Ukmergės Švč. Panelės Užtarytojos (Pokrovo) sentikių maldos namai (cerkvė)
Ukmergės sentikių maldos namai pastatyti 1873 m. tikinčiųjų bendruomenės lešomis. Tai medinis, stačiakampio formos, dideles pirkios pavidalo pastatas. Kairiojoje pastato puseje įrengta patalpa pamaldoms, dešinėje - gyvenamosios šventiko patalpos. 1905 m. carui leidus sentikių cerkvėse įrengti bokštus, 1907m. ties pastato viduriu, virš stogo pastatytas aštuoniakampis, kupolu užsibaigiantis bokštas. Vėliau perstatytas į keturkampį smailėjantį bokštą. 1914 m., pirmojo pasaulinio karo metu, cerkvėje vokiečių kariuomenė buvo įrengusi arklides. 2006 m. buvo atliktas sentikių maldos namų remontas.
Ibėnų gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, jie net susiorganizavo savo sukilėlių būrį. Kauno gubernatorius atsiuntė kariuomenę, kuri kaimą sudegino, o likusius gyvus ištrėme Rusijos gilumon. Ištremtųjų vieton atkeltos 32 kolonistų rusų (sentikių) šeimos. Kiekvienai jų buvo duota po 300 rublių trobesiams pasistatyti ir įsikurti. Atvykėliai 1864 m. pasistatė sentikių maldos namus, o kaimo pavadinimą pakeitė į Nikolskaja Sloboda ir Preobraženskaja Sloboda (dabar Didieji Ibėnai ir Mažieji Ibėnai).
Perelozų kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžio "pereliezli" - perlindo per mišką į lauką. XVIII a. pab. atvykę sentikiai nusipirko žemės abipus Lietavos upelio ir pradėjo statyti namus. Čia XIX a. pab. buvo pastatyta medinė cerkvė su kupolu, joje sukaupta daug vertingų iklonų. Apie 1970 m. kaimas liko be gyventojų. Kurį laiką buvusi apleista, išplėšta ikonų vagių, cerkvė vėl atgyja po visą Lietuvą išsibarsčiusių išeivių iš Perelozų pastangų dėka. Čia periodiškai vyksta pamaldos. Greta yra sentikių kapinaitės, kuriose laidojama ir dabar.
Rusų tautybės Lietuvoje gyvenantys tikintieji dažniausiai priklauso Rusijos stačiatikių ar sentikių pomorų bendrijoms. Nepaisant bendrų tautinių šaknų stačiatikių ir sentikių santykiai buvo labai įtempti. Tai nenuostabu, nes sentikystė - tai visuma religinių bendrijų, kurios atsirado po Rusijos stačiatikių Bažnyčioje įvykusios skilimo, kai XVII amžiuje dalis Bažnyčios narių atsisakė pripažinti patriarcho Nikono Bažnyčios reformą.
Sentikystė teologiniu požiūriu nėra vieninga, šiandien gyvuoja bent kelios jos atmainos. Absoliučią daugumą dabartinių Lietuvos sentikių priklauso bepopių sentikių pomorų krypčiai. Dar daugiau, Lietuvos senosios pravoslavų Pamario cerkvė yra visų už Rusijos ribų gyvenančių sentikių pomorų centras. Sentikiai labai gausiai plūdo į Lietuvą ir lenkų istoriko T. Korzono duomenimis, 1791 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje būta net 100 tūkst. sentikių.
Minėta sentikių - stačiatikių priešprieša nulėmė ir tai, kad sentikiai Lietuvoje labiausiai klestėjo tais laikotarpiai, kai sunkumus išgyveno stačiatikiai ir atvirkščiai. 1795 - 1915 metų laikotarpiu stačiatikybė Lietuvoje buvo paskelbta oficialia religija. Tai buvo labai sunkus tarpsnis sentikiams, tačiau jie atsilaikė ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje skaitlingumu beveik dvigubai lenkė stačiatikius. 1940 metais Lietuvoje būta 46 tūkst. stačiatikių, o sentikių apie 80-90 tūkst. Tiesa, sovietinės okupacijos metais ši proporcija gerokai pasikeitė. Lyginant su kitomis tikybomis, sovietinės valdžios politika stačiatikių atžvilgiu buvo santykinai palanki. Šiuo atveju svarbų vaidmenį (ypač po karo) vaidino valdžios sumanymas sustačiatikinti Lietuvą. Nors šis siekis nebuvo įgyvendintas, tačiau per visą sovietmetį Lietuvoje veikė stačiatikių vienuolynas, nors visų kitų tikybų vienuolynai buvo sunaikinti jau iki 1950 metų.
Lietuvos sentikiai atlaikė sovietinės valdžios spaudimą, nors ir neteko daug tikinčiųjų. Tačiau dar didesne tapo valdžios pastangos griauti šią tikybą iš vidaus, pajungiant ją KGB kontrolei. Skaudūs tokios politikos padariniai jaučiami ir šiandien, kai sentikiams tenka rūpintis ne sentikystės stiprinimu, bet vidinėmis problemomis, teismuose aiškinti atskirų narių teises ir pareigas. Lietuvos Aukščiausiosios Sentikių Tarybos pirmininko N.Pilnikovo tvirtinimu, vidinės sentikių problemos yra svarbiausia priežastis, kodėl šiandien nemaža dalis sentikių pereina į kitas tikybas. Nepaisant to, sentikių vadovybė tvirtina turinti 27 bendruomenes, 37 maldos namus bei apie 50 000 narių. Pastarasis skaičius kelia abejonių, nes sentikių pamaldas reguliariai lanko kur kas mažiau Lietuvos gyventojų.
Jurgeliškė, Švenčionių r., sentikių maldos namai (molennaja) Юргелишки, Свято-Успенская старообрядческая моленная
Foto 2008.11
Sentikių cerkvė buvo pastatyta po gaisro apie 1935 m. Statybos iniciatorius - bendruomenės šventikas (nastavnik) Josif Mažuto (1879-1984). Šalia cerkvės griuvėsių - ir liekanos namo, kuriame gyveno Josif Mažuto.
Nufotografavau Jurgeliškės cerkvę iš visų pusių - ji bus arba atstatyta arba, deja, galutinai sunyks (nors lyg ir buvo įtraukta į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą)
Romai, nejaugi ši, unikali, sentikių šventovė taip ir sugrius. O ir pačių sentikių, deja, kasmet lieka vis mažiau... Liūdnos ir beperspektyvios prognozės... Ir ne tik sentikiams, po truputį kaimuose nyksta stačiatikių cerkvės, o po kelių dešimtmečių ims griūti ir katalikų bažnyčios bažnytkaimiuose, ar net tuštėjančiuose miesteliuose, ypač atakampių parapijų bažnytėlės.
/\ Kaip bebutu liudna tai yra naturalus procesas - asimiliacija. Sociologijoje tai procesas, kurio metu mažuma perima daugumos vertybes ir elgesio normas ir daugumos yra „absorbuojama“. http://lt.wikipedia.org/wiki/Asimiliacija_(sociologija)
Sentikių bendruomenė Dūdiškėse įsikūrė 1763 m. Tai viena seniausių sentikių bendruomenių pietų Lietuvoje. Yra išlikusios kapinaitės ir maldos namai. 1941 m. sudegus mediniams maldos namams, po II pasaulinio karo bendruomenė pasistatė naujus mūrinius maldos namai. Šiuo metu jie stovi nenaudojami ir apleisti.
Comment