Pagal tradiciją laikoma kad bažnyčią 1406 m. fundavo Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas, mūrinė bažnyčia išmūryta XVI a. pirmoje pusėje Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos lėšomis pagal tuo metu LDK paplitusį kvadratinio plano trinavės halės su penkiasiene apside modelį.
Bokštas ir priekinė bažnyčios dalis pristatyti 1891–1892 m.
Autentiškų gotikos elementų išliko apsidoje.. Jos kampus remia grakštūs, kelių pakopų kontraforsai; apačioje juos puošia smailiaarkės nišos. Virš kontraforsų eina kampu mūrytų plytų juosta, išdėstytos mažos smailiaarkės nišos. Apsidės apačioje - ritmiškai išdėstytos smailiaarkės nišos.
Apsidos pietrytinėje sienoje įmūrytas mitologinis akmuo, vadinamas Žalčio Vyžo galva. Akmens forma primena roplio galvą.
"Švedų laikų" patrankos sviedinys bažnyčios apsidoje
1967 m. balandžio 30 dienos vakare laikina bažnyčia sudegė. Ja tikintieji naudojosi 23 metus. Buvo įtariama, kad sovietiniai ateistai ją padegė, o jai degant gaisrinės atvyko labai pavėluotai. (...) Kulto įgaliotinis J. Rugienis apkaltino kleboną kan. A.Misevičių, kad neprižiūrėjo elektros laidų ir sudegino bažnyčią.
Tuo metu rajono pareigūnai vertė kleboną kuo greičiau išardyti apdegusias pastato sienas, kad galėtų gauti leidimą statyti naują bažnyčią. Klebonas patikėjo sovietinių pareigūnų melu ir už 280 rb. pasamdė Joną Šmotavičių, kuris išardė apdegusį pastatą. Iš Šeimaties kaimo kilęs, Vilniuje dirbantis inžinierius St. Šinkūnas sutiko paruošti projektą naujai bažnyčiai, kurią tikintiesiems leido statyti prie kapinių koplyčios. Kai projektą pamatė [religijos reikalų įgaliotnis] Rugienis, jis pasakė, apie didelės bažnyčios statybą negali būti jokios kalbos. Galima projektuoti tik Tauragnų kapinių koplyčios priestatą, nedidesnį už 100 kvadratinių metrų.
Spalio mėnesį rajono pareigūnai pasipriešino žodiniam leidimui kapinėse statyti priestatą prie koplyčios.
1968 m. vasario viduryje rajono vadovai atsiuntė didelį traktorių išgriauti sudegusios bažnyčios pamatus. Jie vis dar baiminosi, kad tikintieji nepradėtų statybų senoje vietoje. (...)
Rugpjūčio mėnesio pradžioje [Utenos r. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas] Labanauskas ir J.Rugienis pateikė naują pasiūlymą: pirkti gyvenamą namą, esantį į rytus nuo Tauragnų, 3 kilometrai nuo kapinių.
Rugsėjo viduryje buvo pasiųstas Ministrų Tarybos Pirmininkui prašymas statyti Tauragnuose bažnyčią 1944 m. sudegusios bažnyčios vietoje. Pridėta virš 1300 parapijiečių parašų
Kartą klebonas V.Inkratas Labanauskui pasiūlė, galima parapijoje pirkti namą ir jį pastatyti į nurodytą vietą. Tas pasiūlymas buvo priimtas.
Balandžio pabaigoje buvo atmatuotas 20 arų sklypas prie kapinių, o Priepalos kaime surasta sena, medinė gryčia 18,8 m. ilgio ir 6,8 m. pločio. Savininkė Elena Tartilaitė gryčią pardavė už 2000 rb.
Utenos draudimo įstaiga išmokų už sudegusį pastatą – laikiną bažnyčią – parapijai nemokėjo, nors kiekvienais metais tikintieji mokėjo didelius pastatų draudimo mokesčius.
Po ilgų ir sunkių kryžiaus kelių, lankant sovietines įstaigas, birželio 2 d. buvo pradėti lieti bažnyčiai pamatai. (...) 1969 m. spalio mėnesio 11 dieną, 18 val. įvyko naujos Tauragnų bažnyčios atidarymas ir pašventinimas. (...)
Prasidėjus persitvarkymo sąjūdžiui kilo noras bažnyčią apmūryti apdailos plytomis ir dar padidinti. Leidimas duotas 1988 m. Per Kalėdas bažnyčioje buvo paskelbta, kad iš valdžios gautas leidimas bažnyčią apmūryti. Kitų metų vasario viduryje buvo nupirkta ir atvežta dalis apdailos plytų. Vairuotojas stebėjosi, kad niekur ir niekada taip greitai neiškraunamos plytos, kaip Tauragnuose prie bažnyčios. Žmonės džiaugėsi, jog bažnyčia būsianti apmūryta ir padidinta, todėl noriai rinkdavosi į įvairias talkas. (...)
Kol bažnyčia buvo apmūryta, klebonui teko keliolika kartų pereiti šiuos ,,kryžiaus kelius“. Tikriausiai sovietmečio statybas atsimena kiekvienas, kas norėjo ką nors tuo metu remontuoti ar statyti.
Rajono vadovams leidus buvo užsakytas didelis nerūdijančio plieno kryžius. Jis buvo padarytas Utenos krosnelių gamykloje. [1989 m.[ spalio 4 d., šv. Pranciškaus šventėje į Tauragnų bažnyčios šventorių įvažiavo ypatinga mašina – bokštelis. Į jį buvo įkeltas naujas kryžius, o pakėlus į reikiamą aukštį Romualdas Mikulėnas sėkmingai pritvirtino jį prie bažnyčios naujo priestato skliauto.
1944 07 09 vokiečių karo lėktuvai padegė bažnyčią ir kitus miestelio pastatus. Supleškėjo ne tik bažnyčia, bet ir varpinė, kryžiai, parapijos archyvas, kuriame buvo archyviniai dokumentai. Liepsnose dingo ir Gineičių Tauragnų dvaras. Utenos krašto enciklopedija. Bažnyčios (uvb.lt)
Comment