[VLN] Vilniaus miesto kapinės

[Evilangel]

Norėčiau pradėti šią temą nuo kiek mažiau žinomų ir Lankomų Vilniaus kapinių.

1. Bukčių senosios kapinės.

Bukčių miške prie Neries, Lietaus gatvės gale (Lazdynėliuose) yra senos kapinaitės. Jose buvo laidojami Bukčių, Šeškinės, Miškinių, Šaltūnų apylinkių mirusieji. Seniausias šiuo metu aptinkamas antkapis šiose kapinėse - metalinis kryžius padarytas iš geležinkelio bėgių su žmogaus mirimo data: 1865 m.liepos 14 d. taip pat yra dar keli senesni lenkiški bei sentikių XIX a. pab., bei XX a. pr. kapai.

[Evilangel]

[Evilangel]

Kapinėse yra ir keletas keistokų, netipiškų katalikams (kiek panašių į musulmonų) antkapinių paminklų.

[Evilangel]

Seniausias išlikęs antkapis - kryžius iš geležinkelio bėgių.

[Evilangel]

Sudervės kapinės Viršuliškių rajone per Vėlynes

[Evilangel]

Bernardinų kapinės yra Užupyje, Vilnios upės dešiniajame krante. Plotas 3,6 ha. Įsteigtos Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu 1810 m. Vilniaus dūmai paskyrus 2,6 ha sklypą. XIX a. pradžioje Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose kapinės buvo uždaromos ir atidaromos už miesto. Reikėjo uždaryti ir senąsias bernardinų kapines, veikusias XV–XVIII a. tarp bernardinų bažnyčių: Šv. Pranciškaus bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios ir Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios. Miesto valdžia vokiečių kongregacijai, vadovaujamai bernardinų vienuolių, naujoms kapinėms išskyrė žemės sklypą prie Polocko trakto ir Žvyro kalno. 1810 m. spalio 2 d. pradėta laidoti, o naujos kapinės pašventintos 1810 m spalio 14 d. Kapinių pašventinimui atminti pastatytas laikrodis, centre pastatyta mūrinė klasicistinė koplytėlė.

1850 m. bernardinai pradėjo siekti praplėsti kapines. 1860 m. miesto valdžia išskyrė vakarinei kapinių daliai papildomą sklypą. Jis buvo pašventintas 1861 m. spalio 21 d., to atminimui pastatytas medinis kryžius.

Antroje XX a. pusėje kapinės apleistos. Po 1945 m. nugriauti kolumbariumai, palaikai 1948 m. užkasti duobėse koplyčios kairiojoje pusėje. Nuo 1967 m. kapinėse beveik nebelaidojama.

Dalyvaujant dviem Lietuvos ir Lenkijos fondams vykdoma kapinių atstatymo programa. 2005 m. kovo 10 d. per Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnevskio vizitą į Lietuvą Lenkijos prezidentas ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Bernardinų kapinėse atidengė lentą su įrašu, kad jie įsipareigoja globoti kapinių restauraciją.

[Evilangel]

1820 m. pastatyti dekoruoti kukliais piliastrais pasibaigiančiais timpanais kaustytais trimis kryžiais klasicistiniai kapinių vartai. Prie vartų šliejasi varpinė, kurioje seniau kabėjo trys varpai.

[Evilangel]

1810-1812 m. pastatyti kolumbariumai, o 1812 m. kapinės aptvertos mūrine tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu.

[Evilangel]

Apie 2004 m. koliumbariumai buvo atrestauruoti. Dviejuose kriptose palaidoti du žinomi Užupio rajono gyventojai: V. Kapočius ir V.H. Neimantas.



Viktoras Kapočius (1943-2007) - "Lietuvos ryto" fotografas bei žurnalistas, buvo nužudytas savo bute.



Valdas Herkus Neimantas (1966-2005) - dailininkas, dizaineris (sukūrė Užupio respublikos logotipą ir kt.), muzikantas (akustinė gitara, skudučioai grupėje "Ženklas X").

[Evilangel]

Naujų kapinių pašventinimo proga 1810 m spalio 14 d. pastatytas laikrodis, centre pastatyta mūrinė klasicistinė įsteigimo koplytėlė su paminkline lenta ir medine Nukryžiuotojo skulptūra. Gal kas žinote kur tas laikrodis buvo ?

[Evilangel]

Bene vienas labiausiai pastebimų kapinių antkapinių paminklų - mirties angelas.
Stanisław Karol Marenicz (1856-1913) - medikas iš Varšuvos, nuo 1880 m gyvenęs Vilniuje, dirbo Antakalnyje karo ligoninėje (Sapiegų rūmų teritorija) ir jo žmona Adela Mareniczowa (mirusi 1906). Antkapio autorius R.B. Lubonowskis iš Varšuvos.

[Evilangel]

Dar keletas naktinių nuotraukų iš kapinių.

[Evilangel]

Antano (lenk. Antoni) Tyškevičiaus (1784-1871) kapas – grafas, raitosios gvardijos pulkininkas, užsitarnavęs daug rusiškų ir užsienio ordinų. Gimė Trakų paviete, kilo iš rusų-lietuvių garsių grafų ir bajorų giminės Tiškevičių. Būdamas 18 metų įstojo į St. Peterburgo raitąją gvardiją. 1805, 1807, 1812-14 dalyvavo mūšiuose rusų armijoje (buvo savo pulko numylėtinis), kariavo prieš Napoleono armiją prie Austerlico, Smolensko, Borodino ir kituose mūšiuose už Rusijos imperijos ribų. Už tarnybą turėjo daug ordinų, tiek, kad kai būdavo užsisegęs juos visus spindėdavo kaip šventųjų altorius.
Buvo išlikęs kapo tik cokolinis paminklas, o kiti kapo pagražinimai (tame tarpe ir šalmas su špaga) buvo atnaujinti apie 1996 m. už Tiškevičių šeimos surinktus pinigus. Ant šalmo ir antkapio yra pavaizduotas grafų Tiškevičių šeimos herbas –„Leliva“ - gulsčias mėnulis ir penkiakampė žvaigždė bei karūna viršuje. Užrašas ant kapo lenkų kalba skelbia: „Drąsus mūšyje, teisus gyvenime. Garbingai vykdė kareivio ir piliečio įsipareigojimus. Tegul jam šviečia amžina ramybė“.

[Evilangel]

Juozapo Jundzilo [1794.XII.25 Gormanuose (Gardino sr.) - 1877.IV.02] kapas - Vilniaus universiteto profesorius, botanikas, floristas. Prof. Stanislovo Bonifaco Jundzilo sūnėnas. Baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1814 m. dirbo Vilniaus universiteto botanikos sode. 1817-1820 m. Studijavo gamtos mokslus Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. 1821 m. surengė ekspediciją Lietuvos pietinės ir vakarinės dalies gamtai tyrinėti (tyrė Šventosios, Nevėžio, Nemuno žemupio ir Žemaitijos florą), surinko 543 augalų rūšis. Nuo 1823 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1824-1832 m. Gamtos mokslų katedros ir botanikos sodo vedėjas; 1828 m. profesorius. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, botanikos sodas atiteko Medicinos ir chirurgijos akademijai. Tyrė Vilniaus apylinkių florą. 1830 m. Išleido knygą lenkų k. - Laukinių ir sukultūrintų Lietuvos, Voluinės, Podolės ir Ukrainos augalų aprašymas (Opisanie roślin w Litwie, na Wołyniu, Podolu i Ukrainie dzike rosnących jako i oswojonych).

Profesorius palaidotas Jundzilų giminės kapavietėje, kurioje yra taip pat palaidota jo žmona Liudvika Zaviša (1804-1880); jiems pastatytas bendras paminklas. Šalia yra dukters Marijos (1840-1921) kapas, kurio antkapyje iškalta jos brolio Emanuelio Jundzilo pavardė ir gimimo data (1838.X.19). E. Jundzilo kapo čia nėra. Jis gyvendamas Peterburge ir mokydamasis Peterburgo universitete artimai bendravo su Z. Sierakausku, buvo Peterburgo revoliucinės organizacijos, prisidėjusios prie 1863 m. sukilimo organizavimo Lietuvoje ir Lenkijoje, narys. Sukilimo metu buvo suimtas, tačiau 1864 m. pabėgo iš kalėjimo. Tolesnis jo likimas nežinomas. Kapavietėje taip pat yra ir kitos J. Jundzilo dukters Albertinos Stanislavos (1830-1883) bei kitų giminių kapai.

[Evilangel]

Stanislovo Filiberto Flerio (pranc. Fleury, 1858 m. rugsėjo 3 d. Pupojų dvare (prie Vilniaus) – 1915 m. gegužės 21 d. Vilniuje) kapas – Lietuvos tapytojas, fotografas, vienas stereoskopinės fotografijos pradininkų.
1874-1878 m. dailės mokėsi Vilniaus I. Trutnevo piešimo mokykloje, fotografijos – A. V. Štrauso ateljė. Nuo 1885 m. Vilniuje Didžiojoje g. su R. Bačanskiu įsteigė fotoateljė, 1892-1915 m. jos savininkas, 1904 m. įkūrė pirmąją cinkografijos įmonę (veikė iki 1915 m.) ir 1905 m. pagamino pirmąsias Lietuvoje cinkografines klišes. 1897 m., 1899 m. dalyvavo dailės parodose. Nuo 1908 m. Vilniaus dailės draugijos narys, 1909-1913 m. dalyvavo Vilniaus dailės draugijos parodose. Fotografavo Vilniaus ir jo apylinkių vaizdus, gatves, architektūros paminklus, interjerus, turgus, muges („Šv. Kazimiero mugė Lukiškių aikštėje“ 1900-1910 m.), sudarinėjo fotografijų komplektus. Pirmasis pradėjo fotografuoti tipažus (visuma požymių, būdingų kuriai nors žmonių visuomeninei kategorijai, žmonių tipui). Buvo pirmasis fotografas, kurio nuotraukomis pradėti iliustruoti Vilniuje spausdinti leidiniai: E. Jelenskos „Vilniaus Kalvarijos“ (Kalwarya pod Wilnem, 1903), V. Zahorskio „Vilniaus katedra“ (1904 m., lenkų k.), P. Veberio „Vilnius – užmirštas meno miestas“ (vok. Wilna, eine vergessene Kunststadt 1917 m.), piešiniais – periodinį leidinį „Kartki satyryczno – humorystyczne“ (4 sąs., 1881-1882 m., tada pasirašinėjo slapyvardžiais Filiberti, V. Letuvis, Pycz). Jo fotografijos publikuotos fotoalbumuose.
Tapė aliejumi, akvarele, tempera („Ganykloje“ 1874 m., „Keleivis prie vartų“ 1900 m., „Stiklių gatvė“ 1910 m., „Belmonto peizažas“, „Koridorius Bernardinų bažnyčioje“, „Vilniaus kiemas žiemą“ 1914 m.), portretai (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, 1908 m., „Autoportretas“ 1910-1915 m.). Fotografijas kartais spalvino akvarele. 1900-1910 m. padarė erdvinių fotografijų. Kūrė vadinamąsias gyvųjų paveikslų inscenizacijas, dekoravo sales. Prisidėjo prie kultūros istorijos darbų: fotografavo Vilniaus archeologijos komisijos Senienų muziejaus eksponatus, sakralinės dailės kūrinius, archeologinius radinius.
2001 m. Prospekto galerijoje Vilniuje surengta fotografijų paroda. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis Čiurlionio muziejus, Lenkijos muziejai, jų yra ir privačiose kolekcijose.
Pasiekimai: 1) Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos sidabro medalis, 1899 m.; 2) Sankt Peterburgo fotografų draugijos sidabro medalis, 1899 m.
Jo bibliografija:
Wilno i Wileńszczyzna na przełomie wieków w fotografii Stanisława Filiberta Fleury (1858-1915 m.), Warszawa, 1999.
Žvilgsnis į Vilnių: Vilniaus fotografija 1839-1939 (Spojrzenia na Wilno: Fotografia wileńska 1839-1939, 1999 m.
Vilniaus fotografija, 1858-1915, 2001 m.
Stanisław Filibert Fleury 1858–1915. Fotografijos. Lietuvos fotografijos istorija – 3. Knygos sudarytoja Jūratė Gudaitė. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2007 m.

S. F. Fleris palaidotas šalia dukters Česės (1893-1895); jiems pastatytas bendras paminklas. Greta yra kitų giminių kapai. Šis antkapis Lietuvos fotomenininkų sąjungos lėšomis 1989 m. restauruotas (restauratorius – Drąsutis Jonaitis). Kita jo dukra (Lietuvos ir Lenkijos dailininkė) - Vaclava Fleri (1888 – 1983 m.) palaidota Sopote (Lenkija).



S.F. Fleris

[Evilangel]

Eduardo Kotlubajaus (lenk. Edward Kotlubaj, 1823 Vilniuje – 1879.vasario 26) kapas – inžinierius, istorikas. Baigė Peterburgo inžinierių akademiją. 1842-1844 m. dirbo karo inžinieriumi Kijeve, nuo 1844 m. išėjęs į atsargą gyveno Kurkliškių dvare (Trakų raj.). 1863 m. už paramą sukilėliams jo dvaras buvo konfiskuotas. Nuo 1864 m. dirbo geležinkelių statybos inžinieriumi įvairiuose Rusijos miestuose. Remdamasis Nesvyžiuje išlikusiais dokumentais, parašė ir 1857 m.lenkų kalba Vilniuje išleido knygą „Nesvyžiaus Radvilų portretų galerija“, apie vieną garsiausių Lietuvoje Radvilų giminę, kurioje buvo žymių politikų, karvedžių, dvasininkų, daug šviesių ir talentingų asmenybių. Knyga iliustruota Varšuvos graverio Mykolo Starkamano sukurtais Radvilų portretų medžio raižiniais. 1995 m. ši knyga išleista lietuvių kalba. E. Kotlubajus taip pat išleido „Pagalba Smolenskui ir Polianovkos taika“ (Krokuva, 1858), „Jonušo Radvilos gyvenimas“ (Vilnius-Vitebskas, 1859), kuriose pasinaudojo neskelbtais Radvilų giminės archyvo Nesvyžiuje dokumentais. Jo darbai „Genealoginis istorinis atlasas“ ir „Lenkijos karinė istorija“ liko nebaigti. Neskelbtų darbų rankraščiai yra Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje.
E. Kotlubajus mirė Peterburge. Vykdant jo valią, palaidotas gimtajame mieste. Antkapio skulptorius J. Labanovskis.

[Evilangel]

Zakarijaus Nemčevskio (lenk. Niemczewski, 1766 Vainute (Šilutės raj.) – 1820 gruodžio 22) kapas - matematikas, profesorius (1810). Mokėsi Kražių gimnazijoje. 1788 m. baigė LDK Vyriausiąją mokyklą, o 1794 baigė Vilniaus universitetą (VU) ir tapo filosofijos daktaru. 1794-1797 mokytojavo Gardino mokyklose. 1797 pakviestas į VU taikomosios matematikos viceprofesoriumi (adjunktu). 1802-1807 tobulinosi Paryžiuje, kur prancūzų geografo Konrado Malto Bruno knygai „Senosios ir šiuolaikinės Lenkijos aprašymas“ parašė 2 skyrius apie Lietuvą ir lietuvių kalbą (išleista Paryžiuje prancūzų k. 1807, vėliau išversta į italų, vokiečių, anglų k.). 1809 – 1820 VU aukštosios taikomosios matematikos katedros vedėjas. 1817 – 1820 Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas. Iki 1820 dėstė aukštąją matematiką (pakeitė savo mokytoją P. Norvaišą), diferencialinio ir integralinio skaičiavimo, variacinio skaičiavimo ir teorinę mechaniką (tame tarpe dėstė ir Ignotui Domeikai). Z. Nemčevskis buvo išrinktas Mokslų akademijos draugijos Paryžiuje, Imperatoriškosios mokslų akademijos Turine nariu-korespondentu. Jis, sekdamas prancūzų matematikos mokykla, rengė savo paskaitas ir kūrė naująją matematikos teoriją. Profesorius matematinės analizės paskaitas skaitė pagal prancūzų matematiko S. F. Lakrua (1765–1843) dviejų dalių diferencialinio ir integralinio skaičiavimo vadovėlį, kuris XIX a. pirmojoje pusėje Europoje laikytas pavyzdiniu.
Be lietuvių kalbos mokėjo dar lotynų, italų, prancūzų, lenkų kalbas ir buvo plačių pedagoginių interesų. Reikšmingiausi jo darbai – pranešimai, skaityti viešajame VU susirinkime, ir straipsniai, paskelbti mokslo populiarinimo žurnale „Dziennik Wilenski“ (1812, 1819 m.). Nuo 1817 priklausė Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai (draugija susikūrė Vilniuje 1817 m. Joje buvo susitelkusi daugiausia bajorų kilmės inteligentija, palyginti demokratiškai nusiteikusi, tai inteligentai, kuriu nepatenkino masonų uždarumas), bendradarbiavo jos leidžiamame satyros laikraštyje „Gatvės žinios“ (lenk. „Wiadomosci brukowe“). Vienas Vilniaus tipografų draugijos pigioms ir prieinamoms knygoms leisti steigėjų ir direktorių.
Z. Nemčevskio matematiniai tekstai išliko rankraščiuose. Tai svarbių pagrindinių
aukštosios matematikos vadovėlių vertimas į lenkų kalbą: J. B. Bio „Analizinė geometrija“ (V leidimo vertimas), L. B. Frankerio „Mechanika“ (IV leidimo vertimas), S. F. Lakrua „Diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pradmenys“ (II leidimo vertimas). Tačiau tik pastarasis vadovėlis („Traktat początkowy rachunku rozniczkowego i calkowego“) po Z. Nemčevskio mirties 1824 m. buvo išspausdintas VU spaustuvėje. Beveik visi jo rankraščiai dingo, išskyrus šį. Neturtingiems savo giminių vaikams besimokantiems Kražių gimnazijoje, testamentu paliko apie 5 tūkst. rublių. Šia stipendija giminaičiai naudojosi iki Pirmojo pasaulinio karo.
1903 L.E. Uzemblos pastangomis atnaujintas paminklas: skulpt. J. Arasimovičius iš balto marmuro pagamino naują paminklinę lentą ir padarė gipsinę biusto (originalo autorius K. Jelskis) kopiją. Lenta neišliko, o apdaužyta biusto kopija apie 1980 pakeista nauja.

[Evilangel]

Leono Borovskio (lenk. Leon Borowski, 1784 m. birželio 27 d. prie Pinsko (Baltarusija) - 1846 m. balandžio 16 d. Vilnius) kapas – Lietuvos filologas, literatūros tyrėjas.
1801-1803 studijavo VU, 1807-1811 antikines kalbas ir literatūros teoriją dėstė Svisločės, 1811-1814 Vilniaus gimnazijose. 1814-1832 VU dėstė retoriką, poetiką, kaip papildomą kursą – filosofinę gramatiką. Profesoriumi tapo 1821. 1833-1842 Vilniaus dvasinėje akademijoje dėstė teorinę bei praktinę homiletiką (pamokslininkystę) bei lenkų literatūrą. Priklausė „Uoliojo lietuvio“ masonų ložei, nuo 1917 Šubravcų draugijai, rašė jos spaudoje. Bendravo su universiteto studentais (t.p. ir su A. Mickevičiumi). Į lenkų k. Išvertė Lukrecijaus, Terencijaus, Moljero, Dž. Miltono, M. Servanteso, DŽ.G. Bairono kūrinių. Reikšmingiausias jo darbas traktatas „Pastabos apie poeziją ir retoriką jų panašumo ir skirtumo požiūriu“ (Uwagi nad poezją i wymową Vilnius, 1820 m.), kuriame nepritarė klasicizmo normoms, propagavo romantizmą, pabrėžė liaudies dainų reikšmę. 1824 Vilniuje išleido retorikos vadovėlį vidurinėms mokykloms, mėnesiniame kultūros ir literatūros žurnale „Dziennik Wilenski“. Vilniaus periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių apie literatūrą, pedagogiką, visuomeninį gyvenimą, išleido bibliografijų. Pirmasis VU įvedė seminarinius darbus, kuriais mokė studentus analizuoti rašytojų kūrinius. Savo darbais ir pedagogine veikla žadino estetinę mintį, parengė dirvą lietuviškam romantizmui, išugdė didžiuosius romantikus A. Mickevičių, J. Slovackį, S. Stanevičių, S. Daukantą, S. Valiūną, J. Kraševskį, A.E. Odinecą ir daugelį kitų, klausiusių jo paskaitų. 1972 Varšuvoje išleista jo darbų rinktinė „Pastabos apie poeziją ir retoriką ir kiti literatūros kritikos raštai“.
Palaidotas šalia žmonų Antaninos (Pečkovska, 1801-1826) ir Stefanijos (Zamoika, 1808-1845). Antkapis atnaujintas L.E. Uzemblos pastangomis 1900. Jame įmūryta paminklinė lenta su jam skirtu M. Konopnickos eilėraščiu (skulpt. J. Arasimovičius).

[Evilangel]

Konstantino Porcijankos ( lenk. Porcyanko, 1793 sausio 1 Minsko gub. – 1841 rugpjūčio 23 Vilniuje) kapas - gydytojas chirurgas, okulistas, profesorius (1828). Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1813-1818 studijavo VU, kurį baigęs dirbo prof. V. Pelikano padėjėju chirurgijos klinikoje. 1818 m. apgynė medicinos daktaro disertaciją apie lūpų vėžį; tai vienas pirmųjų Lietuvoje ir Rusijoje mokslinių darbų iš onkologijos. Nuo 1826 vadovavo VU chirurgijos klinikai, pirmasis VU pradėjo skaityti medicinos istorijos kursą. Pasižymėjo kaip geras teoretikas ir chirurgas. 1819-1832 dėstė desmurgiją, bendrąją terapiją, farmakologiją, toksikologiją, chirurgiją. 1932-1841 Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijos chirurgijos ir okulistikos profesorius, chirurgijos klinikos vedėjas. Sėkmingai atlikdavo sudėtingas operacijas, tarp jų 1829-1838 tris operacijas išimant inkstų akmenis. Buvo labai populiarus, gydė neturtingus žmones. Buvo Vilniaus medicinos draugijos narys, 1831 ir 1835 – jos pirmininkas, redagavo draugijos leidinius. Medicinos periodikoje paskelbė apie 20 mokslinių straipsnių, parašė darbą "Operacinė chirurgija" (neišleistas). Daugelio darbų, tarp jų ir apie Druskininkų mineralinius vandenis, liko rankraščiai, tačiau jų likimas nežinomas.
Gydytojas palaidotas šalia vaikų: Stanislavo, Julijos, Vaclovo ir Jono; jiems pastatytas bendras paminklas (skulpt. J. Horbacevičius). Šalia yra žmonos Klementinos (1796-1866) ir sūnaus Andriaus (1836-1882) kapai. Jiems taip pat pastatytas bendras paminklas.



prof. Konstantinas Porcijanka

[Evilangel]

Mykolo Polinskio-Pelkos (lenk. Michał Poliński – Pełka, 1784 gegužės 4 Slonimo apsk. (netoli Naugarduko) – 1848 rugpjūčio 31) kapas – matematikas, bibliografas, profesorius (1819).
Mokėsi Žyrovicų bazilijonų mokykloje, 1808 m. baigė VU ir įgijo magistro laipsnį, 1808-1813 dėstė matematiką ir logiką Minsko ir 1813-1817 Vilniaus gimnazijose. 1814 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį, o 1816 m. buvo pakviestas skaityti algebros ir geometrijos paskaitų VU ir pakeitė į pensiją išėjusį T. Žickį. 1817–1819 m. Paryžiuje pas S. F. Lakrua, S. D. Puasonį jis gilino matematines žinias, po to tobulinosi Italijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. 1819 m. grįžus į Vilnių M. Polinskiui, buvo suteiktas taikomosios matematikos profesoriaus titulas. Netrukus jis tapo Z. Nemčevskio įpėdiniu ir 1821–1832 m. dėstė taikomąją matematiką (tame tarpe dėstė ir Ignotui Domeikai). Be to, 1821–1824 m. jis skaitė aukštosios matematikos, o 1824–1832 m. – analitinės geometrijos, geodezijos paskaitas. 1822 – 1832 taikomosios matematikos katedros vedėjas, 1828 – 1832 Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas. Sekdamas Z. Nemčevskiu, profesorius tęsė prancūzų matematikos mokyklos tradicijas ir dėstė vadovaudamasis S. F. Lakrua vadovėliu. Uždarius VU (1832) dirbo laikinajame mokyklų komitete. Nuo 1836 m. M. Polinskis, išėjęs į pensiją, dirbo mokslo istorijos baruose ir paliko vertingų senojo VU bibliografijos darbų.
Iš išlikusio M. Polinskio tekstinio palikimo išsiskiria 1816 m. išleisti vadovėliai: „Plokštumos trigonometrijos pradmenys“ („Początki trigonometryi plaskiej”), “Traktatas apie geodezijà“ („Traktat o geodezji“ Vilnius, 1816). Pastarasis vadovėlis laikomas pirmuoju geodezijos mokslo vadovėliu tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Lietuvos mokslo raidai reikšmingas profesoriaus M. Polinskio parengtas teorinės mechanikos paskaitų konspektas, kuriame atsispindi XIX a. mechanikos laimėjimai, dėstomos tokios temos kaip materialiosios dalelės, standžiojo kūno, standžiųjų kūnų sistemos dinamika bei hidrodinamika. Rankraštiniame M. Polinskio palikime matyti savarankiško matematinio tyrimo užuomazgos. Minėtini šie jo straipsniai: „Apie matematikos mokslo naudą“, „Apie kūgių dalinimą“, „Apie matematikos veikalus“ ir kt. Visi darbai rodo, kad autorius buvo didelės erudicijos,darbštus, kūrybingas žmogus. Jis buvo Florencijos, Padujos, Lukos, Paryžiaus, Varšuvos mokslų draugijų narys. Turėjo turtingą biblioteką – 12 tūkst. knygų, gausius periodikos, rankraščių, paveikslų, žemėlapių, medalių, monetų rinkinius. Jam mirus giminės šiuos rinkinius pardavė. Dalis jo rankraščių saugoma VU bibliotekoje ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje. Tai architektūros, astronomijos, matematikos, kultūros istorijos darbai, atsiminimai, dienoraščiai. Išliko jo sudaryta rankraštinė bibliografija, kurioje suregistruotos knygos, išleistos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Bibliografijoje užregistruota daugiau kaip 200 lietuviškų knygų, iš kurių ne visos išliko.
Palaidotas šalia žmonos Juzefos (Gurska, mirė 1842) ir jos motinos.

Tame pačiame kape palaidotas Valerijonas Gurskis (lenk. Gorski, 1790 netoli Gardinio – 1873 birželio 15) – mechanikas, fizikas, inžinierius, profesorius, filosofijos daktaras. M. Polinskio-Pelkos žmonos Juzefos brolis.
Mokėsi Naugarduke, studijavo VU Fizikos ir matematikos fakultete, stažavosi Paryžiuje. Be kitų dalykų V.Gurskis užsienyje tobulinosi ir hidrotechnikos srityje. Grįžęs į Lietuvą, 1821-1832 skaitė paskaitas VU apie praktinę mechaniką (mokslą apie mašinas) bei nuo 1826 - inžineriją t.y. mokslą apie kelių, tiltų, kanalų ir šliuzų statybą, daug projektavo. Skaitomas vienu iš žymiausių statybinių konstrukcijų dėstymo tęsėjų po L.Stuokos-Gucevičiaus. Uždarius VU gyveno Varšuvoje, dirbo Vyriausybinės vidaus reikalų komisijos technikos skyriuje, vertėsi statybine veikla. Į Vilnių grįžo 1850
1821-1822 Vilnios pakrantėje suprojektavo bulvarą, vadovavo jo įrengimo bei Vilnios krantinės tvarkymo darbams. 1828 suprojektavo ir pastatė kabantį tiltą per Vilnią. Vilniaus periodikoje paskelbė mokslinių straipsnių, išvertė iš prancūzų kalbos į lenkų kalbą ir 1842 Varšuvoje išleido pirmąjį Lenkijos geležinkelio inžinierių vadovėlį „Parankinė geležinkelių tiesėjo knyga“, paskelbė „Matų ir svorio keitimo lenteles“ (Varšuva, 1849).
Palaidotas šalia motinos Katerinos (mirė 1844), sesers Juzefos ir savo žmonos Kamilės(1813-1873); jiems pastatytas bendras paminklas.



Prof. Mykolas Polinskis-Pelka