Vakar per meet'ą po Konservų fabriko apžiūros nutarėm sukurt atskirą temą Panevėžio pramonei. Beieškodamas teisingiausio pavadinimo aptikau darbelį iš Mokslai.lt (įkeltas Svečio). Negarantuoju dėl jo tikslumo, bet tegul pabūna įžanga 
Panevėžio pramonė 1919-1940 metais
Nepriklausomos Lietuvos valstybė neteko plačios Rusijos rinkos pramonės gaminiams ir nuolatinės žaliavų bazės. Tai atsiliepė tolesnei Lietuvos pramonės plėtrai ir jos krypčiai. Iškilo uždavinys ne tik atkurti karo metais sugriautą pramonę, bet ir formuoti nacionalinę rinką bei plėtoti ekonomiką nauja linkme, labiau atitinkančią susidariusią naują Lietuvos padėtį. Pramonėje pradėjo kurtis šakos, kurių prieš karą visai nebuvo.
Tarpukariu (1918-1939 m.) Panevėžys dar labiau išaugo. Toliau plėtojosi ekonomika, švietimo ir kultūros sferos, plėtėsi teritorija, daugėjo gyventojų. 1923-1939 m. gyventojų skaičius mieste padidėjo nuo 19 200 iki 26 600. Svarbiausias šios epochos bruožas - miesto lietuvėjimas. Nors kitataučių mieste tarpukario metais liko daug (1923 m. lietuviai sudarė 53% miestiečių), vis daugėjo lietuvių. Šiam procesui didžiulės įtakos turėjo valstybės politika, valdymo institucijų ir svarbiausia - švietimo sistemos lietuvinimas. Kūrėsi lietuvių miestiečių tradicijos, gyvenimo būdas. Miesto visuomeniniam gyvenimui savitumo teikė aktyvi lenkų ir žydų tautinių bendrijų veikla.
Panevėžio miesto pramonė , išskyrus malūnus, alaus daryklą ir spirito fabriką, susikūrė daugiausiai Lietuvos Respublikos metais. Svarbiausia šaka buvo maisto pramonė. Joje dirbo 62% visų Panevėžio miesto ir apskrities pramonės darbuotojų.
Stambiausios Panevėžio įmonės 1940 m. buvo šios: akcinės bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabrikas ir „L.B. Chazenas ir KO“ linų apdirbimo fabrikas. Iš didesnių įmonių reikia paminėti: akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ muilo fabriką, „Lietūkio“ centrinį malūną, Veiso ir Berolskio lentpjūvę, E. Rochindienės virvių dirbtuvę, „Kalnapilio“ alaus daryklą.
Panevėžyje buvo daug 8-os kategorijos smulkių įmonių, kuriose dirbo po kelis žmones.
Smulkioji pramonė
Tarpukario metais Panevėžyje veikė nemažai smulkių maisto pramonės įmonių. Panevėžys ypač buvo garsus savo malūnais. Pats stambiausias buvo „Lietūkio“ malūnas, pastatytas 1927 m. Kranto gatvėje.
Panevėžyje veikė keletas kavos, duonos, saldainių gamybos įmonių. Saldainių dirbtuvėje dirbdavo 8 moterys. Darbas buvo atliekamas rankomis, sunkus. Saldainių masės karštis siekdavo iki 100 0C. Nuo karščio moterų rankos būdavo pūslėtos. Darbo diena trukdavo nuo 6 val. ryto iki 10 val. vakaro. Per dieną uždirbdavo 4Lt.
Panevėžyje veikė ne tik smulkiosios maisto, bet ir lengvosios pramonės įmonės. 1931 m. duomenimis, pagal įmonių registraciją mieste buvo 10 siuvyklų, 2 mezginių ir trikotažo dirbtuvės, 10 avalynės fabrikų ir dirbtuvių, 4 karšyklos, 3 odų ir kailių dirbtuvės.
Pasaulinės ekonominės krizės (1929-1933 m.) darbo našumas pramonėje didėjo, nors darbo jėga buvo pigi. Darbo našumas buvo pasiektas chemijos ir maisto pramonėje, nes jos plėtojosi sparčiai ir pasiekė aukštesnį mechanizacijos lygį. Po ekonominės krizės prasidėjus pramonės pagyvėjimui, ėmė daugėti darbininkų. Kadangi darbo jėgos buvo pakankamai, fabrikų savininkai dažnai buvo linkę naudoti pigią darbo jėgą negu pirkti brangias mašinas.
Panevėžio pramonė 1919-1940 metais
Nepriklausomos Lietuvos valstybė neteko plačios Rusijos rinkos pramonės gaminiams ir nuolatinės žaliavų bazės. Tai atsiliepė tolesnei Lietuvos pramonės plėtrai ir jos krypčiai. Iškilo uždavinys ne tik atkurti karo metais sugriautą pramonę, bet ir formuoti nacionalinę rinką bei plėtoti ekonomiką nauja linkme, labiau atitinkančią susidariusią naują Lietuvos padėtį. Pramonėje pradėjo kurtis šakos, kurių prieš karą visai nebuvo.
Tarpukariu (1918-1939 m.) Panevėžys dar labiau išaugo. Toliau plėtojosi ekonomika, švietimo ir kultūros sferos, plėtėsi teritorija, daugėjo gyventojų. 1923-1939 m. gyventojų skaičius mieste padidėjo nuo 19 200 iki 26 600. Svarbiausias šios epochos bruožas - miesto lietuvėjimas. Nors kitataučių mieste tarpukario metais liko daug (1923 m. lietuviai sudarė 53% miestiečių), vis daugėjo lietuvių. Šiam procesui didžiulės įtakos turėjo valstybės politika, valdymo institucijų ir svarbiausia - švietimo sistemos lietuvinimas. Kūrėsi lietuvių miestiečių tradicijos, gyvenimo būdas. Miesto visuomeniniam gyvenimui savitumo teikė aktyvi lenkų ir žydų tautinių bendrijų veikla.
Panevėžio miesto pramonė , išskyrus malūnus, alaus daryklą ir spirito fabriką, susikūrė daugiausiai Lietuvos Respublikos metais. Svarbiausia šaka buvo maisto pramonė. Joje dirbo 62% visų Panevėžio miesto ir apskrities pramonės darbuotojų.
Stambiausios Panevėžio įmonės 1940 m. buvo šios: akcinės bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabrikas ir „L.B. Chazenas ir KO“ linų apdirbimo fabrikas. Iš didesnių įmonių reikia paminėti: akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ muilo fabriką, „Lietūkio“ centrinį malūną, Veiso ir Berolskio lentpjūvę, E. Rochindienės virvių dirbtuvę, „Kalnapilio“ alaus daryklą.
Panevėžyje buvo daug 8-os kategorijos smulkių įmonių, kuriose dirbo po kelis žmones.
Smulkioji pramonė
Tarpukario metais Panevėžyje veikė nemažai smulkių maisto pramonės įmonių. Panevėžys ypač buvo garsus savo malūnais. Pats stambiausias buvo „Lietūkio“ malūnas, pastatytas 1927 m. Kranto gatvėje.
Panevėžyje veikė keletas kavos, duonos, saldainių gamybos įmonių. Saldainių dirbtuvėje dirbdavo 8 moterys. Darbas buvo atliekamas rankomis, sunkus. Saldainių masės karštis siekdavo iki 100 0C. Nuo karščio moterų rankos būdavo pūslėtos. Darbo diena trukdavo nuo 6 val. ryto iki 10 val. vakaro. Per dieną uždirbdavo 4Lt.
Panevėžyje veikė ne tik smulkiosios maisto, bet ir lengvosios pramonės įmonės. 1931 m. duomenimis, pagal įmonių registraciją mieste buvo 10 siuvyklų, 2 mezginių ir trikotažo dirbtuvės, 10 avalynės fabrikų ir dirbtuvių, 4 karšyklos, 3 odų ir kailių dirbtuvės.
Pasaulinės ekonominės krizės (1929-1933 m.) darbo našumas pramonėje didėjo, nors darbo jėga buvo pigi. Darbo našumas buvo pasiektas chemijos ir maisto pramonėje, nes jos plėtojosi sparčiai ir pasiekė aukštesnį mechanizacijos lygį. Po ekonominės krizės prasidėjus pramonės pagyvėjimui, ėmė daugėti darbininkų. Kadangi darbo jėgos buvo pakankamai, fabrikų savininkai dažnai buvo linkę naudoti pigią darbo jėgą negu pirkti brangias mašinas.
Comment