7 Kauno dienos, LRT Plius, 2019-01-13.
Pirmojoje laidos dalyje įdomus reportažas apie Zapyškio bažnyčios istoriją, restauraciją ir radinius.
Zapyškio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje baigtas pirmasis restauracijos etapas. Su projekto architektu, Kauno paveldo specialistu Gintaru Prikockiu ir archeologu Justinu Raču tyrinėsime 16 amžiaus gotikinę bažnyčią, kuri laikoma viena seniausių Lietuvoje. Pamatysime įspūdingus bažnyčios radinius, siekiančius net Vytauto laikus bei iš arčiau pažvelgsime į išskirtines detales, slypinčias už istorinio pastato sienų. <...>
Igno Jonyno filme „Nematoma“ lyg deimantas sublizgėjusi Zapyškio Jono Krikštytojo bažnyčia – vienas autentiškiausių gotikos pavyzdžių Lietuvoje. Kultūrai tarnaujanti erdvė garsėja stipria energetika bei autentiška aplinka – rūkuose paskendusiomis pievomis bei Nemuno pakrante. Šiuo metu šalia jos pluša statybininkai, kurių vykdomi darbai internete sukėlė audrą: autentika žūsta po betonu?..
...Šiems darbams vadovaujantis architektas G.Prikockis paaiškino, kad atlikus archeologinius tyrimus paaiškėjo, jog prie bažnytėlės kadaise buvo kapinės, o netoli klegėjo turgaus aikštėje susirinkę žmonės. Būtent ją lygiai tokio dydžio, kokia buvo, ir nuspręsta atstatyti. Jokios automobilių stovėjimo aikštelės ar amfiteatro, pasak jo, galutiniame projekte nenumatyta...
Svarbiausia reikia suprasti, kad nieko nesupranti...
Delfi.lt 2019.11.04 Dėl unikalios Zapyškio bažnyčios – pasipiktinimo banga
Susisiekus su projekto autoriumi, šis tikino, jog nemažai aistrų sukėlusi betono aikštelė šalia istorinės bažnyčios ateityje atrodys visai kitaip.„Taip, kaip yra dabar, tikrai nebus. Tai visiškai nebaigtas projektas“, – sakė projekto autorius G. Prikockis.
Užsiminęs, jog šiuo metu neturi pakankama laiko, jis nuo platesnių komentarų susilaikė.
Projekto autoriui antrino ir šiuos darbus užsakiusios Kauno rajono savivaldybės atstovas, mero patarėjas Edmundas Mališauskas.Pasak jo, neteisinga būtų vertinti darbus, kai jie dar tik įpusėti ir nesimato galutinio rezultato. Savivaldybės atstovas minėjo, jog projektas derintas atsižvelgiantį vietos bendruomenės poreikius, esą jos atstovai pageidavę amfiteatro, erdvės, kurioje po atviru dangumi galėtų vykti renginiai. Nors pati bažnyčia restauruota bei sutvarkyta, joje telpa vos kelios dešimtys žmonių, tad didesni renginiai, koncertai viduje negali vykti.
Kauno rajono meras Valerijus Makūnas tikino, jog įrengiant amfiteatrą prie Zapyškio bažnyčios, betono danga pasirinkta dėl praktiškumo.„Pradžioje ketinta ten kloti gludintus akmenis, bet vėliau buvo vieningai nuspręsta, jog tai trukdys žmonėms vaikščioti. Bažnyčios šventorius lieka apželdintas, o ši, amfiteatrinė dalis bus skirta platesniam naudojimui, joje vyks renginiai. Šis projektas derintas su vyskupija, aptartas ir pristatytas visais lygiais“, – sakė V. Makūnas.
Betonas šalia unikalios Zapyškio bažnyčios: erdvės kultūrai plėtra ar kraštovaizdžio niokojimas?
Nedidukė, Lietuvos bažnyčių motina vadinama, bažnytėlė viduryje plyno lauko sukuria išties unikalią atmosferą. Norėdamas prieiti prie jos, turi tiesiog bristi per pievą. Bent jau taip buvo iki šiol. Šiandien bažnyčios prieigos virsta betonine aikšte, kurią žmonės pakrikštijo Zapyškio oro uostu su ilgiausiu pakilimo ir nusileidimo taku.
15min.lt 2019.11.06 M.Kvietkauskas žada: Zapyškio bažnyčios prieigų projektas bus pakeistas, nes taip būti negali
Trečiadienį Seimo Kultūros komitete apsilankęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas klaida pavadino sprendimą betonu iškloti Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios prieigas. Anot jo tai – labai agresyvus sprendimas. Ministro teigimu, netrūksta teisinių būdų pakeisti projektą ir tai bus padaryta. Posėdyje dalyvavęs projekto autorius, architektas Gintaras Prikockis teigė, kad norėta atkurti čia buvusią aikštę.
Delfi.lt 2019.11.06 Skandalo dėl Zapyškio bažnyčios epicentre atsidūręs architektas paaiškino, kodėl pasirinko betoną
Istorinės Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pašonėje, kadaise išnykusios turgaus aikštės vietoje, kur anksčiau žaliavo pieva, išlieta didžiulė betono platforma. Šie vaizdai sukėlė nemažą skandalą. Gotikinės bažnyčios prieigų betonavimas Europos Sąjungos fondų lėšomis viešojoje erdvėje vadintas ir istorinio paveldo bjaurojimu, ir betono invazija.
(...)
Paradoksalu, tačiau šio projekto autorius – nėra pradedantysis architektas. Tai profesiniuose sluoksniuose gerai žinomas paveldo specialistas, Kauno technologijos universiteto dėstytojas Gintaras Prikockis. Jis paaiškino, kaip ir kodėl šalia istorinės, XVI amžiuje statytos bažnyčios buvo išlietas milžiniškas betono luitas. Pasak architekto, kartu su užsakovu, Kauno rajono savivaldybe, svarstyti įvairūs buvusios miestelio aikštės atkūrimo variantai, įvairios dangos, tačiau nugalėjo pragmatiškumas. Pasirinkta betono danga, nes ją nėra lengviausia prižiūrėti.
– Kaip pats vertinate kilusį ažiotažą dėl šio jūsų projekto, istorinės Zapyškio bažnyčios prieigų sutvarkymo?
– Man buvo didžiulis stresas, kai nuoširdžiai eilę metų dirbi su šiuo projektu. Mano darbo principas – labai smulkiai, detaliai į viską įsigilinti ir daryti savo, kaip profesionalo darbą. Labai keistas kolegų veiksmas, kai jie žinodami (projekto autorių – DELFI) negalėjo paskambinti, išklausyti paaiškinimo. Aš įsivaizduoju, jog vienas pagrindinių žurnalistikos principų – išklausyti visas puses ir tik tada rašyti.Žurnalistams privalomi principai negalioja kolegoms architektams, tačiau tiems architektams, kurie rašo, dirba kaip žurnalistai, manau galioja.
– Skandalas jau kilęs, jūsų kaip architekto vardas imtas tapatinti su paveldo darkymu. Kokių žingsnių ketinate imtis, galbūt sieksite save reabilituoti?
– Save reabilituoti galima tik savo darbais. O šioje situacijoje, manau, sėsime prie bendro stalo su Kauno rajono savivaldybe ir bandysime ieškoti sprendimų. Nes ten investuoti pinigai, buvo nemažai tos aikštės variantų, jie viešai svarstyti su visa savivaldybės komanda.
Dabar reikės labai rimtai svarstyti, ką galbūt galima keisti. Nes šis betonas, statybos metu dar neišbaigtas daiktas, turi drastišką vaizdą. Turiu tam tikrų minčių, kaip šį vaizdą būtų galima minkštinti.
– Kauno rajono meras Valerijus Makūnas yra minėjęs, jog būta ir kitų projektinių sprendimų, vienas jų – atkuriant kažkada šioje vietoje buvusią miestelio aikštę ją išgrįsti akmenimis. Meras minėjo, kad šios idėjos atsisakyta dėl to, jog tašytų akmenų grindiniu nėra patogu vaikščioti. Ką manote jūs?
–Pradinė mintis buvo daryti akmenų grindinį. Tikėjomės, kad tyrimus atlikę archeologai kažką ras, tačiau jokio grindinio pėdsakų surasta nebuvo.
Ši miestelio aikštė niekada nebuvo grįsta, ji buvo žvyro ir smėlio dangos. Tai buvo miestelio turgaus aikštė, aplinkui ją stovėjo namai. Jos forma paimta iš ikonografijos, brėžinių, senų planų.
Ta aikštės forma ir dydis yra pagrįsti istoriniais duomenimis. (...)
Regionų naujienos 2019.11.04 Pavojaus trimitai dėl Zapyškio bažnyčios nuskambėjo per anksti
Socialiniuose tinkluose užvirusi diskusija dėl Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir jos aplinkos sutvarkymo darbų prasidėjo šiek tiek per anksti. Du įgyvendinami projektai bus užbaigti kitąmet, tada juos ir bus galima objektyviau vertinti. (...0 Abu projektus rengė didelę patirtį tvarkant paveldo objektus turintis architektas Gintaras Prikockis.
G. Prikockis pasakojo, kad visa šventoriaus teritorija jau išklota specialia rulonine velėna, jokia invazija čia neplanuojama. Netrukus 1 ha ploto sklype šalia šventovės bus įrengti šviečiantys elementai, žymintys buvusio šventoriaus ribas, bus suformuoti ir apšviesti pėsčiųjų takai.
Tarp šventoriaus ir Nemuno pakrantės formuojamas 130 m. pėsčiųjų takas ir viešųjų renginių vieta. Dalis tako bus padengta granito plokštelėmis, likusi dalis bus grublėto betono. Per visą tako ilgį bus įrengtas glazūruotos keramikos suolelis, dekoruotas rankų darbo plytomis su senoviniais ornamentais.
G. Prikockis tvirtino, kad nuo suolelio bus galima grožėtis vaizdais į abi puses: iš vienos pusės čia atsiveria Nemunas ir Kulautuvos pušynai, iš kitos – gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Reaguodamas į socialiniuose tinkluose pastabas dėl liejamo betono, architektas patikino, kad užbaigus darbus, vaizdas gerokai pasikeis.
Projekto vadovė Jurgita Rakauskaitė pabrėžė, kad tvarkant bažnyčios aplinką nebuvo nukirstas nė vienas medis. „Šiaurės vakarinėje dalyje augantis senas gluosnis smarkiai išpuvęs, tačiau jis vienišai bažnytėlei sudaro gražią draugiją, todėl nusprendėme medį palikti“, – sakė projekto vadovė.
Kadaise aplink bažnyčią formavosi miestelis, čia stovėjo kelios dešimtys medinių pastatų. Projekto autoriai iš senovinių nuotraukų pamėgino juos perpiešti. Šį vaizdą bus galima pamatyti iš metalo nulietoje informacinėje lentoje.
Šioje įaudrintoje situacijoje labai keistai atrodo kaip iš mėnulio nukritęs kultūros ministras.
Jo elgesys krizinėje situacijoje labiau panašus ne kaip ministro, o kaip dar vieno feisbūko "influencerio".
Jei Kultūros ministerijai pavaldžios paminklosaugos struktūros suderino projektą, tai jos tam turėjo savo argumentų. Ministras ir turėjo rasti subalansuotą sprendimą, siūlyti keisti procesų valdymą, o ne ieškoti kaltų iešmininkų ir neįsigilinus žadėti keisti projektą.
BNS 2019.11.05 Zapyškyje apsilankęs ministras: buvo būtina išsaugoti bažnyčios autentiškumą
Tvarkant Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios aplinką, buvo būtina išsaugoti jos autentiškumą, teigia kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Kultūros ministras išreiškė susirūpinimą dėl projektų vadovų sprendimų ir akcentavo, kad tvarkant kultūros paveldo objektus ir aplinką, būtina išsaugoti jų autentiškumą, kuris šiuo atveju atsispindi restauruotos bažnyčios interjere“, – rašoma Kultūros ministerijos pranešime
Net kultūros srityje nelabai mėgstamas R.Karbauskis pasisakė labiau sistemiškai nei ministras.
Delfi.lt 2019.11.06 Karbauskis sureagavo į situaciją dėl Zapyškio aikštės statybos
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė viltį, kad akcentuojamas Zapyškio bažnyčios prieigų pokyčių klausimas bus paskata sutvarkyti teisinę bazę (...) Kita vertus, politiko teigimu, Kultūros komitetas nėra institucija, kuri turėtų vertinti šiuos architektūrinius sprendimus.„Mes ne ta institucija, kuri vertintų sprendimus. (...)“, – po Kultūros komiteto posėdžio teigė R. Karbauskis.
Lrt.lt 2019.11.06 Mantas Adomėnas apie situaciją Zapyškyje: galima įtarti esant korupcinių suderinimų
Projekto vadovas architektas Gintaras Prikockis teigė, esą iki šiol matytas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vaizdas atsirado palyginti neseniai – po didžiojo 1946 metų potvynio. Senasis Zapyškis anksčiau supo bažnyčią. Todėl projektu siekta atkurti senojo miestelio ženklus – turgaus aikštę.
„Mūsų pozicija buvo įamžinti miestelio įkūrėjų Sapiegų vardą ir buvusią miesto aikštę. Idėja – senosios aikštės ryšys su „abiem“ Zapyškiais. Dabartinė teritorija neturi kliūčių bažnyčiai suvokti“, – buvo įsitikinęs G. Prikockis
Zapyškio 1946 m. potvynio nuotrauka yra labai įdomiame straipsnyje apie Zapyškio bažnyčios restauravimą (arch G.Prikockis).
Statyba ir architektūra 2018.10 Zapyškio bažnyčios - praeities tarpsnių ženklai
Architektas pabrėžia ir kitą bažnyčiai reikšmingą įvykį - 1946 m. potvynį. Ledai išgriovė mūrinę bažnyčios presbiteriją ir nušlavė paskutinius medinių namelių likučius ant Nemuno kranto. Vėliaus, pastačius Kauno HE, potvyniai apsilpo, tapo kontroliuojami ir žinių, kad bažnyčia dar kartą būtų buvusi apsemta, nėra.
Zapyškio bažnyčios ir jos aplinkos tvarkymo projektų architektas G.Prikockis nelabai bendravo su žiniasklaida . Laiku nebuvo sureaguota į žiniasklaidos klausimus po G.Karaliaus feisbūkinio pranešimo. Nebuvo laiku sudėlioti argumentai. Deja, tai tapo PiaRinė katastrofa
Tačiau niekas nenori įsiklausyti į jo argumentus. Kauno rajono PiaRščikai menkai padėjo argumentuoti savo pačių patvirtintų sprendimų pagrįstumą.
Tiesą sakant, labiau nei plačiakampiu objektyvu darytos nuotraukos įtikina seno plano ištrauka. Būtent tokios pačios formos aikštę ir atkūrė architektas.
Pritarčiau Romui, kad blaškymosi daugiau negu šalto proto. Iš paveldosaugos pusės ten prikibti galima prie landšafto pakeitimo kaip vertingosios sąvybės, tačiau realybėje plokštuma išliko kaip ir buvo, tad tiek ir paveldosaugos čia. Daugiau čia architekto minties ir projektuotojo užsakymo klausimas kaip prisiderinti prie jautrios aplinkos. Mano kuklia nuomone galbūt galima buvo rasti kitų medžiagų (nors pats architektas sako, kad nebuvo ir pasirinktas pragmatiškiausias variantas) negu betonas, nes atrodo agresyviai, tačiau architekto mintis man visiškai suprantama, nors galbūt įgyvendinimas neatrodo gerai. Bet kriterijai turi būti aiškūs, o ne patinka/nepatinka.
Nemanau kad bandymas grįžti prie kažkada buvusios turgavietės žymėjimo yra optimaliausias variantas jau seniai susiformavusioje aplinkoje. Tada pagal šį principą gal reikėjo ir Lukiškių aikštėje pažymėti ten buvusių būdų pamatus? Tuo tarpu Zapyškyje jau buvo natūraliai susiformavusi nuostabaus jaukumo aplinka, kuri dabar yra barbariškai sunaikinta.
Pritarčiau Romui, kad blaškymosi daugiau negu šalto proto. Iš paveldosaugos pusės ten prikibti galima prie landšafto pakeitimo kaip vertingosios sąvybės, tačiau realybėje plokštuma išliko kaip ir buvo, tad tiek ir paveldosaugos čia. Daugiau čia architekto minties ir projektuotojo užsakymo klausimas kaip prisiderinti prie jautrios aplinkos. Mano kuklia nuomone galbūt galima buvo rasti kitų medžiagų (nors pats architektas sako, kad nebuvo ir pasirinktas pragmatiškiausias variantas) negu betonas, nes atrodo agresyviai, tačiau architekto mintis man visiškai suprantama, nors galbūt įgyvendinimas neatrodo gerai. Bet kriterijai turi būti aiškūs, o ne patinka/nepatinka.
Patinka / nepatinka nėra kriterijai, bet vien "šalto proto" čia - neužtenka. Reikia "šilto proto ir širdies". Ko ir pritrūko. Aprašyti gražiai ir profesionaliai gali viską gali, net komunalkę. Bažnyčios aplinka buvo jau susiklosčiusi, pievose prie upės stovintis objektas savaime darė įspūdį, visad ištikdavo netikėtai, kėlė klausimus, kodėl ji čia, kodėl vieniša? Nieko ten nereikėjo nei pridėti, nei atimti. Istorinį kontekstą puikiai galima paaiškinti informaciniame stende.
Iš vienos pusės suprantamas noras atstatyti istorinį kontekstą - aikštę prie bažnyčios, tuo labiau kad poreikis jai lyg ir yra. Mintis kad bažnyčios pastatas (ir erdvė aplinkui) gali (ir turi) būti naudojama visuomenės reikmėms yra logiška.
Kitą vertus pati bažnyčios pievoje prie upės koncepcija irgi atrodo įstabiai, labai šarmiškai. Todėl suprantama priešprieša "betonizacijai".
If a lion could speak, we could not understand him.
Iš vienos pusės suprantamas noras atstatyti istorinį kontekstą - aikštę prie bažnyčios, tuo labiau kad poreikis jai lyg ir yra. Mintis kad bažnyčios pastatas (ir erdvė aplinkui) gali (ir turi) būti naudojama visuomenės reikmėms yra logiška.
Kitą vertus pati bažnyčios pievoje prie upės koncepcija irgi atrodo įstabiai, labai šarmiškai. Todėl suprantama priešprieša "betonizacijai".
Tokios dramos rodo, kad žmonėms rūpi, ir kad mes gyvename demokratijoje. Tai labai labai sveikinta.
Sutinku, kad abu variantai pagrindžiami, todėl priimti kažkokį a la "objektyvų" sprendimą vargu ar vaneįmanoma.
Bet galima remtis konservatyviu principu (kuris esminis paveldosaugoje), pvz: "jei gali nekeisti, nekeisk", "mažiau yra daugiau".
Teigia, kad atkuria istorinį vaizdą, remiasi archeologiniais duomenimis ir t. t. Anksčiau šalia bažnyčios buvo aikštė ir aplink stovėjo pastatai. Tai atkuria tik vieną elementą (aikštę) ir tam naudoja šiuolaikines medžiagas (betoną). Ar labai daug istorijos ir prasmės iš tokio atkūrimo? Pabetonuoti pievas nėra sudėtinga, tereikia turėti betono. ES davė lėšų betonui, tai ir betonuoja.
Comment