Šioje temoje cituotos istorikės Reginos Laukaitytės parašyta vienos knygos recenzija su nuotraukomis
Герман Шлевис, Православные храмы Литвы,
Вильнюс: Свято-Духов монастырь, 2006, 560 p., 2000 egz., iliustr.
Regina Laukaitytė
Lietuvos stačiatikių cerkvės
www.aidai.lt/db/get_file_ka_article.php?id=44
Герман Шлевис, Православные храмы Литвы,
Вильнюс: Свято-Духов монастырь, 2006, 560 p., 2000 egz., iliustr.
Regina Laukaitytė
Lietuvos stačiatikių cerkvės
(...)
Lietuvoje stačiatikybei susiklostė palankios veiklos sąlygos. Bažnyčiai
buvo grąžintos sovietų valdžios nusavintos cerkvės ir jų nuosavybė. Demografinė situacija nebeatitiko cerkvių tinklo, tad sumažėjusios bendruomenės, ypač kaimo, ne visur įstengė atgimti. Vis dar nelaikomos pamaldos dvejose susigrąžintose cerkvėse Vilniuje. Tačiau atsirado nauji religiniai židiniai, Stačiatikių Bažnyčia nestokoja gyvybingumo. Nuo 1990 m. Lietuvoje atvėrė duris bent 8 nauji stačiatikių maldos namai – šiuo metu trys cerkvės veikia Klaipėdoje, dvi Visagine, maldos namai Šalčininkuose, Jonavoje, Šilutėje; spalvingas cerkvės pastatas papuošė Palangos kurortą. Nepriklausomybės metais įšventinta kaip niekad daug iš Lietuvos parapijų kilusių dvasininkų.
(...)
Stačiatikių liturgija Lietuvoje vis dar vyksta rusų kalba, pamaldos – senąją
slavų kalba. Tačiau autorius pastebi, kad didžiųjų švenčių dienomis į pamaldas gimtinėje iš įvairių Lietuvos vietų suvažiuojantys žmonės „kažkada pakrikštyti stačiatikiais, dabar ne tik nesimeldžia, bet ir gimtosios kalbos gerai nebemoka“ (p. 252). Tad netenka stebėtis, kad jau pradedama praktikuoti lietuviška liturgija, kuri neabejotinai turės plėtotis. Ši radikali naujovė atsirado ne tiek dėl konfesijų konkurencijos,
misijinių tikslų, kaip XIX–XX a., kiek Stačiatikių Bažnyčiai stengiantis nelikti vien rusakalbe, kai jos tikintieji, ypač mišriose šeimose gimę vaikai, vis dažniau kalba lietuviškai
(...)
Lietuvoje stačiatikybei susiklostė palankios veiklos sąlygos. Bažnyčiai
buvo grąžintos sovietų valdžios nusavintos cerkvės ir jų nuosavybė. Demografinė situacija nebeatitiko cerkvių tinklo, tad sumažėjusios bendruomenės, ypač kaimo, ne visur įstengė atgimti. Vis dar nelaikomos pamaldos dvejose susigrąžintose cerkvėse Vilniuje. Tačiau atsirado nauji religiniai židiniai, Stačiatikių Bažnyčia nestokoja gyvybingumo. Nuo 1990 m. Lietuvoje atvėrė duris bent 8 nauji stačiatikių maldos namai – šiuo metu trys cerkvės veikia Klaipėdoje, dvi Visagine, maldos namai Šalčininkuose, Jonavoje, Šilutėje; spalvingas cerkvės pastatas papuošė Palangos kurortą. Nepriklausomybės metais įšventinta kaip niekad daug iš Lietuvos parapijų kilusių dvasininkų.
(...)
Stačiatikių liturgija Lietuvoje vis dar vyksta rusų kalba, pamaldos – senąją
slavų kalba. Tačiau autorius pastebi, kad didžiųjų švenčių dienomis į pamaldas gimtinėje iš įvairių Lietuvos vietų suvažiuojantys žmonės „kažkada pakrikštyti stačiatikiais, dabar ne tik nesimeldžia, bet ir gimtosios kalbos gerai nebemoka“ (p. 252). Tad netenka stebėtis, kad jau pradedama praktikuoti lietuviška liturgija, kuri neabejotinai turės plėtotis. Ši radikali naujovė atsirado ne tiek dėl konfesijų konkurencijos,
misijinių tikslų, kaip XIX–XX a., kiek Stačiatikių Bažnyčiai stengiantis nelikti vien rusakalbe, kai jos tikintieji, ypač mišriose šeimose gimę vaikai, vis dažniau kalba lietuviškai
(...)
]
Comment