Neperseniausiai teko galimybė apsilankyti vienoje iš įdomiausių Vilniaus senamiesčio vietų - Šv. Dvasios bažnyčios požemiuose. Iki tol buvau tik girdėjęs ir skaitęs apie šią, įdomią ir paslaptingą istoriją turinčią vietą, kurią seniai norėjau apžiūrėti. Tad sužinojęs, kad kolegom studentams organizuojama ekskursija pasistengiau prisijungti, o kartu tikėjausi padaryti įdomių nuotraukų.
Truputėlis šios vietos istorijos
Pirmoji bažnyčia šioje senamiesčio vietoje, istorikų manymu, galėjo būti pastatyta dar pagoniškosios Lietuvos laikais, apie 1323 metus, valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Tikrai žinoma, kad 1408 m. Vytautas Didysis nurodė pastatydinti Šv. Dvasios bažnyčią. Šventovė ne kartą buvo perstatoma, rekonstruojama, plečiama. XVI amžiuje šalia bažnyčios įsikūrė dominikonų vienuolynas. Statant ir plečiant bažnyčią, po ja buvo įrengti didžiuliai požemiai. Čia esančiose kriptose šimtmečiais buvo laidojami žmonės. Iš pradžių karstai buvo statomi tvarkingai, tačiau senąjį Vilnių užgriuvus karams ir epidemijoms, viskas susijaukė. Tūkstančių maro ir kelių karų aukų palaikai buvo suversta i požemius kaip papuolė. Ilgainiui laidoti čia nustota, tačiau paslaptingos “mirties karalystes” vardas ilgam prigijo šiems požemiams. XIX amžiuje Vilniuje sklido legendos, jog bažnyčios požemiuose gyvenanti balta dvasia, kuri pasirodė vilniečiams 1863 metų sukilimo metu.
Vieni tikino esant rūsiuose užmūrytą riterį, kiti teigė radę čia prancūzu ar švedu karių palaikus su šalmais ant galvų…
1934-1936 m. visuomenės dėmesį patraukė Šv. Dvasios bažnyčios požemiai - dviaukščiai rūsiai, kuriuose Vilniaus universiteto studentai rado išlikusių žmonių palaikų. Žinoma, kad 1812 m. vienuolyno rūmuose prancūzai buvo įruošę karo ligoninę, kurioje mirusieji kareiviai nebuvo laidojami, bet paprasčiausiai metami į rūsius, taip šios patalpos paverstos įvairių ligų židiniu, nusinešusiu daugelio tuo metu čia gyvenusių dominikonų gyvybes. 1849 m. požemiai buvo užmūryti ir niekas negalėjo jų lankyti.
Įžengiame į „mirusiųjų buveinę“
Ekskursija prasidėjo iš vidinės Šv. Dvasios ir Domininkonų vienuolyno kiemo pusės, stačiais laiptais visi užsiropštė aukštyn
Paskutinis žvilgsnis į apsiniaukusį žiemos dangų
Per zakristiją...
Pagaliau atsidūrėme Šv. Dvasios bažnyčios viduje. Zakristijonas nukėlė sunkų dangtį dengiantį įėjimą į požemius
Mergaites į priekį
Ir pagaliau paskutinis žmogus pradingsta požemiuose
Anga veda kažkur žemyn..
Paskutinis žvilgsnis į viršų
Varteliai svetingai atidaryti
Įžengiame į pirmą didelę požeminę patalpa. Akimirkai apima nusivylimas – tuščioje, tvarkingai iškuoptoje raudonskliautėje patalpoje nieko nėra. Palubėje išvedžioti elektros kabeliai ir spingsi kelios lemputės. Matyti, kad viskas čia gerokai sutvarkyta, tačiau nesustojame ir einame toliau
Blyški šviesa slysta plytų bei akmenų muru ir staiga apšviečia mažyčius karstelius. Kai kuriuose – pilna kaulų.Tai vadinamoji “vaikų kripta”. Čia sunešta dalis požemiuose rastų vaikų palaikų. Ligos ir epidemijos senovėje pirmiausia pasiglemždavo mažųjų gyvybes. Tačiau kaip matyti yra ir suaugusių palaikų...
Kai kur kaulai taip susimaišę, kad atskirti, kur ir kas neįmanoma
Elektros šioje patalpoje nėra, tad fotografuojant nežinia, kokį vaizdą pagausi
Kai kur palaikai labai gerai išsilaikę, matyti net buvusios aprangos detalės
Einame toliau. Didesnėse erdvėse su apšvietimu fotografuoti praktiškai neįmanoma, nes dulkių, o gal drėgmės lašeliai atsispindi ir gaunasi tokie išplaukę vaizdeliai
Matyti laiptai vedantys žemyn, tačiau toliau viskas užmūryta dideliais akmenimis. Taigi, toli gražu ne visos šių požemių mįslės atskleistos. Galima spėti čia buvusį įėjimą į antrąjį, apatinį rūsio aukštą. Kai kurie architektūros specialistai abejoja, ar taip gali būti, tačiau reik tikėtis, kad tai bus ištirta ir šį mįslė įminta
Dar viena neaiški, apgriuvusi ir po žemėm palaidota patalpa
Einame toliau
Patenkame į vienos patalpos prieangį. Toliau juoda tamsa ir tik blykstės šviesa išsklaido juoda požemio tamsą. „Čia yra maro aukos”, - ranka rodo mus prižiūrinti dėstytoja. Patalpos gilumoje matyti didžiulė krūva netvarkingai sumestų palaikų. Tarpukariu tvarkant rūsius, ten buvo įvestas elektros kabelis ir įsukta lemputė. Viskas buvo puikiai matoma. O dabar lemputė perdegė, tačiau nei vienas elektrikas nesiryžtą lysti į šiuos požemius. Bijo patys tapti maro auka. Nežinau, keik laiko maro bakterijos išlieka gyvybingos, bet aikšku, jog jei maro užkratas būtų išlikęs kelis šimtmečius, jo aukomis būtų tapę dar tarpukariu šiuos požemius tvarkę studentai. Tačiau jiems nieko neatsitiko. Sveiki grįžo ir prieš pora savaičių čia lankęsi kiti mūsų kolegos studentai
Viskas susilieję į vientisą organinę masę
Paliekame šią vietelę ir einame toliau. Pakeliui iš kažkur atsiradusi zmogaus kaulų dalis
Skliautuoti požemiai vis tęsiasi
Iš stendo būklės matyti, kad ekskursantai čia nėra labai laukiami. Kairėje pusėje įėjimas į vieną iš pagrindinių patalpų.
Tik įžengus atsiveria kraupoki vaizdai
Palei sieną, lentynoje sudėliota kelių šimtų kaukolių kolekcija. Po didžiuliais, tamsiais skliautais, ant medinių stelažų sukrauta šimtai karstų bei jų nuolaužų, o juose – mirusiųjų palaikai.
Kai kur mediniai karstai sumesti į krūvas. Matyti išlikusio audinio gabalėliai
Išlikęs kūnas atrodo kaip balzamuotas
Matyti ir mažų vaikų liekanos
Silpna blykstės šviesa nepajėgi iš tamsos išplėšti sukrautų karstų vaizdo
Paliekame paskutinę mūsų žygio stotelę ir tais pačiais skliautuotais požemiais leidžiamės atgal
Iš kažkur pradeda kilti rūkas...
Pakeliui sutikta kripta su dar vienais palaikais. Iš karstelių dydžio galima suprasti, kad tai vaikų palaikai
Plaučiuose ir ant batų visi išsinešame daugybę šių požemių dulkių
Aukštyn įkvėpti gaivesnio oro
Vėl „gyvųjų karalystėje“
Pabaiga.
Truputėlis šios vietos istorijos
Pirmoji bažnyčia šioje senamiesčio vietoje, istorikų manymu, galėjo būti pastatyta dar pagoniškosios Lietuvos laikais, apie 1323 metus, valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Tikrai žinoma, kad 1408 m. Vytautas Didysis nurodė pastatydinti Šv. Dvasios bažnyčią. Šventovė ne kartą buvo perstatoma, rekonstruojama, plečiama. XVI amžiuje šalia bažnyčios įsikūrė dominikonų vienuolynas. Statant ir plečiant bažnyčią, po ja buvo įrengti didžiuliai požemiai. Čia esančiose kriptose šimtmečiais buvo laidojami žmonės. Iš pradžių karstai buvo statomi tvarkingai, tačiau senąjį Vilnių užgriuvus karams ir epidemijoms, viskas susijaukė. Tūkstančių maro ir kelių karų aukų palaikai buvo suversta i požemius kaip papuolė. Ilgainiui laidoti čia nustota, tačiau paslaptingos “mirties karalystes” vardas ilgam prigijo šiems požemiams. XIX amžiuje Vilniuje sklido legendos, jog bažnyčios požemiuose gyvenanti balta dvasia, kuri pasirodė vilniečiams 1863 metų sukilimo metu.
Vieni tikino esant rūsiuose užmūrytą riterį, kiti teigė radę čia prancūzu ar švedu karių palaikus su šalmais ant galvų…
1934-1936 m. visuomenės dėmesį patraukė Šv. Dvasios bažnyčios požemiai - dviaukščiai rūsiai, kuriuose Vilniaus universiteto studentai rado išlikusių žmonių palaikų. Žinoma, kad 1812 m. vienuolyno rūmuose prancūzai buvo įruošę karo ligoninę, kurioje mirusieji kareiviai nebuvo laidojami, bet paprasčiausiai metami į rūsius, taip šios patalpos paverstos įvairių ligų židiniu, nusinešusiu daugelio tuo metu čia gyvenusių dominikonų gyvybes. 1849 m. požemiai buvo užmūryti ir niekas negalėjo jų lankyti.
Įžengiame į „mirusiųjų buveinę“
Ekskursija prasidėjo iš vidinės Šv. Dvasios ir Domininkonų vienuolyno kiemo pusės, stačiais laiptais visi užsiropštė aukštyn
Paskutinis žvilgsnis į apsiniaukusį žiemos dangų
Per zakristiją...
Pagaliau atsidūrėme Šv. Dvasios bažnyčios viduje. Zakristijonas nukėlė sunkų dangtį dengiantį įėjimą į požemius
Mergaites į priekį
Ir pagaliau paskutinis žmogus pradingsta požemiuose
Anga veda kažkur žemyn..
Paskutinis žvilgsnis į viršų
Varteliai svetingai atidaryti
Įžengiame į pirmą didelę požeminę patalpa. Akimirkai apima nusivylimas – tuščioje, tvarkingai iškuoptoje raudonskliautėje patalpoje nieko nėra. Palubėje išvedžioti elektros kabeliai ir spingsi kelios lemputės. Matyti, kad viskas čia gerokai sutvarkyta, tačiau nesustojame ir einame toliau
Blyški šviesa slysta plytų bei akmenų muru ir staiga apšviečia mažyčius karstelius. Kai kuriuose – pilna kaulų.Tai vadinamoji “vaikų kripta”. Čia sunešta dalis požemiuose rastų vaikų palaikų. Ligos ir epidemijos senovėje pirmiausia pasiglemždavo mažųjų gyvybes. Tačiau kaip matyti yra ir suaugusių palaikų...
Kai kur kaulai taip susimaišę, kad atskirti, kur ir kas neįmanoma
Elektros šioje patalpoje nėra, tad fotografuojant nežinia, kokį vaizdą pagausi
Kai kur palaikai labai gerai išsilaikę, matyti net buvusios aprangos detalės
Einame toliau. Didesnėse erdvėse su apšvietimu fotografuoti praktiškai neįmanoma, nes dulkių, o gal drėgmės lašeliai atsispindi ir gaunasi tokie išplaukę vaizdeliai
Matyti laiptai vedantys žemyn, tačiau toliau viskas užmūryta dideliais akmenimis. Taigi, toli gražu ne visos šių požemių mįslės atskleistos. Galima spėti čia buvusį įėjimą į antrąjį, apatinį rūsio aukštą. Kai kurie architektūros specialistai abejoja, ar taip gali būti, tačiau reik tikėtis, kad tai bus ištirta ir šį mįslė įminta
Dar viena neaiški, apgriuvusi ir po žemėm palaidota patalpa
Einame toliau
Patenkame į vienos patalpos prieangį. Toliau juoda tamsa ir tik blykstės šviesa išsklaido juoda požemio tamsą. „Čia yra maro aukos”, - ranka rodo mus prižiūrinti dėstytoja. Patalpos gilumoje matyti didžiulė krūva netvarkingai sumestų palaikų. Tarpukariu tvarkant rūsius, ten buvo įvestas elektros kabelis ir įsukta lemputė. Viskas buvo puikiai matoma. O dabar lemputė perdegė, tačiau nei vienas elektrikas nesiryžtą lysti į šiuos požemius. Bijo patys tapti maro auka. Nežinau, keik laiko maro bakterijos išlieka gyvybingos, bet aikšku, jog jei maro užkratas būtų išlikęs kelis šimtmečius, jo aukomis būtų tapę dar tarpukariu šiuos požemius tvarkę studentai. Tačiau jiems nieko neatsitiko. Sveiki grįžo ir prieš pora savaičių čia lankęsi kiti mūsų kolegos studentai
Viskas susilieję į vientisą organinę masę
Paliekame šią vietelę ir einame toliau. Pakeliui iš kažkur atsiradusi zmogaus kaulų dalis
Skliautuoti požemiai vis tęsiasi
Iš stendo būklės matyti, kad ekskursantai čia nėra labai laukiami. Kairėje pusėje įėjimas į vieną iš pagrindinių patalpų.
Tik įžengus atsiveria kraupoki vaizdai
Palei sieną, lentynoje sudėliota kelių šimtų kaukolių kolekcija. Po didžiuliais, tamsiais skliautais, ant medinių stelažų sukrauta šimtai karstų bei jų nuolaužų, o juose – mirusiųjų palaikai.
Kai kur mediniai karstai sumesti į krūvas. Matyti išlikusio audinio gabalėliai
Išlikęs kūnas atrodo kaip balzamuotas
Matyti ir mažų vaikų liekanos
Silpna blykstės šviesa nepajėgi iš tamsos išplėšti sukrautų karstų vaizdo
Paliekame paskutinę mūsų žygio stotelę ir tais pačiais skliautuotais požemiais leidžiamės atgal
Iš kažkur pradeda kilti rūkas...
Pakeliui sutikta kripta su dar vienais palaikais. Iš karstelių dydžio galima suprasti, kad tai vaikų palaikai
Plaučiuose ir ant batų visi išsinešame daugybę šių požemių dulkių
Aukštyn įkvėpti gaivesnio oro
Vėl „gyvųjų karalystėje“
Pabaiga.
Gal galit pataisyti ? ![[sp]](./core/customavatars/thumbs/avatar3303_4.gif "[sp]"){kind=avatar}
Comment