvo puikus portretistas. Savo kūriniuose jis tęsė Jono Rustemo puoselėtą psichologinio portreto tradiciją, pagal modelį pasirinkdamas kompoziciją, apšvietimą, net tapymo manierą. K. Rusecko portretų plastinė forma nesudėtinga, tačiau labai įvairi. Vienos drobės nutapytos greitosiomis, ekspromtu, siekiant kuo tikslesnės portretuojamojo charakteristikos, psichologinės būsenos išraiškos (“Besijuokiantis italas”, Felikso Rusecko, Zarembos portretai), kitos - klasicistiškai išbalansuotos, reprezentatyvios (Jono Rusecko, Protnickytės-Ruseckienės, Krajevskytės-Ivickienės portretai).
Dar gyvendamas Romoje Ruseckas susidomėjo buitiniu žanru. Išvykų metu jis piešė ir tapė italų valstiečius (“Senas italų piemuo ir mažas piemenėlis”, “Italų valstietis parduoda pieno gaminius), Romoje nutapė pirmąsias buitines kompozicijas (“Mergaitė su balandžiu”). Vilniuje dailininkas išgarsėjo buitinių paveikslų ciklu, kuriame vaizdavo lietuvių liaudį (“Pjovėja”, “Lietuvaitė su verbomis”, “Lietuvaitė žvejė”, “Zakristijonas”). Simpatija paprastam žmogui ir meile gimtajam kraštui alsuojantys paveikslai sulaukė didžiulio pasisekimo ano meto visuomenėje. Įvairių užsakovų pageidavimu dailininkas nutapė ne po vieną jų variantą. Vilniaus apylinkių šventes ir liaudies tradicijas Ruseckas vaizdavo ir daugiafigūrėse kompozicijose (“Dievo Kūno procesija Vilniuje”, “Vakarinės pamaldos Aušros Vartuose”, “Sekminės Vilniaus Kalvarijose”, “Joninės Rasų priemiestyje”, “Petrinių mugė Antakalnyje”).
Vilniaus laikotarpiu Ruseckas tapė daug paveikslų bažnyčioms (Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės ir kt.). Pirmuosiuose bažnytiniuose paveiksluose (“Šv. Jonas Krikštytojas su avinėliu”) dailininkas ieškojo savito temos sprendimo, originalios kompozicijos, vėliau, kai bažnyčioms teko tapyti vis daugiau ir daugiau, nevengė pasinaudoti žinomų dailininkų patirtimi, savaip interpretuodamas jų kompozicijas, taikydamasis prie užsakovo pageidavimų.
Vilniaus meno mokyklos tradicijas Ruseckas sugebėjo deramai pratęsti ne vien kūryba, bet ir pedagogine veikla. Jo vadovaujama piešimo studija Vilniaus bajorų institute buvo kur kas daugiau, nei paprasta gimnazijos piešimo klasė, ji prilygo vidurinei dailės mokyklai. Studijoje dailės pradmenis gavo dauguma žymiausių XIX a. II pusėje dirbusių Vilniaus tapytojų - broliai Alfredas ir Eduardas Matas Römeriai, Eduardas Paulavičius, Tadas Goreckis, Albertas Žametas, Jonas Zenkevičius, Romanas Alekna-Švoinickis ir kt.
Daug kūrinių liko užsienyje, ypač Italijoje. Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip 330 dailininko piešinių, eskizų, studijų, kopijų, peizažų, portretų, buitinių kompozicijų. Didžiąją jų dalį sudaro kūriniai, po dailininko mirties likę jo dirbtuvėje. Juos pagarbiai išsaugojo sūnus Boleslovas, prieš savo mirtį viską užrašęs Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Keletas Kanuto Rusecko tapytų portretų, peizažų, Vakarų Europos dailininkų paveikslų kopijų į Lietuvos dailės muziejų pateko iš privačių rinkinių. Jubiliejinėje Kanuto Rusecko kūrinių ekspozicijoje Lietuvos dailės muziejaus rinkinius gražiai papildo peizažas “Neapolis” ir kompozicija “Pjovėja”, kadaise buvę Pliaterių rinkiniuose Švėkšnoje. Juos parodai paskolinti maloniai sutiko Žemaičių muziejus “Alka”.
Dailininkas palaidotas šalia sūnaus Mykolo (1832-1836) ir žmonos Antaninos (1802-1853); jiems pastatytas bendras paminklas, kuriame iškalta ir sūnaus Tado (1829-1863), mirusio ir palaidoto Lenkijoje, pavardė



Boleslovo Mykolo Rusecko autoportretas (1852)


Kanutas Ruseckas


Žymūs K.Rusecko paveikslai:
"Pjovėja" (1844)


"Lietuvaitė su verbomis" (1847)


Ar žinote kurioje Vilniaus bažnyčioje tapytas šis paveikslas ?

[Evilangel]

Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761 m. gegužės 6 d. Jasionyse, dab. (Baltarusija, Gardino sritis, Varenavo rajonas) – 1847 m. balandžio 27 d. Vilniuje) kapas (dešinėje) – Lietuvos mokslininkas filosofas, publicistas, botanikas, zoologas, geologas, gamtininkas, profesorius (1802).
Pradinį mokslą baigė Valkininkuose. 1774-1779 m. mokėsi Ščiutino (Baltarusija), Lydos, Liubešovo (Ukraina, Volynės sritis) pijorų mokyklose. 1779 m. Liubešove buvo patvirtintas pijorų ordino nariu. 1779-1780 m. mokytojavo Raseinių, Ščiutino (įsteigė Ščiutine botanikos sodą) ir Vilniaus pijorų mokyklose. 1781-1783 m. klausė filosofijos kursą Vilniaus pijorų kolegijoje Šnipiškių vienuolyne Vilniuje, kartu Vilniaus universitete 1782 m. lankė fizikos, o 1783 m. chemijos paskaitas. 1784 m. įšventintas kunigu. Iki 1786 m. mokytojavo Ščiutine. 1786-1787 m. Vilniaus universitete išklausė chemijos ir zoologijos kursus, o taip pat 1787 m. G. Forsterio privačiai skaitytą botanikos kursą.
1790-1792 m. Vilniaus pijorų mokykloje pirmą kartą Lietuvoje pradėjo dėstyti gamtos mokslus (botaniką ir zoologiją). 1792-1797 m. buvo išvykęs tobulintis į Vakarų Europą – Austriją, Saksoniją, Vengriją, kur domėjosi naudingosiomis iškasenomis, jų geologija. Sumanęs Vilniuje įkurti veterinarijos mokyklą, 1795-1796 tobulinosi Vienoje. Išklausė gyvulių anatomijos, fiziologijos, farmacijos, patologijos ir terapijos kursus. 1797 m. grįžo į Lietuvą ir Vyriausioje mokykloje užėmė iš pradžių viceprofesoriaus vietą. VU 1972 -1824 (su pertrauka) skaitė mineralogiją, botaniką ir zoologiją Gamtos mokslų katedroje (dėstė ir Ignotui Domeikai), nuo 1802 m. – Gamtos mokslų katedros profesorius. 1798 m. apgynė disertaciją, skirtą mineralogijos, krašto geografijos klausimams nagrinėti. 1802-1803 gamtos istorijos, 1803-1824 botanikos katedros vedėjas. 1799-1824 vadovavo VU botanikos sodui bei gamtos mokslų kabinetui.
Jo iniciatyva 1799 perorganizuotas ir išplėstas VU botanikos sodas iš Pilies gatvės perkeltas į Sereikiškes (buv. Jaunimo sodas), Gedimino kalno papėdėje, garsėjęs augalų kolekcija ir kaip vienas tvarkingiausių to meto Europoje. įrengė sode šiltnamių, pasodino naujų augalų, sutvarkė zoologijos rinkinius. Pagausino sodo augalų skaičių, keisdamasis augalais su 15 miestų išpopuliarino jį Europoje, papildė naujais rinkiniais Gamtos mokslų kabinetą. Teigė, kad gamta turi savo dėsnius, o gyvieji gamtos kūnai yra medžiagos cheminių kitimų rezultatas, kad žmogus kūnu panašus į kitus žinduolius. Aiškindamas organizmų kilmę ir jų psichinę veiklą pripažino dieviškąjį pradą. 1802-1803 m. paskelbė naują gamtos mokslų dėstymo programą, į ją įtraukė naminių gyvulių anatomijos, jų laikymo ir veisimo kursą. Skaitė mineralogijos paskaitas, dėstė botaniką, vadovavo gamtos mokslų katedrai. Tyrė Vilniaus, Ščiutino, Lydos, Gardino apylinkių florą, taip pat paukščius, vabzdžius. Tyrė mineralinių vandenų versmes, nustatė druskų koncentraciją buvusio Stakliškių kurorto mineraliniuose šaltiniuose, tyrė durpynus, pelkių rūdas.
Varšuvos, Peterburgo gamtininkų draugijų narys. Kartu su kitais redagavo žurnalą lenkų kalba „Vilniaus dienraštis“ (Dziennik Wileński), jame skelbė gamtos mokslų srities straipsnius. Pirmasis parašė vadovėlių studentams. Jo išleistos knygos: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos laukinių augalų aprašymas“ (lenk. Opisanie roślin w Prowincyi W.X. Litewskiego, naturalnie rosnących. Vilnius, 1791 m.) - knygoje pateikė daug savo surinktų augalų rūšių iš Vilniaus ir jo apylinkių, „Taikomoji botanika“ (Botanika stosowna. Vilnius, 1799 m.), „Lietuvos augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“ (Opisanie roślin Litewskich, wedlug ukladu Linneusza, 1811 m.). Populiariausias jo botanikos darbas - 2 dalių veikalas „Botanikos pradmenys“ (Początki botaniki. Varšuva, 1804-1805 m., II ir III leidimai - Vilniuje 1818 ir 1829 m.) buvo vartojamas mokyklose kaip vadovėlis. Išleido 4 dalių veikalą „Trumpasis zoologijos kursas“ (Zoologia krótko zebrana. Vilnius, 1807 m., 4 leid. 1829 m.). Parašė „Mano gyvenimo atsiminimai“ (Krokuva, 1914) bei „Rinkinį fragmentiškų žinių apie Vilniaus universiteto asmenis ir mokslo įstaigas seniau ir dabar“ (dalis jų pavadinta „Lietuviškais vaizdeliais“, išleista Poznanėje 1874).
Antkapį (skulpt. J. Horbacevičius) 1848 įrengė sūnėnas Juozapas Jundzilas. 1897 jį atnaujino giminaitis gydytojas Ipolitas Jundzilas.



Stanislovas Bonifacas Jundzilas

[Evilangel]

Jono Znoskos (lenk. Znosko, 1772 Vilniuje – 1833 balandžio 23) kapas – ekonomistas, filosofas, profesorius (1810).
1794 baigė VU, mokytojavo Gardine. 1802-1804 VU dėstė logiką, 1803 m., nesuradus tinkamos kandidatūros į laisvą profesoriaus vietą, filosofiją dėstė būdamas adjunktu.
Pirmasis su A. Smito (žymaus škotų ekonomisto ir filosofo, Glasgovo universiteto profesoriaus) teorijos pagrindais Vilniaus universiteto studentus supažindino pradėjęs šią teoriją dėstyti 1810 m. 1810 m. tapo pirmuoju politinės ekonomijos profesorium ir dėstė ją iki 1824 metų. 1819 m. Tiek J. Znoska, tiek jį pakeitęs J. Vaškevičius dėstomą politinės ekonomijos kursą pamažu plėtė, pradėjo gvildenti prekybos bei finansų ir kreditų klausimus. Tuo pat metu VU formavosi konkrečiosios ekonomikos – finansų, prekybos, pramonės, žemės ūkio ekonomikos pradmenys. J. Znoska taip pat plėtė politinės ekonomijos kurso apimtį, įtraukdamas prekybos ir finansų klausimus. J. Znoska ir J. Vaškevičius padėjo pamatus siauresnėms savarankiškoms ekonominėms disciplinoms, kurių tolesnė raida nutrūko 1832 m. uždarius VU. 1827-1832 J. Znoska - Politinių ir moralinių mokslų fakulteto dekanas.
Išvertė Adomo Smito veikalą „Tautų turtai“ (The Wealth of Nations. London, 1776). Lenkų kalba 1811 Vilniuje išleido knygą „Politinės ekonomijos mokslas pagal Adomo Smito sistemą“ (Nauka ekonomii politycznej... Vilnius, 1811), kuri davė pradžią savarankiškai J. Znoskos mokslinei veiklai, vainikuotai originalaus mokslinio tyrimo “Studija apie politinę ekonomiją, jos istoriją ir sistemas” (Rozprawy o ekonomii politycznej, jej historii i systemach. Vilnius, 1816). Taip pat išvertė į lenkų k. de Kondijako vadovėlį „Logika arba Mąstymo meno pagrindai“ (3 leid. Vilnius,1802, 1808, 1819).
Gyveno 3 aukšte VU M. Daukšos kieme, kuriame įsikūręs Istorijos fakultetas, anksčiau vadintas Malkų, arba Juoduoju, kiemu.
Kapinėse palaidotas šalia žmonos Petronėlės (mirė 1875), giminių – Juozapas (1793-1849), Apolonija (1789-1872), Povilas (1791-1849), Vincentas (1789-1852) Znoskos; jiems pastatytas bendras paminklas.

[Evilangel]

Napoleono Raubos (lenk. Rouba, 1860 vasaris 6, Dieveniškėse -1929 gruodžio 11) kapas - literatas, žurnalistas. Dailininko Mykolo Raubos tėvas.
1864 m. jo tėvai buvo ištremti į Kazanės guberniją. 1869 apsigyveno Lenkijos karalystėje. Mokėsi Varšuvoje, studijavo Varšuvos universiteto Teisės fakultete. 1884-1887 dirbo žemės ūkio darbus, vertėsi literatūrine veikla.
Rašė lenkų k. 1895 „Athenaeum“ žurnale paskelbė pirmą savo novelę „Keistuolis“. Vilniuje apsigyveno XIX a. pab. Nuo 1906 dirbo „Kurier litewski“ laikraščio redakcijoje. Varšuvos, Krokuvos, vėliau Vilniaus periodikoje paskelbė novelių, apsakymų, apybraižų, feljetonų, korespondencijų, straipsnių apie visuomeninį ir kultūrinį Vilniaus gyvenimą. Išleido „Vadovą po Lietuvą ir Baltarusiją“ (lenkų k. 3 leid. Vilnius, 1909, 1910, 1912), romanus „Dėdės palikimas“ (Vilnius, 1896), „Lietuvos ganykla“ (Krokuva, 1901). Buvo vienas iš aktyviausių Rasos šventės tradicijų atgaivinimo veikėjų. Per Jonines buvo susirenkama pavakaroti Antakalnyje prie Neries. Skambėdavo liaudies dainos visomis Vilnijos krašte gyvavusiomis kalbomis, upe plaukdavo liepsnojantys laužai ir vainikai. Šventę buvo praminę „Vainikais“. Apie jos tradiciją N. Rauba net knygelę 1927 metais yra išleidęs.
Šalia palaidota žmona Antonina (Kovzan, 1862-1936). Taip pat netoliese ir jo sūnus Mykolas Rauba (1893-1941) su savo žmona Kazimiera Rauba (1896-1941) - abu dailininkai, tapytojai.

[Evilangel]

Vladislavo Zahorskio (1858 spalio 1, Švenčionyse – 1927 rugpjūčio 24) kapas – istorikas, gydytojas.
Mokyklą baigė Ufoje (Urale), kur dėl politinių aplinkybių 1865 persikėlė gyventi jo tėvas. 1883 baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1883-1892 dirbo gydytoju Jakaterinburge bei Čeliabinske. Į Vilnių atvyko 1893, vertėsi gydytojo praktika. Kurį laiką dirbo gydytoju Birštone. 1901-1907 aktyviai veikė slaptoje Senovės ir etnografijos mėgėjų draugijoje. 1907 su kitais įsteigė lenkų Vilniaus mokslo bičiulių draugiją, 1907-1916 jos vicepirmininkas, 1916-1927 pirmininkas. 1925 išrinktas garbės nariu. Nuo 1907 Draugijos fondų (knygų, rankraščių, muziejinių vertybių) saugotojas ir tvarkytojas. Dalyvavo ir Vilniaus medicinos draugijos veikloje, nuo 1895 jos sekretorius. Buvo daugelio kitų Vilniaus ir Lenkijos mokslo ir medicinos draugijų narys. 1904 vienas Palangos bičiulių draugijos steigėjų.
1906-1915 Vilniuje prisidėjo prie laikraščių „Vilniaus aušra“ („Zorza Wilenska“) ir „Aušrinė“ („Jutrzenka“) leidimo, nuo 1906 laikraščio „Vilniaus dienraštis“ („Dziennik Wilenski“) redakcinio komiteto pirmininkas. 1915 Kirtimuose (prie Vilniaus) įsteigė 250 vietų infekcinę ligoninę, buvo jos vyriausiasis gydytojas. Vadovavo Raudonojo kryžiaus Vilniaus skyriui. Vienas VU atkūrimo iniciatorių, atkūrimo komisijos narys. Parašė daug mokslo darbų apie Vilniaus medicinos draugijos veiklą, Lietuvos ir Vilniaus architektūros paminklus, žymius žmones. Parašė medicinos straipsnių. Tyrė senąsias Vilniaus kapines, rūpinosi jų priežiūra, piešė antkapinius paminklus.
Išleido knygas (lenkų k.) „Imperatoriškoji Vilniaus medicinos draugija. 1805-1895“, (rusų k., Vilnius, 1896, papildytas leid. lenkų k. – Varšuva, 1898), „Trakai ir Trakų pilis“ (Vilnius, 1902), „Vilniaus katera“ (Vilnus, 1904), „Vilniaus šv. Onos bažnyčia“ (Vilnius, 1905), „Simonas Konarskis. Jo gyvenimas ir darbai“ (Vilnius, 1907), „Vadovas po Vilnių“ (5 leid., Vilnius, 1910, 1921, 1922, 1927, 1935), „Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia“ (Vilnius, 1910), „Vilniaus masonų ložė „Uolusis lietuvis“ (Vilnius, 1911) ir kt. VU gydytojo prof. J. Franko atsiminimai buvo parašyti prancūzų kalba, XX a. pr. į lenkų kalbą su kai kuriais teksto praleidimais juos išvertė V. Zahorskis, o lietuviškas atsiminimų vertimas iš originalo kalbos „Atsiminimai apie Vilnių“ pasirodė tik 2001 metais.
Vilniaus legendų, padavimų, mitų rinkiniai pradėti leisti gana vėlai. „Vilniaus padavimai ir legendos“ knyga (lenk. „Podania i legendy Wilenskie“) buvo išleista 1925 m. Vilniuje lenkų kalba. Knygą parengė V. Zahorskis, jis domėjosi Vilniaus praeitimi, pats rinko legendas ir po kiekviena jų užrašė, iš kur ji sužinota. Ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista 1931 metais Kaune. Kaip rašoma pratarmėje, „Vilniaus padavimus, „sekdamas daktaru Zahorsku parašė P. Vingis“. Knygoje pateikiamos 39 Vilniaus legendos. Tarp jų ir garsios legendos apie kunigaikščio Gedimino sapną, Barboros Radvilaitės ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilę ir kt. Šios knygos leidimas pakartotas 1990 ir 1991 metais.
Savo archyvą paliko Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Jo rankraščių medicinos temomis yra Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje, senųjų Vilniaus kapinių 1917-1924 piešinių – Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje.
V. Zahorskis palaidotas šalia žmonos Antaninos (Bakščevič, mirė 1915); jiems pastatytas bendras paminklas.



V. Zahorskio knyga "Vilniaus padavimai" (1925)

[Evilangel]

Altilerijos generolo Aleksanderio Sienkievičiaus (1822-1900) kapas

[Evilangel]

Senųjų kapinių kampelis. Kapas vaiko Bogdono Mankevičiaus (lenk. Bohdan Mankiewicz). Mirė 6 metų ( mirė 1941 m.). Užrašas ant kapo (iš lenkų kalbos): "Mažai gyvenai mielas vaike. Dievas tave iš mūsų paėmė. Paliko mus be tavęs amžiams. Melski už mus tenai." Buvo išlikusios tik dvi iš 5 angelų skulptūrų, tačiau šiame amžiuje trys angelai esantys kampuose buvo atkurti.

[Evilangel]

Kapinių mūrinė klasicizmo stiliaus koplytėlė su medine Nukryžiuotojo skulptūra (statyta 1838)


Paminklinė lenta ant koplytėlės su iškaltu lenkišku atminimo įrašu: " Paminklas čia pastatytas įkuriant šias kapines, priklausančias Vilniaus kunigų bernardinų bažnyčiai. Šioje vietoje buvo laikomos pirmos Šventosios mišios, kurias celebravo kunigas Liachnickis, oficiolas, pamokslą sakė kunigas bernardinas Rajunecas. Šis paminklas 1849 liepos 29 d. patarėjo Dominyko Šamotulskio sutaisytas ir papuoštas, tų pačių metų rugpjūčio 9 d. buvo pašventintas kunigas bernardinas laikant pamaldas. Pamokslą sakė kunigas Giedraitis. Pirmasis šioje vietoje buvo palaidotas Antony Skimbrowicz".
Įrašas buvo iškaltas paminklinėje lentoje, įmūrytoje koplytėlės išorėje. Paminklinė lenta buvo sunaikinta, jos įrašo nuorašą pateikė A. H. Kirkoras knygoje "Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes" (1856). Šios lentos įrašo nuorašas yra ir V. Veteikos kartotekoje Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje. Buvo sukurta ir įmūryta nauja lenta.

[Evilangel]

Kapinių kolumbariumai (statyti 1810-1811). Remiantis V. Veteikos kartoteka, galima tvirtinti, kad kolumbariumuose pradėta laidoti 1812 m. balandžio mėnęsį: kartotekoje yra du šį mėnęsį čia palaidotų žmonių paminklinių lentų įrašų nuorašai. 1812 gruodžio 15 d. čia buvo palaidotas VU teisės prof. Kornelis Pocolojevskis. Šis kaip ir visi kiti laidoti kolumbariumuose palaikai neišliko, buvo išplėšti sovietmečiu. 1948 m. palaikai iš kolumbariumų buvo išimti ir užkasti kairėje koplyčios pusėje , šalia kolumbariumo, bendroje duobėje. Galimas dalykas, kad palaikus laidoje ne vienoje, o keliose duobėse. Kolumbariumuose buvo palaidota daug įžymių Lietuvos žmonių, vienas iš jų VU matematikos prof., filosofas Pranciškus Norvaiša.
Apie 1998-2000 kolumbariumai buvo renovuoti; paliktas ir senų atvirų kolumbariumų fragmentas.

[Evilangel]

1825 m. kapinėse pradėta statyti koplyčia, 1827 m. ji pašventinta, o 1828 baigta statyti. 1829 m. pr. Vilniaus bernardinų bažnyčios mirties metrikų knygoje įrašyti 2 palaidojimai šios koplyčios požemyje: sausio 27 d. čia palaidotas gydytojas bei išsivaduojamojo judėjimo (anticarinio) dalyvis Motiejus Barankevičius, o sausio 28 d.- VU matematikos profesorius, vyskupas Tadas Kundzičius. 1873 m. kovo 2 d. koplyčioje palaidotas istorikas, kunigas Mamertas Herburtas. Koplyčios išorinėje sienoje, prie įėjimo į požemį, įmūryta jo antkapinė lenta. XIX a. pab. L. A. Zaštautas sudarė koplyčios požemyje buvusių kapų schemą, kuria remiantis atrodytų, kad požemio kolumbariume būta 49 laidojimo nišų. Jau tuo metu 16 iš jų nebebuvo pamiklinių lentų. Vėliau šio požemio paminklinių lentų įrašus nurašė V. Veitka. Šiuo metu koplyčios požemis yra užmūrytas.

[Evilangel]

Ir dar keletas nuotraukų iš Bernardinų kapinių.

Nežinomų lenkų karių kapai, žuvusių 1919 m.

[Evilangel]

Kapinių vartai (pagrindinis įėjimas) nuo Žvirgždyno gatvės.

[Evilangel]

Renovuota senoji kapinių siena su kontraforsu.

[praeivis]

Kapinių kolumbariumai (statyti 1810-1811). Remiantis V. Veteikos kartoteka, galima tvirtinti, kad kolumbariumuose pradėta laidoti 1812 m. balandžio mėnęsį: kartotekoje yra du šį mėnęsį čia palaidotų žmonių paminklinių lentų įrašų nuorašai. 1812 gruodžio 15 d. čia buvo palaidotas VU teisės prof. Kornelis Pocolojevskis. Šis kaip ir visi kiti laidoti kolumbariumuose palaikai neišliko, buvo išplėšti sovietmečiu. 1948 m. palaikai iš kolumbariumų buvo išimti ir užkasti kairėje koplyčios pusėje , šalia kolumbariumo, bendroje duobėje. Galimas dalykas, kad palaikus laidoje ne vienoje, o keliose duobėse. Kolumbariumuose buvo palaidota daug įžymių Lietuvos žmonių, vienas iš jų VU matematikos prof., filosofas Pranciškus Norvaiša.
Apie 1998-2000 kolumbariumai buvo renovuoti; paliktas ir senų atvirų kolumbariumų fragmentas.

Atvaizdas


Atvaizdas

Cia Lietuvoj sitaip laidodavo? Pirma karta matau. Kokiame cia mieste ir kur taip yra?

[Evilangel]

Stulpelis rodantis, kad kitoje kapinių pusėje (kur teka Vilnia) taip pat buvo tvora, tačiau iki šių dienų neišliko. Užrašas: "Senosios tvoros stulpas 1812". Tvora kaip ir kai kurie paminklai nugarmėjo (erozijos pasekoje) šlaitu link upės. Kai kurie kapai ir šiandien yra netoli nuslinkimo link upės.

[Evilangel]

Cia Lietuvoj sitaip laidodavo? Pirma karta matau. Kokiame cia mieste ir kur taip yra?

Kapinės - Vilniuje, Bernardinų (Užupyje). Na Vilniuje kiek žinau išlikusių kolumbariumų kitose kapinėse nėra. Kolumbariumuose laidota XIX a. daugiausiai visuomenei nusipelniusius asmenis (Bernardinų kapinėse daugiausiai VU profesorius). Karstas buvo įmūryjamas į vieną iš kolumbariumo nišų. Deja iki šių dienų neišliko palaikų kolumbariume, tik renovavus naujai sieną bei kolumbariumus, buvo sumanyta palaidoti du Užupyje gyvenusius nusipelniusius asmenis - fotografą ir žurnalistą V. Kapočių ir dailininką-dizainierių V. H. Neimantas, tačiau vėliau kilus diskusijų jau nebelaidota.
Yra kolumbariumų buvę ir Rasų kapinėse (ten net garsus dailininkas P. Smuglevičius viename iš jų buvo palaidotas), tačiau buvo sunaikinti. Bernardinų kapinėse taip pat buvo sunaikinti apie XX. a. vid., tačiau renovuoti apie 1999 m.

[nepolitikas]

Kapinės - Vilniuje, Bernardinų (Užupyje). Na Vilniuje kiek žinau išlikusių kolumbariumų kitose kapinėse nėra. Kolumbariumuose laidota XIX a. daugiausiai visuomenei nusipelniusius asmenis (Bernardinų kapinėse daugiausiai VU profesorius). Karstas buvo įmūryjamas į vieną iš kolumbariumo nišų. Deja iki šių dienų neišliko palaikų kolumbariume, tik renovavus naujai sieną bei kolumbariumus, buvo sumanyta palaidoti du Užupyje gyvenusius nusipelniusius asmenis - fotografą ir žurnalistą V. Kapočių ir dailininką-dizainierių V. H. Neimantas, tačiau vėliau kilus diskusijų jau nebelaidota.
Yra kolumbariumų buvę ir Rasų kapinėse (ten net garsus dailininkas P. Smuglevičius viename iš jų buvo palaidotas), tačiau buvo sunaikinti. Bernardinų kapinėse taip pat buvo sunaikinti apie XX. a. vid., tačiau renovuoti apie 1999 m.

siūlau nueiti dar kartą į rasų kapines, vieną kitą kolumbariumą tikrai rasi...

[Evilangel]

Ir dar keletas įdomesnių kapų

[Evilangel]

siūlau nueiti dar kartą į rasų kapines, vieną kitą kolumbariumą tikrai rasi...

Na gal senokai jau buvau Rasose, nebent atrestauravo, o su mauzoliejais tamsta nemaišot ?

[nepolitikas]

na nesu didelis specialistas, bet manau, kad antžeminis statinys su kelių aukštų nišomis "nabašnikam" sukaišioti ir būtų kolumbariumas.
lyg tai užkliuvo akys už kažkokio vienuolyno "etažerės".
kai būsiu vilniuje staptelsiu pasitikslinti ir nufotografuosiu