[KAU] Kaunas sovietmečiu

[fui]

Atsiprasau uz uzrasus ant foto, bet cia lankosi keli zmones kurie neklauso perspejimu ir pucia jiems patikusias foto bei deda i puslapi oltimer.ten.net. Tai daro neatsiklause, nenurode saltinio, nenurode nuotrauku savininko.
Sumesiu kelias Kauno ankstyvo ir velyvo pokario nuotraukas:

1986:


tas [ats laikotarpis:
troleibusas kurio parko nr 34, jei neklystu Petrasiunu troleibusu ziede


troleibusas kurio parko nr 150, jei neklystu Raudondvario plento troleibusu ziede




Pieno centras, nors tiksliau pieno baras:



Autobuso avarija ir gaisras senamiestyje, VII desimtmetis:



Autobusas miesto gatvese VI des.:


Kauno Remonto gamyklos gamybos duonos kepyklos sunkvezimis su buda Rotuses aiksteje (tokius atsimenu dar ir kokiais 1985 vazienejant):



Pagal uzrasa kitoje foto puseje, cia dainu slenis 1950-ieji, nors as tokio sios vietos vaizdo nesu uzfiksaves, nei atminty, nei kitose nuotraukose


1976, griaunamas turgus Birstono/Gertrudos kampe:


Jiesios tiltas is aukstupio puses:

[PhantomLord]

Pridėsiu ir aš kelias...

Pabaigai: reklama

d`Ark, kelintu metu tai reklama?
Speju pirmojo sovietmecio arba ankstyvojo pokario

[x21]

Na jau, iš kur tarybinėje Lietuvoje litai ir tuo labiau Kalėdos?

Reklama Smetonos laiku.. nes sovietmeciu Vytauto pr. buvo Lenino pr.
...patiko garantija - 15 metu...

[Mantas]

O kas negerai su Kaledom?

Kalėdų senelį pakeitė senis Šaltis, kuris dovanas vaikučiams nešdavo naujųjų metų išvakarėse Kaip žinia, su religinėmis šventėmis TSRS ne pyragai buvo

[d'Ark]

d`Ark, kelintu metu tai reklama?
Speju pirmojo sovietmecio arba ankstyvojo pokario

manau, esi teisus... bet iš tiesų, tai nežinau kelintų metų reikės kadanors pradėti užsirašinėti duomenis...

[fui]

manau, esi teisus... bet iš tiesų, tai nežinau kelintų metų reikės kadanors pradėti užsirašinėti duomenis...

Cia grynas tarpukaris, tikslius metus butu galima nustatyti is leidinio, kuriame reklama buvo isleidimo metu arba jei reklamoje butu firmos parduodancios siuvamasias masinas telefonas...

[jRamke]

Siuv. mašinų reklama iš tarpukario. Kas dėl garantijos, tai ir dabar jos veikia praėjus virš 60 metų.

[jRamke]

Fui'jau,
tavo nuotraukos labai geros, bet jeigu ir mes su d'Ark dėtumėm "licencijas", nienas nifiga nieko nematytų...
Bet daryk, kaip pats išmanai, valia tavo.

[jRamke]

Pieno centras, nors tiksliau pieno baras:


Čia tikrai dar Pienocentras. Pieno baras atsirado apie 7 deš. pab. - 8 deš. pr.


Autobusas miesto gatvese VI des.:


Čia Kauno Autoremonto Gamyklos autobusas KAG-3 (nuo to ir pavadinimas).


Kauno Remonto gamyklos gamybos duonos kepyklos sunkvezimis su buda Rotuses aiksteje (tokius atsimenu dar ir kokiais 1985 vazienejant):



Čia irgi KAG-3 autobuso pagrindu pagamintas automobilis duonai vežioti.

[jRamke]

"V. Leninui" - J. Gagarino gatvėje (dab. Parodos kalnas)



Ten po raidėmis "V.Leninui" matosi skaičius "100". Tokius stendus mieste kabino prieš pat 1970-uosius, kai "vadui" artėjo jubiliejus.

[Mantas]

Ar tas funikulierius@gmail.com turi kokias nors nuosavybės teises į šias nuotraukas?

[jRamke]

Šių Funikulieriaus fotkių anksčiau neteko matyti. Gali būti, kad jos yra iš asmeninio archyvo. Čia privatus reikalas.
Bet visi viską nusrieginėja nete, aš su tuo esu susitaikęs... Geriau tuomet nieko nerodyt. Gal?

[kaunaz]

Kalėdų senelį pakeitė senis Šaltis, kuris dovanas vaikučiams nešdavo naujųjų metų išvakarėse Kaip žinia, su religinėmis šventėmis TSRS ne pyragai buvo

Kiek mama pasakojo, tai visada svesdavo kaledas.

[Aidzius]

Kiek mama pasakojo, tai visada svesdavo kaledas.

tas sovietmetis ne prie ko. skelbimas yra tarpukario, o reklamuojamos yra siuvimo masinos ,pagamintos tarybu sajungoj.

[jRamke]

Kiek mama pasakojo, tai visada svesdavo kaledas.

Reikia atskirti šventes namie ir "sovietinėj respublikoj". Oficialiai jokių Kalėdų sovietmety nebuvo.
O apie diedą marozą (pažodinis vertimas - senis šaltis), Mantas pasakė gryną teisybę.

[Simex]

Taip, tas skelbimas apie siuvimo mašinas greičiausiai bus iš Smetonos laikų, nors... Kai Sovietai 1940 m. okupavo Lietuvą, litas dar kurį laiką (jei gerai pamenu, kelis mėnesius) buvo oficiali atsiskaitymo priemonė, rubliai litus pakeitė tikrai ne iš karto. Taip kad litai šiuo atveju gali ir klaidinti.
Iš tikrųjų oficialiai nei viena religinė šventė TSRS nebuvo švenčiama, nes šalyje "religijos nebuvo". Neoficialiai - kita kalba - visi sėdėdavom prie Kūčių stalo (susirinkę po darbų) ir prie Kalėdų stalo taipogi (vėlgi po darbų, nebent išpuldavo savaitgalis).

[wanderer]

Pieno centras, nors tiksliau pieno baras:


Čia tikrai dar Pienocentras. Pieno baras atsirado apie 7 deš. pab. - 8 deš. pr.


Autobusas miesto gatvese VI des.:


Čia Kauno Autoremonto Gamyklos autobusas KAG-3 (nuo to ir pavadinimas).


Kauno Remonto gamyklos gamybos duonos kepyklos sunkvezimis su buda Rotuses aiksteje (tokius atsimenu dar ir kokiais 1985 vazienejant):



Čia irgi KAG-3 autobuso pagrindu pagamintas automobilis duonai vežioti.

Stai geras straipsnis mano amzinaatilsio draugo L.Suslaviciaus apie "KAG"autobusus:
Abreviatūra KAG šiandien Lietuvoje mažai kam ką ir besako.Tačiau gerus 50 metų ji reiškė vienintelę Lietuvoje įmonę, gaminusią autobusus bei specialius automobilius. Kauno autoremonto gamykla – tai iš jos pavadinimo pirmųjų raidžių ir sudaryta santrumpa KAG – turi pakankamai įdomią istoriją (ir priešistorę).
Pirmieji autobusų kėbulai ant amerikietiškų “Ford”, “Chevrolet”, “Autocar” ir kitokių dabar jau ir pamirštų markių važiuoklių “laikinojoje sostinėje” vietinių meistrų buvo pradėti gaminti dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Pradžioje nedideli ir primityvūs, laikui bėgant, jie tapo modernesni ir su kiekvienu nauju modeliu vis komfortiškesni. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kaune jau važinėjo vagoninio tipo autobusai, pagaminti panaudojus vokiškas “Mercedes Benz O3750” važiuokles su dyzeliniais varikliais. Pagrindiniais kėbulų autobusams tiekėjais buvo “Amerikos lietuvių akcinės bendrovės”dirbtuvės Kęstučio gatvėje ir Šančiuose pastatyto naujo autobusų parko dirbtuvės. Pastarosios naujus vagoninio tipo kėbulus įsisavino 1939 metais.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, autobusų Lietuvoje praktiškai nebuvo likę. Keleivius vežiojo paskubomis žmonių gabenimui pritaikyti sunkvežimiai ir kažkiek suremontuotų besitraukiančių vokiečių pakelėse paliktų vermachto autobusų. Be to, tuomet buvo rengiamos “ekspedicijos” į okupuotą rytinę Vokietijos dalį bei Rytprūsius, iš kur pavyko atsigabenti ir suremontavus išleisti į maršrutus dar kažkiek autobusų. Po kelių metų, kai tik atsirado galimybė gauti naujas tarybines važiuokles, nacionalizuotuose ir pavadintuose Kauno autoremonto gamykla cechuose Kęstučio gatvėje vėl imta gaminti autobusus. Pirmieji pokario metais Kaune gaminti autobusai turėjo indeksą “L-1”. Tai buvo vietos specialistų perdirbtas Leningrade gaminto autobuso tuo pačiu pavadinimu modelis. Vagoninio tipo kėbulą su mediniu karkasu kauniečiai montavo ant sunkvežimio “ZiS-150” važiuoklės. “L-1” buvo kažkiek panašus į vėliau pasirodžiusį autobusą “ZiS- 155”, tačiau turėjo tik vienas duris ir kiek prisimenu, buvo ankštas, jame dvokė benzinu, be to į saloną išsikišęs karsto formos variklio gaubtas įkaisdavo tiek, kad prisilietus, galėjo nudeginti. Autobusai “L-1” važinėjo visuose didesniuose Lietuvos miestuose, o vėliau baigė tarnauti kaip tarnybiniai įvairių įmonių ar organizacijų autobusai.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai Vilniuje ėmė veikti dar viena autoremonto gamykla, “zisų” remontas buvo patikėtas jai, o KAG turėjo įsisavinti populiariausių tada “GAZ-51” kapitalinį remontą. Aišku, atitinkamai turėjo keistis ir gaminamo autobuso modelis. Taip Kaune, “neišradinėdami dviračio”, gana greit įsisavino Gorkyje sukonstruoto 19 sėdimų vietų kapotinės komponuotės autobuso “GZA-651” analogo gamybą. Tiesa, technologinės kauniečių galimybės buvo mažesnės, nei Gorkyje, tad “KAG-1” gavęs autobusas skyrėsi nuo prototipo labiau kampuotomis kėbulo linijomis, kitokios formos galine kėbulo dalimi. Joje nebuvo durų, kaip prototipe, o tik stačiakampis liukas, skirtas neštuvams į saloną įkelti, jei autobusas karo atveju būtų paverstas sanitariniu.Virš liuko kauniečiai įrengė du nedidelius stačiakampius langelius. Autobuso šoniniai langai- nuleidžiami žemyn. Duris į saloną, buvusiais dešinėje, iš savo vietas darinėjo vairuotojas pasukamos apie vertikalią ašį rankenos ir svirčių sistemos pagalba. Konduktorė – tada visuose autobusuose dirbo konduktorės – sėdėjo šalia durų ant skersai salono pasuktos kėdės ir, atplėšdama nuo kelių skirtingos spalvos ritinėlių, pardavinėjo keleiviams bilietus.
Iš miesto centro, kur gamybai plėsti nebuvo vietos, autobusų kėbulų gamyba palaipsniui buvo perkelta į naują cechą, pastatytą šalia autobusų parko. Buvo ir dar vienas patogumas – Šančiuose tiesiai į įmonės vartus atsiremiančia geležinkelio atšaka buvo galima iš Gorkio atgabentas ant geležinkelio platformų pakrautas “gazonų” važiuokles įridenti tiesiai į gamyklos teritoriją.”KAG-1” dirbo visuose šalies rajonuose, vežiodamas keleivius kaimo keliais, bet jų nevengė net ir sostinės autobusų parkas. O Kaune “kagai” ilgai aptarnavo vieną sudėtingiausių – 15-jį maršrutą iš Šančių į Aukštuosius Šančius, įveikdami stačias gatves. Per gamybos laiką “KAG-1” pasikeitė nežymiai – jei pirmųjų serijų autobusai turėjo lenktus priekinius šoninius langelius, kaip ir jo prototipas, tai vėliau kauniečiai pradėjo montuoti plokščius trapecijos formos stiklus.
Gamindama pasenusio tipo autobusą, gamykla rengėsi, kaip ir panašios gamyklos Rygoje, Tartu ir kituose TSRS miestuose, pereiti prie modernesnio vagoninio tipo autobuso gamybos. Konstruktorių grupei, šeštojo dešimtmečio viduryje sukūrusiai naują autobusą “KAG-3”, vadovavo inžinierius V.Paulavičius. Šis “kagas” atrodė kur kas moderniau, nei jo pirmtakas, bet jo konstrukcija visgi netoli tepažengė – ant prailgintos priekyje ir gale sunkvežimio “GAZ-51” važiuoklės gamykla uždėdavo sunkų karkasą, pagamintą iš uosio ir buko. Iš išorės jį apkaldavo skarda, o iš vidaus – daugiasluoksne tamsiai rudai lakuota aviacine fanera. Salone buvo 23 vietos sėdėti, dar 7 keleiviai galėjo važiuoti stati praėjime tarp sėdynių eilių. Vairuotojas sėdėjo šalia variklio, už jo nugaros buvo pertvara su dviem langais, skyrusi jį nuo salono. Bazinis autobuso variantas turėjo vienas sulankstomas salono duris, kurias atidarinėjo pneumatinis mechanizmas. Pirmaisiais gamybos metais “KAG-3” turėjo iš penkių plokščių stiklų sudėtą priekinį “panoraminį” stiklą, virš kurio buvo langeliai maršrutui nurodyti, ir metaliniu tinkleliu aptrauktą televizoriaus ekraną savo forma primenantį falšradiatorių, papuoštą dviem siaurais blizgančiais moldingais ir užrašu “KAG” tarp jų. Vėliau kauniečiai pritaikė autobusui du lenktus stiklus nuo “PAZ- 652”, o pakeistos formos priekinė panelė dabar nebeturėjo gamyklos pavadinimo, bet net tris plačius moldingus.
Be bazinio varianto, gamykla netruko įsisavinti ir eilę modifikacijų:tarnybinį autobusą su į šoną atidaromomis durimis vietoje sulankstomų, autobusą miesto maršrutams su dviem šoninėmis durimis ir pakeistu salono išplanavimu bei specialios paskirties automobilius autobuso bazėje. Jų buvo gana daug modelių-krovinių furgonas “KAG-31 “, duonvežė “KAG-32 “, techninės pagalbos automobilis “KAG-33“, automobilis sprogdintojams “KAG-34“, buitinio aptarnavimo automobilis “KAG-317”. Vėliau imta gaminti keleivinis-krovininis autobusas pašto tarnybai ir kelių priežiūros automobilis. Pastarasis dėl savo margo nudažymo buvo pramintas “Kasperavičiaus cirku” pagal tuometinio atsakingo už kelių eksploataciją Vyriausios gamybinės autokelių valdybos viršininko pavaduotojo pavardę. Žodžiu, “kagai” dirbo visoje respublikoje pačiose įvairiausiose srityse ir net pasirodžius metalinius kėbulus turintiems “PAZ-652”, lietuviškų autobusų paklausa nesumažėjo. Kaip ne keista, jų populiarumui daugiausia įtakos turėjo…pasenusi konstrukcija ir gamybos technologija. Tuometinė planinė automobilių kapitalinio remonto sistema leido autobusų savininkams reguliariai keisti senus autobusų kėbulus visiškai naujais. Kai kurie “kagai” per savo “gyvenimą” sudėvėjo po 3-4 kėbulus! Aišku, egzistuojant chroniškam autobusų stygiui, kai šansų gauti naują autobusą buvo nedaug, įmonės, organizacijos, kolūkiai bevelyjo eksploatuoti “kagus”, kuriuos galėjo pilnai atnaujinti kas 4-5 metai, nei iš Rusijos gaunamus autobusus. Beje, medinė karkaso konstrukcija skatino autobusų iš Kauno tiekimą į Užkaukazės respublikas. Važinėjant nelygiais kalnų keliais, toks ganėtinai elastingas karkasas girgždėjo, persikreipdavo, bet nelūždavo, kaip metaliniai suvirinti ar kniedyti karkasai.
Autobusai “KAG-3” buvo ne tik tiekiami už Lietuvos ribų. Pagal “kago” brėžinius gaminti pirmieji autobusų “Černigov” ir “Kuban” modeliai, ir reikia pasakyti, kad jie atrodė kur kas dailiau, nei po to šiose gamyklose sukurti savi autobusai.
Kauno autoremonto gamyklos darbuotojai nemanė, kad medinis “KAG-3” yra viskas, ką jie sugeba pagaminti. Jau !957 metais grupė konstruktorių, kuriems vadovavo V.Pupeika, pradėjo ištisai metalinės konstrukcijos autobuso ant tos pat “GAZ-51” važiuoklės projektavimą. Po dviejų metų toks autobusas su panoraminiais priekiniais ir galiniais stiklais, įstiklintais stogo šlaitais, gavęs indeksą “KAG-4”, buvo parodytas Kaune, Ąžuolyne vykusioje tradicinėje žemės ūkio parodoje.Gamykla pagamino du keleivinius naujo modelio “kagus” ir vieną krovinių furgoną “KAG-41”. Pirmasis autobusas buvo perduotas į Kauno autobusų parką bandomajai eksploatacijai, kur gavo garažo numerį 274, gi kiti du automobiliai nukeliavo į Maskvą, ir keletą metų buvo demonstruojami liaudies ūkio pasiekimų parodoje šalia LTSR paviljono.
Šiandien sunku pasakyti kas sutrukdė pradėti naujo modelio autobusų gamybą – Maskvos biurokratai, neskyrę lėšų būtinam įmonės modernizavimui ar respublikos Automobilių transporto ir plentų ministerijos vadovybė, pabijojusi prarasti ministerijai svarbią autoremonto gamyklą. Juk pradėjus gaminti modernius autobusus, KAG galėjo pereiti sąjunginės automobilių pramonės ministerijos žinion, juolab kad septintojo dešimtmečio pradžioje gamykla iš Šančių persikėlė į naujus korpusus Aleksote, kur buvo galimybės tolimesnei plėtrai. O senojoje teritorijoje įsikūrė Kauno autobusų parko padaliniai.
Po eilės sunkių avarijų su “KAG”markės autobusais, kurių metu nukentėjo nemažai žmonių, jų gamyba buvo apribota, ilgainiui jie išnyko iš miestų ir rajonų autobusų parkų, bet ir toliau gana daug jų naudota tarnybiniams pervežimams, dalis autobusų remonto metu buvo perdirbti į specialius furgonus. Visiškai nauji autobusai praktiškai nebegaminti, kadangi GAZas pakeitė bazinį automobilį “GAZ-51”nauju, didesniu sunkvežimiu. Vis mažėjanti “kagų” gamyba galutinai baigėsi devintajame dešimtmetyje.
Šiandien Lietuvoje išlikę vos keliolika “kagų”, o važinėja gal du ar trys. Ir tik du saugomi kaip muziejaus eksponatai – Vievyje įsikūręs Kelių muziejus viename technikos angarų turi kelių remonto automobilį “KAG”, o paskutinis Autoremonto gamykloje pagamintas KAG-3 yra saugomas „Rieduvos“ klubo kolekcijoje.

[jRamke]

Gera informacija. Dėkui.
Reiktų "Rieduvos" KAG-3 eksponatą pafotkint ir įdėt.

[fui]

kur kas idomesni dalyka uztikau beziurinedamas rotuses foto su lupa, KAG-3 nosies preikyje matosi stulpas, itariu kad cia degaline, smetoniniais laikasi rotuses aiksteje rodes kelios jos buvo (ar skirtingu metu toje pacioje vietoje nauju savininku atidarytos) tai kas nuotraukoje ar ne degaline? prisegu siek tiek isdidinta foto:

[jRamke]

Taip, fui'jau, degalinė. Nuo tarpukario.