[KLP] Klaipėda iki 1945 m.

[Reptilias]

El_greco, manau greiciau prie jau esanciu k ir d pastatu pastatys dangoraizius su l a i p e a raidem, kad gautusi is visu dangoraiziu zodis KLAIPEDA, negu kad atstatys sita baznycia, nors nuostabu butu...Beje Eimantai, nelabai isivaizduoju kurioj vietoj ta Sv.Jono baznycia stovejo?Kurioj gatvej?Teritorija vis dar neuzstatyta?Kam ji priklauso?
P.S.Kazkaip atrodo, kad baznycia stovejo prie lietuvininku aikstes...

[El_Greco]

El_greco, manau greiciau prie jau esanciu k ir d pastatu pastatys dangoraizius su l a i p e a raidem, kad gautusi is visu dangoraiziu zodis KLAIPEDA, negu kad atstatys sita baznycia

Na jei zmones pradetu judet tai kas cia zino gal ir atstatytu.Parasyt pora laisku tam ar anam nera sunku.

[Eimantas]

El_greco, manau greiciau prie jau esanciu k ir d pastatu pastatys dangoraizius su l a i p e a raidem, kad gautusi is visu dangoraiziu zodis KLAIPEDA, negu kad atstatys sita baznycia, nors nuostabu butu...Beje Eimantai, nelabai isivaizduoju kurioj vietoj ta Sv.Jono baznycia stovejo?Kurioj gatvej?Teritorija vis dar neuzstatyta?Kam ji priklauso?
P.S.Kazkaip atrodo, kad baznycia stovejo prie lietuvininku aikstes...

Taip, dabartinei valdžiai tokie atstatymai mažiausiai rūpi, toj vietoj jie kokį "a la Vitės verslo centras" geriau matytų...

Ji Turgaus gatvėje, netoli Jono kalnelio teritorijos. Teritorija laisva ir priklauso evangelikams, jei neklystu. Išsprendus finansinius klausimus ir turint noro galima ją atstatyti tokią kokia buvo. Sąlygiai arčiau Lietuvininkų a., Naujamiestyje, buvo Katalikų bažnyčia: prie Puodžių ir Daukanto gatvių kampo, dabar ten stalininis daugiabutis stovi. Pastaroji irgi su aukštoku bokštu buvo. Dar dvi bažnyčios stovėjo Tiltų gatvėj, viena kur dabar "Neptūnas"(submarinas), o kita priešais, kur stalininis daugiabutis.
Vitėje stovėjo anglikonų bažnyčia.

[El_Greco]

Taip, dabartinei valdžiai tokie atstatymai mažiausiai rūpi, toj vietoj jie kokį "a la Vitės verslo centras" geriau matytų...

Na visad galima surast kompromisa - ta 'a la vites verslo centra' galima statyti salia atsatomu pastatu (tame paciame bloke pvz) ir pan.Tokiu atveju abi grupes lieka laimingos.

[UMBAS]

Turi jie baznycia, puodziu gatvej, netoli k ir d pastatu, prie klaipedos skeitparko.Net nepasakytum, kad ten baznycia, nes nei boksto, nei dar ko...Dar yra visai grazi ir tvarkinga evangeliku-liuteronu baznycia, taikos prospekte, prie zveju rumu.Visiskai pritariu Eimantui, noreciau, kad klaipedos centre butu Sv.Jono baznycia.Myliu savo miesta ir noriu kad jis turetu savo akcentu grazesniu nei k ir d.

Baptistų maldos namai - tarybų laikų nacionalizuoti ir buvę Mokytojų namai...

[UMBAS]

Ne tik finansinius... Miesto taryboje tupinciu teslagalviu ambicijas ir amzinai kiauras kisenes nedera pamirsti...

[Eimantas]

El_greco, manau greiciau prie jau esanciu k ir d pastatu pastatys dangoraizius su l a i p e a raidem, kad gautusi is visu dangoraiziu zodis KLAIPEDA, negu kad atstatys sita baznycia, nors nuostabu butu...Beje Eimantai, nelabai isivaizduoju kurioj vietoj ta Sv.Jono baznycia stovejo?Kurioj gatvej?Teritorija vis dar neuzstatyta?Kam ji priklauso?
P.S.Kazkaip atrodo, kad baznycia stovejo prie lietuvininku aikstes...

bunker.lt

Čia gerai matosi vieta kur stovėjo ši bažnyčia, kontūrai gyvatvore apvesti. Ir šiaip matosi kiek neteko senamiestis ir dalis naujamiesčio...didžiulės tuštumos

[ValdasJ]

Visai netycia pasiknaisiodamas po google savartyna atradau keleta senu Klaipedos pilies ir gynybiniu itvirtinimu planu. Siektiek apkarpiau ir pasukinejau kad galima butu geriau matyti kaip vystesi musu miestas ir is kur atsirado tas keistas darinys Jono kalnelis . Originalius planus radau cia:

http://www.ra.se/Kra/0406fg.html#Memel

[Balboa]

Kažkaip net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad Jono kalnelis buvo įtvirtinimų dalis. Atrodė per toli nuo pilies, kad su ja kaip nors sietųsi. Gerai padirbėjai

[Eimantas]

Kalniukas prie Turgaus stotelės irgi pylimo liekana. Ir gatvė Galinio pylimo šalia.

[ValdasJ]

Dekui uz pastabas. Kazkaip uzkabino sita tema, tai sugalvojau padaryti nedideli planeli kaip Klaipedos isplanavima paveike buve pylimai ir kanalai. Planelis greiciausiai dar nepilnas, bet pradedanciam dometis istorija manau vistiek idomus. Beje, pora klausimu iskilo. Is kur atsirado "Didzioji vandens" gatve aisku, bet kaip del "Mazosios" ? Neteko matyti kad ten koks kanalas butu buves. Ir dar, radau tokia "Smilties pylimo" gatve, eina nuo "Stadiono g." ir isilieja i "Dariaus ir Gireno". Gal kas zino su kokiu pylimu ji susijus?

O cia naujasis planelis:


Ir dar radau Klaipedos pilies maketa Mazosios Lietuvos muziejuj:http://www.mlimuziejus.lt/index_lt.htm. Tai vel rankos panizo (tikiuosi teisinga pilies orientacija padariau, nes pagal matytus planus ivaziavimas buvo is mariu puses):

[Eimantas]

Ir dar, radau tokia "Smilties pylimo" gatve, eina nuo "Stadiono g." ir isilieja i "Dariaus ir Gireno". Gal kas zino su kokiu pylimu ji susijus?

Šiaurinėje miesto dalyje, Girulių miške (gal net dabartinio stadiono vietoje, tiksliai nepamenu) irgi buvo įtvirtinimai, turbūt su pylimais, iš tos pačios miestą saugančios sistemos. Kažkur planuose (panašiuose kaip pateiktieji) mačiau. Sembrickio miesto istorijoje irgi minimi jie.

[Eimantas]

nerodo

[Eimantas]

Burning synagogue in Memel
www.zwoje-scrolls.com/shoah/onset.html

[Eimantas]

Reikia išsaugoti miesto istorinį paveldą

Jonas Jogutis

Inžinierius, lietuvininkas

Pavasarį miesto savivaldybė per spaudą pasiūlė visuomenei teikti pasiūlymus kaip „gaivinti istorinį miesto centrą“. Manau, kad taip gali būti nukrypta nuo svarbiausios užduoties, kurią kelia istorija dabartiniams Klaipėdos miesto ir viso krašto gyventojams – išsaugoti Klaipėdos senamiestį ateinančioms kartoms tokį, kokį mes jį radome.

Atrodo, kad taip jau ir klostosi įvykiai ruošiant bendrąjį ir detaliuosius miesto planus.

Mano nuomone, reikėjo prašyti visuomenės pasiūlymų, kaip maksimaliai išsaugoti Klaipėdos miesto architektūrinį urbanistinį kultūrinį paveldą tokį, kad jis būtų įdomus ir patrauklus ne tik užsienio, bet ir Lietuvos turistams.

Išsaugoti ir atstatyti

Kalbant apie Klaipėdos architektūrinį paveldą, istorijos specialistai pažymi, kad urbanistinė vertybė yra tiek gatvių tinklas, tiek užstatymas.

P.Vičkus savo knygoje „Senamiesčių rekonstrukcijos socialiniai ir ekonominiai veiksniai“ mūsų senamiesčio užstatymo struktūrai būdingą mažų, glaustų kvartalų sistemą vadina unikaliu mūsų šalies miestų urbanistikos reiškiniu.

Tuo ir turėtume pasinaudoti, kad Klaipėdos istorinis senamiestis ir centras ne tik būtų išsaugoti, bet ir taptų patrauklūs ne tik mūsų svečiams, bet ir Lietuvos turistams. O įdomus jis gali būti, nes tokios struktūros senamiesčių Europoje yra nedaug, ir kitą tokio sudėtingo likimo žemės kampelį kažin ar surasime pasaulyje.

Gaivinant senamiestį, pirma būtina užstatyti visas likusias tuščias erdves, atsiradusias karo metu sugriovus ten stovėjusius pastatus. Kad privalu atkurti buvusįjį užstatymą, yra sakiusi ir savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus viršininkė R.Noreikienė.

Tokios nuomonės yra ir mūsų miesto svečiai. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą mieste svečiavęsi olandai dienraščiui „Klaipėda“ sakė, cituoju: „Nustebino dideli tušti plotai miesto centre. Tikriausiai jie dar liko po Antrojo pasaulinio karo? Bet jeigu mes būtume miesto architektai, tai pasistengtume tas tuščias erdves užpildyti senovę imituojančiais pastatais. Statiniai, atsiradę tose vietose, turėtų ne tik priminti senovę, bet ir pralenkti jų aukščiu ir tūriu. Puiku būtų, jeigu atgimtų ir šiame istoriniame senamiestyje stovėjusios bažnyčios, tačiau ši problema kur kas sudėtingesnė. Tų bažnyčių bendruomenės Lietuvoje išliko negausios. Todėl be valstybės paramos tai padaryti tiesiog neįmanoma.

Natūralu, kad, buvusiems senamiesčio traukos centrams (parduotuvėms, kino teatrams, restoranams, patraukliems barams ir kitiems pramogų objektams) išsikėlus į prekybos centrus naujuosiuose miesto rajonuose, istoriniame miesto centre nebeliko objektų, kurie iki šiol traukė žmones į senamiestį. Tai dėsningas vyksmas.

Lieka tik apgailestauti, kad to laiku nenumatė mūsų miesto plėtros strategai.

Akivaizdu, kad, pasikeitus situacijai šioje miesto dalyje, turi keistis ir čia dirbančių verslininkų darbo pobūdis ir formos, o pats senamiestis tapti toks, kad kiekvienam mūsų miesto svečiui, ar jis iš užsienio, ar iš Lietuvos, kiltų noras aplankyti jį. Tam reikia tik, kad senamiestis taptų tikrai istorinis, primenantis prieškario Klaipėdą.

Manau, kad atstatytame senamiestyje turėtų vystytis smulkusis verslas, kurtis amatininkai ir kitos įstaigos, orientuotos į miesto svečių aptarnavimą ir turiningo poilsio organizavimą.

Tai galėtų būti įvairios parduotuvės ir krautuvėlės (kaip jas vadino prieš karą, užeigos ir restoranėliai, kitos įstaigos, skirtos laisvalaikiui, skaityklos, interneto svetainės, biliardinės ir kt.).

Šiose įstaigose turėtų vyrauti prieškario stiliaus interjeras. Iškabos ir reklama turėtų priminti buvusią prieš karą, kuri šiame mieste buvo savita ir būdinga tiktai tuometinei Klaipėdai. Pavyzdžiui, ne viena iš tų iškabų buvo užrašyta tiesiog ant pastato sienos. Dalis tokio užrašo ir šiandien matomas ant namo sienos Tiltų gatvėje 25 „A.Schwermer“.

Svečius apsilankyti šiose įstaigose galėtų kviesti iškabos ir reklamos, parašytos sena klaipėdietiška tarme, kai kurios galbūt net tuo metu dar naudotu gotišku šriftu. Geras pavyzdys gaivinant senamiestį gali būti neseniai atgimęs Vilhelmo pasažas.

Tai vienas iš variantų, kaip galėtų atrodyti senamiestis. Fantazija?! Nemanau. Jeigu visi suinteresuoti senamiesčio likimu verslininkai, miesto valdžia, gyventojai to norėtų, visa tai įmanoma.

Pagal Europoje priimtus principus senamiestis yra laikomas vientisu organizmu, todėl jį reikia išsaugoti ir restauruoti kaip visumą. Vieningai visi dirbdami ta kryptimi, turėtume senamiestį, ryškiai besiskiriantį nuo kitų Lietuvos miestų, savotišką urbanistikos, architektūros ir kultūros paveldo sintezę.

Žinoma, ir Lietuvos Vyriausybė, savivaldybė turėtų visokeriopai remti verslininkus, amatininkus kitus, aktyviai dalyvaujančius atnaujinant ir vystant senamiestį.

Netikslios ribos

Didelė klaida, mano galva, padaryta nustatant istorinio senamiesčio ribas, priskiriant jam tik kairįjį Danės krantą. Tarp išlikusių 1262-1263 metų dokumentų randama parašyta, kad Klaipėda buvo įkūrta tarp Nemuno ir Danės. Išeitų, kad jau nuo miesto atsiradimo ši upė buvo jo dalis. Tuo metu ji, panašu, atliko gynybines funkcijas ir todėl dešinysis jos krantas iš pradžių nebuvo užstatytas.

Be to, istorija mini, kad jau ketvirtame amžiuje Klaipėda buvo žymus prekybos centras, o senasis uostas buvo Danės žiotyse. Toks jis išliko iki devynioliktojo amžiaus ir buvo jos pagrindinis uostas. Išeina, kad ši upė tikrai yra istorinio senamiesčio dalis ir todėl turėtų būti laikoma jo istorinio paveldo dalimi.

Kad Danės upė ir jos dešinysis krantas priklausė istoriniam Klaipėdos centrui, liudija ir gausiai išlikę miestą reklamuojantys atvirukai. Didesnėje jų dalyje vyrauja iš įvairių pozicijų užfiksuota miesto dalis aplink Biržos tiltą, kur stovėjo gana įspūdingas biržos pastatas ir kiti pakankamai įdomūs, gal architektūriniu atžvilgiu ir ne tokie vertingi pastatai. Sunaikinus šią miesto dalį Klaipėda neteko tos savo dalies, pagal kurią paprastai identifikuojami miestai.

Daugelis Europos miestų savo karo suniokotus senamiesčius atstatė. Po karo sovietmečiu Lietuvoje komunistinio internacionalo išpažintojams buvo reikalingos įspūdingos aikštės vadų paminklams ir socialistinį realizmą atitinkantiems statiniams ir aikštėms statyti.

Todėl apie miesto centro atstatymą ir kalbos nebuvo. Ir net beveik sveiki išlikę pastatai nebuvo atstatomi, o nugriaunami.

Dabar, kai mes esame nebepriklausomi nuo svetimųjų primestų pažiūrų ir keičiasi požiūris į istorinį palikimą, turėtume Klaipėdai grąžinti jos veidą.

Kartu sumažintume, anot Vytauto Čepo, „dirvonuojančius miesto centre šimtus hektarų neužstatytų plotų“. Centre stovėjusio biržos pastato atstatymas simbolizuotų, kad šis miestas ir po praūžusių karo audrų išliko žymus prekybos ir verslo centras. Tam esminių kliūčių nematau.

Aikštė neatgimė

Apie miesto centro atstatymą rašiau dar 1995 metais dienraštyje „Klaipėda“ (1995 08 11), atsiliepdamas į spaudos kvietimą visuomenei pareikšti savo nuomonę, kokią ji norėtų matyti Atgimimo aikštę. Turėdamas galvoje to meto ekonominę situaciją Lietuvoje, nesitikėjau, kad tai galėtų greitai prasidėti, ir tikėjausi tik atsiliepimų spaudoje apie keliamą idėją. Deja, visuomenė liko jai abejinga. Todėl buvau maloniai nustebintas, kai XX ir XXI amžių sandūroje savivaldybėje buvo imtas svarstyti architektų grupės, kuri laimėjo teritorijos tarp Danės upės, Herkaus Manto, Naujosios Uosto, Naujosios Sodo gatvių raidos programos konkursą, projektas. Jame buvo pasiūlytas Atgimimo aikštės dalinis užstatymas, siekiant bent iš dalies atkurti prieškario miesto plano struktūrą.

Džiugino ir tai, kad visos konkurse dalyvavusios architektų grupės, kurių buvo septynios, siūlė iš esmės tą pačią idėją – dalinį aikštės užstatymą.

Deja, po kelių svarstymų savivaldybėje šis klausimas buvo „atidėtas“ ir, kaip parodė gyvenimas, neribotam laikui. To buvo galima tikėtis, nes svarstė jį jau šio miesto ateiviai, kurie šią jo dalį matė geriausiu atveju griuvėsiuose.

Be abejo, taryboje buvo ir tokių, kurie šią aikštę įrengė, o kaip sakoma, motinai kiekvienas kūdikis brangus.

Gaila, kad ir architektas Edmundas Andrijauskas neištesėjo savo pažado – grįžti prie šio projekto ateityje ir su visuomenės parama įgyvendinti idėją.

Atgimimo aikštės problema neišspręsta ir šiandien. Aikštė taip ir neatgimė. Tai iš esmės ta pati Lenino aikštė tik be Lenino. Einančius šia aikšte ir žinančius jos praeitį turi apimti keistas jausmas, kad vaikštai paminklo „didžiajam tautų vadui“ pjedestalu.

Pastaruoju metu, sprendžiant iš to, kad buvo pasiūlyta joje statyti naująjį muzikinį teatrą, keičiasi ir savivaldybės požiūris į šios aikštės likimą. Tačiau visuomenė nerimauja, kad į šią aikštę gali pradėti veržtis šiuolaikinė „stiklinė“ architektūra.

Kelia nerimą ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjo doc. Algio Vyšniausko, kuris yra vienas iš aukštybinių pastatų išdėstymo schemos uostamiestyje rengėjų, pareiškimas, kad Atgimimo aikštė jau nebe istorinė, nes „kvartalo vaizdą jau yra pakeitęs „Klaipėdos“ viešbutis ir Muzikinis teatras“.

Visų pirma Atgimimo aikštė niekada nepriklausė istoriniam Klaipėdos paveldui. Tiek ši aikštė, tiek dabartinis Muzikinio teatro pastatas yra šiurkščios sovietinių architektų klaidos, statant naujus pastatus istorinėje miesto dalyje. Tos klaidos jokiu būdu negali būti pretekstas naujoms klaidoms daryti. Todėl ir sveikintinos architektų pastangos nors ir iš dalies tas klaidas taisyti, pavyzdžiui, kad ir iš dalies užstatant minimą Atgimimo aikštę.

Muzikiniam teatrui, kaip buvo skelbta spaudoje, nutarta statyti naują pastatą ir jis, reikia manyti, netolimoje ateityje išsikels iš šių sovietinių laikų Kultūros rūmų. Štai atsiveria dar viena galimybė nors šiek tiek taisyti buvusio režimo padarytas klaidas. Šių buvusių rūmų likimas problemiškas tiek dėl panaudojimo, tiek dėl atnaujinimo.

Mano galva, jie bus griaunami ir jų vietoje statoma kas nors nauja, jeigu tai dar nenutarta. Tad ir statykime jų vietoje pastatus, primenančius čia stovėjusius arba neprieštaraujančius istoriniam šio rajono paveldui. Sykiu atsiranda galimybė Liepų gatvę, kurioje gausu istorinio paveldo, sujungti su istoriniu miesto centru.

Nemaža netvarkos ir painiavos yra įstatymuose, kurie reglamentuoja teritorijų užstatymo projektavimą ir šių projektų tvirtinimą.

Manau, kad miestiečių iniciatyvinė grupė yra teisi reikalaudama, kad visų pirma būtų parengta senamiesčio renovavimo ir vystymo koncepcija, kurioje būtų numatyta visa, kas jame bus saugoma, atstatoma, naujai statoma ir apibrėžta, kokių reikalavimų turėtų būti laikomasi.

Tai turėtų tapti savotišku kodeksu visiems įsikuriantiems senamiestyje, jį renovuojantiems ir vykdantiems statybas. Tai turėtų būti nurodyta visose sklypų pirkimo arba nuomos sutartyse. O tiek bendrieji, tiek detalieji planai turėtų neprieštarauti tai koncepcijai, kuri būtų priimta visų politinių partijų ir visuomenės susitarimu.

Šiame rašinyje paliestos paveldo išsaugojimo problemos Klaipėdos senamiestyje. Su panašiomis architektūrinio bei kultūrinio paveldo išsaugojimo problemomis, atrodo, bus susidurta miestui plečiantis į pietus.

"Klaipėda"

[ValdasJ]

Sena ir nauja Klaipeda

[Eimantas]

Nuomonė

Senieji pastatai - be ateities

Bandau vėl rašyti skaudžia mūsų miesto problema dėl ir toliau vis ardomų ir griaunamų senosios architektūros pastatų.

Kažkodėl kažkas pasišovė nušluoti nuo žemės paviršiaus visus buvusius senuosius miesto malūnus. Štai pernai buvo pradėtas griauti malūnas Tilžės gatvėje, kurio gerokai apardytas korpusas tebestovi ir dabar.

O štai neseniai pradėjus griauti sovietinių laikų sandėlius, esančius tarp Danės ir Gluosnių g., pirmiausiai buvo pradėtas vėlgi būtent čia esantis antras miesto buvęs malūnas.

Gal tai daroma net specialiai apsidraudžiant nuo galimų priekaištų iš senosios architektūros gerbėjų.

Kol kas nors pamatys, kol susigaudys kur kas ir kaip, vėl vienu statiniu bus mažiau ir bandymai jį gelbėti bus jau pavėluoti, kitaip sakant, šaukštai po pietų.

Tokiais ir panašiais klausimais dažnai užsuku į miesto paminklosaugos būstinę Tomo g. 2 ir bandau informuoti būstinės darbuotojus vienu ar kitu reikalu, arba bandau jų teirautis, kodėl tą ar aną seną objektą griauna.

Klausiau jų ir dėl griaunamų malūnų situacijos. Gavau atsakymą, kad neva tie malūnai ekspertų buvo pripažinti mažareikšmiais, neturinčiais išliekamosios vertės statiniais.

Štai taip.

Aišku, jei tokie vadinamieji ekspertai pastatų vertės kartelę derina su žinomais pasaulinio garso architektūros šedevrais, tai tada senuosius miesto statinius be jokio sąžinės graužimo galima laisvai nušluoti visus iki vieno, juo labiau, kad jų palyginti nedaug ir beliko.

Atrodo, jog kai kam net sovietinių laikų silikatinių plytų dėžutės yra didesnė vertybė negu prieškario laikų statiniai, nes dabar dažniau griauna prieškario laikų statinius, o ne sovietines dėžutes.

Sovietmečiu ilgus dešimtmečius senieji statiniai buvo griaunami iš ideologinių išskaičiavimų.

Dabar griaunama iš kitų išskaičiavimų, daugiausiai iš materialinių sumetimų.

Kai pas mus vis dar kuriami to laukinio kapitalizmo dalykai, reikia imtis priemonių išsaugoti nors buvusį vandens malūno pastatą, esantį Bangų g. ir Gluosnių skersgatvio kampe, priešais Trinyčių (buvusį Malūno) tvenkinį.

Palyginti dar neseniai buvo bandoma apginti buvusio Vitės kvartalo likučius, o dabar viskas palikta likimo valiai, metų metais tyliai nugriaunami žadėti išsaugoti seni pastatai.

Naujojo Uosto, Gegužės ir M.Šerniaus gatvių aplinkoje likę keli statiniai visi paeiliui buvo padeginėjami, turint tikslą, kad jie greičiau būtų nugriauti.

Kurį laiką bandoma žaisti, vaizduojant pastatų apsaugą, užmūrijant durų ir langų angas, aptveriant tvorelėmis su užrašu „Privati valda“.

Bet visų tų, neva saugomų objektų likimas, buvo vienodai liūdnas.

O ko verta situacija, kai ant pirmosios miesto bažnyčios pamatų ties Jono kalnelio šiauriniu galu, numatoma statyti viešbutį.

Ir tas dalykas atitinkamoms žinyboms ir tarnyboms nekelia jokio nusistebėjimo ir juo labiau protesto, o štai tos žinybos ir tarnybos labai aktyviai rodo savo „sąmoningumą“, puolant Klaipėdos universiteto vadovybę, dėl neva jų „blogų darbų“ pastatant naują pastatą buvusioje apšnerkštoje dykvietėje.

Taigi pagal tokių ekspertų išvadas senamiestyje ant buvusios bažnyčios pamatų ir senų palaidojimų be jokių kliūčių leidžiama statyti viešbutį, o štai dykvietėje miesto pakraštyje statyti - jau nevalia.

Turgaus gatvėje numatoma statyti naują šv. Jono bažnyčią ant buvusios senosios bažnyčios pamatų, kurios tūris ir bokšto aukštis bus gerokai mažesni už senosios bažnyčios matmenis, o ir pati naujos bažnyčios išvaizda gerokai skirsis nuo prieškarinės bažnyčios.

O juk anksčiau tai buvo viena didžiausių mieste bažnyčių! Ji gražiai atrodė, buvo labai vaizdingas bokštas.

Numatomos statyti naujos bažnyčios projektas nė iš toli negali prilygti buvusios senosios šv. Jono bažnyčios privalumams.

Niekaip negaliu atsistebėti, kodėl taip supaprastintai žiūrima į panašius dalykus. Atrodo, kad senųjų laikų bažnyčių ir kitų statinių statytojams labai daug reiškė grožio ir vaizdingumo sąvokos, nors visuomenės išprusimo lygis tada ir dabar smarkiai skiriasi.

Bet anksčiau greta materialinių dalykų ne mažiau buvo vertinami ir dvasiniai dalykai, ko mūsų dienomis, atrodo, jau stokojama, nes daug kur materialinis suinteresuotumas tampa svarbesnis už dvasinius dalykus.

Jau ne sykį vienus ir kitus esu minėjęs ir dar noriu paminėti, kad beturime įvairių istorinių kataklizmų nuniokotą uostamiestį, kuriame neliko daugelio vertingų istorijos ir architektūros statinių ir paminklų, tarp jų ir nė vienos senosios miesto bažnyčios su bokštu.

Patikėkite, tikrai nebus prabanga senamiestyje turėti ir matyti nors vieną pagal seną modelį atstatytą bažnyčią.

Kiti miestai tų bažnyčių turi po kelias dešimtis ir dar gerokai daugiau, ir visoms užtenka vietos. O mes per ilgus dešimtmečius niekaip nesugebame buvusiu stiliumi atstatyti nors vieną bažnyčią.

Modernizmams reikštis pas mus dar yra pakankamai vietų, tikrai nebūtina jų kurti ant buvusių bažnyčių pamatų.

Priešingu atveju vėliau gali tekti labai to gailėtis, bet padarytų klaidų jau nebus lengva ištaisyti.

Dar noriu priminti, kad pernai, kai greta buvusios šv. Jono bažnyčios pamatų Tomo gatvėje kasant tranšėją naujiems šviestuvams, buvo iškasta buvusios bažnyčios apdailos, langų, fragmentų, kurių ten turi būti ir daugiau.

P.S. Buvau užmiršęs paminėti, kad tas žemės plotas tarp Danės upės ir Gluosnių gatvės prieškariu ir dar seniau turėjo Pelenyno pavadinimą. Gal būtų geriau būsimą gyvenamą kvartalą šioje vietoje pavadinti tuo senuoju tos vietos vardu, o ne numatomu „Malūno“ kvartalo vardu.

Vytas TAMOŠIŪNAS

www.klaipeda.daily.lt

[ValdasJ]

Situ rodos dar neteko forume matyti tai idedu:


Klaipedos pilis XVII a. Hartknocho graviura


Jurininkai Danes pakranteje Klaipedoje. XIX a. graviura


Klaipedos navigacijos mokykla, veikusi nuo 1829 iki 1898 m. XIX a. graviura
Is A. Kazdailio knygos "Laivai ir jurininkai"


Miesto planas. 1821 metai.
Is knygos "Klaipeda. Istorija populiariai"

[ValdasJ]

Miesto vaizdas iš Smiltynės. G. Waldhauerio litografija.
XIX a. antroji pusė. K. Demerecko nuotr.


Klaipėdos panorama žiūrint iš Smiltynės. 1902 metai.

Mažosios Lietuvos muziejus

[Eimantas]

Ką slepia senieji Klaipėdos mūrai



Netylant diskusijoms dėl Klaipėdos paveldo - senųjų pastatų - likimo, "Vakarų ekspresas" imasi misijos įamžinti jų istoriją: kas tuose namuose gyveno ar kas ten vyko iki karo, kas juose įsikūrė pokario metais ir pan.

Kai pradėjome kapstytis praeityje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys įspėjo, kad išsami kiekvieno po karo išlikusio namo istorija - dar tik svajonėse, nes tai - metų metus trunkantis darbas.


Todėl pradėdami publikacijų ciklą "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės", naudosimės ne tik istorikų surinktomis žiniomis, bet ir ieškosime žmonių, kurie tuose namuose gyveno. Jau dabar, pakalbinus kelias dešimtis senųjų klaipėdiečių, klostosi tikrai įdomi pokarinės Klaipėdos istorijos mozaika.

Pavyzdžiui, ar žinote, kad Klaipėdos Etnokultūros centro darbuotojos Valerijos Jankūnaitės, kuri augo senamiesčio name, tėtis buvo vienintelis pokarinėje Klaipėdoje, mokėjęs remontuoti vokišką santechniką, o miesto širdyje - Turgaus gatvėje - gyveno čigonų taboras?

Mažai kas ir tuomet žinojo, kad Jono gatvėje gyvenusios žydų šeimos mama - Dora Minina - buvo kalėjusi Štuthofo koncentracijos stovykloje. Apie tai labai daug kam Klaipėdoje pažįstama jos duktė Sonia Minina prabilo tik prieš daugiau nei 10 metų išvykdama gyventi į Izraelį.

O Turgaus gatvėje buvo įsikūrusi Staponų šeimyna, pas kurią glaudėsi netgi sovietmečiu visų ponu vadintas Vytautas. Pagal tylomis pasakojamą legendą jis iki karo smuiku grojo Vienos Karališkoje operoje ir Gleno Milerio orkestre. Iki šiol grojamuose šio orkestro įrašuose skamba ir pono Vytauto smuikas... Kas jį iš tviskančio gyvenimo Europoje atvijo į sugriautą pokarinę Klaipėdą?

Žvejų gatvėje gyveno Kuzmarskių šeima, gerbta už tai, kad dabartinio "Begos" generalinio direktoriaus Aloyzo Kuzmarskio tėvai apsiūdavo pusę Klaipėdos senamiesčio puošeivų.

Farmacininkų Baltranų, medikų Neniškių, Šumskų, advokato Jurkaus, statybininko Vasiliausko šeimos - vis tai pokario Klaipėdos dinastijos, palikusios savo pėdsakų dabar galbūt jau visai kitoms reikmėms naudojamuose namuose.

Pirmoji publikacija apie tai, kas Klaipėdos senamiesčio namuose gyveno iki karo ir po jo - jau pirmadienį.

Gražina JUODYTĖ
www.ve.lt

Turbūt tas straipsnių cikslas nevisai atitiks šios temos pavadinimą, nes pereina į kitą miesto epochą.

Tas baisus "Pajūris" spėju yra padarytas "nuveidinus" senus pastatus, nes pažiūrėjus į nuotraukas tai tūrių proporcijos lyg ir sutampa.